Straipsnis iliustruotas prof. dr. Remigijaus Venckaus tapybos darbais

www.voruta.lt

Vilnius Tech (Vilniaus Gedimino technikos universiteto) profesorius dr. Remigijus Venckus Voruta.lt portale ne kartą publikavo savo rengtus kritinius straipsnius šiuolaikinio meno ir kultūros temomis. Paminėtina, kad profesoriaus akademinė darbo patirtis jau siekia 20 metų. Jis surengė 10 autorinių parodų užsienyje, 78 – parodas Lietuvoje; yra 49 tarptautinių ir 40 vietinių meno renginių/parodų dalyvis. Jo kūriniai saugomi Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ir Vokietijos meno muziejų bei privačiose kolekcijose. Publikavo daugiau nei 450 kritinius esė – straipsnius meno ir kultūros klausimais. Yra 26 tarptautinių ir 13 respublikinių meno renginių, festivalių ir parodų kuratorius.

Šiais, 2024 m., R. Venckus Lietuvos meno galerijose ir muziejuose surengė ne vieną autorinę tapybos parodą (Kėdainiuose, Šiauliuose, Rokiškyje). 2024 m. gegužės 3 dieną naujausia paroda atidaryta Zarasų krašto muziejuje (D. Bukonto g. 20). Paroda veiks iki gegužės 31 dienos. Birželio 02 – 29 d. menininko tapyba bus eksponuojama Ignalinos krašto muziejuje (Ateities g. 43, Ignalina), lapkričio 08 – 17 d. Galerijoje XX (Laisvės a. 7, Panevėžys). Plačiau apie profesoriaus tapybą galima sužinoti internete: paintingportfolio.venckus.eu ir paintingpresentation.venckus.eu. Kūrinius taip pat galima įsigyti, informacija apie tai skelbiama interneto adresu: paintingprice.venckus.eu.

Anksčiau niekados neteko jo tapybos išvysti viešojoje erdvėje, todėl apie naująjį kūrybinį posūkį (ir ne tik) kviečiame susipažinti toliau publikuojamame interviu. Profesorių R. Venckų kalbina Voruta.lt žurnalistė Aušra Virvičienė.

A.V.

Remigijau, ne vieną kartą publikavome jūsų straipsnius apie kitų menininkų kūrybą. Jūs – meno kritikas. Ir štai neseniai susidūrėme su jumis ne kritiko, bet tapytojo amplua. Kas rašys kritinį esė apie jūsų darbus? Lietuvos, užsienio šalių meno kritikai? O gal jau parašė, tik iki mūsų Mass media dar neatėjo?

R.V.

Tikriausiai nieko naujo nepasakysiu, kad kūryba dažnai yra plėtojama iš vidinių autoriaus paskatų. t. y. kuriu, nes kitaip negaliu. Kuriu net tada, jei niekas to neprašo. Beje, aš dar studijų metais suvokiau, kad jei nieko nesukursiu, tai niekas ir nepasiges to, ko nesukūriau… Tokia kūrybos apmąstymo kryptis veda net link kraštutinio savęs apmąstymo – jei nebūsiu, niekas manęs nepasiges, o jei nepasiges, tai ir nereikės. Šiuo atveju viskas tampa labai aišku, viskas nusistovi savo vietose ir atrodo net pasaulio harmonija esanti tokia, kokia turi būti. Viskas yra savo vietose kaip tik tuo metu, kai pats gerai suvokiu, jog meno kūryba yra reikalinga tik man pačiam. Tad aiškiai jaučiant žemę po kojomis, nebelabai ir rūpi, kas analizuos ir kritikuos mano paveikslus.

Žinote, profesorius Leonidas Donskis vienoje savo viešoje paskaitoje, kurios klausiausi Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, pasakė neišdildomą mintį: tik iš noro patikti visiems gimsta kičas (nepažodinė citata). Manau, jo ištarti žodžiai puikiai viską įvardina. Tad jei aš kuriu vien tik todėl, kad manau, jog taip reikia daryti, tuomet ir suvokiu, kad paveikslai yra iš manęs išplaukiantys, manojo „Aš“ sukonstruoti ir perkonstruoti atvaizdai. Antraeiliu klausimu tampa – ar visiems žiūrovams mano paveikslai kelia susižavėjimo efektą. Nesiekiu, kad mano kūriniai būtinai turi patikti žiūrovams, aš taip pat nesiekiu ir žūtbūtinio meno kritiko dėmesio.

Apie mano kūrybą nėra daug rašoma, o apie kai kurias parodas iš viso nėra kritinių refleksijų. Kodėl taip nutiko? Pirmiausiai, kiekvieną kūrinių ciklą ir parodą aš siekiu į pasaulį išleisti labai gerai ir atidžiai sukomplektuotą. Kolekcijos turi ne tik teminių ciklų ar formos tęstinumo seką, bet ir yra dėmesingai aprašytos aiškinamuosiuose tekstuose. Antra, aš sukuriu internete parodų dokumentacijas, talpinu vaizdo įrašus, kūrinių elektroninius katalogus ir panašiai. Trečia, palaikau labai glaudžius ryšius su bet kokia žiniasklaida ir stengiuosi jiems kuo plačiau papasakoti apie savo kūrinius. Mano parodas lydi gausūs straipsniai, parengti interviu forma. Ketvirta, labai dažnai mano parodos yra lydimos autorinėmis paskaitomis. Jų metu aš detaliai komentuoju ne tik kūrinius, bet ir atskleidžiu atvaizdų ryšį su meno tradicija, teorija, pasaulinėmis kūrybinėmis praktikomis ir filosofija. Apibendrinant galima teigti, kad viskas tampa aišku, kodėl egzistuoja kritikų dėmesio stoka. Kai taip atidžiai ir tikrai daug dirbu ne tik prie savo kūrinių gimimo, bet ir savo idėjų skleidimo, kitiems imtis kritinio rašymo darbų tampa tikru iššūkiu.

Kita vertus turiu pripažinti, kad drąsos ir įžūlumo nestokoju. Nevyniodamas į vatą galiu pasakyti ką galvoju. Tad gal ir nesu patogus… o kai aš nepatogus, tada ir mano kūryba nėra labai patogi kritikams.

Dar norėčiau pažymėti, kad yra buvę įdomių nutikimų. Štai Estijos meno kritikas, tikrai garbingas žmogus, su kuriuo esame jau kurį laiką geri draugai, per tarptautinės parodos atidarymą Pernu mieste minėjo, jog mano kūryba LGBTQ temomis Estijoje yra gerai žinoma. Į ją gilinamasi net akademinių paskaitų metu. Kitas atvejis – žinau, kad Adomo Mickevičiaus Universitete (Poznanėje) buvo apgintas magistro darbas, kuriame dėmesys buvo skirtas ir mano kūriniams. Esu aptikęs JAV universitetuose rengtuose ir publikuotuose moksliniuose straipsniuose glaustas mano kūrinių apžvalgas, dažniausiai LGBTQ meno tema.  Šiuo metu tarptautinis meno žurnalas „Anima Mundi Academia“ rengia išsamų ir platų straipsnį apie mano tapybą.

Vis tik man labiausiai širdį paglostė vienas toks atvejis Lietuvoje. Kartą Aukštųjų mokyklų studijų mugėje bendravau su būreliu moksleivių ir konsultavau juos apie tai, kokias studijas rinktis mano atstovaujamoje mokslo institucijoje. Buvau užklaustas apie tai, ką aš pats veikiu, ką dėstau ir kuo užsiimu. Išgirdę mano pavardę moksleiviai pasakė – jūs tas, apie kurio meną mums pasakojo mokytoja per dailės pamokas ir mums tai buvo labai įdomu. Taigi, man šis susitikimas su moksleiviais buvo didžiausias įvertinimas. Gal būt jums iš šio pasakojimo pasirodys, kad esu ypač nekuklus, bet noriu pasakyti štai ką – kai tavo kūryba įdomi jaunam, imliam ir nuoširdžiam protui, tuomet pasijaučiu esąs tikrai įvertintas.

A.V.

Jus galima sutikti visoje Europoje – ten, kur vyksta įstabios meno parodos, bienalės. Ir ne tik kitų menininkų – jūsų taip pat! Jūs esate eksperimentinio meno kūrėjas, meno kritikas ir tarptautinių parodų kuratorius, rašote medijų kultūros, visuomenės socialinės kritikos straipsnius. Ir – Vilnius Tech (Vilniaus Gedimino technikos universitetas) Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius. Sekant jūsų veiklą, jūs man primenate tiek Leonardo da Vinci, tiek Lietuvos iškilias asmenybes, kaip dr. J. Basanavičių ir kitus. Kaip? Kaip jūs viską spėjate? Juk laiko sąvoka nuo viduramžių ar laiko, kai nebuvo skaitmens, interneto, tiek pasikeitė, kad visuomenė seniai dejuoja, jog nieko nespėja…

R.V.

Per drąsu lygintis tiek su Leonardo da Vinci, tiek su dr. Jonu Basanavičiumi. Net šiurpas perbėga per kūną. Tai tokios kultūros žvaigždės ir genijai, kurių portretai turėtų kabėti kiekvieno mokslininko kabinete. Jie abu tarsi iš kitos planetos. Jiems lygių nėra, jie abu yra mūsų sektini idealai.

Visuomenė visada dejuoja dėl laiko stokos. Aišku, klausimas kokia visuomenė? Lietuvos, ar platesnė? Mūsų, Lietuvos, žmonės iš prigimties yra dejuokliai. Visada ir viskuo nepatenkinti. Aš kartais atsigręžiu į save ir pastebiu, jog irgi pasiduodu tai visuotinai dejavimo atmosferai ir imu „rypauti“ apie tai, kaip kažkas aplinkui negerai. Bet reikia save sustabdyti ir aiškiai permąstyti tai, kas jau yra nutikę, o apmąstant – išskirti geruosius atvejus. Galiausiai tampa visiškai aišku, kad tai, dėl ko dejuojame, ne visuomet turi pagrindo vešėti nevaržomo ir sopulingo vaitojimo diskurse.

Ar aš visur suspėju? Aišku ne. Ar aš dėl to pergyvenu? Irgi ne. Jei matau, kad kažkokie darbai, kuriems reikia mano dėmesio, gali palaukti, tai tegul palaukia. Nieko čia katastrofiško neįvyks. Mano akademinė ir meninė veikla turi gana aiškią dienotvarkę. Užrašuose tiek yra pažymėta darbų, kad gali net su vežimu vežti. Bet jei ko nespėju, tuomet perkeliu į kitą dieną. O jei jau perkėliau, vadinasi darbą jau padariau.

Esu skaitęs vieno mokslininko interviu, tik dabar jau nebeatmenu kokio. Man įstrigo jo pastaba apie tai, kad per dieną žmogus gali gerai ir iki galo atlikti tik tris vidutinio rimtumo darbus. Kai aš prisimenu šią jo mintį, tuomet man ir prioritetai dėliojasi daug geriau ir aiškiau.

Reikia pastebėti, kad šiuolaikinio žmogaus gyvenimo būdas yra sukonstruotas prioritetizuojant darbą. Kodėl taip manau? Jau daug laiko pastebiu, kaip bet kokiame darbe yra planuojamos ateities veiklos ir kiekvieną kartą jų vis daugiau ir daugiau. Kas kartą jos visos turi būti tobulesnės ir tobulesnės. Čia noriu pasakyti griežtą stop! Žmogus ne robotas ir ne Dievas. Jis yra baigtinis organizmas – jo mąstymas turi ribas, jo organizmas dėvisi ir išsieikvoja, jo kiekviena diena  turi pabaigą ir atėjus nakčiai reikia ilsėtis. Galiausiai žmogus gimsta paženklintas neišvengiamai artėjančios mirties. Atrodo, kad tas visas darbas, nuolatinis skubėjimas, kiekvieną dieną geriau ir daugiau visko padarymas demonstruoja tik tariamas mūsų super galias. Atrodo, kad toks lėkimas per gyvenimą mus priartina prie antžmogio; kad artėja ta nemirtingumo diena, kai kartu su Dievu galėsime žaisti šachmatais prie vieno stalo. Deja, tai tikras blefas. Mes kiekvieną dieną vis labiau ir labiau bėgame išskėtę rankas į susitikimą su savo mirtimi.

Visus šiuos šiurpius žodžius girdite iš lūpų žmogaus, kuriam pačiam tenka dažnai bėgti į tą mirties glėbį. Neišvengiamai ir aš esu įsuktas į tą dabartinio gyvenimo tempo mašiną, kur bandau vis labiau ir labiau užpildyti tą laiko trūkumą. Kai tai tampa nepakeliama, aš užsidarau studijoje ir pradedu tapyti arba kurti kompiuterinę grafiką ir fotografiją. Čia laikas dingsta. Jis tampa nebematuojamas nei sekundėmis, nei minutėmis. Kūryboje tenka nusiraminti, susitaikyti pačiam su savimi, rasti harmoniją ir taip išsivaduoti iš to aplinkos spaudimo, kurį dažnai vadiname laiko trūkumu. Mano širdis ir protas reikalauja per kūrybą neutralizuoti laiko trūkumą. O tada ir mano bėgimas į mirties glėbį yra ženkliai pristabdomas.

A.V.

Pakalbėkime apie jūsų tapybą konkrečiau. Aš esu žurnalistė. Su menais neturiu itin stipraus ryšio, todėl klausiu jūsų kaip moteris, meno mylėtoja, bet ne ekspertė. Jūsų drobes mačiau tik JPG formatu. Jos man paliko didžiulį įspūdį. Įsivaizduoju, kaip jūsų kūriniai mane paveiktų stovint veidu į juos. Tai, ką mačiau, man liko širdyje – šilta, jautru, šviesu; aš matau viską, kas mano sielai imlu. Kiekvieną kartą, pažvelgusi į jūsų drobes, suprantu, kad man – gera. Tai asmeniška, jums, neabejoju, tai pat, bet dabar kalbinu jus, o ne save. Mes susikuriame sau tinkamus vaizdinius, žvelgdami į bet kokius kūrinius. Jūsiškiai man – gyvenimas. Jei įstengčiau, įsigyčiau mažiausiai 4 jūsų darbus. Visgi man tai buvo staigmena – jau, regis, daug žinau apie jus, bet, pasirodo, ne. Kodėl jūs nusprendėte dar ir tapyti?

R.V.

Malonu girdėti jūsų savianalitines mintis apie tai, kaip jaučiatės žvelgdama į paveikslus. Jūsų apibūdinimas patvirtina, kad mano kūriniai suvokiami taip kaip ir norėčiau. Aš nekuriu kančioje, nuovargyje, apsuptas blogų minčių ar kamuojamas sveikatos negalavimų. Aš kuriu, kai mano savijauta yra pati puikiausia. Kūryboje nevaržau savęs ir nė kiek nepykstu, jei gimsta toks atvaizdas, kokio neplanavau. Kūryba – tai natūrali minčių ir jausmų srauto išraiška. Jei kuriu drąsiai, be kompromiso, nedvejodamas ir pasitikėdamas, tuomet paveikslas dažniausiai tampa suvokiamas žiūrovo taip, kaip ir tikiuosi. Menininkas nėra šiaip emocijomis besitaškantis vulkanas. Menininkas yra analitikas, tik jo atliktos analizės išraiška nėra mokslinis ar filosofinis tekstas, o daugiasluoksnis meno kūrinys.

Tapyba nėra tokia jau labai atsitiktinė mano gyvenimo veikla. Mano bakalauro studijos buvo dailininko grafiko. Po to baigiau meno istorijos magistrantūrą, o vėliau apgyniau disertaciją meno kritikos srityje. Labai daug ir ilgą laiką kūriau fotografiją. Kartais skirdavau dėmesio ir nemažai laiko skaitmeninei kompiuterinei grafikai bei dizainui, mat tokias disciplinas dėstau universitete. Kaip meno kritikas, daugiausiai aš esu parašęs menotyros pobūdžio esė apie tapybą. Kuravau nemažai tapybos parodų. Gal kažkiek tai irgi mane skatino imtis teptuko ir spalvoto dažo.

Vis tik mažiausiai penkeri metai, o gal ir net dar daugiau, man niežėjo nagai imtis tapybos. Vis atidėliojau ir stengiausi nepaisyti gimstančių kūrybinių idėjų. Tačiau 2023 m. visus kitus kūrybinius interesus patraukiau iš savo dėmesio centro ir ėmiausi tapybos.

Aš ir anksčiau žinojau, o dabar net dar kartą įsisąmoninau, kad tapyba turi labai didelę meditacinę galią. Tapymo procesas yra kone gili meditacija. Klojant potėpį po potėpio, spalvą keičiant kita spalva, viskas susidėlioja į savas vietas. Atrodo, staiga baigiasi bet koks iš kasdienybės tempo kylantis nerimas, iš dėmesio centro pasitraukia net bauginantys karo scenarijai, dedikuoti Lietuvai. Tapydamas randu save – paprastą, blaiviai mąstantį, ramų ir tikrą. Štai kodėl ėmiausi tapybos. Pirmiausiai, jos reikia man pačiam. O jei mano paveikslai sudomina bent vieną žmogų, tuomet suvokiu, jog tai rodo mane pasirinkus tinkamą kelią. Galbūt pasukau už kampo kaip tik ten, kur baigiasi takelis ir prasideda platesnis keliukas…

A.V.

Remigijau, dar noriu paklausti – ar mūsų Mass media nepublikuoja informacijos apie jūsų parodas Europoje, ar tiesiog ši žinia iki Lietuvos neateina? Čia kaip „savame krašte pranašu nebūsi“, ar kaip?  Tiesą sakant, tik jūsų dėka mes sužinome apie Latvijos, Estijos menininkų kūrybą, apie jūsų kuruotą lietuvių dailininkų parodą Kroatijos tapybos bienalėje – o jos taip trūksta Lietuvos padangėje. Jūs – kaip Lietuvos Ambasadorius menams. Ką gi veikia mūsų kultūros atašė pasaulyje? Pakankamai retai gauname informacijos apie Lietuvos menininkų parodas Europoje – aš seku naujienas.

R.V.

Klausimas sudėtingas ir net komplikuotas. Tikriausiai teks pasakoti nuo Ievos ir Adomo atsiradimo laikų. Norėčiau kad nepagalvotumėte, jog dabar imsiu skųstis ir visą pasaulį keikti. Tikrai ne, nors tai, ką papasakosiu, gali ir sukelti tokias asociacijas.

Žinote, socialiniai tinklai tapo masinės medijos pagrindu, tik juose, priešingai nei laikraščiuose ir televizijoje, nuomonę ėmė reikšti visokio plauko diletantai. Dėl socialinių tinklų specifikos, beveik nevaržomos nuomonės raiškos, leidome bet kokiam kvaišai skleisti erezijas ir vadinti save visuomenės nuomonės formuotoju. Naujienos skelbimas patyrė tokias dideles transformacijas, net ir viešojoje spaudoje, kad bet kokia žinutė specialiai įvelkama į pramoginį apvalkalą. Tikslas – kad tik kas nors užmestų akį. Atrodo, kad tik laiko klausimas, kada apie žemės drebėjimą skaitysime naujienas taip pikantiškai ir pramogiškai, lyg skaitytume apie viešame restorane prie stalo pietaujančią ir bezdančią popžvaigždę.

Šiuolaikinės komunikacijos technologijos, gyvenimo būdas, viso ko supramoginimas leido pro mūsų akis prasprūsti tikriems ir svarbiems dalykams, kažkuriuo metu ėmėme šliaužti paviršiumi. Rimti dalykai tapo pernelyg sudėtingi, neįveikiami, reikalauja dėmesio, atidumo, įtempti protą… Kam visa tai, jei galima savo galvos ertmę naudoti ne smegenims laikyti ir jas nuolat pildyti žiniomis bet siurbti į vidų kokį nors menkavertį linksmonadą…

Taigi, jau kurį laiką gyvename vidutinybių klestėjimo laikais, kur žmonės iš straipsnio antraštės sprendžia apie visą straipsnį; kur Remigijus Žemaitaitis gali spjaudytis antisemitiniais pareiškimais, o mes stebime jį kaip popžvaigždės šaunų pasirodymą (bet neužčiaupiame jo); kur  JAV, būdama milžiniško dydžio šalimi (pagal plotą ir gyventojų skaičių), kandidatais į prezidentus sugeba iškelti vos krutančius du senukus; kur Europos Sąjungos parlamentarai karo akivaizdoje pasirodo esantys viso labo tik biuro administratoriais, negebantys ir bijantys priimti lyderystę demonstruojančių sprendimų; kur universitete dėstytojas skaito paskaitą kurtiems studentams, o kiti tuo metu turi svarbesnių užsiėmimų (auditorijoje esantys studentai paskaitos metu nepaleidžia mobiliųjų telefonų ir naršo socialiniuose tinkluose; kam ta paskaita išvis reikalinga?). Visa tai irgi yra dabarties ženklai, susiję su dabarties visuomenės struktūra ir jūsų minima masine medija. Masinė medija, kaip ir politikai, yra mūsų visuomenės veidrodis…. Vaizdas veidrodyje labai liūdnas.

Aišku, negaliu kalbėti drąsiai apie viso pasaulio mediją, nes jos specialiai netyrinėju, bet apie Lietuvos kontekstą galiu kai ką pasisakyti. Mūsų žiniasklaida supuvo gerokai anksčiau nei pastebėjome. Pakanka internete susirasti didžiųjų žiniasklaidos kompanijų publikuojamus straipsnius ir perskaityti antraštes. Kartais nesupranti nei apie ką, nei kodėl tas straipsnis yra paskelbtas. Kartais skaitai cituojamas kitų šaltinių mintis ir suvoki, kad žurnalistas nei to šaltinio normaliai skaitė, nei jo suprato. Aš jau nekalbu apie tai, kad faktų nesugebėjo patikrinti, o kai kurios vietos taip ir liko mechaniškai išverstos su kompiuterine programa.

Vos tik pagalvojus apie rašymą kultūros ir meno temomis išvis apima liūdesys. Nespecializuotoje spaudoje apie meną ir kultūrą dažnai rašo tas pats asmuo, kuris rengia straipsnius ir apie kriminalinius įvykius, ir apie gražiai įrengtus popkultūros žvaigždžių namus, ir apie turtingų ponių, nagų ir ragų architekčių gyvenimo pamokslus.

Esu susidūręs su tokiais atvejais, kai mano pasakojimą žurnalistė užrašė taip kaip vyko dialogas. Po to atsiuntė straipsnį, kuriame buvo surašyti visi jaustukai… surašyta taip, kaip šnekėjomės akis į akį. Perskaičiau ir nustėrau. Mano pasakojimas pasirodė ne tik kaip visiškai neraštingo, bet ir su protu susipykusio asmens kliedesiai. Skyriau gerą pusdienį tekstui perrašyti. Po to žurnalistė supyko, neva aš jos darbu nepasitikiu. Mano redaguoto teksto variantas buvo ne tik paskelbtas leidinyje, bet ir nominuotas kažkokiam apdovanojimui už gerai parengtą interviu. Taigi, už žurnalistę aš pats atlikau darbą, o jai teko tik pasiimti algą ir apdovanojimą. Nuo to karto aš visada stengiuosi interviu duoti tik raštu.

Tiesa, Lietuvos provincijoje pasitaiko tikrų žurnalistų. Esu nustebęs, kaip apgalvotai sumaniai suformulavo klausimus „Gimtasis Rokiškis“ laikraščio žurnalistė. Panašią patirtį turėjau ir Telšiuose. Šiauliuose visada labai atsakingai su kultūros žmonėmis kalbėdavosi Romualda Urbonavičiūtė. Tad dar yra gerosios patirties, kuri mane pradžiugina.

Man labiausiai neramu, kai pastebiu vis dažnėjantį žurnalistų tingėjimo atvejį. Į pasiūlymą parengti interviu apie mano kūrybą neretai gaunu tokį atsakymą, kad visi žurnalistai užimti ir niekas nespėja, bet mes mielai išspausdinsime tekstą, jei jūs pats savęs ko nors paklausinėsite ir į klausimus atsakysite. Taigi, būna taip, kad aš pats savęs paklausiu ir atsakau, o žurnalistas tekstą išspausdina net neredagavęs ir prie jo prirašo savo pavardę. Taigi, apie kokią kultūros ir meno žurnalistiką mes iš vis galime diskutuoti, kai ji yra tokio žemo lygio.

Nacionalinio transliuotojo prioritetai taip pat keisti. Pavyzdžiui, Šiauliuose atidaroma tarptautinė paroda, kurioje dalyvauja tam tikros meno žvaigždės. Vakare žiūriu „Panoramą“ per LRT, o ten nė žodžio apie šį didelį meno renginį. Vietoj to pasakojama, kaip vaikai darželyje piešė Kalėdų senelį ir jo portretai buvo iškabinti ant mokyklos sienų.

2023-iųjų rudenį kuravau Lietuvių menininkų parodą Kroatijos tapybos bienalėje. Siūliau visiems įmanomiems žiniasklaidos kanalams apie tai rengti straipsnius ir diskusijas. Siūliausi pats daug ką padaryti, kad tik visa tai pasiektų kiek įmanomą platesnę visuomenė. Į tai sureagavote jūs (Voruta.lt) ir LRT.lt portalas. Daugiau niekam tai nebuvo įdomu.

Didžioji specializuota kultūrinė spauda, kurios nėra tiek daug, taip pat atrodo labai įdomiai. Pavyzdžiui, menotyrininkas, atsakingas už atitinkamą kultūros leidinio skiltį, viename numeryje publikavo savo tris straipsnius. O kai aš prieš tai kreipiausi dėl straipsnio publikavimo, buvo pareikšta, jog leidinyje nėra vietos.

Dar vienas atsitikimas: nusiuntus straipsnį į kitą žinomą kultūros leidinį, esu gavęs atsakymą, kad nepublikuos. Argumentavo, jog dirbančių leidinyje asmenų atlygis toks mažas, kad jie patys imasi rašyti. Taip susirinkdami honorarus už kiekvieną publikuotą straipsnį bent šiek tiek pasikelia atlygį. Vadinasi, mūsų kultūros žurnalistiką galėtume pelnytai tituluoti kultūros ubagistikos epitetu.

Kartą pasiūliau publikuoti mano straipsnį dar viename žinomame kultūros leidinyje. Mandagiai pasiteiravau: jei turite vietos ir galite, būtų šaunu, jei publikuotumėte mano tekstą, jei ne – tuomet siūlysiu kitiems. Gavau piktą laišką apie tai, kaip aš čia išvis drįstu rašyti straipsnius ir juos jiems siūlyti prieš tai nesusitaręs. Aš jiems labai sujaukiau dienotvarkę su savo pasiūlymu ir tai kelia daug papildomų nepatogumų. Tąkart pagūžčiojau pečiais ir nusprendžiau daugiau šiam leidiniui nieko nesiūlyti.

Taip jau nutiko, kad mano parengti straipsniai apie meną išvysta pasaulį tik keliuose žiniasklaidos portaluose. Paskutiniuoju metu jie dažniausiai publikuojami Voruta.lt  ir LRT.lt portale. Abiejų portalų redaktoriams tikrai esu dėkingas už bendradarbiavimą.

Tikriausiai visas šis detalus pasakojimas apie masinės medijos kraštovaizdį atsako į klausimą, kodėl daugiau nėra naujienų apie mano veiklas. Kitą vertus, esu aštraus liežuvio, nemėgstu apsimetinėti, tad ir nutinka taip, jog kažkam esu nelabai patogus. Pavyzdžiui, leptelėjau viename muziejuje apie neprofesionalią ir atsainią dabartinę regioninių muziejų darbuotojų veiklą ir ką jūs manote, daugiau mano parodų jie nebeplanuoja. Kažkada vienoje galerijoje surengiau labai sarkastišką parodą LGBTQ tema. Prireikė ne tik penkerių metų, bet ir kad galerijos valdžia natūraliai pasikeistų. Šiais metais į galeriją vėl buvau įleistas.

Anksčiau, kai rengdavau parodas užsienyje, Lietuvos kultūros institutas arba ambasados tam tikrose šalyse mane paremdavo. Kartais dengdavo transporto išlaidas arba apgyvendinimą. Kurį laiką jau nebesikreipiu į tokias institucijas nes jos net nesistengia savaisiais kanalais išplatinti informacijos apie renginį ar atsakyti į mano laiškus. Šiais metais ant kiekvieno savo parodos plakato rašau, kad neremia jokia valstybinė institucija ar privatus verslas.

Neslėpsiu, kūryba man yra ne tik labai svarbi, bet ir labai brangi. Šiandien ją remia tik mano universitetas, kuriame dirbu. Atsiskaitydamas už meninę veiklą, afilijuotą su universiteto vardu, gaunu papildomą priedą. Universitetas vis dar parodo dėmesį ir tokiu būdu pasako, kad aš esu reikalingas.

Iš mano pasakojimo gali susidaryti įspūdis, kad turiu daug nuoskaudų dėl tokios padėties. Ir išties, nuoskaudų yra. Nemanau, kad jas reikia slėpti. Lietuvių būdas burbėti po nosimi ir apie tai niekam nepasakoti. Bet apie kultūros negalavimus reikia viešai kalbėti, nes tik taip įvyksta pokyčiai; nes be kultūros nebebus ir mūsų pačių.

A.V.

Jūs viename straipsnyje kalbėjote apie informacinį triukšmą. Aš jį itin gerai suprantu, o jūs – dar geriau. Kadangi kalbame apie tapybą, kaip jūs į tai žvelgiate? Ar apskritai ignoruojate? Mokate (išmokote) atsiriboti?

R.V.

Na taip, triukšmo turime daug. Mus nuolatos atakuoja ekranai, internetu skleidžiamos naujienos, pramoginis socialinių tinklų turinys. Atvaizdai, tekstai, garso įrašai nuolatos kovoja dėl mūsų dėmesio.

Aš jau gerokai anksčiau supratau, kodėl garsūs menininkai ima ir panaikina savo paskyras socialiniuose tinkluose. Visos tos elektroninės medijos ilgainiui pradeda ne mums tarnauti, bet verčia mus jas aptarnauti. Tai neturi pabaigos, tai tęstinis ir užknisantis bei alinantis procesas. Medijos lyg pelkė mus siurbia į save.

Kodėl taip yra? Viskas nutiko labai greitai, pasaulis apsivertė tarytum per vieną dieną. Medijų inovacijų skaičius toks didelis, kad mes jau tapome lyg apatiški zombiai ir nebespėjame į jas reaguoti. O kur dar dirbtinio intelekto projektai ir iš viso to visuomenę pasiekiantys komunikaciniai produktai?…

Žinote kaip mes atrodome su tomis visomis technologijomis? Kaip beždžionė su automatu judrioje miesto gatvėje. Mes nespėjame su technologijomis, o jos (technologijos) tarsi prasprūsta pro mūsų akis ir kartais pradeda gyventi nekontroliuojamą gyvenimą. Ne veltui šiuolaikiniai mąstytojai sako, kad mes gyvename skaitmeniniuose viduramžiuose. O aš manau, kad mes gyvename visiškai juoduose skaitmeniniuose viduramžiuose, nesuvokiame kur einame, kas bus rytoj, ko tikimės ir kokia mūsų egzistencinė strategija. Visas šis skaitmeninių juodųjų viduramžių būvis yra susijęs su tuo, ką vadiname informaciniu triukšmu; maža to, medijų keliamas informacinis triukšmas yra skaitmeninių juodųjų viduramžių išraiška. Mes tarytum egzistuojame nesuvaldomoje būtyje…

Ką su visu tuo daryti? Pirmas variantas, dozuoti visą tą informacinį triukšmą. Antras variantas, tvirtai įvardinti savo tikslą ir jo laikytis. O apie trečiąjį variantą papasakosiu dar kitaip.

Kartą skaičiau paskaitą universitete. Lankomumas prastas, jaunimas studijų prioritetu nebelaiko. Dėstytojas nebėra autoritetas, vertas pagarbos, todėl studentai, sėdėdami priešais mane, akivaizdžiai maigo telefono ekraną ir naršo internete. Regėdamas tokią beviltišką situaciją, paskaitą skaitau su intonacija. Deklamavimas padeda vos kelioms minutėms išlaikyti auditorijos dėmesį. Galiausiai darau pauzę ir studentų klausiu – žinote ką pirmiausiai padaryčiau, jei būčiau diktatorius? Išjungčiau socialinius tinklus darbo ir studijų valandų metu. Taigi, trečias būdas yra išjungti medijas jei ne amžiams, tuomet bent kuriam laikui.

Na ir ketvirtasis būdas – jei gali kurti taikydamas analoginę mediją (tapyti, skaptuoti skulptūrą ir t.t.) tai tuo ir užsiimk. Tai puikus ne tik medijos išjungimo būdas bet ir viso pasaulio patraukimas iš aktyvaus dėmesio centro. Tai laikas, kada galime pabūti patys su savimi. Šis laikas yra pats brangiausias.

Aš išjungiu triukšmą dviem atvejais – kai užsiimu tapyba, arba savo sode prižiūriu dekoratyvinius augalus. Aišku yra ir kitas būdas – vartoti alkoholį ir dar baisesnius svaigalus. Tačiau aš to nerekomenduoju. Tai nelemia jokių teigiamų rezultatų. Istoriniu mitu laikau pasakojimus apie tai, kaip menininkai, prisiurbę alkoholio, sukuria įspūdingus paveikslus. Galbūt tai ir pavyksta, bet tik vienetams. Dėl svaigalų poveikio normalus produktyvumas ilgainiui menksta. Aš niekada nekūriau ir nenoriu kurti vartodamas svaigalus. Didžiausias kaifas yra kurti kai esu ramus, pailsėjęs, sveikas ir viską aiškiai suvokiantis.

Galbūt tai, ką dabar paminėsiu, jums pasirodys, jog prieštarauju savo požiūriui. Kartais medijų triukšmą įjungiu specialiai kaip tik tuo metu, kai noriu apmąstyti tai, kas dabar vyksta. Dažniausiai taip elgiuosi tuo metu, kai imuosi kritinio rašymo kultūros, visuomenės ir medijų komunikacijos klausimais. Gyvenimo patirtis išmokė išjungti medijų triukšmą arba jį panaudoti tik tuo metu, kai to reikia atitinkamam kūrybiniam produktyvumui.

Mano tapyba ryški, tarytum judanti, o tuo pačiu metu gal net vizualiai triukšminga. Esu sukūręs paveikslų ciklą, kurio pavadinimas ir yra „Triukšmas“.  Kodėl taip pavadinau? Gal todėl, kad pirmiausiai neturėjau idėjos kaip pavadinti. Antra, vis tik forma padiktavo pavadinimą. Klojau potėpį po potėpio, spalva dengė spalvą. Kiekvieną sluoksnį dariau permatomą. Taip gimė keliasluoksnė kompozicija, kurioje atrodo, kad kiekvienas potėpis konkuruoja tarpusavyje. Dėl kompozicinio sprendimo darbą pavadinau „Triukšmu“.

Kita vertus, kai kuriu, gal ir esu atsijungęs nuo kitų medijų, tačiau pats kūrybinis procesas vyksta lyg nuolatinis drobės pertapymas. Klodamas daugybę sluoksnių ir vis pertapydamas aš tarytum triukšmauju teptuku. Ieškau tos vienintelės formos, kuri turi pasirodyti drobės paviršiuje. Ieškau ir eksperimentuoju puoselėdamas skirtingo spalvinio intensyvumo kovą. Tikriausiai dėl to ir gimė mano tapybą vienijantis parodų pavadinimas – „Laisvė ir atsitiktinumas“.

A.V.

Kokia jums spalva mieliausia? Ir – kur tapėte savo paveikslus? Jie, kaip minėjau, tarsi ne iš lietaus ir pilkų debesų Lietuvos.

R.V.

Neturiu mėgstamos spalvos. Lengviau įvardinčiau tą spalvą, kuri nėra mėgstama arba mažiau mėgstama. Kai mokiausi dailininko bakalauro studijose, prioritetą teikdavau juodai spalvai ir jos tonams. Taip pat šalia turėdavo teisę pasirodyti rudos ir gilios, tamsiai žalios spalvos tonai.

Šiandien man labai malonu drobės paviršiuje kloti rožinius, neoninius žalius, skaisčiai raudonus, dangiškus mėlynus ar purpurinius potėpius. Dažnai įmaišau metalinę aukso, sidabro ir bronzinę spalvą. Jos  visos yra labai specifinės ir netgi labai sintetinės. Jas tikrai sunku maišyti su mano jau paminėtomis spalvomis. Bet pavyksta, išgaunu labai keistus derinius, spalvinius kontrastus. Nėra žodžių, leidžiančių apibūdinti tai, kas gaunasi. Galbūt aš visų tų spalvinių niuansų ir nematau, todėl sunku juos identifikuoti. Bet aš dėl to nė kiek nesigraužiu.

Mano vienas bičiulis sako, kad aš tapau suicidinėmis spalvomis. Tad drobėje drąsiai komponuoju ryškią oranžinę, elektrinę, dangišką mėlyną ir net akį rėžiančią rožinę. Tapau ir akys skauda. Kartais atrodo, kad net nuo to spalvinio derinio apsiverksiu. Bet širdyje taip gera… kompozicija atrodo staiga suklykia visais spalviniais niuansais ir štai – paveikslas jau baigtas!

Žinote, suicidinių spalvų derinimas – tai estetinė priemonė. Tai panašu į postmodernius poetus ir rašytojus, kurie tik diletantui gali pasirodyti esantys beraščiais. Jie deda kablelius ten, kur jų manymu reikia išskirti savo pasakojimo niuansus. Arba štai portugalų rašytojas Jose Saramago sugeba parašyti skyrių neskirstydamas jo į pastraipas, arba sakinio viduryje dėti taškus; arba mintį išskirti žodžius pradedant didžiosiomis raidėmis. Arba štai yra poetai, kurie rašo nenaudodami jokių skyrybos ženklų ir didžiųjų raidžių. Tad kodėl panašiai negalima pasielgti ir tapyboje?

Taigi, neturiu konkrečios spalvos. Man visos spalvos patinka, o labiausiai jos pasiteisina kai suskamba netikėtas derinys. Atrandu tai, ko pats nesitikiu. Galbūt man visos spalvos mielos vien dėl to, kad niekados neturiu išankstinio sumanymo ką noriu ir kaip noriu sukurti. Ranką nuveda gyventi geidžianti širdis ir nevaržomai klajojanti vaizduotė. Tad aš ir nežinau ar mano ranką vedžioja velnias ar Dievas… o gal būt tai net nėra svarbu.

Tapau aš namie. Man labai svarbu turėti kūrybinę dirbtuvę savo namuose. Prieš pirmąjį COVID-19 pandemijos karantiną pardaviau butą Antakalnyje (Vilniaus miesto mikrorajonas) ir nusipirkau namą Vilniaus priemiestyje. Įsirengiau viską būtent taip, kaip norėjau. Kartais ryte, vos tik išlipęs iš lovos, pasidarau kavos ir štai atsiduriu studijoje prie molberto. Kloju teptuku spalvas; o kartais kompiuteriu redaguoju nuotraukas.

Aš negaliu kurti bet kur ir bet kada. Man labai svarbi aplinka, kurioje aš esu. Tad natūraliai susiklostė, kad visada norėjau studiją turėti namuose, kuriuose gyvenu. Čia jaučiuosi puikiai, čia esu toks, koks noriu būti. Mane supa puikūs kaimynai ir draugai. Esu įsitikinęs, kad ne tik namai, bet ir kūrybos vieta turi būti ypač teigiamai nuteikianti. Tad niekur kitur aš ir nenoriu užsiimti kūryba. Ir žinote, jei Rusijos karas su Ukraina pasisuks link kitų Vakarų civilizacijos valstybių, ir netgi man teks palikti namus, tuomet išties bus gaila savo studijos, kurioje praleidau daug laiko su savimi ir kūryba…

Gerai pastebėjote, kad mano tapyboje nėra pilko ir niūraus Lietuviško dangaus. Matote, aš kai tapau, visada savęs klausiu – o ar įmanoma kaip nors kitaip? Ir kai priešais save regiu drobę, dėl kurioje esančio spalvinio sprendimo man ima skaudėti akis (kalbu perkeltine prasme), aš paklausiu savęs – kodėl negali viskas taip ir likti, o kodėl turėtų būti kitaip? Tikriausiai tai ir leidžia man išsivaduoti iš Lietuviškos niūrios tradicijos.

Galiausiai aš savo sprendimą visada pateisinu teiginiu – tapyba nėra formos, konstrukcijos ar linijos menas, tapyba, pirmiausiai, yra spalvos menas! O spalvoje yra daug galios. Spalva gali liūdinti ir raminti, spalva gali išvaryti iš proto ir sukelti pozityvias emocijas, spalva keičia formas ir jų santykius. Spalva gali lemti agresiją arba atitraukti mus nuo kasdienybės rutinos ir netgi pakylėti arčiau Dievo…

A.V.

Ir vėl klausimas apie laiką ir kūrybos erdves – be minėtų tapybos, fotografijos, kritikos tekstų ir paskaitų studentams, jūs spėjate pasidomėti ir ekslibrisais…

R.V.

Ekslibriso kūryba mano gyvenime užima tarsi pamestinuko vietą. Neskiriu jam pakankamai dėmesio. Pandemijos metu, kai buvau uždarytas namuose, daugiausiai laiko skyriau ekslibriso kūrybai. Kiekvieną dieną sukurdavau po ekslibrisą ir parašydavau po kritinį esė, kaip reakciją į vykstančią pandemiją. Ekslibrisą ir tekstą komponuodavau viename A3 popieriaus lape, kartu su infografiku, kuris atspindėjo pandemijos kaitą.

Buvau ypač įnikęs į šį procesą. Atsirado mano kūrybą sekančių žmonių. Surengiau net kelias parodas. Apie neįprastą ekslibriso, infografikos ir teksto sąjungą LRT radijas parengė net ištisą laidą. Dabar tie ekslibrisai yra saugomi mano gimtajame mieste, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Knygos grafikos centro Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fonde.

Vis tik už domėjimąsi šia meno sritimi esu dėkingas savo dėstytojui, profesoriui Vaidotui Januliui. Studijų metu jis supažindino mane su ekslibrisų kūryba.  Tai labai specifinė ir nišinė grafikos meno sritis. Kuriu ekslibrisus labai retai ir dažniausiai kokiam nors konkursui arba specialiai parodai. Rašau apie ekslibrisus, nes būna konkretus užsakymas rengti kritinį straipsnį ar projektinė veikla. Mano paties ekslibrisai yra labiau artimi logotipo dizainui, bet ne grafikai, kaip paveikslui. Ateityje tikriausiai vis tik labai įnikus į tapybą, ekslibrisui dėmesio teiksiu dar mažiau.

A.V.

Visuomet reikalingas paskutinis klausimas, taip yra jau. Kas jus, Remigijau, veža, veda per gyvenimą? Tik politikas melagis pasakys, kad vardan tos Lietuvos, socialinių visuomenės reikalų, etc. Jūs garsinate Lietuvą pasaulyje savo talentu ir tai labai dažnai lieka užkaboriuose. Ką jūs manote apie tai?

R.V.

Ar iš mano pasakojimo neatrodo, kad mane veža kūryba?… Negaliu nekurti, kaip ir negaliu nekvėpuoti. Meno kūryba man yra Kristaus kūnas ir kraujas; mano studija yra mano bažnyčia…. Jei man koks nors kuriantis žmogus sako, kad už mane pasimels, tuomet aš jo paprašau to nedaryti. Aš prašau jį eiti į savo studiją ir galvojant apie mane ką nors gražaus sukurti. Kūrybos aktas yra malda, kurioje dailininkas lieka vienas akistatoje su savo dievais ir demonais.

Jei negalėsiu kurti, tai nemanau, kad matysiu prasmę dėstyti studentams, rašyti kritinius esė apie Lietuvą ar net kitam žmogui pasakyti, kad jį myliu. Tik iš kūrybos kyla visi gerai dalykai ir net jūsų minimas patriotizmas, ir net meilė Lietuvai, ir  gyvenimo džiaugsmas, ir užuojauta šalia esančiam.

Žinote, prieš pandemiją lankiausi Portugalijoje, Porto mieste, kuriame mokiausiai 2001-iais metais. Vizito metu susitikau su studijų draugu Pedro. Jis man priminė tai, ką aš jau buvau užmiršęs. Pedro pasakė – tu buvai vienas keistesnių mano sutiktų lietuvių ir žmonių iš Rytų Europos. Tu sakei, kad nenori migruoti iš Lietuvos, nori joje likti, gyventi ir kurti iki gyvenimo pabaigos (citata nepažodinė). Anuomet man buvo 19 metų. Savo pažadą kol kas tęsiu. Gyvenu ir kuriu Lietuvoje.

Kita vertus, aš niekaip negaliu suprasti migrantų, kurie palieka Lietuvą ir po to apie ją atsiliepia visada neigiamai. Kodėl? Juk tai tavo tėvų ir senelių žemė, kurioje tu užaugai ir susiformavai. Suprantu, kad mūsų šalis nėra tobula, tačiau nors kažkiek dėkingumo juk galima reikšti?…

Niekados negalvoju, kad mano naujas kūrinys bus skirtas tik Lietuvos publikai. Nors aš kuriu pasauliui, tačiau neslepiu, kad kuriu Lietuvoje. Natūraliai mano šalis mane veikia, ir tai, kas nugula paveiksle, yra iš Lietuvos ir tam tikra prasme apie Lietuvą ir mane.

Būti Lietuvos meno ambasadoriumi?… Na, aš niekados apie tai nemąsčiau, tiesiog darau tai, kas geriausiai pavyksta, o publika pati mane suranda, jei aš atveriu duris į savo širdį ir kūrybą. Manau, kad kiekvienas kuriantis žmogus nors šiek tiek gali būti matomas šiuolaikiniame globaliame pasaulyje; ir jei jis yra nors kažkiek matomas, tuomet galime jį vadinti savo šalies kultūros ir meno ambasadoriumi.

Kai aiškiai suvokiu, jog meno kūryba yra mano kalba su pasauliu apie mane ir mano aplinką, tuomet niekados nekyla klausimas apie neįvertintą talentą. Aš tiesiog darau tai, ką galiu daryti geriausiai.

Žinote, mes gyvename ne tik vidutinybių, menkaverčių nuomonės formuotojų realybėje, bet ir autoritetų krizėje, tad nieko nuostabaus, kad talentingi žmonės, išmintingi mąstytojai, puikūs protai lieka neišgirsti. Jau kurį laiką pastebiu kultūros kritikus teigiant, jog gyvename Vakarų civilizacijos pabaigoje. Galbūt ateityje bus tik blogiau ir blogiau. Bet aš turiu kūrybą ir niekas jos iš manęs negali atimti. Tad ji yra mano stiprybė, mano gyvenimo esencija, mano meilė ir mano ašaros… ir aš jos nesiruošiu išsižadėti!

 

A.V. Dėkoju jums už šiltą ir atvirą pokalbį.

Prof. dr. Remigijus Venckus apie laisvę ir atsitiktinumą tapyboje