Vytautas Plečkaitis. Gegužės 8 diena: ką nugalėta Vokietija išgyveno prieš 70 metų

Autorius: Data: 2015-05-08, 10:21 Spausdinti

Sovietinis tankas prie Brandenburgo vartų Berlyne, Reuters/Scanpix nuotr.

Gegužės 8 d. buvo antradienis. Pavasarinė saulė dar labiau brėžė didžiulį kontrastą tarp gerai nusiteikusių džipais bei tankais važinėjančių amerikiečių, rusų ir anglų patrulių, inspektuojančių, kas beliko iš Trečiojo reicho, bei nugalėtų, nuskurdusių ir alkanų, griuvėsiuose gyvų dar išlikusių vokiečių.

Didžiausi Vokietijos miestai – Berlynas, Hamburgas, Bremenas, Drezdenas – buvo visiškai sugriauti. Ne visada iš karinio būtinumo, o tiesiog iš keršto už savo šalių nužudytus žmones ir sugriautus miestus. Gatvių pakraščiuose, parkuose ir aikštėse buvo pilna lavonų, ne retai ant gatvės žibintų buvo galima pamatyti pakartus vokiečius. Tai jau buvo pačių aršiausių nacių kerštas saviems piliečiams, nepaklususiems žiauriems karo įstatymams.

Gegužės 8 d. Vokietija jau aštuonios dienos gyveno be savo fiurerio, nusižudžiusio su Eva Braun giliame bunkeryje Berlyno centre, ir be savo valstybės, kurią nacių režimas atvedė į pražūtį. Rusų kariai tebeieškojo sudeginto Adolfo Hitlerio lavono palaikų, kuruos vis dėlto pavyko rasti. Fiurerio kaukolė ir visa, kas iš jo buvo likę, nugabenta į Maskvą.

Žydų masinių žudynių organizatoriai slėpėsi šiaurinėje Vokietijos dalyje, ketindami pereiti Danijos sieną. Čia buvo Aušvico konclagerio komendantas Rudolfas Hössas, artimas A. Hitleriui Ginkluotės ministras architektas pagal išsilavinimą Albertas Speeras, sumaniai išvengęs kartuvių Niurnbergo proceso metu ir po 20 metų kalėjimo parašęs bestseleriu tapusius atsiminimus, sukrovusius jam milijonus. Tarp policijos ir SS karininkų slapstėsi ir germanizavimo filosofijos idėjinis vadas Alfredas Rozenbergas. Visi jie dar tikėjosi išnešti sveiką kailį, pasislėpdami užsienyje. Nepavyko.

Antrasis pasaulinis karas, prasidėjęs Lenkijos užpuolimu 1939 m. rugsėjo 1 d., tęsėsi penkis metus aštuonis mėnesius ir septynias dienas ir baigėsi Vokietijos kapituliacija ir sąjungininkų – JAV, Sovietų Sąjungos ir Didžiosios Britanijos – pergale. Karas nusinešė į kapus 60 mln. įvairių tautybių žmonių – karių ir civilių. Iš jų 6 mln. buvo nužudyti koncentracijos ir naikinimo lageriuose, daugiausia žydų tautybės asmenys. Procentiniu požiūriu daugiausia žuvo Lenkijos piliečių. Apie 10 mln. ar daugiau pabėgėlių, tarp kurių buvo ir lietuvių, latvių ir kitų Vidurio bei Rytų Europos tautų žmonių, pabėgusių iš savo tėvynės, bijodami sovietinės valdžios keršto. Visi jie blaškėsi po Vokietiją, ieškodami, kur prisiglausti. Tarp jų buvo ir tūkstančiai sąjungininkų išlaisvintų kalinių, kurie dar galėjo paeiti.

Gegužės 8 d. Kuršių Nerijoje vokiečiai vis dar priešinosi prieš sovietų kariuomenę. Čekijos Brodo mieste, kuris dar priklausė vokiečiams, paskutinį kartą pakilo į orą vokiečių naikintuvas ir jo pilotas majoras Erichas Hartmannas tą dieną numušė dar vieną, 352-rą, naikintuvą. Tai buvo paskutinė vokiečių pergalė oro kare.

Tą pačią dieną save laikantis Hitlerio įpėdiniu maršalas Hermannas Göringas savo pilyje Fišhorne prie jūros dar bandė derėtis su JAV brigados generolu Robertu Stacku, naiviai tikėdamas, kad galįs sudaryti separatinę taiką su Vakarų sąjungininkais. Jis net parašė laišką amerikiečių generolui ir vyriausiam sąjungininkų Jungtinių pajėgų vadui šiaurės vakaruose Eisenhaueriui, kviesdamas jį deryboms. Amerikiečiai su juo nesiderėjo, bet leido fotografuotis su JAV kariais, gavusiais įsakymą jį suimti. Niurnbergo procese 1946 m. Geringas buvo nuteistas mirti pakariant, bet sugebėjo nusinuodyti, neišaiškintomis aplinkybėmis gavęs ciano kalio kapsulę.

Gegužės 8 d. būsimas Vokietijos Federacinės Respublikos kancleris 69-erių Konradas Adenaueris (1876–1976) gavo raštišką pranešimą iš amerikiečių vyresniojo leitenanto J. Pattersono. Jame amerikiečių kariškis rašė K. Adenaueriui, kad jis esąs pirmasis numeris Baltajame Vokietijos sąraše. Tą sąrašą sudarė JAV slaptoji tarnyba, kad jų karininkai galėtų atsirinkti teisingus vokiečius ir paskirti juos civilinei tarnybai.

K. Adenaueriui iš pradžių pasiūlė tapti Kelno miesto burmistru, kuriuo jis jau buvo buvęs 1917 metais. K. Adenaueris buvo Prūsijos valstybės tarybos pirmininkas iki nacių atėjimo į valdžią, nacionalsocializmo priešininkas. Naciai jį buvo du kartus trumpai suėmę, bet jis pergyveno juos, po karo įsteigė Vokietijos Krikščionių demokratų partiją ir 1949 m. stojo vadovauti atkurtai vokiečių valstybei – VFR. Vokietija buvo padalinta į Rytų ir Vakarų ir kai kas net vakaruose galvojo ir troško, kad visam laikui. Griuvus Sovietų Sąjungai, Vokietija susijungė.

Pirmaeilis K. Adenauerio uždavinys buvo atstatyti sugriautą Vokietijos ūkį ir užmegzti draugiškus ryšius su buvusiu „amžinu“ priešu – Prancūzija. K. Adenaueriui, išrinktam kancleriu keturis kartus iš eilės, tai pavyko padaryti. Vokietija su Prancūzija tapo Europos Sąjungos kūrimo lyderėmis. Šalis pakilo naujam gyvenimui, tapo NATO nare, sudarė sutartį su SSRS dėl belaisvių grąžinimo ir vokiečių piliečių grįžimo į Vokietiją iš Sovietų Sąjungos. Šia teise pasinaudojo ir Klaipėdos krašto vokiečiai bei nemažai vietinių lietuvių, turėjusių Vokietijos pilietybę prieš karą.

Anot vokiečių savaitraščio „Spiegel“, 1945 m. gegužės 8 d. yra išskirtinė data vokiečiams. Ji sunkiai aprėpiama ir nusakoma. Gegužės 8d. – tai „istorija ir teismas, pralaimėjimas ir išlaisvinimas. Katastrofa ir sielvartas. Nelaimė ir laimė. Blogio pabaiga ir laisvės pradžia“.

40 metų vokiečiai nedrįso vienareikšmiškai, o tuo labiau teigiamai vertinti Gegužės 8 d. Naują požiūrį į sudėtingą savo šalies istoriją padarė Vokietijos prezidentas, intelektualas ir politikas Richardas von Weizsäckeris, prieškario diplomato, tarnavusio ir nacių režimui, sūnus. Jis pokario metais kaip advokatas gynė savo tėvą nuo kaltinimų bendradarbiavimu su naciais teisme ir tėvas buvo išteisintas. 1985 m. gegužės 8 d. jau kaip Vokietijos prezidentas  sakydamas kalbą vokiečių parlamentui ir visai tautai, R. fon Weizsäckeris pasakė žodžius, įėjusius į šalies istoriją: Gegužės 8 d. – tai ne tik vokiečių pralaimėjimo, bet ir jų išlaisvinimo diena, kuri „labai asmeniškai ir per skirtingus vokiečių tautos patyrimus turėtų būti minima“.

Vokietija gerai išmoko pralaimėjimo pamokas, pasmerkdama Holokaustą ir prisiimdama visą atsakomybę. Holokaustą inicijavo nacių režimo vadai, bet vykdė ne tik vieni vokiečiai. Vokietija sugebėjo išauklėti jau ne vieną vokiečių kartą, suvokiančią savo tėvų ir senelių padarytas nuodėmes tiek žydams, tiek kitoms tautoms, smerkiančią bet kokį tautinės neapykantos kurstymą, priešiškumą įvairioms mažumoms apskritai.

Ji savo nuoseklia politika sugebėjo tapti ne tik didžiausia Europos ekonomika, stipriai socialiai orientuota valstybe, bet ir neformalia Europos Sąjungos lydere. Ne visiems tai patinka, bet vokiečiai tai pasiekė savo tikslinga ir išbalansuota vidaus bei užsienio politika.

Komentaras skambėjo per LRT Radiją.

 

Europa , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra