Zanavykijos kryždirbys – Petras Tamašauskas

Autorius: Data: 2019-09-20 , 10:39 Spausdinti

Zanavykijos kryždirbys – Petras Tamašauskas

Petras Tamašauskas su žmona Eugenija, apie 1962 m. Nuotrauka iš Zanavykų muziejaus fondų

Teol. lic. Vida ENDRIUKAITYTĖ, Zanavykų muziejaus muziejininkė, www.voruta.lt

Lietuvoje kryždirbystės tradicija turi gilias šaknis, kurioje persipina ir krikščioniškoji teologija, ir liaudies pamaldumo simbolika. Lietuviškoji kryždirbystė (2001 m. pripažinta nematerialiuoju Žmonijos paveldu) yra liaudies kultūros reiškinys, kuris apima tradicinius medžio paminklo darbus, pradedant nuo kryžiaus statymo intencijos, vietos ir meistro parinkimo, viso kūrybos proceso, pastatymo, pašventinimo, lankymo, sunykusio kryžiaus restauravimo, o nepataisomo – sudeginimo ar jo pakeitimo nauju.

Koplytstulpis Bazdų bažnyčios šventoriuje. Statytas 1971 m. Meistras Petras Tamašauskas. Nuotrauka Vidos Endriukaitytės

Kryžiai drožiami iš medžio, skaptuojami iš akmens, gaminami iš gipso ar kitų medžiagų. Kryžius statydavo ir stato prie bažnyčių, kapinėse, dvaruose, miesteliuose, kaimuose, kryžkelėse, prie sodybų. Kryžiai tai – atminimo, padėkos, aukojimo, malonių prašymo ženklai. Sovietų okupacijos laikotarpiu kryžius buvo pasipriešinimo ir tikrasis prieštaravimo ženklas. Senovės pasakojimuose kryžius didelės pagarbos ženklas ir vieta. Žmonės nepraeidavo pro kryžių nenukėlę kepurės ar nepasimeldę. Kryžius tai amato, meno ir tikėjimo junginys, apimanti architektūros, kalvystės, tapybos, skulptūros elementus.

Kryžius Barzdų miestelio centre. Meistras Petras Tamašauskas. Statytas 1928 m. Nuotrauka Vidos Endriukaitytės

Proginis kryžių statymas dažnai susijęs su reikšmingu valstybei ar regionui įvykiu. Tarpukario Lietuvos kariuomenės generolas Vladas Nagevičius, giliai tikintis, didelis liaudies meno, o ypač kryždirbystės mylėtojas, artėjant Nepriklausomos Lietuvos dešimtmečio minėjimui, inicijavo masinį ornamentuotų kryžių statymą visoje Lietuvoje. Šiems kryžiams projektus ėmėsi rengti Adomas Varnas, kuris jau nuo 20 a. pradžios keliavo po visą Lietuvą fiksuodamas, šiuos meno kūrinius. A. Varnas su Kauno meno mokyklos mokiniais, parengė dviejų rūšių paminklų brėžinius – projektus, pagal kuriuose Lietuvoje, 1928 m. buvo pastatyta apie tūkstantis kryžių.

Kryžius Šakių bažnyčios šventoriuje. Statytas 1974 m. Meistras Petras Tamašauskas. Nuotrauka Vidos Endriukaitytės

 

Vienas tokių kryžių 1928 m. vietos meistro, kryždirbio Petro Tamašausko pastatytas Barzdų miestelio centre, išlikęs iki šiol. Tai vienas ankstyviausių šio Zanavykijos meistro darbų. „Pasižymi visai vėlesnei šio meistro kūrybai būdingais bruožais. Puoštas įvairių Lietuvos regionų kryžiuose ir tuometinėse liaudies ornamentinę drožybą propaguojančiose publikacijose aptinkamais dekoro motyvais. Kryžius iškeltas ant betoninio postamento, sudaryto iš kubinės apatinės dalies ir pusrutulio. Kubo priekinėje sienelėje yra užrašas: „PER AMŽIUS BUDĖJĘ LAISVĘ LAIMĖJOM / PER AUKAS IR PAŠVENTIMĄ“ IR DATA „1918-1928“ su Gedimino stulpais šonuose. Kitoje, nugarinėje pusėje, postamento sienelėje užrašas: „1930 M. / VYTAUTO DIDŽIOJO METAI“. Su kryžiais tampriai siejasi ir juos kūrusių liaudies menininkų – kryždirbių istorijos, kurie savo tikėjimo ir darbo sinteze liudijo žmogaus pašaukimą kurti ir liudyti tai, kuo gyvenama.

Petras Tamašauskas apie 1916 m. Nuotrauka iš Zanavykų muziejaus fondų

Petras Tamašauskas gimė 1893 m. Šakių apskrities Barzdų valsčiaus Kraujučių kaime, kur ir praleido savo gyvenimą. Gimė aštuonių vaikų šeimoje, nors mokyklą lankė tik vieną žiemą, vėliau išmoko skaityti ir rašyti ne tik lietuviškai, bet ir vokiškai. Staliaus – dailidės amato mokėsi pas savo krikštatėvį, pavarde Sinkevičius. Vedė siuvėją Eugeniją Sadauskaitę ir susilaukė dukters Danutės.

Petras Tamašauskas su anūku, apie 1962 m. Nuotrauka iš Zanavykų muziejaus fondų

 

Menotyrininkė Gražina Marija Martinaitienė kalbėdama apie šią asmenybę, cituoja Pauliaus Galaunės liaudies menininkams skirtą apibūdinimą „Dievo paukštelis“. P. Tamašauskas, kaip tikras zanavykas, atstovauja to tarpukarinio Lietuvos kaimo žmones, kuriems svarbiausia buvo žemė, darbas, tikėjimas, pastovumas, noras ir siekis sąžiningai prasigyventi. Šis Zanavykijos kryždirbys, prisiminimuose, kurios savo ekspedicijoje fiksavo Martinaitienė, pristatomas, kaip itin darbštus, taupus ir sąžiningas žmogus. Iš savo amato po poros metų užsidirbęs tiek, kad įsigyti pirktinius drabužius su kuriais ir „nusipaveikslavo“.

Iš viso turėjo 10 ha žemės, didžiąją jos dalį įsigijo pats. Tamašauskas laikytas patikimu meistru. Jo padaryti baldai ar statyti pastatai buvo kaip reta stiprūs ir patogūs. Išlikę meistro statyti Barzdų mergaičių namų ruošos mokyklos ir kunigui A. Jusaičiui statyto dviaukščio namo pastatai. Paties P. Tamašausko namai buvo labai tvarkingi ir prižiūrėti, ten jis apie 1921 m. įsirengė dirbtuvę, apsirūpindamas visais meistrystei reikalingais įrankiais ir netgi įsigijo tam laikmečiui retą motorą, kuris darbą darė našesnį.

Pinigų aukos kvitas. (Priimta iš p. Tamašausko Petro iš Kraujučių bažnyčiai statyti trisdešimt (30) litų. Barzdai. 1931-X-10 d. Kun. S. Mikelkevičius) Iš Zanavykų muziejaus fondų

Petras Tamašauskas pažinojusių teigimu „buvęs labai sąžiningas, giliai tikintis. Labai mėgęs skaityti, buvęs vienu iš tų kaimo šviesuolių, kuriais pasižymėdavo Sūduvos regionas.“ Dvasingumas ir tikėjimo tvirtumą, liudija darbai. Greta kasdienio dailidės amato, jis visada buvo arti bažnyčios gyvenimo. 1935 m. P. Tamašauskas atliko gimtosios Barzdų parapijos bažnyčios interjero medžio apdailos darbus. Be to nuolat finansiskai rėmė bažnyčios statybą ir parapijos reikalus.

Produktyviausias ir ryškiausias, Tamašausko kaip kryždirbio laikotarpis, kaip bebūtų ironiška, yra sovietmetis. 1974 m. jis sukūrė du kryžius ir du stogastulpius Skriaudžių bažnyčios (Prienų r.) šventoriui. Tais pačiais metais pastatytas kryžius Šakių bažnyčios šventoriuje. Dar vėliau šio meistro kryžiai pastatyti Igliaukos (Marijampolės r.), Garliavos (Kauno r.) ir Metelių (Lazdijų r.) bažnyčių šventoriuose. Barzdų bažnyčios šventoriuje taip pat stovi du, šiek tiek mažesni nei miestelio centre, kryžiai ir du stogastulpiai.

Staliaus Petro Tamašausko dirbtuvių ekspozicija Zanavykų muziejuje

Žinant kokios pasekmes galėjo turėti ši veikla, suprantama, kad kartais kryžių autorystė buvo tik numanoma. Kunigai ir parapijiečiai, žinoję autoriaus pavardę, ją slėpė ir su nepatikimais žmonėmis nesidalindavo. Tačiau P. Tamašausko dirbti kryžiai beveik visi, nedaug nutolę nuo Adomo Varno lietuviško kryžiaus modelio, todėl lengvai atpažįstami ir identifikuojami, nes pasižymi analogiška konstrukcija ir puošyba: „Visi išlakūs, pailgintų lotyniškų proporcijų, neretai užkelti ant betoninių tinkuotų laiptelių arba pusrutuliu užbaigtų stačiakampio gretasienio formos pjedestalų.

Kryžma sukonstruota iš keturkampio skerspjūvio rąstų, stiebo ir horizontaliųjų šakų („rankų“) sankirtą pridengia erdvinė ažūrinė koplytėlė iš grindų platformėlės, tekintų kampinių atramų-kolonėlių ir lenkto stogelio, aiškiai primenančio aukštaitiškųjų kryžių riestagalius ir „baldakimus“.“ Menotyrininkė J. Zabulytė Tamašausko kryžius įvardijusi „tautiškais“, pabrėžia, kad jo darbai „išskirtinis XX a. pirmos pusės Užnemunės paminklų bruožas“ Pats kryžių meistras, kaip pastebi Martinaitienė, savo darbų nuo sovietų valdžios nei labai slėpė, nei jos bijojo. „Gyveno taip, kaip manė esant teisinga ir darė tai, kuo tikėjo ir laikė reikalingu. […] apie jį nerašė spauda, jis nebuvo kviečiamas, o ir pats nesiskverbė į sovietmečiu gausiai rengtas liaudies meno parodas.“

Staliaus Petro Tamašausko dirbtuvių ekspozicija Zanavykų muziejuje

Tamašauskas mirė 1983 m. lapkričio 3 d. Kraujučių kaime, kuriame visada ir gyveno. Dievdirbys palaidotas Barzdų miestelio kapinėse. Petras Tamašauskas įkvėptas XX a. pradžios liaudiškos kryždirbystės puoselėtojų ir gaivintojų, savo darbuose, kuriuose išryškėjo ypatingi kryžių puošybos sprendimai, nubrėžė tolesnės šios kūrybos srities kryptį, kuri XXI a. kryždirbystės fone įgauna padidintos ypatingos vertės ir žavesio.

Literatūra

Jurkuvienė T. Suvalkijos kryžiai. // Menotyra. 2004. T. 36. P. 56-64.
Lietuvos sakralinė dailė. T.I. Knyga VI. Dalis. I. Vilnius. 2006.
Lietuvos sakralinė dailė. T. I. Knyga VI. Dalis II. Vilnius. 2007.
Martinaitienė G. M. Lietuvos kryždirbiai ir kryždirbystė XX a. pertvarose. Vilnius. 2010.
Mergaičių namų ūkio mokykla Barzduose // Šaltinis. 1928 m. Nr. 40. P. 645-647.
Novužės krašto vaikai. Sud. Aleknavičius B. ir Aleknavičius V. T. 2. Marijampolė. 1999.
Zanavykų krašto mažoji architektūra. sud. V. Dėdynas. Kaunas. 2009.

Kultūra , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra