Žymiajam keliautojui Palangos Juzei – 150

Autorius: Data: 2019-06-05 , 11:15 Spausdinti

Žymiajam keliautojui Palangos Juzei – 150

Dainora KANIAVIENĖ, Palangos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė kraštotyros darbui, www.voruta.lt

Žymusis Žemaičių vyskupo, teologo, religinių raštų autoriaus, istoriko, švietėjo, rašytojo Motiejaus Valančiaus sukurtas literatūrinis personažas keliauninkas Juzė iš Palangos literatūros istorija sėkmingai žingsniuoja jau 150 metų.

Atsirado jis labai nepalankiu laikotarpiu – tuomet, kai vyko gilus konfliktas dėl raidės, carinės Rusijos drausta bet kokia lietuviška spauda lotyniškais rašmenimis. 1864–1904 m. draudė viską be išimties: ir leidybą, ir skaitymą, tačiau šis laikotarpis istorijoje tapo išskirtinai svarbus tuo, kad lietuviai, atmetę spaudinius rusišku raidynu, pradėjo slapta užsiimti ir sėkmingai tęsė leidybą dažniausiai Mažojoje Lietuvoje, aktyviai rūpinosi jos platinimu Lietuvos teritorijoje ir politiškai nepalankiomis sąlygomis sukūrė tautinės spaudos pamatus lietuvių kalba. Knygnešystę 2004 m. UNESCO įvertino kaip unikalų ir analogų pasaulyje neturintį reiškinį.

Tikrais vardais tuomet savo darbų spaudoje beveik niekas nepasirašinėjo. Pavyzdžiui, M. Valančiaus „Vaikų knygelė“ spausdinta Tilžėje 1868 m.; „Paaugusių žmonių knygelė“ – 1868 m. Berlyne, pasirašytos Joteikos slapyvardžiu. „Palangos Juzė“, 1869 m. spausdinta Klaipėdoje, buvo išleista su 1863 m. kontrafakcija, t. y. netikru leidinio spausdinimo laiko nurodymu, norint tyčia suklaidinti, tad ir pasirašyta tikruoju vardu ir pavarde. „Palangos Juzė“ nebuvo vienintelė knyga, kurios leidimo duomenys neatitiko faktinės realybės. Kaip rašo spaudos istorikas M. Biržiška, tokiu būdu 1867–1869 m. M. Valančiaus iniciatyva buvo finansuota beveik 19000 egzempliorių lietuviškų knygų leidyba, iš kurių apie 8000 caro administracija vadino „kurstančiomis“. Be M. Valančiaus raštų, buvo leidžiami elementoriai, giesmynai ir maldaknygės.

Nepaisant visų nepalankių atsiradimo išorinių aplinkybių, buvo sukurtas meniškai stiprus kūrinys, pagrįstas antikine pasakojimo struktūra, tačiau prisodrintas vietos realijų. Žemaitija – kraštas nedidelis, tačiau keliauti po ją irgi įdomu. XIX a. visoje Europoje, neaplenkiant ir Lietuvos, labai išpopuliarėjo kelionių literatūra, kelionių apybraižos žanras tampriai susipynęs su vietos, kuri aprašoma, etnografija. „Palangos Juzėje“, matyti, sujungta viskas. Čia rasime ir madingą kelionės motyvą, ir etnografiją, kaip meninio kūrinio pagrindą.

Dar „Palangos Juzę“ galima vertinti kaip rašytinį žemaičių tarmės paminklą, kuriame užfiksuota gausybė žodžių, šiandien jau laikytinų istorizmais, archaizmais. Pasenusius žodžius, archaizmus, paprastai iš kalbos išstumia tinkamesni žodžiai, turintys tas pačias reikšmes, pavyzdžiui, žugara – garnys. Jei tektų apibūdinti trumpai istorizmus – pristatyčiau juos kaip žodžius, kurie iš vartosenos pasitraukė kartu su juos žyminčiomis sąvokomis, pavyzdžiui, baudžiauninkas, tijūnas.

Vaizdinga, iškalbi yra ištrauka, kurioje literatūrinis personažas prisistato: „Esmi iš Palangos kriaučius Jūzupas Viskantas. Sugebu siūti čiuikas, jupeles, kamzuoles, sermėgas, šalbierkas, šniūrelkas, striupkes, išilginius, kailinius ir visa, ką liepsi, pagaliaus skilandžius, dešras ir vėdarus.“ Iš čia suminėtų apdarų šiuolaikinėje lietuvių kalbos vartosenoje jau mažai kas bevartojama. Galbūt labiau žinoma būtų sermėga, kurią dabartinės lietuvių kalbos žodynas aiškina kaip rudinę, pridėdamas, kad tai yra regionuose vartojamas žodis – etnografinis. Tačiau, kas yra čiuika ar kamzuolė, šalbierkas, striupkė, jau retas be žodyno pasakytų. Be daiktavardžių, kūrinyje yra ir įdomių veiksmažodžių, pagyvinančių pasakojimą, neįprastų ausiai sintaksinių konstrukcijų. Juzė iš Palangos ne tik pasakoja nuotykius, bet ir atskleidžia Žemaitijos krašto papročių, gyvensenos ypatumų. Eidamas iš kaimo į kaimą, iš pirmo žvilgsnio, rodos, Jūzaps tik siuva rūbus, tačiau kiekviena aplankyta vieta sodriai tiršta kasdienio gyvenimo, kuriame nori-nenori tenka dalyvauti ir tik laikinai užklydusiam svečiui – kriaučiui iš Palangos miestelio, ūkininko Jono Viskantos sūnui.

Nežinia ar taip sutapo, ar pasielgta tikslingai, tačiau M. Valančiaus knygelė „Palangos Juzė“, sodriai žemaitiškai iškalbi, tiršta vietos papročių, vietovardžių, išleista 1869 m., sukakus 650-tosioms metinėms, kai pirmą kartą Žemaitijos vardas paminėtas rašytiniuose šaltiniuose. 1219 m. Ipatijaus kronika yra seniausias šiuo metu žinomas dokumentas, kuriame minima Žemaitija. Joje aprašant Haličo–Voluinės didžiųjų kunigaikščių ir Lietuvos taikos sutartį, minimi ir du žemaičių kunigaikščiai Erdvilas (Gerdvilas) ir Vykintas. Šiais, 2019 m., Lietuva mini Žemaitijos metus. LR Seimas šį sprendimą priėmė, pripažindamas Žemaitijos indėlį į valstybės gyvenimą per visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvavimo laikotarpį, išlaikant prigimtinę savastį, kalbą, papročius, tradicijas ir savitą krašto istoriją. Tai pažymėdami, Palangoje, vasarį, per tradicinę „Palangos stintos“ šventę, susirinkę palangiškiai ir miesto svečiai specialiai tam paruoštą lentą išrašė įvairiausiais žinomais žemaitiškais žodžiais ir frazėmis. Daugiau nei du trečdalius lentos būtų buvę galima užpildyti M. Valančiaus personažo Juzės iš Palangos nuotykiais, patirtais Žemaitijoje. Jo lūpomis, rodos, kalba pati Žemaitija.

Po Žemaitiją keliavo Palangos Juzė per Kretingą į Kūlupėnus, prasukdamas ir pro M. Valančiaus gimtinę Nasrėnus. Šiandien čia net labai verta užsukti ir apsilankyti M. Valančiaus memorialinėje sodyboje. Nasrėnuose iš autentiškų M. Valančiaus laikotarpį menančių pastatų liko klėtis (restauruota 1998 m.), stogastulpis (atstatytas 1985 m.), šuliniai su akmenų rentiniais. Ten, prie sodybos, lankytojus pasitinka literatūrinio personažo Juozapo Viskonto (Palangos Juzės) skulptūra (aut. V. Majoras). Tačiau tada, kai muziejaus dar nė vizijoje nebuvo, M. Valančiaus Juzė pažymi: „Perėjęs Nasrėnų sodą ir upalį Salantą, pamačiau po kairės rankos gražų gyvenimą ir tic įėjau į žardieną. Tujaus apšoko mane keturi šunys: vienas vampt vampt lojo, kitas cyp cyp cypė, trečias vau vau kaukė, ketvirtas juokės ir dantis rodė, o visi norėjo paragauti, ar skanios mano kenklės. Privarė mane prie žiogrio, negalėjau nė žingsnio žengti. Paregėjęs tai, vaikiukas apgynė mane.“

Ne dykai keliavo svietu Juozapas, ne šiaip sau apysaką rašė M. Valančius. M. Valančius – didaktas, didaktinės prozos kūrėjas, vyskupas. Būtent šiame meniniame kūrinyje yra ryškūs moraliniai pamokymai, įvairūs pamokslai, akivaizdžiai persunkti katalikiškų idėjų, akcentuojamos blaivybės idėjos. Juzė, mokydamas krikščioniško gyvenimo tiesų, bara tuos, kurie nesilanko bažnyčioje, bet mieliau renkasi karčemą, o lygindamas kai kurias parapijas, atskleidžia skirtingą žmonių požiūrį į švarą, tvarką. Juzė pataria kiekvienam pasistatyti pirtį ir bent kartą savaitėj nusiprausti, nes kiekvienas padorus žmogus turi būti švarus, tvarkingai apsirengęs.

Daug M. Valančiaus „Palangos Juzėje“ atskleidžiama XIX a. gyvavusios tautosakos, įvairios etnografinės medžiagos. Pradėjęs kelionę nuo Kūlupėnų sodo, Juzė susipažino su tenykštėmis dainomis, keliautojas pats moko šokti ir kitų vietovių šokiais domisi. Lankydamasis vienoje parapijoje, Juzė groja šešnytį, dūriną, apysakoje apstu ir kitų šokių pavadinimų. Šis tautosakinis lobynas – didelis. M. Valančius per Juzę moko ir liaudiškų žaidimų, įpindamas juo į savo apysaką. Žaidimus keliautojas, kaip ir visa kita, sužino parapijose. Pirmasis veikėjo užfiksuotas žaidimas – žiužis. Supažindinama su švenčių papročiais: pristatomi Užgavėnių veikėjai ožys, giltinė ir kiti, apibūdinama jų išvaizda, aiškinamos funkcijos, minimi patiekalai, būdingi tai šventei; daug dėmesio skiriama verboms ir krikščioniškai šventei Velykoms. Dėmesys kelionėje tenka ir kraštiečių išvaizdai (o kaip kitaip, jei didysis keliauninkas yra siuvėjas?), aprangai, pavyzdžiui, tęsdamas klajones ir lankydamasis Žeimiuose, Juzė itin smulkiai nusako žmonių aprangą, suskirstydamas ją į vyrų (senų ir jaunų) bei moterų, prasčiau ir geriau gyvenančiųjų.

Šit toks buvo Viskantų Jūzaps iš Palangos. Jo patarimai sutiktiems žmonėms paprasti, persmelkti krikščioniškos moralės, tinkami ir šiandienai: gerbti tėvus ir Dievą, negirtauti, dorai gyventi, netinginiauti, nevogti. XIX a. didaktinių keliautojų užduotis – dalintis patirtimi, skleisti religines, moralines idėjas, perduoti žinias, pastebėti ir iškelti į dienos šviesą socialines problemas, diegti patriotiškumą ir lietuvybę. Vyskupo M. Valančiaus sukurtame literatūriniame kūrinyje labai svarbus laimingo žmogaus motyvas. Raktu keliui į laimę siūlomas darbštumas ir blaivi galva. Charakteris kuria likimą.

 

Istorija Mažoji Lietuva , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra