Verkių lobių atspindžiai

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas ketvirtą sezoną tęsia labdaringų, edukacinių, meninių renginių ciklą „Nacionalinio paveldo išsaugojimui – aktyvi pilietinė iniciatyva“.
 
Šių metų pagrindinė tema: ,,Šeima – unikali auklėjimo sistema: istorinių Lietuvos šeimų istorijos“
 
Šįkart fondas kartu su Nacionaline UNESCO komisija ir Lietuvos mokslų akademijos Mokslininkų rūmais 2009 m. rugsėjo 22 d. 18 val. kviečia atvykti į Verkių rūmus (Mokslininkų rūmus) Žaliųjų Ežerų g. 49, Vilnius
 
Čia vyks renginys, skirtas trims progoms:
 
*Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 134–ioms gimimo metinėms
 
*Baltų vienybės dienai
 
*Europos paveldo dienoms
 
Bet iš pradžių, tą pačią 22 d., 12 val., – gėlių padėjimas ant M. K. Čiurlionio kapo Rasų kapinėse.
 
O jau minėtame renginyje dalyvaus:
 
Parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas
 
Etninės globos tarybos pirmininkas prof. Libertas Klimka
 
Fortepijoninis trio „Kaskados“ (Albina Šikšniūtė, Rusnė Mataitytė ir Edmundas Kulikauskas)
 
Lina Giedraitytė (pianinas) bei solistai: Aušra Liutkutė (sopranas), Jovita Vaškevičiūtė (mecosopranas) ir Mindaugas Jankauskas (tenoras)
 
Be to, veiks Fondo kaupiama ir keliaujanti paroda „Aplankyti paveldo objektai“.
 
Renginys atviras visiems ir nemokamas
 
Verkių architektūrinio ansamblio parkas yra 2–asis Lietuvoje pagal kompleksinę vertę (po Palangos parko).Verkiai pasižymi unikalia gamta prie didingo Neries upės posūkio. Čia upė teka pro aukštą plynaukštės šlaitą, kuriame sutekančių upelių giliais slėniais atidalytas vaizdingasis istorinis Verkių kalnas. Būtent šis kalnas tapo užuomazga vieno seniausių Lietuvos parkų kūrybai. Kilme tai buvo senojo tikėjimo žynių valda su šventąja giraite, XIV a. pabaigoje Lietuvai apsikrikštijus, didžiojo kunigaikščio Jogailos dovanojimo aktu užrašyta Vilniaus vyskupijai. XIV–XIX a. dvare suformuotas sudėtingos kompozicijos pastatų ansamblis su išplėtota tvenkinių sistema ir malūnais.
 
Amžiams bėgant ansamblis patyrė daugelį kūrybinių rekonstrukcijų, prie kurių dirbo tokie garsūs architektai – M. Knakfusas, L. Stuoka–Gucevičius, B. Simonas ir A. Žiraras bei kiti, užsakius mecenatams Vilniaus vyskupams (ypač K. Bžostovskiui ir I. Masalskiui), o XIX a. kunigaikščiams Vitgenšteinams. Svarbi ir Verkių archeologinė, istorinė bei dendrologinė vertė. Šis parkas apipintas daugelio legendų, įamžintas literatūros ir dailės. Žymus Vilniaus kultūros paveldo tyrinėtojas V. Drėma, daug dėmesio skyręs Verkiams, savo didžiausiame veikale „Dingęs Vilnius“ išsamiai aptarė Verkių parką vaizdavusių dailininkų P. Šmuglevičiaus, M. Januševičiaus, J. Oziemblauskio, V. Dmachausko, A. Žemaičio, N. Ordos, V. Sadovnikovo (pastarasis Verkių savininko Vitgenšteino specialiai buvo pasikviestas iš Sankt Peterburgo Verkių grožį įamžinti) kūrybą, kuri vėliau įtraukta į garsųjį J. K. Vilčinskio „Vilniaus albumą“.
 
Prieš keliolika metų – deja, jau mirusių entuziastų S. Lasavicko ir A. Lisankos archeologijos tyrimais – kalno smaigalyje patvirtinta XIX a. romantikų iškelta legendų versija apie čia buvusią gamtamanių šventyklą bei Verkių parko pradmenį iš šventosios giraitės. Žinomiausia legenda iš Verkių kildino garsųjį krivių krivaitį ir Lietuvos valdovo Gedimino patarėją Lizdeiką…
 
Gilią senovę liudija Verkiuose rastos 92 arabų monetos, kaldintos 896–943 m. ir 1941 m. darže rastas lobis puode, kur buvę per 2 000 Vytauto Didžiojo monetų, Prahos grašių ir kitų. Beje – argi tai ne akivaizdus įrodymas, kokie seni ir platūs buvo mūsų protėvių tarptautiniai ryšiai?
 
Perėmusi Verkius, Vilniaus vyskupija čia įkūrė vieną iš pagrindinių Lietuvos bažnytinių dvarų. Ansamblį anuomet sudarė 3 dalys: vadinamoji Slabadėlė (dabar Trinapolis), palivarkas (ties dab. Verkių g. 69) ir rūmai (dab. vila Verkių g. 77). Ilgainiui Verkiuose sukaupta, be kita ko, ir didelių meno turtų. Čia lankydavosi ir teikdavo dovanų žymūs svečiai, kaip valdovas Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Vladislovas Vaza bei aukšti valstybės pareigūnai, užsienio diplomatai. Senuosiuose mediniuose Verkių rūmuose mirė Vilniaus vyskupas Albrechtas Radvila, sugrįžęs iš sunkios užsienio kelionės.
 
XVII a. ketvirtyje veiklaus vyskupo Eustachijaus Valavičiaus iniciatyva dvaras atnaujintas ansamblio reprezentacijai būtinais komponentais: rezidencija su parku ir žvėrynu, palivarku su ūkio pastatais ir įmonėmis.
 
1662 m. vyskupas Jurgis Belazaras dovanojo iš dvaro 7 valakus žemės, kurioje – kaip padėką Dievo malonei už išsilaisvinimą nuo Rusijos caro okupacijos 1655–1661 m., buvo įrengtas garsusis Verkių Kalvarijų Kryžiaus kelias, atkartojantis Jeruzalės Kristaus kančios kelią (simboliška, kad sovietų okupacijoje būtent 1962 m. diduma kelio koplyčių buvo vandališkai išsprogdintos, ir tik neseniai, Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, atstatytos).
 
Apie 1690 m. vyskupo Konstantino Kazimiero Bžostovskio pastatydinti pilies tipo rūmai kalne. Jie buvo kvadratiniai, 3 aukštų, su skarda dengtais kampiniais bokštais. Pagrindinis fasadas su kolonada ir galerija buvo orientuotas upės pusėn. Drauge suformuotas 3 ašių ansamblis Verkiuose: Rūmai – Trinapolis – Kalvarijos, apsuptas parkų ir miškų, o žemutinio dvaro reikšmė sumažėjo.
 
1780 m. po ilgos juridinės bylos su Vilniaus kapitula Verkius išsikeitė asmeninei nuosavybei už kitas valdas savo ambicingiems planams vyskupas Ignas Masalskis. Jis ėmėsi formuoti klasicistinį ansamblį pagal architektų Martyno Knakfuso ir Lauryno Gucevičiaus projektus. Taip XVIII a. pabaigoje sukurtas vienas didingiausių Lietuvos architektūros ansamblių (tiesa, nespėtas visai išbaigti). Ansamblio pagrindą sudarė aukštutinis dvaras, užėmęs 57 ha, klasicistinio plano su liepų alėjomis ir juostomis. Jį gaubė žemutinis dvaras – beveik 200 ha, suplanuotas medžių alėjomis 4 kvartalais su tvenkiniais (upelių slėniuose įrengtos sistemos), malūnais ir daržininkyste.
 
Dabar klasicistinio dvaro plano tik fragmentai pastebimi, nes po vyskupo I. Masalskio ir jo dukterėčios Elenos Apolonijos Masalskytės de Linjė/Potockienės, keičiantis savininkams ir žlugus senajam Lietuvos valstybingumui, Verkiai smuko, skaidėsi ir smulkėjo; žemutinis parkas sisteminio statuso dabar netekęs, tik maža dalimi įtrauktas į 1993 m. nustatytą kultūros vertybės teritoriją (iš viso 82,4 ha, iš jų medynų 42,2 ha).
 
Tiesa, XIX a. viduryje Verkiai buvo iš dalies atsigavę, kai dvarą įsigijo Lietuvon atsikraustęs Radvilos žentas kunigaikštis Liudvikas Vitgenšteinas. Jis net ketino restauruoti griūvančius centrinius rūmus; be kitų, kalbino garsųjį vokiečių architektą Karlą Fridrichą Šinkelį imtis šio darbo. Minėtasis V. Drėma veikale „Dingęs Vilnius“ pažymi K. F. Šinkelio susižavėjimą Verkiais, kuriuose savininkui jis rekomendavęs „Gucevičiaus kūrinį be jokių pakeitimų“ išsaugoti, bet kai pastarasis atsisakė to neįstengiąs, K. F. Šinkelis pasiūlė čia pastatyti tokius didingus rūmus, kad juos realizuoti „nenešė ir kunigaikščio kišenė“. Kitus architektus baugino sudėtingo ir baisiai apleisto Masalskio rūmų statinio būklė, tad L. Vitgenšteinui teko su didelėm išlaidom tuos rūmus demontuoti. Naujai Vitgenšteinų rezidencijai Verkiuose buvo pritaikytas rytinės oficinos klasicistinis pastatas, pagal šveicarų architektų Bernaro Simono ir Alfonso Žirardo projektą smarkiai rekonstruotas. Jo šiauriniame gale pristatyta salė ir bokštas (XIX a. salė garsėjo Vilniuje sukaupta meno vertybių kolekcija – vadinamuoju Verkių Ermitažu), pietiniame gale pristatyta įstiklinta oranžerija (pagarsėjęs žiemos sodas; deja, neišlikęs) bei atlikta kitų pakeitimų.
 
Kartu su didesniu ar mažesniu pastatų pertvarkymu Vitgenšteinai pakeitė parko gamtovaizdį, ypač aukštutinį, anglų parkų dvasia. Visoje Europoje įsivyravo ši parkų meno kryptis, suteikdama laisvas gamtovaizdžio formas daugeliui anksčiau griežtai geometriškai suplanuotų parkų. Tai atitiko išaugusias žmonijos gamtamokslines žinias, pasaulio augalijos pažinimą ir naujų augalų rūšių introdukciją. Taip įvyko ir Verkiuose, kurių parką perplanuojant, buvo keleriopai praturtinta rūšinė sudėtis, papildžiusi ligi tol vyravusį didingų savaiminių ąžuolų, liepų, vinkšnų, klevų, pušų ir eglių medyną svetimžemiais maumedžiais, Veimuto pušimis, riešutmedžiais ir ypač svetimžemių liepų rūšimis, dekoratyvių krūmų gausa. Net po ilgai trukusio XX a. parko apleistumo G. Isokas rašė Verkių parke išlikusią 74 rūšių ir formų dendroflorą; iš jų 31 savaiminę ir 43 svetimžemes rūšis. Žymus XIX a. lenkų parkotyrininkas S. Wodzickis (gyvenęs Krokuvoje) Verkių parką vertino kaip vieną iš 5 geriausių angliško stiliaus parkų visoje buvusioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – greta Kairėnų, Taujėnų, Cirkliškio ir Daugėliškio parkų.
 
XIX a. parko lankytojus taip pat žavėjo žiemos sodo ir šiltnamių augalai bei puošnūs parko gėlynai ir fontanas. Savito kolorito teikė parko apšvietimas dujiniais žibintais (po ilgos pertraukos toks apšvietimas neseniai restauruotas).
 
Kaip Vilniaus vyskupijos reprezentacinis dvaras, jau nuo seniausių laikų gausiai lankytas, į kelionių aprašymus ir memuarus patekęs, savotišku paminklosaugos pirmtaku ir etalonu tapęs Verkių ansamblis XIX a. kultūros visuomenėje ypač išgarsėjo, susilaukė jau minėtų dailininkų dėmesio. Apie Verkius, jų praeitį, tyrimus ir atradimus nemažai buvo rašoma tų laikų spaudoje; pvz.., parko pertvarkymo metu 1845 m. rastos kelios kapavietės su įvairiais bronzos ir geležies dirbiniais, anksčiau minėti monetų radiniai. Deja, daug parko dekoro elementų jau nesugrąžinamai prarasti, kai XIX a. pabaigoje Vitgenšteinų palikuoniai Verkius, verčiami Rusijos valdžios, kaip ne Rusijos piliečiai, turėjo parduoti. Per XX a., keičiantis atsitiktiniams savininkams ir valdžioms, praūžus dviem pasauliniams karams ir keliems mažesniems su lydinčiomis suirutėmis, o ypač sovietmečio pradžioje, ansamblis buvo apniokotas bei patyrė milžiniškų meno vertybių bei retosios augalijos nuostolių.
 
Kiek stabilesnė tvarka nusistovėjo tik perdavus Verkius 1960 m. Mokslų akademijai. Kartu su ansambliu parkui suteiktas AtR 50n bei GR 5 paminkliškumas. Akademijos užsakymu rūmai buvo restauruoti ir pritaikyti Mokslininkų namams pagal Paminklų restauravimo instituto architekto Antano Kunigėlio projektą, atlikta kai kurių restauravimo ir pritaikymo darbų. Nemaža Mokslų akademijos užsakyta ambicingų tvarkymo projektų ir senajam parkui, tačiau tik maža dalis jų įgyvendinti. Tarp kliūčių bene svarbiausia, kad nebuvo įsteigta nuolatinė parko tvarkymo tarnyba; darbai rengti tik priešokiais ir talkomis, kurių tokio sudėtingo parko organizmui tinkamai prižiūrėti anaiptol nepakanka – nors ir daug triūso įdėjo bei gerų norų turėjo dalyje ansamblio įsikūręs Botanikos institutas.
 
Nepaisant patirtų nemažų nuostolių ir susidariusių netolygumų per ilgą ansamblio raidą, vis dėlto pažymėtinas išlikęs darnus ryšys pastatų su parku. Ypač tikslinga klasicistinė pastatų kompozicija reprezentacinės kalvos plynaukštėje. Elipsinė parterio aikštė jos vidury – kompozicijos centras, abipus kurio simetriškai išdėstyti svarbiausi pastatai: minėtoji Vitgenšteinų rekonstruota kaip centriniai rūmai rytų oficina (savo vaidmeniu pakeitusi nugriautus skersai ašies stovėjusius klasicistinius Masalskių rūmus, iš kurių likę pamatai ir rūsiai) – ir vakarų oficina, kuri mažiau rekonstruota, todėl išlaikiusi grynesnį klasicizmą. Patį parterio centrą užima buvusio didingo fontano baseinas.
 
Prie pagrindinės kompozicijos ašies išilgai kalvos keterą išdėstyti ir kiti svarbūs pastatai: buvę užvažiuojamieji namai su ratine ir arklide, oranžerijos, sargo namelis bei klasicizmo architektūros etalonu laikomi mažieji rūmai arba paviljonas.
 
Dabar Verkių ansamblis yra Registro objektas G 230 K, kurio plotas – 82,4 ha. Deja, paminklinės vienovės neišlaikyta, pagrindiniam naudotojui, Botanikos institutui, priskyrus ne visą ansamblį. Savo ruožtu ansamblis įeina į stambesnes saugomas teritorijas – Verkių kultūros istorijos draustinį bei Verkių regioninį parką. Be dažnų paminėjimų spaudoje, daugelyje enciklopedinių leidinių ir kelionių vadovų, Verkiai neseniai sulaukė ir atskiro leidinio, kurį sudarė miškininkas, gamtosaugos puoselėtojas Romas Pakalnis – „Verkiai“, 2003; o istorikės Mortos Baužienės Verkiai pristatyti leidinyje „Lietuvos dvarai“ su meniškomis iliustracijomis (2007, 138–147 psl.).
 
Simboliška, kad jungtinė Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija 1998 m. įkurdinta minėtuose mažuosiuose rūmuose. Įstaigų bendradarbiavimas teikia vilčių koordinuotai viso šio gražaus Vilniaus pakraščio vertybių apsaugai, tvarkymui ir turistinei reprezentacijai, kad bus sutelktos savivaldybės, aplinkos, kultūros ir visuomeninių institucijų pastangos. Taip įpareigoja ir antrojo pagal kompleksinę vertę Lietuvos parko rangas – juolab sostinės pašonėje, prie patrauklių turistinių maršrutų į Europos centrą ir labai išpopuliarėjusį pastaraisiais metais Europos parką. Todėl Verkių ansamblio atgaivinimas ir visapusiškas panaudojimas – vienas svarbiausių Lietuvos paminklotvarkos uždavinių, įsidėmėtinų Lietuvos vardo tūkstantmečio šviesoje.

www.bernardinai.lt

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra