Vilnius – valstybės sostinė. Dabar ir prieš 75 metus

Autorius: Data: 2014-11-06, 15:56 Spausdinti

Vilnius – valstybės sostinė. Dabar ir prieš 75 metus

Minint 75-ąsias Vilniaus grįžimo Lietuvai metines Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios Akto salėje vyko konferencija „Istorinė atminties svarba. Vilnius – valstybės sostinė“. Konferenciją inicijavo Seimo nariai Rytas Kupčinskas, Algirdas Patackas, Vida Marija Čigriejienė, kartu su „Vilnijos“ draugijos pirmininku habil. dr. Kazimieru Garšva, šios draugijos pirmininko pavaduotoja Nijole Balčiūniene. Surengti padėjo Seimo kancleris Jonas Milerius, Seimo Komunikacijos departamento Parlamentarizmo istorijos ir atminimo įamžinimo skyrius vedėja Angonita Rupšytė ir kiti Seimo kanceliarijos darbuotojai.

Konferencijoje tikslas – prisiminti XX a. pirmosios pusės istorinės aplinkybes, lietuvių tautos kovą už Lietuvos valstybingumą, Vilniaus prasmę ir reikšmę šalies istorijai.

Renginį vedė Seimo narys Rytas Kupčinskas ir Švenčionių rajono Pabradės „Ryto“ gimnazijos direktorė Laima Markauskienė. Dalyvavo Seimo nariai Algirdas Vaclovas Patackas, Vida Marija Čigriejienė, Povilas Urbšys, Gediminas Jakavonis, Egidijus Vareikis. Taip pat susirinko gausus būrys mokytojų ir mokinių iš Ignalinos gimnazijos, Ignalinos rajono Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos, Kauno Maironio universitetinės gimnazijos, Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos, Riešės gimnazijos, Vilniaus rajono Pabradės „Ryto“ gimnazijos, Švenčionių rajono Švenčionėlių Mindaugo gimnazijos, Trakų rajono Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijos, Vilniaus Žirmūnų gimnazijos, Vilniaus rajono Paberžės Verdenės gimnazijos, Vilniaus rajono Veriškių pradinės ir kt. mokyklų.

Per konferenciją buvo skaitomi Vasario 16-osios akto signataro Petro Klimo prisiminimai iš Petro Klimo knygos „Iš mano atsiminimų“, Vasario 16-osios akto signataro Mykolo Biržiškos prisiminimai iš knygos „Kovos dėl Vilniaus liudininkų akimis“ (sud. Gintautas Šapoka). Prisiminimus skaitė Švenčionių r. Pabradės „Ryto“ gimnazijos, Ignalinos, Ignalinos r. Didžiasalio „Ryto“, Riešės gimnazijų mokiniai. Taip pat parodyta vaizdo medžiaga „Su Sąjūdžiu už Lietuvą“ ir „Kovo 11-osios Akto salė“. Ypač visus sudomino  vaizdo medžiaga iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo apie Lietuvos kariuomenės žygį Vilniaus vaduoti. Mokinių menines kompozicijas atliko Švenčionių r. Pabradės „Ryto“ gimnazijos, Ignalinos r. Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos mokiniai. Moksleivių pasirodymai buvo šilti, jaudinantys,  susirinkusius džiugino tautiniais rūbais pasipuošusių vaikų atliekamos dainos, nuoširdžiai perduoti senelių pasakojimai apie kovas už Vilniaus išlaisvinimą.   Renginys pradėtas Tautiška giesme.

Konferencijos dalyvius pasveikinęs Seimo narys Rytas Kupčinskas sakė, kad „Vilnius yra ilgaamžė Lietuvos valstybės sostinė, todėl verta tinkamai prisiminti mūsų tautos kovas už valstybingumą“. Jis pabrėžė, kad „istorinės atminties stiprinimas yra neatsiejamas politikos, kultūros ir mūsų visų priedermė šiandienos grėsmių akivaizdoje“.

Švenčionių rajono Pabradės „Ryto“ gimnazijos direktorė Laima Markauskienė pasidžiaugė, kad renginyje dalyvauja Rytų Lietuvos mokyklų mokiniai ir mokytojai. Pasak jos, „kur gi kitur, jei ne mokykloje, ugdomas Lietuvos pilietis, žinantis, išmanantis, vertinantis, gerbiantis savo tautos istoriją, suprantantis, kad tik istorijos mokėjimas yra pagrindas kurti teisingą Lietuvą, gražią Lietuvą“. Sveikinimo žodį tarė ir Seimo kancleris Jonas Milerius, priminęs, kad saugoti istorinę atmintį, ją perduoti jaunajai kartai, o po jos ir ateinančioms kartoms, yra visų mūsų šventa pareiga.

Apie istorinės atminties svarbą ir tautinę savimonę kalbėjo Seimo narys, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narys Algirdas Vaclovas Patackas. Pasak prelegento, „sostinė – religinis, politinis ir pilietinis valstybės centras. Toks yra Vilnius. <…> Vilnius yra amžinoji Lietuvos sostinė“. A. V. Patackas pabrėžė, kad jei prieš 75 metus Vilnius nebūtų buvęs susigrąžintas, tuomet nebūtų buvę ir Lietuvos. Taigi taktika „Mes be Vilniaus nenurimsim“ pasiteisino. Jis paskatino neužmiršti, kad „gyvename normalaus pasaulio paribyje su absoliučiai neprognozuojamom jėgom“. Prelegentas svarstė, ar taip sunkiai atgautas Vilnius netampa standartiniu Rytų Europos miestu su visais būdingais atributais ir praranda savitumą: „Jeigu Vilniuje neliks lietuviško sando, jeigu Vilniuje neliks lietuviškos savimonės, Vilnius bus eilinės, vidutinės Rytų Europos valstybėlės sostinė, bet tai bus ne ta Lietuva, kurios mes norim, ne ta Lietuva, dėl kurios kovojo mūsų protėviai. Neturime prarasti, neturime užsimiršti.“ A. V. Patackas tiki, kad formulė „Mes be Vilniaus nenurimsim“ galioja ir ateičiai, ir tolimiems laikams.

Kauno technologijos universiteto muziejaus vadovė dr. Audronė Veilentienė perskaitė pranešimą „Vilniaus atgavimas ir Kauno studentija“. Ji papasakojo, kaip devyniolikai metų netekusi Vilniaus Lietuvos visuomenė telkėsi į organizacijas, kad galėtų visam pasauliui išreikšti protestus ir padėti savo kraštiečiams, tautiečiams, likusiems Vilniuje. 1925 m. buvo įkurta Vilniui vaduoti sąjunga. Vienas iš jos įkūrėjų buvo Lietuvos universiteto rektorius Mykolas Biržiška. Vilniui vaduoti sąjunga organizuodavo diskusijas, spalio 9-ąją, Vilniaus okupacijos dieną, rengdavo minėjimus, reaguodavo į lenkų veiksmus Vilniaus krašte protesto mitingais, inicijuodavo viešas rinkliavas. Iki 1927 m. Vilniaus krašte veikė 9 lietuvių draugijos, su 789 skyriais, dvi gimnazijos, mokytojų seminarija, apie 200 privačių pradinių mokyklų, buvo leidžiami 7 periodiniai leidiniai. Praėjus dešimčiai metų šis kultūrinis tinklas sumažėjo iki minimumo. 1938 m. veikė tik privati Vytauto Didžiojo gimnazija, neturinti valstybinės gimnazijos teisių ir lietuvių mokykla. Prelegentė priminė, kad 1938 m. kovo 17 d. Lenkija paskelbė Lietuvai ultimatumą, siekdama priversti Lietuvą užmegzti diplomatinius santykius. Tačiau lenkų diplomatai nenorėjo eiti į jokius kompromisus su Lietuva, nes kaip stipresnė valstybė visą laiką diktavo savo sąlygas. Anot A. Veilentienės, „Lietuvos diplomatai turėjo stuburą ir nenusileido, gal ir tai prisidėjo, kad Vilnius buvo grąžintas lietuviams“. Prelegentė priminė ir skaudžią tiesą, kad tuo metu iš Europos valstybių Lietuvos niekas nepalaikė. Tad 1938 m. kovo 19 d. Lietuva priėmė ultimatumą ir tai buvo skaudus žingsnis, ypač jaunimui, kuris visą jaunystę girdėjo šūkį „Mes be Vilniaus nenurimsim“. Po ultimatumo priėmimo jaunimo organizacijos pradėjo gausiai aukoti ginklų fondui. Tačiau atsirado ir galimybių aplankyti okupuotą Vilniaus kraštą. Čia besilankantiems studentams į akis krito didelis šio krašto skurdas. Tačiau maloniai stebino vietinių lietuvių drąsa ir patriotizmas. A. Veilentienė priminė, kad kai Lietuvos žmonės sužinojo, kad Vilnius jau priklauso Lietuvai, kilo stichiškos, didžiulės demonstracijos, sustojo darbas įmonėse, visi vieni kitus sveikino atgavus Vilnių. Didžiulė demonstracija ta proga vyko Kaune. Taigi Lietuvos universiteto studentija buvo aktyvi, visuomeniška ir sąmoninga Vilniaus klausimu. Jaunieji Lietuvos piliečiai suprato sostinės svarbą visai valstybei, suvokė būtinumą ją atgauti ir aktyviai to siekė.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus Naujausiųjų laikų karybos istorijos skyriaus vyriausioji muziejininkė dr. Aušra Jurevičiūtė perskaitė pranešimą „Lietuvos kariuomenė Vilniuje“. Prelegentė papasakojo apie Lietuvos kariuomenės įžygiavimą į Vilnių. Prieš Lietuvos kariuomenės įžygiavimą Vilnius atrodė šventadieniškai, kasdien prie namų buvo keliamos trispalvės, buvo iškabinti plakatai su nuoširdžiais sveikinimais. A. Jurevičiūtė perskaitė Lietuvos kariuomenės vado Stasio Raštikio visiems į Vilnių žygiavusiems kariams paskelbtą įsakymą, kuriame jis pabrėžė, kad kariams „teks labai garbinga ir istorinė pareiga įžengti į Vilniaus krašto žemę ir į mūsų sostinę Vilnių, ši pareiga uždeda jums labai didelę atsakomybę, nes visas jūsų elgesys, visi jūsų darbai ir kiekvienas jūsų žingsnis bus labai atidžiai sekami visų mūsų brolių vilniečių, visos Lietuvos ir net mūsų kaimynų. Jūs būsite pirmieji mūsų kariuomenės reprezentantai lietuviškame Vilniaus krašte ir senojoje mūsų sostinėje“. S. Raštikis prisakė griežtai kontroliuoti savo elgesį, būti drausmingiems, susitvarkiusiems ir visais atžvilgiais pavyzdingais Lietuvos kariuomenės kariais: „Santykiuose su mūsų broliais vilniečiais būkite labai mandagūs, korektiški ir draugiški, gerbkite mūsų tautines ir istorines šventoves pačiame Vilniuje, visada reikškite rimto susikaupimo pagarbą Aušros vartams, visur ir visada būkite tokie, kad jumis didžiuotųsi visi mūsų broliai vilniečiai ir visa Lietuva“. A. Jurevičiūtė priminė ir į Vilnių žygiuojantiems kariniams daliniams iškeltus uždavinius: „Užimti Vilniaus miestą ir kitus didesnius krašto centrus, sudrausti ir išvalyti kraštą nuo nepageidaujamų elementų, atkurti tvarką ir saugumą, užimti ir saugoti sieną su Sovietų Sąjunga iki juos pakeis pasienio policija“. Vietos gyventojai karius pasitiko ovacijomis, kelią nuklojo gėlėmis, kariams žengiant per administracinę liniją per radiją pasigirdo iš karo muziejaus transliuojamas laisvės varpo gaudimas, buvo iškeltos trispalvės.

Iš kalbėjusiųjų pranešimų matyti, kokią reikšmę Vilnius turėjo Lietuvai ir jos žmonėms. Valstybė turi turėti sostinę, sostinę, kuri būtų laisva, tautiška, joje puoselėjamos tautinės ir patriotinės vertybės, ji turi būti valstybingumo garantas ir kultūros židinys. Iš istorijos mokomasi, todėl labai svarbūs tokie Lietuvai reikšmingų datų paminėjimai, per kuriuos praeities pagrindu apsvarstoma ir šalies dabartis bei ateitis. Būtent per tokius paminėjimus vis gaivinama istorija, neleidžiama nugrimzti užmarštin toms vertybėms, dėl kurių taip atkakliai kovojo mūsų tautiečiai, per juos jaunoji karta turi galimybę per išgirstus prisiminimus prisiliesti prie istorijos. Vilniaus ir Vilniaus krašto mokiniams ypač svarbu suvokti lietuvybės kaip vienos iš svarbiausių mūsų valstybės vertybių svarbą, nuolat turėti ją omenyje kaip prioritetą. Taip pat suprasti Vilniaus kaip sostinės reikšmę, jos istorijos sudėtingumą. Tik vieningi ir patriotiškai nusiteikę piliečiai yra pajėgūs puoselėti ir saugoti savo tautą, Tėvynę, Valstybę.

Renginio pabaigoje Vitražo galerijoje buvo pristatyta Lietuvos nacionalinio muziejaus parengta fotografijų paroda „Lietuvos kariuomenės žygis į Vilnių“, parodą pristatė Vida Marija Čigriejienė. „Vilnijos“ draugijos pirmininkas, kalbininkas Kazimieras Garšva supažindino su neseniai išleistomis knygomis: Gintauto Šapokos „Kovos dėl Vilniaus liudininkų akimis“, Jono Rudoko „Tas kelias į Vilnių“, Vytauto Razuko „Skambėkite, Vilniaus varpai“. Po šio renginio mokiniai dar lankėsi ir Gedimino pilyje.

2014 m,. spalio 27 d., pirmadienį, Vilniaus grįžimo Lietuvai 75-ųjų metinių renginiai organizuojami Maišiagaloje. Spalio 28-ąją pagrindinis Vilniaus dienos minėjimas vyks Vilniuje: 13.00 val. šv. Mišios Lietuvos Kariuomenės Šv. Ignoto bažnyčioje, 15.00 val. žuvusiųjų kovose už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę pagerbimas Vilniaus Rasų kapinėse, 17.00 val.  minėjimas ir koncertas Vilniaus įgulos karininkų ramovėje.

Nijolė Balčiūnienė, Jurgita Brasiūnaitė

Istorija , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra