Tiek saulės, kiek pro langą

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Apie surinkimininkę Mėtą Pažėraitę-Klumbienę, gimusią 1910 03 24 Miškogaliuose, dabar Petreliai, netoli Saugų.

Mėtos prosenelis Pažėra (vok. Paszehr) dar iki baudžiavos panaikinimo Rytprūsiuose (1807) išėjo į dykrą ir tapo laisvas, nes besikuriantiems tuščiose žemėse baudžiava nebuvo privaloma; jis pradėjo Miškogalių kaimą, išsidėsčiusį ant aukštumėlės. Kiek melioravus Tetenio upės užliejamas pievas ir pelkynus, kasmet dirvos darėsi vis derlingesnės, todėl čia radosi keli geri ūkiai. Senolio statyti trobesiai išbuvo iki 1930 m. Jis garsėjo kaip sumanus daržininkas, prisodino medžių.

Kai pirmą kartą ieškojau Petrelių, pravažiavus Saugas sutikti pakeleiviai man parodė:
– Ten, kur daug medžių.

Naująjį gyvenamąjį namą (trobą)sumūrijo Mėtos tėvas Kristupas Pažėra (1887–1943). Nors paveldėjo 43 ha našios žemės, dviem šaukštais nevalgė. (Vasarą, per patį darbymetį maitino 5 kartus:pusryčiams saldi sriuba, priešpiečiams – duonos su dešra, arbatos, pietums – bulvienės, bulvių su silke, paludieniui – duonos, pateptos sviestu, vakarienei vėl virdavo sriubos.) Tėvas pastatydino ir kitus naujus trobesius. Broliui Martynui ir seseriai Anei Elmyrs išmokėjo dalis. Senojoje troboje liko gyventi seneliai – tėvo tėvai – išimtininkai, vėliau dėdė, teta.

Kristupas Pažėra 1896–1898 m. tarnavo Vokietijos kariuomenėje, Berlyne. Per Pirmąjį pasaulinį, 1914–1916 m. buvo pėstininkas. 1909 m. vedė Madlynę Žiogaitę iš Lenkų kaimo. Ji turėjo du brolius.
Jonas Žiogas buvo baigęs mokslus Berlyne, o Kristupas vedęs mano pažįstamų garsių surinkimininkų Rusnės parapijos sakytojo Augusto Dėvilaičio žmonos Madlynės seserį Anę Žiliūtę iš Raudžių. Palaidotas Rupkalnės kapinėse.
Lenkų kapinėse išlikę lietuviški įrašai ant Mėtos senelių iš motinos pusės kryžių:

Czion/ilsis/Dieweje/Gaspadine Madlyne Szogene/gim. Preikszike isz Lenku,/gim. 3 Febr. 1837 m., mir. 29 Okt. 1898 m.
Czion/ilsis/Michael Szogs/gim. 17 Janr. 1841m./mir. 12 Oktbr. 1910 m.

Mėta buvo vienuolikos metų, kai tėvą įstatė į sakytojus. Jis ėjo iš trobos į trobą ir po karo, kur Dievo žodžio laukė surinkimininkai.

Į Kukurų geležinkelio stotį, 5 kilometrus, nuveždavo berniukas (piemuo). Važiuodavo į Priekulę ar toliau – į Vilkyškius. Susitardavo: čia išlipsiu, čia palauks, pas ką surinkimą reikėdavo laikyt. Pas žmones šeštadieniais, per didžiąsias šventes popiet, bažnyčiose – prieš pamaldas ir po pamaldų. Šventą vakarą vėl parvažiuos. Reikėdavo parsivežti iš stoties.

Dievo žodžio sakytojai buvo parenkami ar išrenkami surinkimininkų bendrijoje. Kristupą Pažėrą Pilibaitis įstatė: “Šis naujas brolis…”. Surinkimas – registruota įstaiga, turėjo valdybą, pirmininką, raštvedį. Tuomet pirmininkas buvo bene Stimbra. Dar Mėta pažinojo sakytojus Ašmoną, Balčių, Keslerį, Švelnių, Jurašką, Redeveikį.

“Atėję naciai uždraudė lietuviškas pamaldas. 1939 03 25 buvo surinkimas mūsų namuose. Tėtį areštavo ir išlaikė Klaipėdos kalėjime keletą parų. Buvau ten jo ieškoti. Drauge sėdėjo sakytojas Ašmonas. Kai jo atėjo suimti, jis dėl arklio ligos ar kokių ten skubių ūkio darbų atsiprašė ir į kalėjimą prisistatė tik kitą dieną.”

Kunigas Martynas Klumbys prisimena, kad kitas sakytojas Redeveikis buvo uždarytas dešimčiai parų, Pažėra – trylikai, o sakytoją Kopūstą slaptoji policija suėmė, nukankino, lavoną sudegino ir parsiuntė žmonai urną su pelenais. (Knyga “Aš vislab galiu per Tą, kurs mane galinčiu daro”, Klaipėda, 1993, p. 16.)

M.Liuteris buvo prisakęs melstis motinos kalba.

Mėta ištekėjo už Jurgio Klumbio 1936 06 05. Pernai, sulaukusi 91 metų, interviu Jovitai Saulėnienei pabrėžia, kad pati pasirinkusi vyrą, neslepia ir tai, kad jos vyras nebuvo didelio ūkininko sūnus. Jis buvo tik ką grįžęs iš Amerikos, kur uždarbiavo. “Man neteko išvedliauti .Nuvedliavo vyras, nes jis atėjo į mano tėvų namus. Todėl vestuvės buvo tik mūsų namuose.” (Laikraštis “Vokiečių žinios Lietuvoje”, 2001, Nr. 3 (118), p. 2.)

Bet atėjęs užkuriomis Jurgis Klumbys, atrodo, nebuvo labai žeminamas. Geras šeimininkas gali būti tik būdamas šeimininkas. Savo pranašumu Mėta tiek tepasinaudojo, kad pati pasirinko. Vėliau gyvendama su juo pagal Dievo vedimą, mokėjusi vyrui nusileisti ir jis jai nusileisdavo. Todėl vyro vaidmuo šeimoje buvo tradicinis.

O kokia buvo tradicinė šeimininkės padėtis Pamario ūkiuose, rodo jau cituotas užrašas ant Mėtos senelės kapo: čia ilsis Dievuje Gaspadinė, o ne bet kas!

Bet vėl gi. LE archyve turime iš jų šeimos albumo Pažėrų tarnaitės Elzės Brejer nuotrauką. Kokia panelė! Ori, skoningai apsirengusi. Beje, tarnaitė – vokietė, nors Pažėros namie kalbėjo lietuviškai.

Su Jurgiu Klumbiu Mėta išgyveno 59 metus. Auksines vestuves atšventė jau gyvendami Klaipėdoje – savo sodybą atidavę sovietiniam ūkui, kad čia būtų įsteigtas Pamario laukininko muziejus. Deja, nauji gyventojai ir tvoras sukūreno, kaip sakoma.

Duktė Magdalena Klumbytė-Piklaps prižiūri Petrelių (Miškogalių) kapinaites, užsimetusias girioje, atstatė jų vartus: Ißganyte Numirieji kurie Wießpatije mirßta (vokiškai ir lietuviškai), uždėjo tvorą, kryžių. Jurgis Klumbys pirmasis po draudimų atsigulė tose kapinaitėse (1995 04 22). Per Antrąjį pasaulinį karą jis buvo Vermachto kareivis, iš rusų nelaisvės grįžo 1945 m. rugpjūtį invalidas – vežimas pervažiavo netoli Tilžės. Per sovietmetį buvo nenuolankus valdžiai Saugų evangelikų liuteronų bažnyčios tarybos pirmininkas ir Dievo žodžio sakytojas. Kai kunigų nebuvo jis ir krikštijo, ir laidojo. Sibiro tremtinį vokietį Kliuve tose kapinaitėse palaidojo. Kapo lankyti buvo atvažiavęs jo sūnus iš Vokietijos, dabar jau irgi miręs.

* * *
Klumbiai palaidoję Dėvilaičius, kurie mirė pamečiui,o čia artimesnių giminių neturėjo, pastatė jiems cementinius antkapius Šyšos kapinėse. Žinoma, užrašė vokiškai, nes taip norėjo sūnaus Evaldo šeima Vokietijoje.Prie progos man sugrąžino laiškus ir nuotraukas, tik neatidavė Biblijos.

Augustas Dėvilaitis man buvo sakęs, kad į laidotuves nekvies, bet po mirties man paliks Bibliją, kuri buvo stuboje užkišta už balkio, ir Mišių knygą, sudėtą Dovydo Plonaus Tilžėje, 1890 metais. Knygos priešlapiuose jis buvo surašęs savo artimiausius giminaičius – nuo tėvų iki vaikaičių.

Iš Madlynės Dėvilaitienės gavau laišką gal po mėnesio, bet kol susiruošiau aplankyti našlę, atėjo pavasaris. Buvo potvynis, Šilutės–Rusnės plentas apsemtas ir aš niekaip neprisiprašiau kareivių, kad jie perkeltų mane su “amfibija” į kitą krantą. Kareiviai vežiojo Rusnės gyventojus tik svarbiais atvejais. Būtų buvę keblu ir grįžti, nes potvynis didėjo, Nemune grūdosi ledai.

Pas Dėvilaičius, būdavo, ne visuomet pateksi ir vasarą. Kartą pūtė nuo marių toks stiprus vėjas, kad keltas per Atmatą nekėlė. Tada dar tilto nebuvo. Pakrante nuėjau iki Šyšos žiočių, išmaldavau iš žmogaus luotą. Šyša kaip nekaip dar galėjau pasiirti, nors vėjas varė vandenis prieš srovę, bet į Atmatą nė neįplaukiau. Neatsimenu, kaip grįžau atgal. Tebejaučiu tas Nemuno siautulingas bangas, baisius vandenų kalnus ir įtampą. Mano keliai pas klaipėdiškius neretai apkartinti lemtingų pavėlavimų.

Susitikimai su Jurgiu ir Mėta Klumbiais, o ypač su jų dukra Magdalena, man labai padėjo atsigauti.Dabar dalyvauju rengiant Mažosios Lietuvos enciklopediją, širdžiai artimą leidinį, lietuvininkų stalo knygą.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra