Tai ne unija, tai tik vedybų aktas

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Mokslo metų pradžia yra gera proga pakalbėti apie knygas. Ne tik istorijos mokytojus, bet ir visus, besidominčius mūsų tautos ir valstybės praeitimi, sudomins neseniai Lietuvoje pasirodžiusi knyga „1385 metų rugpjūčio 14 d. Krėvos aktas“. Ši publikacija – tai pirmoji knyga iš ciklo “Lietuvos užsienio politikos dokumentai”. Kalbames su knygos sudarytoja, Lietuvos istorijos instituto hab. m. dr. Jūrate Kiaupiene 
Krėvos aktas, saugomas Krokuvos kapitulos archyve, neturi tarpvalstybinės ar tarpdinastinės sutarties akto galios. Tai yra tik Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos vedybų su Lenkijos Karalystės valdove Jadvyga ratifikacijos aktas, – teigiate savo leidinyje. Kokia yra šio atradimo reikšmė Lietuvos istorijai?
Jūratė Kiaupienė: Sakyčiau, ne visai tinkamas šiuo atveju yra žodis “atradimas”, kadangi tikro moksline prasme atradimo Krėvos akto publikuotojai nepadarė. Dokumentas ir jo saugojimo vieta buvo žinomi, abejojusių, rašiusių, kad šis 1385 m. Jogailos ir kitų Gediminaičių dinastijos Lietuvos kunigaikščių vardu išduotas dokumentas nebuvo tikras Lietuvos-Lenkijos unijos aktas, būta ir anksčiau tiek tarp Lietuvos, tiek ir tarp Lenkijos istorikų. Kitas reikalas, kad šias abejones žinojo daugiausia istorikai profesionalai, trūko ir dalykinių, dokumento tyrimais pagrįstų įrodymų. Plačiajai visuomenei skaityti skirtoje literatūroje, vadovėliuose XX a. antroje pusėje įsigalėjo teiginys, kad Krėvos aktas buvo unijos aktas, susiejęs dvi valstybes, o dokumente esantis žodis “applicare” būdavo aiškinamas kaip reiškiąs Lietuvos valstybės inkorporaciją į Lenkijos Karalystės sudėtį. Šiai nuomonei pritarė ir didelė dalis tyrinėtojų. Publikaciją “Krėvos aktas” rengę Lietuvos istorikai grįžo prie “senos” problemos sprendimo, nuodugniai ištyrę akto raštą (Rūta Čapaitė), prie jo turėjusius/galėjusius būti prikabintus antspaudus, kurių dabar prie dokumento, saugomo Krokuvos kapitulos archyve, nėra išlikusių nei vieno (Edmundas Rimša). Didžiosios Britanijos Kembridžo universiteto istorikų mediavistų mokyklos subrandintas, dabar Vilniuje, Lietuvos istorijos institute, dirbantis Stephanas C.Rowell išaiškino šio viduramžių dokumento paskirtį. Tokios apimties kompleksiniai Krėvos dokumento tyrimai iki šiol nebuvo atlikti. Jie ir yra didžiausia naujovė. Istorikai, kurie norės paneigti šią išvadą, turės diskutuoti pasitelkę argumentų kalbą.
Ne tik lenkų, bet ir dalis Lietuvos istorikų dar ir dabar Krėvos aktą laiko Lenkijos ir Lietuvos valstybių “susiliejimo” pradžia. Ar po šios publikacijos keisis, Jūsų nuomone, jų požiūris į šį dokumentą, jo pasekmes, jo vertinimą?
J.K.
: Manau, kad ir toliau liks įsitikinusių, jog Krėvos aktas buvo tikrasis unijos aktas. Vilniaus universiteto profesorius Mečislovas Jučas, recenzuodamas publikaciją žurnale “Knygų aidai”, jau išsakė tokią nuomonę. Be abejo, bus ir daugiau teigiančių, kad atliktas 1385 m. rugpjūčio 14 d. dokumento tyrimas nieko nepakeitė jo interpretacijoje. Tokių bus ir Lietuvoje, ir Lenkijoje. Dauguma tokių bus istorikai, kurie jau yra rašę šiuo klausimu, jiems sunku atsisakyti išdėstytos interpretacijos. Norėtųsi tikėti, kad jaunoji karta geriau supras ir įvertins publikaciją. Bus ir tokių, kurie stengsis “suderinti” sena ir nauja. Jie sutiks su publikacijos išvada, kad Krėvos aktas nebuvo tikras inkorporacinis unijos aktas, tačiau sakys, kad būtent šis dokumentas atvėrė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Jogailai “duris” į Lenkijos sostą, todėl jį galima vadinti Lietuvos-Lenkijos unijos aktu. Jie tiesiog “nepastebės” S.C.Rowell aiškinimo, kad “pats Krėvos aktas tėra pasiuntinių susitarimą patvirtinantis tekstas, inicijuotas principalo (arba veiksmo pradininko) – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos, kuris ratifikavo (patvirtino) trijų pusių – Jogailos pasiuntinių, Piastų kilmės Vengrijos karalienės Elžbietos Bosnietės bei Mažosios Lenkijos ponų derybas dėl Lietuvos didžiojo kunigaikščio santuokos su Lenkijos karaliene Jadvyga. Tai, dėl ko susitarta, t.y. vedybos, buvo įgyvendintos 1386 m., ir Krėvos dokumentas neteko savo reikšmės. Kartu reikia pasakyti, kad ne visi tą veiksmą (vedybas) sąlygojantys Krėvos akto straipsniai buvo įgyvendinti visais aspektais, kadangi pastarieji jokiu būdu ir neįpareigojo šalių visiems laikams jų laikytis (p.71). (…) Aptariamu laikotarpiu lenkai neturėjo pagrindo “pririšti” lietuvius prie savo valstybės. Lietuviai savo ruožtu neturi pagrindo neigti žodžių prasmės: Krėvos dokumente minimas dviejų valstybių jungimasis į sudėtinę monarchiją, kurią valdo tas pats valdovas. Tačiau vargu ar Lietuvos ir Lenkijos susiliejimas į vieną valstybę (projektuotas tik nuo 1413 m.) kada nors buvo įgyvendintas taip, kaip norėjo aršiausi Lenkijos Karalystės ideologai, o Krėvos akte susiliejimas kaip toks visiškai nėra aptartas (p.77)”.
Lenkijos mokyklose istorijos vadovėliuose Krėvos aktas įvardijamas kaip Lietuvos ir Lenkijos valstybinės unijos pradžia. “1385 metų rugpjūtį Krėvos pilyje lenkų delegacija sutarė su Jogaila dviejų valstybių susijungimo, tai yra unijos, sąlygas”, – rašoma istorijos vadovėlyje (autoriai D.Musial, K.Polacka, St.Roszak) I gimnazijos klasei. Turbūt panašių nuomonių galima rasti ir Lietuvos vadovėliuose. Ar ši knyga ką nors pakeis?
J.K.:
Lietuvos tūkstantmečio paminėjimo programa, parėmusi finansiškai šios publikacijos parengimą ir išleidimą, paėmė didelę dalį leidinio tiražo. Knygas ketinama išdalinti mokykloms. Lietuvos mokytojai domisi šia publikacija, todėl tikėtina, kad laikui bėgant Lietuvos mokyklose bus aiškinama, jog Lietuvos-Lenkijos dinastinės unijos pradžios data buvo 1386 m. – Jogailos vedybų su Jadvyga ir karūnavimo Lenkijos karaliumi metai. Prognozuoti, kaip bus su Lenkijos vadovėlių interpretacija, nesiryžčiau. Tiesiog labai menkai pažįstu Lenkijos mokyklose naudojamus istorijos vadovėlius ir jų autorius. Manau, kad publikacijoje išdėstyta interpretacija vargu ar greitai pasklis po mokyklinius Lenkijos vadovėlius. Kad taip atsitiktų, pirmiausia reikia, jog šį vertimą akceptuotų Lenkijos istorikai mokslininkai. Kiek žinau, kai kurie Lenkijos universitetų dėstytojai ruošiasi nagrinėti su studentais šią publikaciją, autorių argumentaciją. Gaila tik, kad nemokant lietuvių kalbos tokiai analizei bus naudojama lenkų kalba mano paskelbta publikacijos santrauka žurnale “Kwartalnik Historyczny” (2001/4). Santrauka tėra santrauka, kuri neperteikia visų argumentacijos niuansų. Bet pati mintis yra gera, leidžianti tikėtis, kad mokslinis dialogas plėtosis, leis naujai pažvelgti ir į kitus “unijų aktais” vadinamus dokumentus. Vadinamojoje Lietuvos-Lenkijos unijų istorijoje yra ir daugiau aktų, dėl kurių paskirties, prasmės ir juridinės galios reikėtų ateityje diskutuoti, kad suprastume, kokia unijos forma siejo dvi valstybes 1386–1569 m. laikotarpiu (iki 1569 m. Liublino unijos sudarymo). Tokiam darbui reikalingi ne tik istorikai, bet ir viduramžių teisės teorijos specialistai, lyginamosios istorijos žinovai.
Kitų kraštų istorikai, tyrinėjantys Lietuvos istoriją, paprastai remiasi lenkų istorikų darbais. Ką reikėtų daryti, o gal jau daroma, kad ši Lietuvai nenaudinga padėtis pasikeistų?

J.K.: Visiškai teisingai pastebėta, kad kitų kraštų istorikai, tyrinėjantys Lietuvos istoriją, paprastai remiasi Lenkijoje išleistomis publikacijomis. Taip iš tikrųjų labai ilgai buvo, kadangi bent jau sovietiniu laikotarpiu Lietuvos istorikų tyrinėjimai užsienyje nebuvo bent kiek plačiau žinomi. Dabar padėtis po truputį keičiasi. Lietuvos istorikai pradėjo dalyvauti konferencijose Vakarų šalyse, ten pasirodo, kad ir nedaug, Lietuvos istorikų straipsnių. Lietuvos istorikų darbai jau “rikiuojasi” greta Lenkijos istorikų tyrinėjimų ir po truputį pradeda veikti kitų kraštų tyrinėtojų požiūrį. Jau turime Vakaruose parašytų knygų, kuriose neminima “1385 m. Krėvos unija” ir tuo labiau Lietuvos inkorporacija, o rašoma apie 1386 m. dinastinių vedybų keliu užmegzta dviejų valstybių – Lenkijos ir Lietuvos – ryšį. Lietuvių istorikų interpretacijos būtų greičiau ir geriau “išgirstos”, jeigu Lietuvoje būtų skiriama daugiau dėmesio jų darbų vertimui į kitas (ir į lenkų) kalbas ir platinimui užsienyje. Kol kas šis darbas vyksta lėtai ir vangiai.
“Aušra” Nr. 17 (378) 2002 09, P.4
Kalbėjosi Živilė Makauskienė

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra