Videniškius žinojo ir kryžiuočiai

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Pasakojimais, legendomis ir realiais faktais alsuojantys Videniškiai – vienas iš keisčiausių ir savičiausių Molėtų rajono kaimų, įsikūręs netoli Siesarties upės, 9 km į vakarus nuo Molėtų ir 11 km į rytus nuo Želvos. Aplink šią vietovę pastaraisiais metais kiekvieną vasarą buriasi jaunieji menininkai, kurie įvairių plenerų metu, remdamiesi legendomis, pasakojimais ir realiais faktais prikelia istorinius Videniškius gyvenimui…
Aplinkiniai gyventojai pasakoja, kad Videniškius įkūrė kunigaikštis Vidas (Hurda) Ginvilaitis. Jis buvo kunigaikščio Giedriaus vaikaitis, kunigaikščio Daumanto tėvas. Miestelis buvo pavadintas jo įkūrėjo kunigaikščio Vido vardu. Videniškiai buvo žinomi jau kovų su kryžiuočiais metu. Aprašydamas Ordino žygius į Lietuvą, juos mini Livonijos kronikininkas Hermanas Vartbergietis (1367m. lapkričio 7d.). Spėjama, kad Nalšios kunigaikštis Daumantas čia buvo pastatęs tvirtovę-pilį. Šią Daumanto pilį ties Videniškiais minintis M.Strijkovskis nėra nurodęs konkrečios jos vietos. Gana ilgai Daumanto piliaviete laikyti Baltadvario įtvirtinimai – dalis pylimo, kazematai bei dar vieni vartai šiaurinėje pusėje. Tačiau prieš gerą dešimtmetį tuometinio paminklų restauravimo instituto archeologai, pradėję žvalgomuosius tyrimus, šią hipotezę atmetė.
Videniškių pradžia – Giedraičiai
Istoriniuose šaltiniuose Giedraičių kunigaikščių vardas atsiranda XV a., o kartu su juo randasi ir rašytinė istorija. Ji pradedama padavimu apie pilies, vardu „Uszwin“ įkūrimą, kuri, kaip rašė Motiejus Strijkovskis, buvusi prie Kiemento ežero, kur istoriko laikais stovėjusi Giedraičių bažnyčia – vietovė, kuri XVI a. buvusi bažnytiniu miesteliu bei Giedraičių vėliavos centru.
Pirmasis šių vietovių istorinis asmuo – XIV a. gyvenęs „Giedrotos kunigas“ Daumantas, Videniškių medinės pilies statytojas. Dokumentuose jis nėra paliudytas, žinomas tik iš istorinės tradicijos. O pozityvizmo istorinės mokyklos šalininkai, nagrinėję Giedraičių genealogiją, istoriškumą, laikė tai neįrodomu dalyku, Videniškių Giedraičių giminės liniją pradėdami Baltramiejumi – pagal istorinę tradiciją – Daumanto vaikaičiu.
Videniškių apylinkėje yra trys vietovės, sietinos su Daumanto vardu bei gyvenamuoju laikotarpiu. Istoriografijoje yra įrodytas XIV a. Videniškių pilies egzistavimas. Jos vietą archeologai tapatina su Liesėnų piliakalniu. Jo teritorijai priklausytų netoli Videniškių dvaro (Žižmaukos) esantis Velniakalnis su velnio duobėmis, garsus tik padavimais ir tuo remiantis sietinas su apeigine Paminėklių – Velnio turgelių tipo – vieta. Videniškių miestelis ir dvarvietė, įsikūrę 2,5 km nuo piliakalnio, turbūt yra vėlesnis XV-XVI amžių sandūros darinys. Kita, Daumanto istoriškumą liudijanti vieta – Prūdų vienkiemis. Nors archeologų jis apeinamas, tačiau čia randama XIV-XV a. keramikos, kalnas turi terasos požymių, kas rodytų, jog vieta nuo seno buvo apgyventa. Netoli yra Pikčiūnų kaimas su Kaukokalniu ir Kauko pieva bei radiniais jame – viena iš pirmųjų retų XIV a. Lietuvos monetų – rodytų čia buvus žymios gyvenvietės, galbūt tapatintos su Videniškių valsčiaus centru. Yra ir dar viena – tame pačiame krante už kelių kilometrų į rytus – Baltadvaris – Mūriniai Videniškiai. Tai XVI a. mūrinės pilies vietovė, esanti Siesarties vingyje įtvirtintoje natūralioje kalvoje.
Videniškių bažnyčia, vienuolynas ir dvaras
Baltramiejaus Giedraičio bei jo sūnaus Motiejaus pastangomis sukurtas Videniškių dvaro masyvas XIV a. viduryje tapo reprezentaciniu giminės centru. Už ežero esantis piliakalnis, archeologų datuojamas XI –XV a. pradžios, idealiai sutapo su XVI a. įsivaizduojamo centro schema. Spėjama, kad dvaro masyvui tuomet jau priklausė Žižmaukos, Antakščių, Ciesarkos, Baltadvario, Aukštadvario, Čižiškių, Bastūnų, Stepanuvkos, Grabustos dvarai ir palivarkai. XVI a. Videniškių dvaras jau priskiriamas prie bajorų tipo dvarų. Jo sukūrimas ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei būdingos gyvenamosios erdvės organizavimo sistemos susiformavimas paliko žymius pėdsakus visoje tolesnėje Videniškių apylinkės vystymosi raidoje. Dvaruose suformuotos medinės architektūros statybos tradicijos buvo populiarios iki pat XX a. vidurio ir miestelio pastatų statyboje. Plytos bei akmenys Videniškių apylinkėje, kaip ir visoje Lietuvoje, dažniausiai buvo naudojami gynybinių pastatų, bažnyčios ir vienuolynų statybai.
Apie XVI a. Daumantas pastatė pirmąja medinę bažnyčią. 1618 m. kunigaikštis Martynas Giedraitis – mūrinę šv.Lauryno bažnyčią. Statybos darbus pradėjo pirmasis Videniškių augustinų provinciolas Ipolitas Žepnickis. 1620 m. darbais rūpinosi Poznanės katedros kanauninkas, valdovo sekretorius B.K. Risinskis. Tai buvo renesanso ir baroko bruožų turintis pastatas. Kiek vėliau prie bažnyčios šono pristatė koplyčią su rūsiu, kuriame buvo laidojami kunigaikščių Giedraičių šeimos nariai. Taigi, bažnyčia sumanyta, kaip Giedraičių šeimos mauzoliejus, o vienuolynas turėjo įtvirtinti praeities laikus siekiančias dvasios gyvenimo tradicijas. Taip pat jis buvo svarbus Atgailos kanauninkų ordino dvasinio gyvenimo centras. Kitose šalyse Atgailos kanauninkų vienuolijai išnykus, Videniškiuose ji gyvavo ir čia gyveno ordino generolas. Medinis vienuolyno namas buvo dviejų aukštų. Pirmajame buvo du kambariai, o antrajame – devynios celės. 1654-1657 m. karo su Rusija metu vienuolyno pastatas buvo apgriautas.
1753 m. Videniškių vikaru ir filosofijos lektoriumi buvo tais pačiais metais išleistos populiarios religinės knygos „Broma atwerta ing wiecznasti…“, kitų maldų bei meditacijų knygų lietuvių ir lenkų kalbomis autorius Mykolas Olševskis (apie 1712-1779 m.), vėliau dar buvęs čia pamokslininku (1755-1761 m. jis buvo Lietuvos ir Lenkijos atgailos kanauninkų generaliniu vizitatoriumi). Brolių Giedraičių rūpesčiu bažnyčioje buvo išlaikoma profesionali giedotojų kapela. Prie vienuolyno taip pat veikė špitolė.
1754 m. infulato Rimavičiaus lėšomis ir iniciatyva šalia sumūrytas dviaukštis infulato rezidencijos pastatas. 1782 m. vienuolynui priklausė Videniškių miestelis su vienkiemiais – Žižnavos, Bastūnų, Balanių, Balanavos palivarkai bei kaimai, Antaksčių palivarkas su Antaksčių ir Skiemonių kaimais, Bareikonių kaimas, Jaketrų palivarkas, – iš viso apie 200 baudžiauninkų sodybų (dubų). Vėliau žemės plotai sumažėjo, tačiau vienuolynas įsigijo 100.000 auksinų kapitalo, kuris teikdavo kiekvienais metais po keletą tūkstančių auksinų pajamų.
1783 m. kuomet kunigaikščiai Giedraičiai kovojo su vyskupu Juozapu Kosakovskiu (Livonijos vyskupas Juozapas, gavęs popiežiaus Pijaus VI bulę, užėmė vienuolyną ir jam priklausančias žemės valdas), vienuolyno pastatas buvo apgriautas ir ne kartą remontuotas. Pasipriešinus Vilniaus vyskupui Ignotui Masalskiui ir patiems atgailos kanauninkams bylą dėl vienuolyno 1790 m. iš dalies laimėjo vienuoliai, kurie priteistomis lėšomis suremontavo gyvenamuosius pastatus, o 1801 m. atnaujino ir bažnyčią, tačiau prarado visas žemes.
1804 m. vienuolyno kapitalas siekė daugiau nei 130.000 auksinų. Reguliarieji kanauninkai Videniškyje gyveno iki jų ordinas 1832 m. buvo uždarytas, o jo pastate iki antrojo pasaulinio karo buvo įsikūrusi Videniškių klebonija. Iš pradžių parapija priklausė Vilniaus vyskupijos Pabaisko, vėliau Giedraičių dekanatui. Žinoma, kad dar 1781 m. buvo 2706 parapijiečiai. Ten buvo ir mokykla, kurią 1781 m. lankė 48 mokiniai (11 šlėktų, 18 miestiečių, 19 valstiečių vaikų). 1782 m. jau tebuvo 17 mokinių. Yra duomenų, kad mokykla veikė iki 1805 m. ir dar vėliau.
XVIII a. pb. Videniškiuose įvyko vienas iš paskutiniųjų Lietuvoje privatinių užpuolimas, suruoštas Kasauskų šeimos – buvo jėga mėginta paimti bažnyčią.
1910 m. kunigas Petras Valiuškis su parapijiečiais, kurių tais metais buvo 5448, atnaujino mūrinę bažnyčią. O 1926m. jau žinoma, kad ji priskirta Kaišiadorių vyskupijai (Molėtų dekanatas).
Praeities atgyja per šiandien
1990 m. pastate pradėti restauravimo ir tyrinėjimo darbai atskleidė ne mažai senovės paslapčių. Antrajame aukšte buvo surastos XVIII a. vid. nežinomo dailininko nutapytos freskos, kuriose pavaizduoti vienuolyno vyresniųjų portretai daug pasakantys apie turtingą Videniškių augustiniečių vienuolyno kultūrinę praeitį. Ši tapyba priskirta vienam iš retai sutinkamų dekoro tipų – sieninei portretinei tapybai.
Videniškių bažnyčios ir vienuolyno ansamblis, senoji miestelio gatvė, aikštė ir buvusi parko teritorija(dabartinis mokyklos stadionas) sudaro vieningą kompleksą, reprezentuojantį XVI-XVII a. Lietuvos istoriją.
Šiuo metu išlikęs tik mūrinis pastatas, kuriame kuriasi parapijos ir vienuolyno muziejus: keliuose infulato rezidencijos kambariuose, puoštuose neblogai išlikusia sienų tapyba, saugoma liturginių reikmenų, rūbų kolekcija. Sienų tapyba primena senąją patalpų paskirtį – ovaliuose medalionuose įamžinti vienuolyno vyresniųjų portretai.
Videniškių bažnyčia stovi ties trikampe, dar XVI a. susiformavusia miestelio aikšte; infulato namai ir mediniai bei mūriniai ūkiniai pastatai išdėstyti rytiniame šventoriaus kampe, prie jų buvo vienuolyno sodas. Kadaise vienuolyno ansamblis per tvenkinių sistemą jungėsi su Giedraičių dvaru Žižnava.
Videniškių vienuolyno architektūros formos kuklios, pastato išorėje vengta dekoro elementų. Bažnyčios architektūra, ypač eksterjeras, taip pat pasižymi formų santūrumu. Šventovės planas stačiakampis – viena plati ir trumpa nava. Abipus presbiterijos pristatytos dvi nedidelės zakristijos. Pagrindiniame fasade kyla bokštas, kartu su dviem vėlesniais priestatais sudarantis bažnyčios prieangį. Antrajame bokšto aukšte įrengtas vargonų choras. Nava ir presbiterija perdengta cilindriniu skliautu su liunetėmis, presbiteriją nuo navos skiria plati pusapskritė arka. Bažnyčioje yra 5 barokiniai altoriai, išlikę XVII a. paveikslų. Palaimintojo Mykolo Giedraičio atvaizdas kabo šoninės koplyčios altoriuje (minima, kad anksčiau prie šio atvaizdo patirtas malones liudijo auksiniai ir sidabriniai votai). Presbiterijoje išlikę dvi reljefinės epitafijos, įrengtos 1639 m., įamžinančios pirmojo vienuolyno viršininko I. Žepnickio ir vienuolyno fundatoriaus M.M. Giedraičio atminimą.
Videniškių ryšiai su Vilniaus Akademija, pradėti Merkelio Giedraičio ir tęsti Martyno Giedraičio, davė vaisių ir vėliau – vienuolynas tapo dvasinės kultūros židiniu. Čia veikė noviciatas, davęs Lietuvai ne vieną šviesuolį. Vienuolynui vadovavo Vilniaus Akademijos auklėtiniai. Tai Melchioras Nižynskis Kleyszner (1681-1703), Liberijus Jonas Glinda, 1717 m. jau iš Lietuvos vėl pradėjęs rūpintis palaimintojo Mykolo Giedraičio kulto įteisinimu, filosofijos magistras Aleksandras Deborovskis, Tomas Stšeševskis, 1741 m. Vilniuje išleidęs plačią palaimintojo Mykolo Giedraičio biografiją, Aleksandras Andrius Rymavičius, generalinis Lenkijos ir Lietuvos provincijų komisorius, kurio dėka apie 1762 metus Videniškių infulato namo kapitulos salė buvo dekoruota visų buvusių infulatų portretinėmis freskomis.
Vadovaujant Vilniaus Akademijos auklėtiniams, visada pagyvėdavo vienuolyno dvasinis ir kultūrinis gyvenimas.Ypač vaisinga buvo pamokslininko, komisoriaus ir generalinio abiejų provincijų vizitatoriaus, Videniškių noviciato magistro ir teologijos profesoriaus Mykolo Ališausko (Olšausko) veikla. Jo parašyta „Historia święta, trumpay surinkta“, išspausdinta 1765 m., žinoma tik iš Jurgio Plioterio registro. 1753 m. užbaigta ir 1755 m. išspausdinta meditacijų knyga „Miasto uspokojenie serc ludzkich…“, kurioje gegužės 4 d. skiltyje rašoma: „Šiandien mūsų vienuolynas mini didžio šventumo vyrą, garbingąjį Mykolą Giedraitį, kuris, į vienuolyną įstojęs Lietuvoje, norėdamas atitolti nuo giminių išsiprašė į Krokuvą. Būdamas kunigaikščiu, vienuolystėje taip nusižemino, kad netapo kunigu, tačiau baigė mokslus Krokuvos akademijoje. Štai todėl Krokuvos akademikai švenčia jo mirties metines, sakydami oracijas Šv. Morkaus bažnyčioje, kur ilsisi garbingojo vyro palaikai“.
Videniškių vienuolyne buvo parašyta ir populiarioji „Broma atwerta ing wiecznasti…“, sulaukusi 20 leidimų. Čia pat Mykolas Ališauskas rūpinosi žemaitiško katekizmo spausdinimu pranciškonų leidykloje, kurioje iš Videniškių veždavo įmokas. 1753 m. išleido „Visų šventų dienos pamokslą“ (lenkų kalba), skirtą A†A A. Rymavičiaus inauguracijai į Videniškių infulatūrą. Jis labai palaikė M. Ališausko leidybinę veiklą, padėjo išleisti jo knygas, apmokėjo žemaitiško katekizmo spausdinimą.
Videniškių vienuolyno veikloje visą laiką buvo gerai derinami Atgailos kanauninkų ordino svarbiausi bruožai – vienuoliška teologija, liturgijos kultūra, mokslas ir menas. Ši dermė, kaip būdinga ir Žemaičių vyskupui Merkeliui Giedraičiui, Videniškyje įgavo gerą tęstinumą.
1832 m. uždarius Videniškių vienuolyną, parapijinė veikla labai pasikeitė, tačiau apylinkės žmonių atmintyje yra gerai išlikę padavimai apie vienuolių iškilmes, auksą, palaidojimų prabangą, giesmes ir eisenas. Nepamiršo Videniškiai ir Baltadvario pilies statytojo Martyno Giedraičio, tačiau išbluko atmintis apie jo brolį, nublanko bažnyčios intensijos pagrindas – palaimintojo Mykolo Giedraičio šlovės saugojimas, išnyko jo kultas, nebelaikomos šv. Mišios fundatorių atminimui, nebeminima gegužės 4-oji – palaimintojo Mykolo Giedraičio mirties diena.
Kultūrinės vertybės
Savo unikalumu, praeities ir dabarties istorija išsiskiria XVI a. vid. Baltadvario bastioninės pilies liekanos. 1972 m. jos liekanos įtrauktos į Lietuvos kultūros paminklų sąrašą kaip įtvirtinto senovės vienuolyno liekanos. Tarybiniais laikais Baltadvario mūriniai pastatai buvo labai apleisti ir tik 1987 m. ši pilis, kaip bastioninė, paskelbta architektūrine vertybe. Tais pačiais metais Paminklų restauravimo ir projektavimo instituto architektų grupė pradėjo pastatų liekanų matavimus ir jas uždengė laikinomis medinėmis konstrukcijomis. 1993 m. nustatyta Baltadvario gynybinių įtvirtinimų teritorija ir vizualinė apsaugos zona, o dar po metų užkonservuotos pastatų liekanos.
Reikšmingiausios dailės vertybės yra Videniškių bažnyčioje. Paveikslai: „Bažnyčios fundatoriaus Martyno Marcelijaus Giedraičio portretas“, „Mykolas Giedraitis Palaimintasis“, „Marija su aptaisu“, „Šv. Antanas“.
Taip pat – XVII a. Videniškių vienuolyno viršininko Ipolito Žepnickio ir Ukmergės seniūno Martyno Marcelijaus Giedraičio memorialinės lentos. XVII – XIX a. sakykla, XVIII a. kryželis, trys XVIII a. altoriai su skulptūriniu dekoru. Videniškių vienuolyno pastatas 1993 m. grąžintas Videniškių parapijai ir tuomet prasidėjo jo restauravimo darbai, kurių metu antrajame jo aukšte ir rastos XVIII a. dailininko freskos. 1999 m. Kaišiadorių vyskupija pirmąjį vienuolyno aukštą padovanojo Molėtų rajono savivaldybei, o antruoju leido neatlygintinai naudotis. Šiandien pirmajame vienuolyno pastato aukšte yra įsikūrusi biblioteka, o antrajame – muziejus.
Šv.Lauryno bažnyčią ir Atgailos kanauninkų vienuolyno ansamblį paskelbus kultūrine vertybe 1993 m. jam nustatyta 5,9 ha teritorija ir 22,8 ha vizualinė apsaugos zona. 1999 m. buvo sutvarkyta kunigaikščių Giedraičių koplyčios kripta ir jame esantys Giedraičių giminės 11-os palaidotųjų palaikai. 2002 m. buvo restauruotas 42 metrų aukščio bažnyčios bokštas. Kalbant apie Videniškių bažnyčios architektūrinę ir meninę vertę, reikėtų nepamiršti, kad nors 1832 m. vienuolyną uždarius, šventovė tapo parapine ir šis pasikeitimas smarkiai paveikė religinį parapijos gyvenimą, bet mažai įtakojo bažnyčios vidaus išvaizdą – nuo to laiko ji tapo savotišku istorijos paminklu. Dar ir dabar įėjus į ją lengvai pastebimi Giedraičių šeimos ir baltųjų augustinijonų veiklos ženklai.

Voruta. –  2008, liep. 5, nr. 13 (655), 4, 5.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra