Vladislava Kursevičienė. Susitikimas

Autorius: Data: 2020-03-25 , 11:33 Spausdinti

Vladislava Kursevičienė. Susitikimas

Vytauto Didžiojo maiestotinis antspaudas. Šaltinis: LDKistorija.lt

Vladislava KURSEVIČIENĖ, www.voruta.lt

Humoristinė novelė

Bevaikščiodamas po skaistyklą Jogaila pamatė kažkur matytą veidą. Kas čia per žmogus? Kada ir kur jį buvo sutikęs? Mąstė, mąstė ir, o Viešpatie! Juk tai pusbrolis Vytautas – mažas, neišvaizdus, bet atrodė pasitikintis savimi.

– Sveikas… ką čia veiki, mažiau?

– Koks aš tau mažius, aš Vytautas Didysis! – užsiplieskė, – mane visa Lietuva taip vadina. O tu – išdavikas, iškeitei Lietuvą į Lenkiją, dėl to ir bastaisi iki šiol po skaistyklą.

– O tu už ką čia papuolei? Matyt, už tai, kad ne kartą pardavinėjai žemaičius, apgaudinėjai kryžiuočius…

–  Aš kryžiuočiais nepasitikėjau, nes jie galėjo visą Lietuvą praryti… O tu Lietuvos nemylėjai, todėl ir vedei lenkų karalienę Jadvygą.

– Aš nemylėjau Lietuvos?.. Ta jaunutė karalienė mąstė valstybiškai… Reikėjo pastoti kryžiuočiams kelią, o tą galima buvo padaryti tik susivienijus Lietuvai ir Lenkijai. Todėl ir vedžiau Jadvygą, ir su ja pakrikštijome Lietuvą. Dabar Jadvyga yra danguje ir kartu su visais šventaisiais globoja krikščionis ir tą pačią mūsų Lietuvą. Todėl dabar Lietuva klesti. Va, tik vieno negaliu suprasti, kodėl mes abu virš 600 metų esame skaistykloje…

Abu susimąstė, o po kelių minučių prabilo Vytautas:

– Žinai ką, Jogaila, paprašyk savo šv. Jadvygos, kad ji tarpininkautų ir paprašytų pas Dievą leidimo nors trumpam apsilankyti žemėje, pažiūrėti, ar ten iš tikrųjų taip gerai. Kartu ir dėl manęs tegul užtaria žodį, juk aš buvau liudininkas per jūsų karališkąsias vestuves.

Kaip tarė, taip padarė. Jogaila pasimeldė ir paprašė Jadvygos, kad ji išpildytų jų norus. Jadvyga išsirūpino leidimą abiem pusbroliams apsilankyti Lietuvoje – jų gimtojoje žemėje.

Atsigulė abu pamiegoti, o saulei švintant prabudo žemėje. Šalia jų stovėjo angelas ir tarė: „Čia jūsų Lietuva. Eikite ir aplankykite Vilnių ir Trakus, gal dar kažką. Pakalbėkite su žmonėmis. Tam reikalui turite dvi dienas. Po to aš jus paimsiu atgal.“ Pasakė ir dingo.

Mūsų keliauninkai apsižvalgė. Stovi jie ant aukšto kalno prie kažkokio bokšto, apačioje didžiulis miestas ir dvi upės: viena platesnė, bet rami, kita siauresnė, bet veržli. Lyg ir matytas vaizdas… Bet kur ir kada? O tas miestas… Jų laikais tokio tikrai nebuvo. Namai mūriniai didžiuliai, aukšti, langai visur platūs, stikliniai. Tik arklių kažkodėl nėra, o vietoje jų greitai juda kažkokie languoti nameliukai ant ratų. Gražu kaip rojuje.

Jogailos portretas. XVIII a. pab. – XIX a. pr. Autorius nežinomas. Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotr.

Nulipo nuo kalno ir prieš save pamatė didelę aikštę, o joje didingą pastatą, į kurį vis ėjo ir ėjo žmonės. Nutarė užeiti ir jie. Netrukus jau buvo viduje.

– Žiūrėk, žiūrėk, – pratarė Jogaila, rodydamas Vytautui kažkokį paveikslą.

Vytautas žvilgtelėjo ir pamatė kažkokio matyto vyro portretą.

– Palauk, palauk, čia kažkas … matytas?!

                      – Čia Vytautas – Lietuvos didysis kunigaikštis, – paaiškino jiems kažkoks vyras. – O iš kur tamstos būsite, kad šito nežinote?

                      Abu pažiūrėjo į sutiktąjį:

                      – Tai kur čia mes pakliuvome?

                      –  Čia juk Vilnius – Lietuvos sostinė. Stebitės lyg būtumėte iš kito pasaulio…

                      Jogaila su Vytautu susigėdę išėjo iš katedros ir, pasitarę, nutarė prisijungti prie kokios nors ekskursantų grupės, kad galėtų apžiūrėti  didžiulį miestą. Ir prisijungė.

                      O, kiek jiedu pamatė! Ir rūmus, ir teatrus, ir šventoves, ir muziejus… Gatvės plačios, turi net pavadinimus. Abu apsidžiaugė, kad yra ir Vytauto, ir Jogailos gatvės. Dar sužinojo, kad jų abiejų broliai ir pusbroliai taip pat Vilniuje turi savo gatves. Vienoje katedros kriptoje Jogaila pamatė savo anūko Aleksandro Jogailaičio kapą ir sužinojo, kad šis jo anūkas buvo ir Lietuvos didysis kunigaikštis, ir Lenkijos karalius. Jis labai mylėjo Lietuvą ir Vilnių. Tai jo paliepimu Vilnius buvo apjuostas gynybine siena.

Su ta pačia ekskursantų grupe jie apsilankė ir Rasų kapinėse. Ant paminklų daugiausia lenkiškos pavardės. Pasirodo, lenkai irgi kūrė ir gražino Vilnių. Gidė nuvedė ekskursantus prie kažkokio mauzoliejaus ir pasakė, kad čia ilsisi Juzefo Pilsudskio, kilusio iš Žemaitijos bajorų Giniotų, širdis, nes jis taipogi mylėjo Lietuvą.

                      Atėjo vakaras. Staiga lyg kažkam pamojavus burtininko lazdele užsidegė įvairios šviesos – mieste pasidarė šviesu kaip dieną.

                      Kitą rytą jie nubudo Trakuose. Ir vėl: Trakai ne Trakai… buvo kaimelis, o dabar miestas – didesnis negu jų laikų Vilnius. O pilis! Stovi – ir sargybos nereikia. Vytautas susirūpino: tai ką gi dabar daro karaimai, kuriuos jis atvežė iš Krymo? Tai buvo laikai!.. Įdomu, ar patys karaimai šitą prisimena?.. Trakuose, pasirodo, yra ir karaimų kenesa, ir cerkvė, ir bažnyčia. O kadangi abu katalikai, tai pirmiausia užėjo į bažnyčią. Čia taipogi pamatė Vytauto portretą.

                      – Matai, mano portretai visur, o tavo niekur, – piktdžiugiškai pasišaipė Vytautas.

                      – Mano palikuonys Vilnių stiprino, puošė ir ilsisi jame, o kur tavo palikuonys? Ar ne kartais Maskvą stiprino? – atsikirto Jogaila.

                      Ir staiga jie vėl atsidūrė skaistykloje. Tuomet pamatė savo angelą, kuris jiems pasakė:

                      – Todėl jūs ir esate 600 metų skaistykloje, kad nemokėjote gyventi kaip pridera broliams, net ir dabar pykstatės. Pateksite į rojų tik tada, kai jūs ir jūsų  tautiečiai pradėsite gyventi taikiai, kaip pridera broliams ir kaimynams.

 

Lietuva Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra