Tarp dviejų pasaulinių karų

Autorius: Data: 2013-06-06, 14:43 Spausdinti

(Kai kurie aspektai)

Bronius MAKAUSKAS, Varšuva

Pirmasis pasaulinis karas anuomet Didžiuoju vadintas, suteikė ir mažoms tautoms galimybę atkurti ar įsteigti savas tautines valstybes. Nors tarptautinė konjunktūra ir buvo palanki, tačiau galutinį tikslą pasiekti buvo galima tik savomis jėgomis, ypač kad didieji kaimynai karo eigą naudojo savo interesams tenkinti.

Ar lietuviai buvo pasiruošę skelbti savo nepriklausomybę ir dėl jos aukotis? Taip. Ir šį egzaminą jie visai neblogai išlaikė. O kaip buvo su Sūduvos dzūkais? Kalbamuoju tarpsniu pietinę Sūduvą (berods šis terminas bus geresnis už I pasaulinio karo metu Vakarų štabuose nukaltą „Suvalkų Trikampį“) jungė lietuviškos kultūros gijos, spinduliuojančios ypač iš Seinių.

Nuo 1807 m., kai Napoleonas įkūrė Varšuvos Kunigaikštystę, į ją įėjo ir Lietuvos Užnemunė. 1815 metais Vienos kongresas čia įkūrė Lenkijos Karalystę kaip autonominę Rusijos imperijos dalį. Po 1831 m. sukilimo Lenkijos Karalystė buvo panaikinta, o jos vieton įvesta rusiškoji gubernijų administracija. Suvalkai 1837 m. buvo priskirti Augustavo gubernijai su centru Suvalkuose, o nuo 1867 m. ir pati gubernija gavo Suvalkų vardą. Šalia čia gyvenusių vietos lietuvių, lenkų, žydų ir baltarusių rusai čia sutelkė daug savo kariuomenės ir valdininkų, kai kur kolonizavo sentikius. Tuo būdu XX a. pradžioje, apėmusioje Suvalkų, Seinų, Gardino ir Augustavo apskričių dalis, susidariusi buvo gan mišri gyventojų sudėtis. Pagal 1897 m. oficialią statistiką gyventojų skaičius Suvalkų gubernijoje atrodė šitaip: lietuvių – 304 602 (52,24 proc.), lenkų – 134 006 (22,99 proc.), žydų – 53 109 (10,14 proc.), rusų – 53 109 (9,12 proc.), vokiečių – 30 485 (5,23 proc.), kitų – 1 582 (0,28 proc.). Naujesnė lenkų 1910 metais sudaryta statistika čia parodė lietuvių 57,8 proc. ir lenkų – 30 proc., likusieji – kitų tautybių. Nuo 1897 m. lietuvių padidėjo 1 proc., gi lenkų – 4 proc. Tuomet buvo labai išaugusi lietuvių emigracija užjūrin bei nesibaigęs lenkėjimo procesas.

Pačių lenkų žiniomis, 1866-1914 metais kitose Suvalkų gubernijos apskrityse (Kalvarijos, Marijampolės, Naumiesčio) lietuvių vidurkis buvo per 80 proc. Nepaisant to,  lenkai ir tose apskrityse buvo užėmę stipresnes pozicijas, negu lietuviai. Bažnytinė hierarchija buvo palanki lenkams, o vyskupo Antano Baranausko įvesta nauja pamaldų tvarka po jo mirties tapo atkaklios kovos prieš lenkinimą įrankiu.

Lietuvių spaudos draudimo panaikinimas buvo smarkus akstinas krašto lietuvybei atgyti, ypač kad Seinuose įsikūrė svarbus (trečiasis pagal reikšmę Lietuvai) lietuviškos spaudos ir šiaip kultūros centras. Kaip rašoma – „Seinus maitina dzūkai, gan tvirtai išsilaikę net iki Juodosios Ančios rubežiaus, bet ir Sapackinės iškyšulyje“. Nuo 1826 m. iš Tikocino į Seinus atkelta kunigų seminarija gražiai stiprino dzūkuose tautinę savimonę. Visa tai buvo pagrindas tolesnei lietuviškai veiklai.

Per I pasaulinį karą užėmę Sūduvą, vokiečiai įvedė karinį valdymą, išskirdami ją iš buvusios Lenkijos Karalystės ir priskirdami prie Obosto sritį sudariusios Lietuvos.

1918 m. pabaigoje Sūduvos likimu susirūpino lietuviai, lenkai ir dalinai baltarusiai. Dar esant vokiečiams, lietuviai pradėjo steigti parapijų komitetus Kapčiamiestyje, Kučiūnuose (1918 m. lapkričio mėn.) ir kitose Seinų apskrities vietovėse. 1918 12 10 Seinuose parapijų įgaliotiniai išrinko apskrities komitetą, kurio svarbiausia užduotis buvo organizuoti karines pajėgas tvarkytis krašte ir apsiginti nuo priešų. Buvo nutarta daugiau organizuoti milicininkų savanorių Seinuose. Nutarta apmokestinti ūkininkus po 20 kapeikų nuo margo, o namų savininkams ir kitiems verslininkams uždėti atskirą mokestį.

Pirmomis dienomis į miliciją stojo vos keletas vyrų. Milicijai vadovauti buvo pakviesti trys buvę rusų armijos karininkai – Asevičius, Giedraitis, Kalinauskas. Vėliau dar prisijungė ir Kalikauskas. 1919 m. per Tris Karalius įvyko pirmas susirėmimas Seinuose su lenkais. Jie, atvykę iš Augustavo ir Suvalkų, tarp jų ir civiliai aprengti milicininkai, norėjo nuginkluoti saujelę lietuvių milicininkų. Ši akcija lenkams nepavyko, nes įsikišo vokiečiai, grasindami pavartoti ginklą prieš lenkus, puolančius lietuvius. Šis įvykis paspartino Seinų milicijos stiprinimą, tačiau trūko šautuvų. Juos gavo tik trečdalis įgulos, t. y. 50 žmonių. Seinų apskrities komisaru buvo paskirtas dr. Narkevičius.

1919 m. sausio pabaigoje iš milicininkų buvo suburta Seinų karo komendantūra. Milicininkai tapo kariais-savanoriais savo asmeniniu apsisprendimu. Daugumas pasirinko komendantūrą, o milicijoje liko tik 65 vyrai. Komendantūrai vadovavo karininkas Asanavičius, o milicijai – mokytojas Liaukevičius. Taigi sausio pabaigoje Seinai jau turėjo dvi komendantūros savanorių kuopas. Seinų krašte nuo 1918 m. pabaigos gynybai prieš lenkus, puolančius ramias kaimiečių sodybas, susiorganizavo ir partizanų būriai. Daug nusipelnęs šaulių organizatorius 1919-1923 m. buvo Seinų, Augustavo ir Suvalkų apskrities švietimo įgaliotinis Jonas Dereškevičius. Tiesa, kareivių, milicininkų ir partizanų užduotys buvo skirtingos, tačiau Seinų krašte visi jie buvo priversti veikti išvien.

Seinuose apskrities komiteto nario Antano Pečiulio knygynas buvo tapęs visuomenės veikėjų pasitarimo centru. Čia mokytojas Jurgis Ramanauskas gavo pasiūlymą lenkų pavyzdžių per mokyklų tinklą steigti ginkluotas struktūras – kaimo savanorius.

Apie tai Seinų milicijos vadas karininkas Liaukevičius 1919 m. kovo 13 d. raporte Vidaus reikalų ministerijai rašė. „… apskrityje yra 500 kaimo milicijos žmonių, kurie eina pareigas be atlyginimo, tam tikrą dalį maisto gauna tik iš sugautos kontrabandos javais. Kaimo milicija ginkluota, kuo kas turi, daugiausia visai beginklė, nes ir etatinės milicijos (apskrityje 65) negalima tinkamai apginkluoti. Mūsų kaimiečių ir inteligentų brandumas kurti savo valstybę yra pavyzdingas“.

Nesigilindamas į detales suminėsiu, kad Sūduvos lenkai irgi nesėdėjo rankų sudėję. Jie net kiek anksčiau už lietuvius ėmė organizuoti savas įstaigas ir komitetus. Ypač gerai buvo gerai susiorganizavę Berzynko, Gibų ir Krasnapolio valsčiai, kur lenkų persvara buvo absoliuti. Šie lenkų komitetai atsisakė dėtis prie Lietuvos, organizavo savo karinę struktūrą ir veikė gyventojus prieš lietuvius ir Lietuvą. Į tuos valsčius buvo atsiųsta lietuvių milicija ir išbuvo ten iki 1919 m. rugpjūčio 23 dienos, kada užpuolė lenkai. Į Seinus atvykęs Sadowski lietuviams sakėsi, esąs paskirtas į apskrities viršininko pareigas ir siūlė lietuviams prisidėti prie lenkų. Gąsdino Varšuvos intervencija. Lietuvių administracija paprašė jį palikti Seinus.

Lenkų akciją lengvino jų dvarininkų geresnė ekonominė būklė. Jie savo akcija galėjo daugiau pinigų paskirti ir daugiau ginklų nusipirkti. Vis dėlto pati Sūduvos užėmimo iniciatyva ėjo daugiau iš Varšuvos, negu iš vietų. 1919 m. sausio pradžioje Lenkijos POW komendantas kpt. Adam Koc įsakė karininkui A. Rudnicki perimti Suvalkų ir Kauno POW apygardos vadovavimą. Privalėjo vadovautis tokiomis gairėmis: „Paimti stipriai į savo rankas esančią organizaciją, kuo labiausiai ją išugdyti, ginklu išstumti okupantus. Teritoriją užvaldyti politiškai, įsąmoninti ir suvienyti tautiškai. Bendradarbiauti su vietine lenkų valdžia ir padėti jai plėstis, būti jai akstinu veikti ir ištverti. Rinkti informacijas iš visos Rytprūsių teritorijos, Lietuvoje – net iki Vilniaus“.

Ponas A. Rudnicki net nemėgino Sūduvoje palenkti lietuvius prie Pilsudskio skelbiamos rytų federacinės politikos. Jis vykdė endekišką inkorporacinę politiką. Tai atitiko vietos dvarininkų pozicijas.

1919 m. kovo pradžioje Suvalkų POW apygarda jau buvo gerai organizuota. Savo veiklos plotu buvo aprėpusi ir Lietuvą su Kaunu imtinai. Apie tai Rudnicki taip rašė: „Kartu mano organizaciniai čiuptuvai siekė Lietuvos gilumą – Kauną ir į šiaurę bei rytus nuo jo. Reikėjo tik turėti pakankamų žmonių pajėgų Suvalkams ir Kaunui – šiems dviem lenkiškiems centrams, susegti stipriomis organizacinėmis sankabomis per lietuviško veido teritoriją. Tad pradėjau energingai pas save traukti šias lenkų pajėgas, išbarstytas po lenkiškas salas lietuviškos daugumos tarpe“.

Per pusantro mėnesio Rudnicki sutelkė daugiau nei 1200 žmonių Suvalkų apygardoje ir apie 600 Kauno srityje, tačiau šiais skaičiais tenka abejoti. Iš POW bylos Kaune paaiškėjo, kad ten būta tik ne ką daugiau 400 POW narių, ir vargu ar Sūduvoje buvo pasiektas skaičius, didesnis negu 1000 žmonių.

Vado Rudnicki pavaduotojai buvo ltn. Tadeusz Kowalski ir ltn. Waclaw Zawadzki. Saugumo sumetimais Rudnicki veikė iš Raigardo. Ten buvo suorganizuotas ir POW batalionas, vadovaujamas jaunesniojo leitenanto Ludwik Smolen, o Tajno kaime veikė partizanų kuopa su raitelių daliniu, kuriam vadovavo jaun. leitenantas Prawdzik. Suvalkų POW apygardos reikalams iš Varšuvos buvo siunčiami kariniai instruktoriai, lėšos, literatūra.

Nuo 1919 m. gegužės 8 d. pradėtas leisti savaitraštis „Ziemia Suwlska“. Jo tikslas buvo skiepyti žmonių sąmonėje priklausymą Lenkijos valstybei. Vokiečiams iš Suvalkų pasitraukus, redakcija tiksliau atskleidė savo tikslus ir rėmėjus. 

„Dabar išaiškiname, kad organizacija, laikanti savo užduotimi būti visur mūsų valstybės pakraščiuose, stiprinti lenkiškumą ten, kur jam gresia pavojus, tiek organizuojant visuomeninį politinį gyvenimą,  tiek spausdinant leidinius – brošiūras ir laikraščius. Čia kaip tik turi išsiplėsti kultūrinis gyvenimas, iš čia turi sklisti mūsų įtaką į šiaurę ir pasiekti tuos lenkiškus punktus, kurie yra išmėtyti tarp lietuvių. Šitai pasiekti padeda spauda, laikraščiai. Ir todėl „Pakraščių sargyba“ nusprendė jį įsteigti jau tada, kai Sūduvos likimas nebuvo dar abejotinas, kai čia turėjome vokiečių okupaciją, po to lygiai neprašytus svečius – lietuvius. „Pakraščių sargyba“, puikiai suprasdama, kad viena iš akivaizdžiausių išorinio lenkiškumo apraiškų yra laikraštis, jau gegužės mėnesį ryžosi pradėti jį leisti.“

Laikraščio politinis veidas buvo dvilypis – šalia inkorporacinio gyvavo ir unijinis motyvas. „Ziemia Suwalska“ laikraščio spiritus movens buvo iš Varšuvos atsiųstas redaktorius Tadeusz Katelbach (1934-1935 m. lenkų spaudos korespondentas Kaune, iš tikrųjų URM patikėtinis – inspiravo Lenkijos UR ministeriją persekioti Vilnijos lietuvius). Antrasis redaktorius buvo Z. Kmita, taip pat iš Varšuvos. Vietiniai buvo Henryk Betto ir Boleslaw Sienkiewicz. Labai aktyviai redakcijoje reiškėsi iš Lenkijos atsiųstas POW narys puskarininkis Leonard Zarzycki.

Taigi tiek karinę, tiek leidybinę veiklą Sūduvoje organizavo ir išplėtojo iš esmės išorinės, ne vietinės lenkų jėgos. Tuo ir galima aiškinti gan greitą lenkų organizacinę ir finansinę persvarą prieš kukliomis sąlygomis besiorganizuojančią lietuvių savivaldą ir karines struktūras. Savaitraščio paskirtis buvo lemiamai paveikti dar neaiškų politinį pietų Sūduvos likimą Lenkijos naudai. Todėl vokiečiams pasitraukus iš Suvalkų ir užėmus juos reguliariems lenkų armijos kariams, santarvininkams nustačius lenkams palankią demarkacinę liniją, „Ziemia Suwlska“ neteko savo reikšmės ir netrukus nustojo ėjusi.

Vietos veikėjams lenkams ir lietuviams bolševikinė šmėkla nebuvo labai jaučiamas dalykas. Abi pusės daugiau angažavosi savo tiesioginiams tikslams, t. y. nulemti Sūduvos teritorinę priklausomybę. Suprantama, veiklos sąlygos buvo nelygios. Lietuvai labai skaudžiai atsiliepė pirmojo jos vyriausybės premjero A. Voldemaro gynybos reikalų neišmanymas. Tai bandė taisyti M. Sleževičiaus vyriausybė, žinoma, pavėluotai.

Tuo tarpu Sūduvoje, artėjant vokiečių pasitraukimo terminui, lietuvių-lenkų santykiai 1919 m. gegužės pabaigoje ir birželio mėnesį tapo įtempti. Abi pusės ruošėsi sau naudingam teritorinės priklausomybės sprendimui.

Vokiečių karinė vadovybė vedė santykiuose su lenkais ir lietuviais dvigubą buhalteriją, palaikydami tai vieną, tai kitą pusę. Vilnių perdavė lenkams ir bolševikams, o Suvalkus – lietuviams. Pagal A. Rudnickį, „nuo 1918 m. lapkričio ligi to meto, kai aš perėmiau apygardos vadovybę, buvo tiek okupacinės valdžios, tiek ir vietinės visuomenės dezorientacijos ir svyravimo laikotarpis. Išgąsdinti nuginklavimo visame Lenkijos plote, dar nesiorientuodami dėl naujai kilusios valstybės galimybių ir jos ketinimų Suvalkijos atžvilgiu, vokiečiai davė laikinai lenkų visuomenei didesnę laisvę veikti… Tuo tarpu diena iš dienos matydami, kas darosi, vokiečiai pradėjo spausti varžtą.

…Vokiečiai įteisino Tarybos valdžią visoje teritorijoje, ir lietuvių valdininkai bei kariuomenė pradėjo skverbtis vis labiau į pietus, į jau išimtinai lenkų apgyventą plotą. „Ponui Rudnicki tačiau nekėlė abejonių jo rezgami planai skverbtis į lietuvių plotą. Ši mąstysena dominuoja ir dabartinėje lenkų istoriografijoje (žr. G. Lukomski, Walka…).

1919 m. kovo 23 dieną vokiečių administracijos viršininkas parašė Suvalkų Laikinajai Piliečių Tarybai oficialų raštą, kuriame, tarp kita ko, buvo pažymėta: „Buvusi karinėje administracijoje Lietuvos teritorija po paliaubų buvo pavesta Tarybai kaip valdžiai, Vokietijos valdžios pripažintai, palaipsniui likviduojant vokiečių valdymą… Tik Taryba gali būti laikoma suverenios valdžios atstovė, kai tuo tarpu vietinės valdžios organams priklauso tik vietinis savivaldybinis administravimas“.

Prieš pasitraukiant vokiečiams, į Suvalkus gegužės mėnesį atvyko pirmi lietuvių karininkai ir kariai. Birželio mėnesį jau buvo čia suformuotos dvi kuopos. Suvalkų POW panaudojo lietuvių atvykimą į Suvalkus jų diskreditavimui lenkų visuomenės akyse, kaip išvien einančius su vokiečiais. Nedrausmingo Obosto vokiečių kariuomenė pridarydavo daug žalos vietos gyventojams. Lygiai žiauriai jie elgėsi su lietuviais ir su lenkais, todėl ir vienų, ir kitų buvo neapkenčiami. Be to, 1919 m. birželio 16 d. buvo nustatyta karinės prancūzų misijos pulkininko Konstantin Reboul demarkacijos linija, lietuvių pusėje paliekanti beveik visą Sūduvą, išskyrus pietinę Augustavo apskrities dalį ir miestą. Ši linija sukėlė lenkų nepasitenkinimą. Ji ir lietuviams buvo nepriimtina, nes Vilnių paliko lenkų pusėje. Lenkų karinės misijos Paryžiuje paveiktas maršalas Foch liepos 26 d. nustatė lenkams palankią naują administracijos liniją. Lenkų pusėje buvo paliekami Seinai ir Punskas. Foch, generolo Rozwadowski paveiktas, klausimą sprendė kaip grynai karinį – techninį, ne etninį. Rozwadowski palenkė maršalą Foch kovos su bolševikais argumentu. Lietuvių racijos negalėjo būti apgintos , nes jie nedalyvavo šios linijos išvedimo parengiamuose darbuose.

Lietuviai, nors ir su širdgėla, rodos būtų linkę su susiklosčiusia padėtimi susitaikyti, ir santykiai su lenkais kai kurių politikų manymu galėjo susinormalizuoti. Bet tai buvo tik geranoriškos lietuvių viltis. Lenkuose dėl Vilniaus ir Seinų tiek R. Dmowskis, tiek Pilsudskis buvo aiškios nuomonės – jie turi būti Lenkijos sudėtyje. Žaidimas vyko dėl metodo, kaip tai padaryti, nesukeliant santarvininkų nemalonės, ypač Didžiosios Britanijos, nes Prancūzija buvo lenkų pusėje.

Suvalkuose, rugpjūčio 12 dieną POW ir Pakraščių sargyba organizavo lenkų suvažiavimą su daugiau kaip 100 atstovų (tarp jų dvarininkų) iš Suvalkų,  Kalvarijos, Vilkaviškio ir Marijampolės apskričių. Programinį referatą skaitė T. Katelbachas. Suvažiavimo rezoliucija skelbė, kad naujoji Focho linija netenkina lenkų interesų ir, kad „…lenkų kariuomenei užėmus Lietuvą galima būsią išspręsti painią lenkų-lietuvių problemą“.

Tuo pačiu laiku vyko POW pasiruošimai Kaune versti Lietuvos vyriausybę. Lenkų spauda, ypač „Ziemia Suwalska“, sutirštino propagandos spalvas prieš Lietuvą.

Planuojant vokiečiams atsikratyti iš Sūduvos ir atsiradus naujai Focho linijai, lietuvių kariuomenė ir milicija 1919 m. rugpjūčio 7 dieną pasitraukė iš Suvalkų. Buvo užimta gynybos linija Kolietnykas-Šėlmanto ežeras  – vokiečių pasienis, į kitą pusę – Augustavo parkas iki Juodosios Ančios, Tartokas, Pronskai, toliau vėl Juodosios Ančios tėkmė iki Nemuno.

Šis karių dislokavimas rodė, jog lietuviai nebuvo linkę apleisti Seinų ir jų apskrities. Buvo tikima, kad Focho linija yra dar diskutuotina, ir reikia dar ginti lietuviškai gyvus atramos taškus Sūduvoje.

Pačiuose Seinuose nuo rugpjūčio 10 iki 22 d. įvykių pastovios įgulos būta tik 30 žmonių, iš jų 10 tiesioginėje tarnyboje, kiti aptarnavimo srityse (raštininkai, buhalterija, ūkvedystė). Ir kai dėl pietinės Sūduvos priklausomybės sukruto centriniai Lenkijos veiksniai, tai vietos lietuviai negalėjo tikėtis realios pagalbos. Tiesa, į Seinus rugpjūčio mėnesį atvyko premjeras Mykolas Sleževičius (pakeitęs nevykėlį A. Voldemarą). Jis dzūkų miniai Seinuose pasakė ugningą kalbą, ragindamas visus ginti savo sodybas iš paskutiniųjų, kas kuo gali: „…stoti su kirviais, šakėmis ar dalgiais ir niekam neužleisti nė vienos pėdos amžiais tėvų apgyventos žemės“. Bet tai buvo jautrios kalbos, o gentainių žemei ginti reikalinga buvo parama ginklais ir pinigais. To Lietuvai tuomet stigo, lygiai kaip ir tvirto nusiteikimo, jog Seinus būtinai reikia apginti. Seinijos partizanų organizatorius mokytojas Jurgis Ramanauskas labai skeptiškai vertino lietuvių pajėgas Seinuose:

„Mūsiškiai susirūpino dėl vietos dvarininkų vedamos agitacijos, be to, kad lenkai nepradėtų žygiuoti toliau Marijampolės kryptimi. Taigi tuo reikalu buvo kreiptasi į organizacinius mūsų valdžios savanorių centrus (net Kaune) prašant pagalbos, bet visur be suraminimų ir padrąsinimų nieko nelaimėjome, nes ir ten dar tik organizavosi, o priešai jau iš visų pusių mums grėsė. Buvo kreiptasi net į ministrus, bet ir iš jų gautas toksai pats atsakymas: organizuokitės ir laikykitės, o vėliau ir mes padėsime. Tuo būdu liko pasitikėti tik savimi ir vietoje organizuotis. Tam įvykdyti trūko pinigų ir ginklų. Be to, reikėjo ir patyrimą turinčių karininkų, kurių irgi nedaugiausia buvo. Tarp iš Rusijos grįžusių inteligentų buvo ir tokių, kurie dar nebuvo nusistatę. Prie kurių prisidėti ir kurio darbo imtis.

…Mes turėjome tik keletą vyresnio amžiaus ir labiau patyrusių lietuvių inteligentų, bet jiems pakako darbo, organizuojant valdymo aparatą pačiame centre – Seinuose. Tačiau jie, kiek galėdami, lankė ir instruktavo ir visą Seinų kraštą. Pirmomis dienomis dar daug prisidėjo vietiniai kunigai, bet buvo ir tokių, kurie lenkams simpatizavo. Tuo būdu organizacinio darbo teko imtis ir mums, jauniesiems, nors tam reikalui trūko išsilavinimo ir patyrimo“.

Taigi premjero Sleževičiaus apsilankymas Seinuose buvo moralinė parama, kuri tačiau negalėjo atsverti jėgų santykio 1919 m. rugpjūčio 23 dieną stiprios lenkų partizanų jėgos pradėjo pulti Seinus. Lenkų partizanai buvo reikalingi vietiniam „išvadavimo judėjimui“ iniciuoti. Už jų pečių stovėjo reguliari Lenkijos armija ir Pilsudskio direktyva: „Seinai, Gardinas, Vilnius bet kokia kaina turi likti lenkų rankose“. Tą pat dieną 270 Suvalkų POW karių pajėgomis Seinai buvo paimti. Juos gynė geriausiu atveju (įskaitant ir policininkus) vos 50 menkai ginkluotų naujokų. Seinų kalėjimas buvo užpildytas daugiau šimto suimtųjų lietuvių – paprastai mokinių ir valdininkų. Tarp gynėjų buvo vienas sužeistas, tarp puolančiųjų – du nukauti ir 14 sužeistų.

Lenkų laimėjimą nulėmė jėgų persvara, geras pasiruošimas bei Tartoko-Ponckų baro vado karininko Bradausko išdavystė.  Seiniškių lietuvių labai kritiškai buvo įvertintas Seinų komendanto plk. S. Asevičiaus nerūpestingumas. Kun. Dr. Ražaičio žodžiais tariant – „… Mūsų komendantas buvo nebudrus. Net įspėjamas, tyčia ar netyčia, nieko nenorėjo matyti, o nuolat svečiavosi pas aplinkinius Seinų lenkų dvarininkus. Bet tokius gandus apie lenkų pasiruošimus laikė bobų plepalais. …man pranešė, kad tikrai mačiusius Stabingių kaimo lankose apie tris šimtus ginkluotų vyrų, su jais kunigus Wądolowski ir Kulevičių. …nugirdo kunigo Wądolowski ugningą prakalbą, raginančia dar šią naktį Seinus pulti. Paskui ėjo kariškos pratybos. Pats pranešiau komendantui, ką girdėjau. Ir šį kartą plk. S. Asevičius palaikė tai bobų plepalais“.

A. Rudnickis labai perdėtai nušvietė savo pergalę, minėjo 400 nelaisvėn paimtų karių. Jų iš tikro visame plote net 300 nebuvo. Taigi nelaisvėn pirmiausia paimti buvo Seinų apylinkių lietuviai, „apvalyti“ kaip Lenkijai nepatikimas elementas.

Santarvės valstybių įtaigojamos abi pusės sutiko tiesiogiai tartis dėl demarkacijos linijos nustatymo. 1919 m. rugsėjo 5 dieną plk. K. Žuko ir mjr. M. Mackevičiaus vadovaujamos delegacijos Červonkoje tarėsi dėl naujos demarkacijos linijos. Iš Kauno atvežtas lietuviškas variantas buvo (sic!) palankesnis lenkams už pastarųjų numatomą liniją. Pravertė plk. K. Žuko apdairumas, tačiau jis dėl to akibrokšto net nebandė aiškintis kaltininkų. Rugsėjo 6 dieną buvo pasitraukta iki liepos 18 dienos nustatytos Focho linijos, kuri ir yra dabartinė Lietuvos-Lenkijos siena.

Dėl susiklosčiusios padėties susirūpino ir protestavo pirmiausia Seinijos lietuviai.

POW pergalė Seinuose truko neilgai. Naujai Lazdijuose suformuota (150 durtuvų kuopa rugpjūčio 24 dieną 7 val. 30 min. jau vėl Seinus turėjo savo rankose. Paleisti buvo iš kalėjimo belaisviai ir atgautas pagrobtas turtas. Savo nesėkmę vėl Rudnickis pavaizdavo kaip keturių lietuvių kuopų ir vieno vokiečių dalinio akciją. Vokiečių dalyvavimą lietuvių gretose mini ir dabartinė lenkų literatūra. Bet tai nėra faktais paremti teiginiai. Jie kilo iš noro diskredituoti lietuvius. Iš tikro Lietuvos krašto apsaugos ministerija buvo angažavusi vos keletą vokiečių instruktorių – kai kurių ginklų rūšių specialistų. Kovose jie nedalyvavo.

Lietuvių pergalė Seinuose truko vos keletą valandų. Gauta žinių, jog nuo Suvalkų pusės žygiuoja reguliari lenkų kariuomenė. Atremiant POW dalinio kontrpuolimą, komendantas S. Asevičius įsakė Seinų evakuaciją į Lazdijus. Iš ten rugpjūčio 28 dieną vėl puolė Seinus, bet nesėkmingai. Iš Alytuje stovinčio bataliono nebuvo gauta bent vienos kuopos, pakakusios tuomet Seinams išlaikyti.

1919 m. kovos dėl Seinų buvo pralaimėtos dėl Lietuvos valstybės politinio diletantizmo ir karinio ryžto stokos.

Seinų, žymiausio Sūduvos lietuvių kultūrinio tautinio centro, praradimas ne tik nuvylė Sūduvos lietuvius, bet ir sukėlė reakciją visoje Lietuvoje. Kaune demonstravo minios, kritiką reiškė lietuvių spauda.

Lenkai pasinaudojo sunkiausiu Lietuvai metu ir užėmė jos etninio kūno veiksmingą dalį. Seinų apskrities įgaliotinių suvažiavimas, įvykęs 1919 m. rugsėjo 7 dieną Lazdijuose, nusakė to meto lietuvių nuotaikas ir padėtį.

„Seinų Apskrities Seimelis septynioliktos asmenų skaičiuje, susirinkęs š.m. rugsėjo 7 d. iš visų Lenkijos okupuotų ir neokupuotų jos dalių Lazdijų miestelyje ir apsvarstęs sakyto mėnesio 6 d. pravestą demarkacijos liniją Lietuvos pietų fronte, kuria naujai nuo Lietuvos grynai lietuvių gyvenamųjų Suvalkijos plotų, kuriuos jau šiandien 6 val. ryte užėmė lenkų kariuomenė, vyriausiojo šio fronto karo vado įsakymu mūsų kariuomenei pasitraukus be mūšių, nutarė mūsų valdžiai pareikšti:

1)      Seiniai yra Suvalkijos Dzūkijos kultūros ir ekonomikos centras; atsigavimo židinys, be kurio sakytasis kraštas negali gyventi.

2)      Seinų apylinkės (be Gibų, Krasnapolio ir Beržininkų valsčių, kur daugumoje gyvena lenkai, gudai su keliais ištisais žydų gyvenamais kaimais, kaip Rygolos, Kalistai, etc.) yra grynai lietuvių gyvenamos, kur reta kas lenkų kalbos moka, ir jie, to krašto gyventojai, yra griežtai nusistatę prieš lenkus, kurie be smarkių represijų, žudymų, trėmimų ir persekiojimo nieku būdu negalės šio krašto valdyti.

Toliau rašoma, kokios lietuviškos įstaigos lenkų buvo uždarytos, ir teisiama:

1)      Šiuomi reiškiame mūsų valdžiai griežčiausią protestą, kad ji be kovos atidavė lenkams pusę dabartinės Seinų apskrities su Seinais, Punsku ir kitais miesteliais. Mūsų nuomonė, kaip ir valdžios buvo pareikšta, tiktai per kovą kiekvienas kaimas tegalėjo būti atiduotas.

2)      Reikalaujame, kol nebus išvyti lenkai iš Lietuvos, neiti į rusų kraštą, padaryti sutartį su bolševikais, ir visas pajėgas permesti į lenkų frontą atvaduoti užgrobtiems kraštams.

3)      Tuojau paskelbti visuotinę mobilizaciją kraštui ginti…

Pažymėtini Veisiejų ir Punsko įgaliotinių pranešimai. Veisiejietis kalbėjo apie rugsėjo 3 d. jų miestelį nusiaubusius dvarininko Sumowski vedamus partizanus. Punsko valsčiaus pirmininkas P. Pacenka graudulingai nupiešė punskiečių nusiminimą dėl naujų užgrobimų grynai lietuviško valsčiaus ir didį pasiryžimą kovoti dėl savo laisvės, išreikšdamas drauge dideliausį apgailestavimą, kad mūsų valdžia į Punsko apsaugos reikalą lyg pro pirštus žiūrėjusi. S. Tijūnaitis davė žinių iš lenkų okupuoto Seinų krašto, kur nelenkams yra nepakenčiamiausias gyvenimas.

Seimelis, išklausęs pranešimų, nutarė per savo delegatus kreiptis į valdžią tokiu reikalavimu:

Atsižvelgiant į tai,

1)      kad lenkų užimtose vietose legijoninkai su partizanais vien tik plėšia gyventojus ir naikina jų turtą, labai juos vargindami areštais, mušimais, žiauriais grasinimais nušauti, neišskiriant nė moterų, o susipratusius lietuvius smarkiausiai persekiodami taip, jog negalima jiems pasilikti savo gyvenamose vietose, kurių priversti išsižadėti;

2)      kad lenkai užimtose vietose suareštavę mūsų likusius valdininkus ir jų šeimynas, jų namus keliais atvejais kiaurai išvertė, turtą pasisavino ir sunaikino, nepalikdami duonos kąsnio, nei rūbo, tuo būdu paliko minėtas šeimynas baisiausioje padėtyje;

3)      kad lietuviai, kurie, bijodami lenkų persekiojimų, išbėgiojo iš gyvenamųjų vietų, palikdami žiauriai lenkų rankai savo šeimynas ir turtą, dabar negali namo grįžti;

4)      kad lenkai savo nuožmia darbuote privertė vaikus paliauti lankyti lietuvių mokslo įstaigas, sunaikino jų turtą ir grūmoja mirtimi buvusiems mokytojams ir vargina lietuvių kunigus.

Šiuomi tad apskrities Seimelio š.m. rugsėjo 7 d. nutarimu reikalaujame mūsų valdžios tuojau pasirūpinti,

1)      kad užimtuose vietose lenkai negalėtu plėšti ir varginti vietos gyventojų lietuvių;

2)      kad lenkai nedarytų kliūčių likusiems valdininkams ir jų šeimynoms su lig jų noru išvažiuoti su visu turtu, o likusiems žmonėms būtų laisva gyventi, nenaikintų jų turto ir sunaikintą sugrąžintų jų savininkams;

3)      kad lenkai nekliudytų sugrįžti į savo gyvenamąsias vietas pabėgusiems gyventojams lietuviams ir sugrįžusiųjų, kurie prisidėjo prie visuomenės darbo, nepersekiotų;

4)      kad lenkai duotų galimybės sustabdytoms lietuvių mokslo įstaigoms pradėti darbą, sugrąžintų jiems išplėštą turtą ir patikrintų mokytojams, mokiniams ir kunigams asmens neliečiamybę…“

Seimelyje labai aktyviai veikę delegatai buvo J. Valionis, S. Tijūnaitis, P. Pacenka, L. Leipneris, J. Tadaravičius.

Okupuoto Sūduvos krašto lietuviai, kad ir labai sunkios buvo sąlygos, prievoles teikė Lietuvai (kartais net dvigubas – šalia lenkų išreikalautų). Jai mokėdami rodė savo norą susijungti su Lietuva.

Lietuviškai dvasiai ir organizuotai veiklai užgniaužti, anot Pilsudskio – Seinus tvirtai į rankas paimti, buvo griebtasi Seimelio dokumente minėtų veiksmų. Jie, galbūt dėl laiko dvasios ir politikos poreikių, kiek ir perdėti, tačiau nedaug. Išlikę yra tai įrodantys gausūs rašytiniai paliudijimai. Paminėkime lenkų sunaikintą lietuvišką organizacinį ir kultūrinį gyvenimą vien Seinuose: „Žiburio“ draugija (500 narių), „Pavasario“ kuopa (215), „Blaivybės“ draugija (300), Šv. Zitos draugija (93), Dailės draugija „Lyra“ (30), Lietuvių katalikių moterų sąjunga (20), „Artojo“ kooperatyvas (120) – iš viso 9 draugijos su 1300 žmonių. Uždarė lietuvių berniukų ir mergaičių gimnazijas su 233 mokiniais, pradžios mokyklą su 75 vaikais, visas laikraščių redakcijas, spaustuvę, skaityklą, iš lietuvių vaikų prieglaudos (40 vaikų) atėmė turtą ir perdavė jį lenkų vaikų prieglaudai, įvedė draudimą gatvėse kalbėti lietuviškai, 1919 m. rugsėji konfiskavo lietuvių mokyklų ir bendrabučio knygynėlių knygas. Buvo represuoti atskiri asmenys, mokytojai, kunigai, valdininkai. Tais pačiais metais uždarytos buvo ir lietuvių pradžios mokyklos Žagariuose, Radžiūčiuose, Lumbiuose, Bubeliuose, Skarkiškėse, Klevuose, Ramoniškėse, Dusnyčioje, Burbiškėse, Vidugiriuose, Aradnykuose, Punske, Galiniuose, Valinčiuose, Vaitakiemyje, S. Ramonuose, Graužuose. Spalio 2-osios naktį policija ir kariuomenė, apsupusi Seinų dvasinės seminarijos pastatą, per Trumpalio kaimą deportavo į Lietuvą čionykščius dėstytojus ir klierikus lietuvius. Taigi nesunku suprasti, kodėl santykiai tarp lietuvių ir lenkų Seinuose tuomet buvo taip įtempti, ir kodėl šias netektis lietuviai prisimena iki šių dienų kaip akivaizdžią skriaudą, prievartos išdavą, bet jokiu būdu ne normalaus kaimyninio santykiavimo kultūrinę persvarą.

Minėtas Lietuvos vyriausybės neryžtingumas dėl Sūduvos gynybos bei iš viso defenzyvinė politika (kai tuo tarpu estai ir latviai sugebėjo suteikti žymiai gausesnes karines pajėgas) rodė rimtą lietuvių tautinės erozijos būsena, kurios tolimesni vaisiai buvo 1920 metų įvykiai Sūduvoje („lenkų fronte“), sostinės praradimas, galop pasyvus pasidavimas sovietiniam spaudimui ir „taikiai okupacijai“.

  1919 m. įvykiai Sūduvoje nulėmė tolimesnį skaudų šio etninio lietuvių krašto (kiti autoriai net ir tragišku vadina) likimą. Aš tuo nenoriu pasakyti, kad už stipresniųjų kaimynų puolimą prieš silpnesnį kaimyną atsakomybę prisiima auka. Anaiptol ne, tačiau turime paieškoti ir savyje aplaidumo, kad pamatytume silpnąsias tautos brandinimo vietas. 1920 metų kovos dėl Sūduvos, kad ir atkaklios vietoje, Kaune nebuvo strategiškai parengtos.

Palikti už administracinės linijos pietinės Sūduvos lietuviai turėjo pakęsti mechaninę polonizaciją, pasienio režimą, t.y. beveik karinės padėties būklę. Paklusnumas naujai valdžiai ir tvarkai buvo išreikalautas specialias įstatymais, „apvalant“ kraštą nuo aktyvaus patriotinio lietuviško elemento, ypač Seinų, Vižainio, Šipliškių apylinkėse.

Lenkų administracijos nepakantumas lietuviškai saviraiškai stiprino antilenkiškas lietuvių nuotaikas. Nutrūko bet koks kultūrinis bendravimas tarp vietos lenkų ir lietuvių.

Lenkijos staigus pralaimėjimas su ją užklupusia Vokietija, dar apkartintas Sovietų Sąjungos smūgių į nugarą, sudarė tam tikrą bevaldystę ir Sūduvoje.

Lietuviai, matydami pairutę bei skatinami išsaugotos vilties susijungti su Lietuva, pradėjo kurti savą administraciją. Gan greit pavyko tai padaryti Krasnave ir Punske. Net Vižainy iškelta buvo lietuviška vėliava. Suskubta suorganizuoti lietuviškų mokyklų sietyną (18!). 1939 m. spalio pradžioje rusai, pasiekę lietuvių gyventas vietas, į vietos reikalus, matyt, respektuodami slaptą susitarimą, pagal kurį Sūduva atiteko Rytprūsiams, nesikišo.

Tuo tarpu Lietuva, kuri juridiškai nebuvo išsižadėjusi savo etninių žemių su Vilniumi, Seinais ir Punsku (žr. S. Lozoraičio „Pro memoria“ 1934 m.), pati patekus į didžiųjų kaimynų reples, savo nusiraminimui paskelbė neutralumą. Vokiečių spaudžiama atsiimti iš lenkų Vilnių, tai padaryti atsisakė. 1939 09 28 vokiečiai „perleido“ Lietuvą Sovietų Sąjungos interesų sferai, pasilikdami sau „teisę“ į nemažą Užnemunės plotą. Spalio 10 d. SSSR privertė Lietuvą pasirašyti „draugystės“ sutartį su sovietinėmis įgulomis ir Vilniumi „dovanų“. Pietinė Sūduva atiteko vokiečiams ir buvo priskirta Rytprūsiams.

Sūduvą okupavę vokiečiai tuoj pat „išstūmė“ į Lietuvą čionykščius žydus (nuo spalio pabaigos iki gruodžio pradžios – 1854 asmenis).

1939 m. lapkričio pabaigoje Lietuvos užsienio reikalų ministerija gavo žinių, jog Punsko srityje vokiečiai ėmėsi veiksmų prieš lietuvių organizacinį gyvenimą, ypač prieš švietimą. Toleravimo padėtis, trukusi iki lapkričio 1 d., baigėsi. Buvo suimtų ir represuotų.

Lietuviai mokytojai klausė Lietuvos vyriausybės, ką jiems daryti: „jei būtų kokių perspektyvų kraštą atgauti, tai jie rizikuotų būti suimami ir net išvežami, tačiau, priešingu atveju nebūtų prasmės patekti į vokiečių rankas“. Politikos departamento direktorius Edvardas Turauskas, pasitaręs su ministru Juozu Urbšiu, instruktavo pasiuntinį Kazį Škirpą Berlyne:

1)      tie mokytojai, kurie rizikuoja būti suimti ir išgabenti ar net išstato pavojun savo gyvybę, gali tuojau pasitraukti iš Suvalkų Trikampio į nepriklausomą Lietuvą;

2)      tie gi, kurie kokia nors priedanga gali sakytoje srityje pasilikti, nors ir nemokytojaudami, ten pasilieka.

Tuo būdu Škirpai buvo pavesta rūpintis lietuvių padėtimi vokiečių okupuotoje Sūduvoje, motyvuojant „patogesniu susisiekimu“. Jis padarė atitinkamus veiksmus Berlyne Užsienio reikalų ministerijoje. Šis tas buvo laimėta. Punsko viršaičiui buvo paskirtas Rytprūsių lietuvis, sušvelninta ekonominė politika. Mokyklų apginti nepavyko. Vokietijos pasiuntinys Kaune Zechlin 1940 m. vasario 10 d. Urbšiui pareiškė, jog jam pranešta iš Rytprūsių, kad sausio mėnesį Suvalkų apskrityje suimti 36 lietuviai „…įtarus juos veikloje prieš vokiečius. Įtarimas tačiau nepasitvirtino, ir jei jie dar nepaleisti, tai netrukus bus visi laisvi“.

Pagal Turauską, vokiečių okupacija lietuviams nebuvo palanki, bet ir labai drastiškų priemonių, kol gyvavo nepriklausoma Lietuva, jie vengė. „…turėdami daugybę svarbių reikalų su Vokietija, mes to reikalo nestatėme ir negalėjome statyti pirmųjų rūpesčių eilėje…“

Sūduvos lietuvių viltys susijungti su Lietuva nutolo. Reikia derintis prie vokiečių okupacijos režimo, ar trauktis į jau priklausomą nuo Sovietų Sąjungos, bet dar laisvą Lietuvą.

1940 metų birželio 14 d. ultimatumu Lietuvai buvo SSSR pradėtas jos nepriklausomybės laidojimas. Savo laimėjimus sovietai skubėjo apdrausti. 1941 m. sausio 10 d. SSSR su Vokietija pasirašė Sutartį dėl sienų bei Susitarimą dėl Vokietijos piliečių ir vokiečių tautybės asmenų perkėlimo iš Lietuvos TSR į Vokietiją ir Lietuvos piliečių ir lietuvių tautybės asmenų iš Vokietijos (buvusių Memelio ir Suvalkų apskričių) į Lietuvos TSR. Iškeldinimas turėjo vykti „tuoj pat“ ir būti baigtas iki 1941 03 18 dienos.

Šio susitarimo išdavos buvo žiaurios  Sūduvos (lygiai ir Klaipėdos krašto) lietuviams. Jie turėjo palikti savo sodybas ir gyvenimo triūso vaisius. Su kelių dešimčių kg „turtu“ svetimų priežiūroje vyko į nežinią. Tiesa, tai nebuvo Sibiras, o jų tautos tėvynė Lietuva, bet rusų okupuota ir jų „tvarkoma“. Todėl, išskyrus vienetus, savanorių šiam „geranoriškam“ iškeldinimui neatsirado. Vokiečiai griebėsi spaudimo, represijų, smurto, kad žmonės šiai akcijai paklustų.

Vėl buvo šauktasi pagalbos. Berlyne veikė sovietų okupacijos nepripažinęs Lietuvos pasiuntinys K. Škirpa. Jo asmens sekretorius buvo dr. J. Jurkūnas iš Punsko krašto. K. Škirpa interveniavo Vokietijos užsienio reikalų ministerijoje, o J. Jurkūnas (slaptai rėždamas antisovietinį tinklą per Sūduvos teritoriją) atvyko pas Suvalkų komisarą von Amon užtarti savo tautiečių. Jam komisaras šaltai paaiškino, jog lietuvių iškeldinimas nėra koks nesusipratimas, o vokiečių nacionalsocialistinės politikos sudėtinė dalis. Šis pokalbis leido Lietuvių aktyvistų frontui geriau pažinti vokiečių planus lietuvių atžvilgiu. Savo slaptame posėdyje 1941 m. vasario 20 d. Berlyne LAF taryba tarp kitko nutarė:

3 pkt.) patarti Suvalkų krašto lietuviams, kad jie jokiu būdu geruoju nesikeltų į sovietų okupuotą Lietuvą ir laikytųsi savo sodybose iš paskutiniųjų jėgų, tuo prisidėdami prie mūsų tautos šventos kovos už savo tėvų žemę. Pasak K. Škirpos, šitai atitiko vieni iš to krašto nukentėjusio (Dapkevičiaus iš Žagarių? – B.M.) suformuluotą principą – „jei jau gresia korimas, tai geriau tegu pakaria, bet pats jokiu būdu nesikarsiu“.

Beje, šį kartą negelbėjo K. Škirpos „Pro memoria“, nes čia turėta reikalo su Vokietijos „principiniais“ tikslais. Sūduvos lietuviai jau tiek buvo įbauginti ir terorizuoti, kad prasmingos formuluotės nesilaikė. Taip per trumpą laiką vokiečiai į Lietuvos TSR deportavo apie 70-80 proc. Sūduvos lietuvių. Jų sunkaus likimo laukė naujas išbandymas. Pagal vokiečių okupacinės valdžios įsaką 1942 m. liepos mėnesį jie vėl buvo iškeldinami, tik šį kartą į Vilnijos lenkų valdomus ūkius, pastariesiems įsakius skubiai savo namus apleisti.

Vokiečiai taip pasieks sau naudingo tikslo – sukiršins lenkus su lietuviais.

Dėl nesaugios padėties sūduviečiai jau 1943 m. pabaigoje iš tų ūkių bėgti.  1944 m. tai jau buvo masinis reiškinys. Kas sugrįžo į tėviškės, rado savo ūkiuose iš Rytprūsių atkeltus lenkus. Vietos valdžia patardavo laukti. Apimti nevilties ir neturėdami pragyvenimo šaltinio daugelis jų grįžo atgal į Lietuvą. Sovietų okupacija Vidurio ir Rytų Europos šalyse buvo čionykštėms tautoms ir valstybėms naujas išbandymas.

Sūduviečiai 1944-1953 metais jau Lenkijos Liaudies Respublikos sudėtyje turėjo pakelti daug sunkumų ir nuoskaudų. Jų kultūrinis gyvenimas, ką jau kalbėti apie tautinę saviraišką, buvo suvaržytas. Nepaisant to, atsirado saujelė šviesių ir patriotiškai nusiteikusių žmonių, kurie pagelbėjo tuo sunkiu laiku partizanams iš Lietuvos, tęsiantiems savo valstybės laisvinimo misiją. Dėl politinių ir tautinių motyvų per 50 lietuviškų šeimų buvo iš Sūduvos deportuotų į Lenkijai priskirtas vokiečių žemes.

Tenka tik konstatuoti, jog Lietuvos TSR pareigūnai prieš pasirašydami sutartį dėl sienų su LLR (PKWN) 1944 m. nedrįso Stalino akivaizdoje iškelti Lietuvos teisių į pietinę Sūduvos dalį.

Pagaliau Lietuva ir Lenkija vėl tapo suvereniomis valstybėmis. Po ilgų derybų, kuriose Sūduvos teritorinė priklausomybė nebuvo derybų objektu, ką reikia suprasti, kad Lietuva geranoriškai šio krašto išsižadėjo Lenkijos naudai, turime 1994 04 26 dieną pasirašytą Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir kaimyninio bendradarbiavimo sutartį. Iš jos kyla naujos teisės ir pareigos Sūduvos lietuviams – Lenkijos tautinei mažumai. Abi valstybės įsipareigojo globoti savo tautiečius ir užtikrinti tautinio identiteto išsaugojimą. Ar taip bus, parodys kitos kartos istoriko rašinys šia tema.

Šaltiniai ir literatūra:

1 Wojewodzkie Archiwum Panstwowe w Suwalkach, z. PP; SP.

2 Lietuvos mokslų akademijos Centrinė biblioteka, RS. F. 47

3 K. Škirpa: Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti. Dokumentinė apžvalga. Vašingtonas, 1973.

4 E. Turauskas: Lietuvos nepriklausomybės netenkant – įvykiai. Chicago, b.d.

5 A. Rukša: Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės. II t., Cleveland, 1981.

„Voruta“ Nr. 34 (268) 1996 m. rugsėjo 7 -13 d.; Nr. 35 (269) rugsėjo 14-20; Nr. 36 (270) rugsėjo 21-30 d.

 

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra