1980–aisiais pasiprašiau į Leono Vilčiausko, kuris buvo atleistas dėl to, kad negaudė iš žvejybinio laivyno pas kapitalistus bėgančių jūrininkų, vietą. Slidi buvo ta Lietuvos žuvies pramonės susivienijimo generalinio direktoriaus pavaduotojo vieta. Kol dar tik mokiausi būti „žveju“, vienas jūreivis ėmė ir paliko laivą. Tada ir gavau pirmąjį savo gyvenime papeikimą iš TSRS Žuvies pramonės ministerijos, mat buvau „kalčiausias“, nes plūduriavau arčiausiai šitos lemtingos vietos…

 

… Dirbant šį darbą, kas mėnesį teko važinėti į Rygą – ten buvo mūsų Vakarų baseino vadovybė, kuriai vadovavo buvęs klaipėdietis kapitonas Borisas Sokolovas. Kas kartą važiuodavau ir į Maskvą, kad atsiimčiau „dovanėlę“ po dar vieno žvejo pabėgimo iš „socialistinio rojaus“.

 

Buvo ir teigiamų dalykų: stiprėjo mūsų susivienijimo materialinė, kultūrinė bazė, tačiau strigo darbuotojų aprūpinimas butais. Einu pas Alfonsą Žalį, rašau raštus, prašau padidinti skiriamų butų kiekį, tačiau atsimušu lyg į sieną. Jokios draugystės nepadeda. Ir kalbame visai nedraugiškai, net aukštais tonais… Tiesa, turėjome savo statybos remonto valdybą, kuriai paskutiniu metu vadovavo L. Legenzovas. Pabandėme patys statyti gyvenamuosius namus. Šis tas išėjo, tačiau eilės butams gauti nelabai mažėjo…

 

… Žvejybinio laivyno kadrų sudėtis taip ir liko problemiška. Juos viliojo kiti, o pasirinkimo laisvė buvo varžoma. Atranką vykdė CK komisija, kuriai vadovaudavo sekretoriai – tai Algirdas Brazauskas, tai Vytautas Astrauskas. Pirmasis vadovavo pramonei, o antrasis – žemės ūkiui ir lyg vanagai gynė savo kuruojamas šakas: girdi, iš čia žmonių imti tai jau negalima. Tai iš kurgi jų imti? Ministerija šį klausimą išsprendė „genialiai“ – mums priskyrė Gruziją, iš kurios atvykti dirbti pas mus tebuvo vienas norintis…

 

Lietuviai eiti dirbti į laivyną nenorėjo dėl kelių priežasčių. Pirmoji – istorinė. Lietuva niekada neturėjo didelio polinkio į jūrą, tad sėslus gyvenimo būdas absoliučiai daugumai buvo parankiausias. Antra, – gąsdino vizų išdavimo procedūros, nes daugelis turėjo giminių užsienyje, o tai buvo laikoma pagunda iš ten atgal nebegrįžti, be to, daug ką reikėjo slėpti nuo norinčiųjų kapstytis po svetimus baltinius. Trečia, – glumino būtinybė laivyne kalbėti rusiškai. Laivas – su užrašu ant borto, sakysime „Tauragė“ ar „Sūduva“, o kapitonas, jo padėjėjai, kitų tarnybų vadovai – lietuviškai nei „bū“, nei „me“. Pabandyk kelti balsą, tada ir sužinosi: dirbi Tarybų Sąjungoje, tai ir kalbėk žmoniškai…

 

… Man būnant miesto Taikos gynimo Komisijos pirmininku, kartu su kai kuriais Lietuvos Mokslų akademijos specialistais sumanėme prie jos įsteigti komisiją ekologiniams klausimams nagrinėti, kuri palaipsniui virto fondu „Lietuva–Baltijai“. Tuo metu kai kas Klaipėdą pašaipiai vadino išeinamąja anga, pro kurią į jūrą plaukia visos šalies atliekos. Kadangi valymo įrengimai kainavo labai brangiai, ką nors statant, jie dažniausiai būdavo išbraukiami iš sąmatos, todėl tarša tik didėjo. Žinojome mes ne tik apie uosto atliekas, laidojamas netoli Baltijos krantų, bet ir apie stropiai slepiamą karo meto mirtį nešantį krovinį, gulintį jūros dugne visai netoli mūsų krantų. Tas mūsų pagal latvių pavyzdį sukurptas fondas pasišovė remti ekologines programas pinigais, kaupė juos, bet daugiausia vykdė tik edukacinę veiklą. Sužinojęs apie mano jau nebe vien ketinimus, A. Žalys suabejojo, ar tai įmanoma padaryti, tačiau valymo įrenginių statybos klausimus visgi ėmė forsuoti…

 

… Kai Alfonsas grįžo iš JAV, jis savo įspūdžius pasakojo miesto partijos komiteto darbuotojams. Patys stipriausi įspūdžiai buvo iš susitikimų su Amerikos lietuviais. Tai buvo, regis, 1979 metais, tai yra dar gerokai iki čia pakylant laisvės vėjams, tačiau jis nebijojo „liaupsinti“ šios šalies pasiekimų netgi tokioje aplinkoje, kur kiekvienas žodis paprastai būna pasveriamas – niekas nenorėjo užsitarnauti nacionalisto ar kapitalistinio gyvenimo būdo apologeto epiteto. Kalbant dainos žodžiais, šiam berniukui drąsos niekada netrūko…

 

… Atėjo 1989–ieji. Visa Lietuva rengėsi siųsti savo drąsuolius plaukti per Atlantą. „Lietuvos“ įgulos palydos vyko Žvejų kultūros ir sporto rūmuose. Ir čia Alfonsas turėjo savo interesą – paprašė perduoti Amerikos lietuviams dovaną – E. Malinausko paveikslą „Baltija“. Tuomet puoselėjome viltį iš užjūrio gauti meno kūrinių galimam išeivių muziejui. Ir gavome. Nueikite į Paveikslų galeriją ir pamatysite…

 

… Laisvės vėjas įsiūbavo ne tik jachtų bures. Visi plačiai aptarinėjo „Sąjūdžio“ programą. Atsimenu, viename pobūvyje pas Žalius išėjo kalba apie tai. Jis su susižavėjimu džiaugėsi, o aš ėmiau ir leptelėjau: „Gražiai parašyti ir aš galiu, tik kažin, kaip visa tai įgyvendinti?“ Išgirdęs susirinkusiųjų erzelį, dar pridėjau: „Tai ką, pilietinis karas?“ Jis gūžtelėjo pečiais ir tepasakė: „Ką gi, visko būna.“

 

Laimei, pilietinio karo pavyko išvengti, tačiau programos įgyvendinimas ir dabar dar tebestringa, reformos taip ir nepasibaigia, o kai kas taip išsigimę, kad ir atpažinti sunku.

Deja, visi turėjo savo tikslų, dėl to tikriausiai ir įvyko tautos supriešinimas, buvusiųjų, bet dar galinčiųjų nepelnytas nustūmimas, nelauktai išplaukusiųjų, bet mažai galinčiųjų perdėtas iškėlimas. Ką gi, sutikime su Alfonsu, kad kiekviename perversme visko būna…

Bus daugiau.

 

www.ve.lt

Nuotraukoje: Nepaisant griežtos kontrolės, jūrininkai sugebėdavo pabėgti iš „socialistinio rojaus“