Vilniaus krašto lietuvybės gynėjas. Kunigas prof. Petras Kraujalis XX a. kultūros kontekste

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Kunigą profesorių Petrą Kraujalį minime dėl jo didelių nuopelnų išsaugant lietuvių kalbą rytų Lietuvoje per mokyklą, bažnyčią, visuomenines organizacijas. Jis tuo metu priklausė visoms Vilniaus krašto lietuvių svarbesnėms organizacijoms ir ilgiausią laiką vadovavo „Ryto“ draugijai, kurios svarbiausias tikslas buvo palaikyti lietuvių švietimą Vilniaus gubernijoje. Pernai buvo ir kitų sukakčių. Petro Kraujalio bendraamžis yra Mykolas Biržiška, dešimčia metų jaunesnis yra kunigas Kazimieras Lajauskas, šiemet minėsime ir Pranciškaus Bieliausko 120 metų sukaktį. 

Dokumentuose  P. Kraujalis pavardę rašė tarmiškai su priesaga –alis. Lietuvių pavardžių žodyne tokios yra 76 šeimos, buvę iki 1940 metų, o su raide “e” – 39 šeimos. Tai beveik pusiau mažiau ir jie susiskirstę skirtingose šnektose. Su raide “a” yra 41 šeima iš Molėtų valsčiaus, tai yra dauguma. Vilniuje dabar yra 40 su raide “a”, 20 su “e”, Kaune – po lygiai. Daugiausia su raide “e” yra iš Ramygalos valsčiaus – 22,  taip pat Labanoro (3). Iš tos parapijos buvo ir Kraujalis. Jo pavardė metrikuose pradžioje rašyta Krovel. Jis, matyt, žinojo vietinę tartį ir kad oficialiai reikia rašyti Kraujalis, nors toks užrašas yra tarmiškas kaip “Kojala, Galviala”.

P. Kraujalis gimė 1882 m. Labanoro parapijoje, Molėtų valsčiuje, Žagarų kaime. Būsimasis profesorius mokėsi namuose, pas „daraktorių“, toliau – Mintaujoje (Jelgavoje), Vilniuje. 1902 m. baigęs gimnaziją, įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Po 2 metų ją baigė ir buvo išsiųstas į Petrapilio dvasinę akademiją. Kunigu įšventintas 1907 m. Dvasinę akademiją baigė 1908 m. teologijos kandidato laipsniu. Po akademijos P. Kraujalis vikaravo Visų šventųjų bažnyčioje Vilniuje, Gardine, Trakuose. 1912 m. jam grįžus į Vilnių, paskirtas Šv. Mikalojaus parapijos klebonu, technikos mokyklos kapelionu ir dvasinės seminarijos profesoriumi. Po metų pasiliko tik paskutiniąsias pareigas, kartu redaguodamas „Aušrą“. Lenkijos okupacinei administracijai uždarinėjant lietuviškus laikraščius, P. Kraujalis nuo vienerių iki ketverių metų redagavo „Vilniaus garsą“, „Garsą“, “Vilniaus kelią“, “Lietuvos kelią“, „Kelią“, „Vilniaus varpą“. Nuo 1931 m. Stepono Batoro universitete semestrą jis dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Kunigas P. Kraujalis parašė daug straipsnių ir apie 15 knygelių: „Trys dvasiško gyvenimo pagrindai“ (pagal M. Meschler S. J., 1921), „Dievui ir Lietuvai“ (1922), „Šv. Kazimiero jubiliejaus iškilmės Vilniuje“ (1922), „Trijų kryžių kalnas“ (1924), „Trakų pilis“ (1924), „Mokytoja“ (1925), “Dr. J. Basanavičiaus laidotuvės“ (1927), „Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ (1927), „Pamokslas Aušros vartų paveikslo vainikavimo dienai“ (1927), „Lietuvių likimas Lenkijoje ir lenkų Lietuvoje“ (1928), „Kodėl Lietuva biedna“ (1928), „Pirmieji lietuvių susirėmimai su totoriais“ (1929), „Lietuvių tautinis valstybinis atgimimas“ (1928), „Petras Goštautas ir jo  gadynė“ (1928), „Ryto“ pradžios mokyklų programos“ (1928), „Vytautas Didysis: Lietuvos didis kunigaikštis, Čekijos karalius, Lenkijos karūnos globėjas“ (1930) ir kt. Kai kuriuos veikalus ir straipsnius pasirašinėjo P. Vieštauto ir kitais slapyvardžiais. Žavėdamasis gamta Vieštauto slapyvardį P. Kraujalis perėmė iš gimtinėje esančio Stirnių ežero pusiasalio.

Kunigas P. Kraujalis labiausiai į Lietuvos istoriją įėjo kaip Vilniaus krašto visuomeninių lietuvių organizacijų veikėjas ir vadovas. 1912 m. Petrapilyje buvo įregistruota „Ryto“ lietuvių švietimo draugija. Pagal įstatus jos tikslas buvo „šviesti Vilniaus apygardos lietuvius kaip reikalauja Romos katalikų tikėjimo mokslas“. Draugija gavo teisę, besilaikydama esamųjų įstatymų ir vyriausybės parėdymų, steigti ir laikyti pradedamąsias mokyklas, vakarines ir šventadienio pamokas suaugusiems, mokytojų seminarijas ir įvairias kitas vidurines mokymo įstaigas, liaudies universitetus ir visokius kursus, liaudies knygynus, skaityklas ir kitas tolygias švietimo įstaigas, rengti paskaitas, vakarus.
Steigiamasis „Ryto“ draugijos susirinkimas įvyko 1913 m. Vilniuje, Visų šventųjų bažnyčios klebonijoje. Be 6 narių steigėjų (dr. J. Basanavičiaus, A. Smetonos, kun. V. Mirono, kun. A. Petrulio, kun. K. Maliukevičiaus ir L. Giros) susirinkime dalyvavo 1) generolas Aug. Paškevičius, 2) kun. V. Jazukevičius, 3) J. Kairiūkštis, 4) kun. P. Kraujalis, 5) kun. J. Kukta, 6) kun. P. Bieliauskas, 7) kun. V. Zajančauskas, 8) kun. P. Kemėšis, 9)  kun. A. Jakavonis, 10) K. Strazdas, 11) kun. J. Kubilius 12) kun. A. Varnas, 13) I. Kubilius ir 14) kun. J. Stasiūnas. Susirinkimo pirmininku buvo išrinktas d-ras J. Basanavičius, sekretoriavo L. Gira. Paskaičius draugijos statutą, buvo steigėjų priimti visi 14 narių. Kiek vėliau dar priimti kun. T. Brazys, D. Malinauskis ir Em. Vileišienė. Į „Ryto“ draugijos pirmąją valdybą, atsisakius kandidatuoti P. Kraujaliui ir 5 kitiems, slaptu balsavimu išrinkti kun. J. Kukta (21 balsas), kun. V. Mironas (20 balsų), L. Gira (20 balsų), kun. J. Steponavičius (19 balsų – jis ir tapo valdybos pirmininku), dr. J. Basanavičius (18 balsų), J. Kairiūkštis (18 balsų). Kandidatais liko A. Smetona (17 balsų) ir kun. K. Maliukevičius.

1921 m. okupacinė Vilniaus prokuratūra kratė „Ryto“ centro valdybą, penkis jos narius įkalino Lukiškių kalėjime, vėliau ištrėmė už demarkacinės linijos. Kitų metų birželio 19 d. dr. J. Basanavičiaus bute „Ryto“ draugijos pirmininku išrinktas kun. P. Kraujalis. Šias sunkias pareigas jis ėjo iki mirties.
1922 m. gruodžio 28-30 d. P. Kraujalis pirmininkavo ir pirmajam okupuoto Vilniaus krašto liaudies mokytojų suvažiavimui, kuris vyko Šv. Mikalojaus bažnyčios salėje. Suvažiavimo rezoliucijoje pabrėžta, kad „1) Vilniaus, Švenčionių, Ašmenos, o ypač Lydos, Breslaujos, Gardino ir Seinų apskrityse yra sudaryta lietuvių mokykloms ir visam švietimo darbui nepakenčiama padėtis, nes lietuvių mokyklos naikinamos, mokytojai persekiojami, areštuojami ir išvežami; 2) mokymas verčiamas slaptai varyti; 3) jokios domės nekreipiama į vietos gyventojų reikalavimus ir net bauginama ir baudžiama, o kai kreipiamasi į mokslo vyriausybę, tai girdima pasityčiojimų, esą lenkų valdžia nė vienos tautos nepersekiojanti ir jos švietimo netrukdanti.“ Prašyta „išimti“ mokyklas iš policijos priežiūros, lietuviškoms mokykloms skirti ir aprūpinti lietuvius mokytojus, nevaržyti ir nepersekioti švietimo, nedrausti mokyti namie, grąžinti ištremtuosius.

1923 m. visuotinis „Ryto“ draugijos susirinkimas priėmė rezoliuciją, kad lietuvių mokyklos (Švenčionių gimnazija ir daugelis pradedamųjų) yra uždaromos įvairiais pretekstais, kad visokiais būdais trukdoma lietuvių mokykloms kurtis ir gyventi, kad visur lietuviams primetama lenkų mokykla, duodama daug valios policijai šeimininkauti pradinėse lietuvių mokyklose, mokytojams pasunkinama pilietybės teisių gavimas ir dažnai visai atsakoma. Laikė tokią padėtį nepakenčiama  ir pavedė draugijos valdybai, surinkus medžiagą, griežtai reaguoti prieš tai atitinkamose instancijose. Švenčionių „Ryto“ atstovas pareiškė, kad jų nutarta susijungti su Vilniaus „Rytu“.

Po šio susirinkimo keturi valdininkai savaitę tikrino „Ryto“ draugijos dokumentus, uždarė 8 mokyklas (iš viso 1925–1938 m. uždarytos 195 privačios lietuviškos mokyklos, vietoj kurių įkurta 150 lietuviškų skaityklų, knygynėlių). Tik 1927 m. „Rytas“ išlaikė 100 lietuviškų pradžios mokyklų (4 000 mokinių), 50 vakarinių kursų (1 767 klausytojai), Vytauto Didžiojo gimnaziją (439 mokiniai), lietuvių mokytojų seminariją (291 studentas).

P. Kraujalis dirbo ir Mokslo, Šv. Kazimiero, Labdarybės, Nukentėjusiųjų dėl karo šalpos draugijose. Būdamas Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto vicepirmininku, kartu su K. Stašiu dalyvavo tautinių mažumų kongrese Ženevoje.

P. Kraujalis buvo gerai susipažinęs su Lietuvos istorija ir ja žavėjosi. Rašė, kad po Liublino unijos liko tik šešėlis senosios Lietuvos didybės. Dauguma lenkų kunigų lietuvių kalbos nemokėjo, tautinės kultūros nebrangino, stengėsi visa kas lietuviška naikinti. Lietuvos dvarai ir dvareliai virto lenkybės tvirtovėmis.
1928 m. vasario 16 d. Lietuvos valstybės atkūrimo minėjime Vilniuje „Ryto“ pirmininkas kalbėjo: „Vilnius padėjo Lietuvos nepriklausomybei kertinį akmenį, čia buvo paskelbtas tas istoriškas nepriklausomybės aktas, čia, Vilniuje, Lietuvos atstatytojai rūpinosi ir galvojo prieš 10 metų, deja, čia kol kas nelemta gyventi tuo gyvenimu, kurį Lietuva sau susikūrė. Nors negalime gyventi nauju gyvenimu, tačiau galime jungtis tautos džiaugsmu, galime didžiuotis tautos laimėjimais, galime naudotis pasiektais kultūriniais daviniais, galime ir mes vieną kitą plytelę pridėti prie atstatomos mūsų Didžiosios Tėvynės. Mes čia Vilniuje – tai tautos avangardas. Ji tiek buvo praradusi ir tiek atstatė. – Nejaugi tik Vilniaus krašto lietuviai nepasiektų savo tikslo? Lengviau yra mums dirbti, negu buvo vysk. Valančiui, Daukantui, Basanavičiui ir kitiems. Dirbkime – mūsų darbas nežus. Mūsų kilni tėvynės meilė ir vienybė turės reikšmės visai Lietuvai. Vilniaus idealai pasilieka tautos idealais ir tautos siekimai – mūsų siekimais.“

Taip Vilniaus krašto lietuvių organizacijų vadovas subtiliai kvietė grąžinti ilgaamžę istorinę sostinę ir jo kraštą Lietuvai.

Kun. P. Kraujalis Vilniaus Katedroje sakė pamokslą ir per Lietuvos valstybės patriarcho Jono Basanavičiaus laidotuves, nurodydamas Lietuvos praeities vadovus: 1) Didvyrių Lietuvos – Vytautą, 2) Šventosios Lietuvos – Šv. Kazimierą, 3) Vargų Lietuvos – minias maldininkų, kurie toje katedroje meldėsi ir ieškojo sau paguodos nelaimėse, ir 4) Atgimusios Lietuvos – A. A. Joną Basanavičių.

Būdamas tautiškai susipratęs, ir pats P. Kraujalis tapo savotišku Vilniaus krašto okupacinių režimų kankiniu. Dar keturiolikmetis pašalintas iš Mintaujos gimnazijos už tai, kad atsisakė maldą kalbėti rusiškai. Dvidešimt šešerių metų iš Vilniaus išsiųstas į Gardiną už lietuviškus pamokslus. Už mokyklas gimtąja lietuvių kalba keliskart tardytas, kalintas, dešimtmečius vargintas. 1932 m. rudenį turėjo važinėti su pilsudskininkų komisija po Vilniaus–Trakų apskrities mokyklas. Tada peršalo ir, nors buvo tvirtos sveikatos, persidirbęs mirė  51-erių metų.

Iškilmingas mišias už jį atlaikė pats didysis lietuvių ėdikas arkivyskupas  R. Jalbžykovskis. Šv. Petro ir Povilo kapinėse Antakalnyje sudėti 36 vainikai: lietuvių organizacijų, įstaigų, gudų, gimtosios kalbos dar nemokančių lietuvių.

Nuotraukoje: Kun. P. Kraujalis

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra