Tverečiaus kraštas

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Tokia antrašte prieš kurį laiką pasirodė gana stora, 568 p. knyga. Turbūt visiems suprantama, kad yra didžioji istorija, pasakojanti apie žmoniją, imperijas, valstybes, tautas…, ir mažoji istorija: atskiro žmogaus, šeimos, kaimo, parapijos ar valsčiaus. Tų istorijų anksčiau lyg ir nebūdavo rašoma, spausdinama, nebent kokio nors žymaus žmogaus atsiminimai, kitų parašytos gyvenimo apybraižos.

O atkūrus Nepriklausomybę pradžioje nedrąsiai, o pastaruoju metu ir dažniau ėmė rodytis mažosios istorijos knygų. „Tverečiaus kraštas“ gražiai atsistojo jau gana gausioje ilgoje mažųjų istorijų knygų rikiuotėje.

Tverečius – pats tolimiausias Lietuvos kampelis už 36 kilometrų į rytus nuo Ignalinos. Bet čia lietuviai gyveno jau labai seniai – net nuo Lietuvos valstybės priešaušrio laikų. O istoriniuose šaltiniuose labai aiškiai paminėta 1501 metų liepos 21 diena, kada didikai Viešgailos pasirašė Tverečiaus baltųjų fundacinį raštą, o po trijų dienų – liepos 24 d. buvo įkurdinti ir baltieji kanauninkai – vienuoliai augustinai. Taigi šiemet nuo tos dienos suėjo penki šimtai metų, ir liepos 28–29 d. ši sukaktis buvo iškilmingai paminėta Tverečiuje. Tos šventės proga į Tverečių buvo nuvežta ir ką tik išspausdinta gana stora knyga „Tverečiaus kraštas“, kurią nusipirko net 400 renginio dalyvių tverečėnų ir svečių. Tą dieną į Tverečių buvo suplūdę daug daugiau tverečinių, nes kartu buvo ir šv. Onos atlaidai – Tverečiuje nuo senų laikų labai garsūs.

Ką tverečėnai rado šioje knygoje? Pirmiausiai čia įdėtos Algirdo Gaigalo ir Antano Kulakausko apybraižos apie Tverečiaus geologinę-geografinę aplinką bei Tverečiaus krašto istorinius geografinius bruožus. Toliau Povilas Spurgelevičius net šešiuose rašiniuose pasakoja apie Tverečiaus vienuolyno bei bažnyčios gyvavimą per penkis šimtus metų, pateikia žinių apie parapijiečius nuo 1716 m. iki dvidešimtojo amžiaus pradžios, primena senovės dvarus, palivarkus, net ligoninę, senąjį Tverečiaus valsčių. Kiti autoriai primena vieną kitą tverečėną, primena Tverečiaus valsčiaus gyventojų vargus Pirmojo pasaulinio karo metais, taip pat pateikia gana išsamų Tverečiaus valsčiaus laisvės kovotojų 1941 ir 1944-1953 m. sąrašą. Neužmiršti ir tverečėnai, išvykę į pasaulį laimės ieškoti.

Istorijos šaltiniai mini, kad jau 1781 metais Tverečiuje buvo ir mokykla, vėliau išaugusi į nemažą vidurinę mokyklą, kuri šiandien dar veikia Didžiasalyje, o pačiame Tverečiuje nuo 1998 m. gruodžio 1 d. liko tik pradinė mokykla su pora dešimčių mokinių. Tverečiaus apylinkėse kai kurie kaimai visai išnyko, kai kuriuose liko tik po vieną kitą gyventoją. Ir pačiame Tverečiuje liko nedaug žmonių. Kaimus naikino sovietinė melioracija, apie kurią gana vaizdžiai parašė įžymusis tverečėnas Česlovas Kudaba, taip pat Bronius Saplys, Juozas Kėkštas, Leoncija Bielinytė, Romualdas Žurauskas. Prisiminti ir tverečėnų papročiai, žaidimai, papasakota ir apie apylinkių audinius, iš jų siūtus drabužius, puošmenas – juostas. Tverečiaus apylinkėse nuo aštuonioliktojo amžiaus pradžios gyveno ir rusų sentikiai, o Grigorijus Potašenko rašinyje “Lietuvos sentikiai: Lukošiškių parapijos istorija” gana išsamiai išdėsto ir sentikių atsiradimą Lietuvoje ir dabartinę jų padėtį.

Keli rašiniai skirti ir Tverečiaus šnektai. O Aloyzo Vidugirio rašinys „Ką ištvėrė Tverečius“ rodo, kad šio rašinio autorius nusiima kepurę ir žemai nusilenkia tverečėnams, „kad jie nesuslavėjo, per ištisus šimtmečius išlaikė gimtąją tradicinę kalbą iki šių dienų. Jų dėka Lietuvos teritorijoje liko didžiulis etninių žemių masyvas, įėjęs į senąją Švenčionių apskritį“ (p. 482). Tikriausiai per kalbą tverečėnai ir gražiai dainavo, o pasakas sekė, mįsles minė, kurios knygoje taip pat rado vietos: čia spausdinta net 26 dainos, 43 pasakojimai, šiek tiek priežodžių, mįslių…

O visu tuo pasirūpino redakcinė komisija, kuriai vadovavo pati tverečėnė Irena Seliukaitė, o knygą suredagavo Danas Kaukėnas. Knygos sudarytoja kreipimesi į jos skaitytojus rašo, kad „Tverečiaus kraštas išugdė daug asmenybių, jų knygoje neaprašėme (yra išleistos knygos apie A. Voldemarą, Z. Žemaitį, Č. Kudabą ir kt.), norėjome iškelti paprastus žmones – ne tik dirbusius, vargusius, bet ir kūrusius, branginusius prigimtinę laisvę ir gimtąją kalbą“ (p.3).

Ir vis dėlto manyčiau, kad tverečėnai, skaitydami šį paminklą savo kraštui, jo žmonėms, susilaukę tikros savo krašto enciklopedijos, turėjo joje rasti ir pačių savo krašto deimantų, kometų, kurie buvo pradžioje suminėtieji tverečėnai Kudaba, Voldemaras, Žemaitis, Bronius Saplys, biografijų, jų nuotraukų, jų darbų, palikimo. Kad apie juos rašyta jau kitur, tai nejaugi teks šios knygos skaitytojui ieškoti tų knygų bibliotekose? Televizijos laida „Klausimėlis“ rodo, kad mūsų žmonės dažnai nežino net pačių didžiausių pasaulio garsenybių. Tai iš kur kokiam nors berniokui iš Didžiasalio ar mergaitei iš Erzveto žinoti, kas buvo tas Č. Kudaba, Voldemaras ar Žemaitis. Reikėjo apie juos ir kai kuriuos kitus parašyti ir šioje knygoje…

O apskritai ši knyga labai graži ir savo viršelyje Tverečiaus bažnyčios bei šventoriaus ąžuolo paveikslais, ir pačioje knygoje daugybe nuotraukų, pagaliau ir šaltinių nuorodomis rašinių pabaigoje.
Tverečėnai gavo savo krašto paminklą, kurį galės nusivežti į Vilnių, Telšius, Klaipėdą ar Varėną, Lazdijus ir ten su savo vaikais paskaityti, savo svečiams parodyti, pašaipesniam kaimynui pasakyti: „Ir mes ne iš kelmo spirti…“

Nuotraukoje: Knygos viršelis

Voruta. – 2002, saus. 5, nr. 1 (499), p. 1, 2.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra