Vytautas Didysis

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Mes iki šiol netiksliai vadiname didžiausiąjį iki šių laikų Lietuvos valdovą, antrąjį jos karalių – Vytautu. Ilgą laiką to vardo aiškinimas etimologiškai man kėlė nesupratimą: kaip suprasti vyttautas? Tiesiog kažkokia nesąmonė.
Skaitydamas A. Šapokos knygą „Lietuvos istorija“, aptikau to mūsų valdovo antspaudo užrašo iššifravimą (gaila, bet kitose knygose tokie iššifravimai nepateikiami (bent mano skaitytose) ir antspaudų užrašų šifravimas paliekamas pačiam skaitytojui, kas yra ydinga, nes ne visi turi tokį gerą regėjimą, kad galėtų tą užrašą perskaityti). Taigi, psl. 118 radau aiškiai parašyta Sigillum… Witowdi… (paryškinta mano – V. K.). Išvertus į lietuvių kalbą, tai būtų Vytaudo… antspaudas…  – ne Vytauto!
Kodėl suklydo K. Būga, netiksliai įvardindamas tą didįjį mūsų karalių? Matyt jį suklaidino rusų (ar kitų kalbų) parašymas su dusliąja t: Витовт. Tačiau dabar puikiausiai žinome, kad dėl redukcijos žodžio gale visi lietuvių (taip pat ir rusų, lenkų bei vokiečių) kalbos skardieji priebalsiai virsta dusliaisiais (pvz., liet. jog [jok], rusų Смирнов į anglų Smirnoff, kur dviguba ff reiškia [f], nes anglai žodžio gale skiria dusliuosius ir skardžiuosius priebalsius (vieną – f irgi ištaria kaip [v]: prielinksnį of kaip [əv], todėl anglai ir rašo Smirnoff bei kitas rusų pavardes su –ff vietoj – в žodžio gale pagal jų tarimą rusiškai (su suduslėjusia galine priebalse), nes anglai tik –ff žodžio gale ištaria [f]).
Tuo tarpu tokia redukcija tarp balsių lietuvių ir minėtose (rusų, lenkų, vokiečių) kalbose nevyksta, nevyksta ir atvirkščias reiškinys – dusliųjų priebalsių suskardėjimas tarp balsių, todėl užrašant vardą Witowdi antroji tarp balsių (ow atitinka au) esanti raidė d užrašyta tiksliai pagal tarimą, kaip ir („pirmoji“) t.
Formą Vytaudas paremia ir lenkų Witołd [vitout], kur galinė d užrašyta pagal kitus šio vardo linksnius (su d): Witołda etc.
Ypač klaidinanti forma Витовта ir panašios (kiti linksniai) atsirado iš formos Витовт, nelietuviams (rusams) nežinant tikrojo šio vardo kilmininko (su d: Витовда), jį pasidarius iš vardininko (su redukuota galine – t) Витовт.
Vytaudo etimologija aiški ir paprasta: pirmoji vardo dalis aiškinama tradiciškai: šaknis Vyt- randama tokiuose žodžiuose: vyt-urys (plg. žib-urys, švyt-urys, knyb-urys); Vyt-enis (plg. Lengv-enis, Rast-enis, Gird-enis); vyt-uras (plg. skud-uras, auk-uras, mut-uras). Vyt- reiškia kokį nors sukamą veiksmą: vyturys suka ratus danguje čirendamas; Vytis – tai priprastas lietuvių manevras iš pradžių kovoje trauktis, po to apsisukti ir pulti; vyturas – vejamas ant kojos; Vytenis – darantis vytį (manevrą).
Antroji -aud- susijusi su žodžiu austi, audžia, audė, kuris reiškia girdėjimą, triukšmą, plg. lotynų audire – „girdėti“; ausis „iš“ audsis; giria audžia – šniokščia, šlama, ūžia; audra – garsus vėjas su lietumi. Vėliau austi įgijo reikšmę „daryti audinį“, greičiausiai dėl audimo staklių keliamo triukšmo.
Todėl Vytaudas reikštų „grįžtantis išgirsti, paklausyti“ ir/ar „paūžti“ (gal „patriukšmauti“, o gal labiau „papuotauti“), netgi „pagarsėti“, pvz., po sėkmingo žygio (į priešų teritoriją ar bent po medžioklės).
Remdamasis anksčiau išdėstytais samprotavimais, konstatuoju, kad antrąjį Lietuvos karalių taip ir reikia vadinti: Vytaudas Didysis, žmonių vardą Vytautas paliekant kaip priprastą, nors ir netikslų.
Taigi, artėjant šio iki šiol didžiausio Lietuvos valdovo apgarsinimo Salyne Lietuvos karaliumi metinių sukakčiai (2008 m. sukanka 610 metų – A. Šapoka „Lietuvos istorija“, psl. 121, 122) bei mirties metinių sukakčiai (2010.10.27. – 580 ir 2030.10.27. – 600 metų, ten pat, 146 psl.) reikia susigrąžinti tikrąjį šio tokį gražų ir didų Lietuvos „kilimą išaudusio“ žmogaus vardą.
P. S. Beje, ir Jogailos kaip ir Švitrigailos, Kęsgailos ar Skirgailos vardą reikėtų tarti su tvirtagale priegaide antrajame skiemenyje nuo galo (ne su tvirtaprade, kaip yra dabar), nes tvirtapradį lietuvių dvibalsį ái slavai būtų išvertę į oi {oj}, ir turėtume lenkišką Jagojłło, o ne Jagiełło, atsiradusį iš lietuviško tvirtagalio aĩ, kurį slavai suvokia kaip [ei] tipo garsą. Taigi: Jogailà (Jogaĩlą), Švitrigailà (Švitrigaĩlą), Kęsgailà (Kęsgaĩlą), Skirgailà (Skirgaĩlą) ir pan.
 

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra