„Magnificat leidiniai“ išleido jėzuitų kunigo Walterio Josepho Ciszeko SJ knygą „Jis mane gano“ (iš anglų kalbos vertė Dalia Zaleskienė).

Kunigas jėzuitas Walteris Josephas Ciszekas (1904–1984), lenkų kilmės amerikietis, praleido dvidešimt trejus kančios metus kalėjimuose ir vergiško darbo lageriuose Sibire. „Kas padėjo ištverti?“ – tai klausimas, kurį jis dažniausiai išgirsdavo grįžęs iš tremties pragaro. Atsakymas visada būdavo tas pats – tikėjimas.

Tai labai asmeniška istorija apie vieno žmogaus dvasinę odisėją ir nenuilstamą tikėjimą, kuris leido jam ištverti išmėginimą, beveik iki išsekimo išsunkusį ir kūną, ir dvasią. Tik dėl absoliutaus pasikliovimo Dievo valia jam pavyko pakelti didžiausius sunkumus. Jis pasakoja apie drąsą, kurią atrado maldoje, drąsą, kuri palengvino vienatvę, skausmą, nusivylimą, kančią, baimes, neviltį. Ši patirtis leido nepalankias aplinkybių jėgas paversti didžiulės vertės šaltiniu ir priemone, priartinusia prie gailestingo ir niekada nepaliekančio Dievo Dvasios.

Ši knyga – tai tikėjimo testamentas, įkvepiantis pasitikėti Dievu net ir tamsiausią valandą. „Nes kas gi pagaliau gali kelti nerimą sielai, kuri kiekvieną kiekvienos dienos akimirką priima kaip dovaną iš Dievo rankų ir siekia visada vykdyti jo valią?“

Ištrauka

Galima įkalinti kūną, bet niekas negali sunaikinti žmogaus gelmėse glūdinčios laisvės – sielos, proto ir valios laisvės. Tai yra didžiausi ir kilniausi žmogaus gebėjimai, jie padaro jį tokiu žmogumi, koks jis yra, ir jų neįmanoma įkalinti. Net kalėjime žmogus išsaugo laisvą valią, pasirinkimo laisvę. Net kalėjime žmogus gali rinktis daryti gera arba bloga; kovoti, kad išgyventų, arba pulti į neviltį; tarnauti Dievui ir kitiems arba užsidaryti savyje ir tapti savanaudiškas. Laisva valia išlieka, taip pat ir laisvė, nes laisvė apibūdinama kaip būsena, kai tiesiog esi laisvas, renkiesi ar veiki neverčiamas būtinybės, likimo ar aplinkybių.

Galiausiai vienintelė mūsų turima absoliuti laisvė yra laisva žmogaus valia. Ir ši laisvė mums yra duota mūsų Kūrėjo iš esmės tam, kad galėtume laisvai pasirinkti jį mylėti ir jam tarnauti. Visi kiti kūriniai tarnauja jam iš būtinybės; pačiu savo buvimu jie liudija jo galią ir jo meilę ar kokiu nors būdu atspindi jo šlovę ir jo grožį. Tik žmogui ir angelams duota galia laisvai jį mylėti ir jam tarnauti. Jis padarė mus ne ką menkesnius už angelus, davė mums protą ir laisvą valią – o tai yra skiriamasis žmogaus požymis, kartu ir jo garbės karūna, ir brangiausia dovana, ir labiausiai gąsdinanti atsakomybė. Tik žmogus gali laisvai pasirinkti netarnauti savo Kūrėjui.

Pasirinkdamas tarnauti Dievui, vykdyti jo valią, žmogus įgyja didžiausią laisvę. Gali skambėti paradoksaliai, bet vis dėlto tiesa yra ta, kad didžiausia laisvė ateina tada, kai iki paskutinės smulkmenos įvykdome Kito, tai yra Dievo, valią. Galiu paliudyti iš savo paties patirties, ypač iš savo tamsiausių valandų Lubiankoje, kad didžiausias laisvės pojūtis, kartu su sielos ramybe ir nuolatiniu saugumo pojūčiu, ateina tada, kai žmogus visiškai atsisako savo paties valios, kad paklustų Dievo valiai. Daugiau negalėjau abejoti tuo, kad didžiausią užtikrintumą gyvenime patiriu sąmoningai ir noriai vykdydamas man apreikštą Dievo valią. Pernelyg gerai žinojau, kaip tuščia ir nesaugu man pačiam vykdyti savo paties valią, įgyvendinti savo paties polinkius ir troškimus, nebent šie sutampa su jo. Tada suvokiau ir kiekvieną dieną vis giliau jaučiau, kad tikra laisvė reiškia ne ką kita, kaip leisti Dievui netrikdomai veikti mano sieloje, teikti pirmenybę Dievo valiai, pasireiškiančiai per raginimus, įkvėpimus ir kitas jo pasirinktas priemones, užuot veikus savo iniciatyva.

„Magnificat leidinių“informacija