Apie amžiną lietuvių ir lenkų tautų meilę…

Autorius: Data: 2013-09-09, 15:48 Spausdinti

Apie amžiną lietuvių ir lenkų tautų meilę…

Tomas BARANAUSKAS, Vilnius

Visokių būna priežasčių masinės meilės proveržiams. Vieną iš keisčiausių stebėjome paskutinį šių metų vasaros mėnesį. Viskas prasidėjo 2013 m. rugpjūčio 8-ąją, kai Poznanės „Lecho“ futbolo komandos sirgalių asociacija „Wiara Lecha“ iškėlė didžiulį plačiai nuskambėjusį plakatą su užrašu „Litewski chamie, klęknij przed polskim panem“ („Lietuvių chame, nusilenk prieš lenkų poną“). Kai kurie lenkai po tokio akibrokšto puolė atsiprašinėti, pasirašydami „Gazeta Wyborcza“ parengtą tekstą. Iš viso po juo iki šiol pasirašė 15 414 žmonių.

Kiti priešingai, pasipiktino šia akcija ir ėmė šaukti „Neatsiprašome!“ Kai kurie tą poziciją ir argumentuoti pabandė, kruopščiai rinkdami „faktelius“ iš pastaraisiais metais antilietuvišką isteriją kursčiusios Lenkijos žiniasklaidos. Vieną tokį tekstuką, paaiškinantį, kodėl lietuviai verti to plakato, ir kodėl už jį atsiprašinėti nereikia, paskelbė svetainė egzotišku pavadinimu „Sadistic.pl“, populiarumu, tiesa, nusileidžianti „Gazeta Wyborcza“ internetinei svetainei, tačiau prie to straipsniuko „Veidaknygės“ („Facebook“) įskiepio pagalba surinkusi net 244 159 pažymėjimus „patinka“, t. y. 16 kartų daugiau, nei „Gazeta Wyborcza“ surinko atsiprašymų. Na, o pačioje „Veidaknygėje“ buvo net susikūrusi bendruomenė, tuo pačiu, kaip garsiojo plakato tekstas, pavadinimu, kuri, tiesa, buvo greitai ištrinta „Veidaknygės“ administracijos. Tačiau per tą labai trumpą laiką, kol gyvavo, ji buvo išaugusi iki daugiau kaip 8000 narių ir augo ne mažiau kaip 200 naujų narių per valandą greičiu…

Žinoma, „Gazeta Wyborcza“ surengta atsiprašymo akcija, kaip ir visi panašūs atsiprašinėjimai už svetimas kaltes, yra keistoka. Kai kuriuose lenkų komentaruose galima buvo perskaityti ir tokių nuomonių, su kuriomis sunku nesutikti: „Kodėl aš turiu atsiprašinėti už tai, ką padarė kažkokie chuliganai?“ Taip klausė žmonės, visai nepritariantys „chamiškų ponų“ išpuoliui ir nejaučiantys su jais jokios bendrystės, kuri verstų atsiprašinėti. Iš tiesų paprastai tokiais atvejais atsiribojama, o ne atsiprašoma. Atsiprašymas – tai savo kaltės pripažinimas. Jis yra tinkamas tuomet, kai ta kaltė yra reali, yra suvokta ir dėl jos nuoširdžiai gailimasi.

Bet, jeigu grįžtume prie „Sadistic.pl“ straipsniuko, tai, įsiskaičiusi į jo argumentus, „Gazeta Wyborcza“ redakcija, kaip ir daugelis kitų Lenkijos spaudos redakcijų, tikrai galėtų rasti už ką atsiprašyti savo vardu, nes juk iš jų parengtų tekstų ir sklinda tie „argumentai“, kuriuos godžiai ryja „ponais prieš chamus“ pasijutusi minia. Deja, „Gazeta Wyborcza“ už savo kaltes neatsiprašinėja – atsiprašyti už svetimas nuodėmes visada atrodo kilnu ir yra kur kas lengviau.

Kaip ten bebūtų, ta „lengvoji“ atsiprašymo versija paliko neišdildomą įspūdį kai kuriems lietuviams, kurių elgsenoje jau ir anksčiau reiškėsi tendencijos, esant tinkamai progai, suklupti prieš lenkų ponus. Pirmasis – jau rugpjūčio 11-ąją – prabilo Rimvydas Valatka, paskelbęs straipsnelį iškalbingu pavadinimu „Diena, kai būti lietuvių chamu yra garbinga“ (tiesa, kiek atsipeikėjus, šis pavadinimas pakoreguotas į „Diena, kai būti lietuvių chamu yra garbingiau nei menamu ponu“). Kruopščiai surinkęs lenkų atsiprašinėjimų faktus ir rūsčiai pasmerkęs Seimo narius, pasakiusius, kad reikėtų už tą incidentą atsiprašyti Lenkijos valdžios atstovams („Neturime ko smerkti? Mūsų futbolo sirgaliai – ne tokie?“), R. Valatka mušėsi į krūtinę, kad tokio kilnaus „bičiulių lenkų“ poelgio lietuviai nesugeba pakartoti…

Ilgai atgailauti neteko. Jau rugpjūčio 15-ąją buvo parengti 4 pavyzdžių plakatėliai anglų kalba, reiškiantys meilę ir paramą Lenkijai („Lietuva myli Lenkiją“, „Lietuva remia Lenkiją“, „Lenkija, mes tave mylime“), su kuriais nusifotografavo grupė politikų, visuomenės veikėjų, įskaitant patį Rimvydą Valatką, Mantą Adomėną, Virgį Valentinavičių, Mykolą Majauską, t. y. artimiausią ekspremjero Andriaus Kubiliaus aplinką. Šias nuotraukas minėtieji veikėjai paskelbė savo „Veidaknygės“ sienose, o Lietuvos ir Lenkijos ir Lenkijos žiniasklaida su „Gazeta Wyborcza“ priešakyje iškart pranešė džiugią žinią – lietuviškame internete plinta virusinė akcija „Lietuva myli Lenkiją“.

Netrukus panašus meilės proveržis suorganizuotas ir iš Lenkijos pusės. Ir tuomet abi tautos bei valstybės paskendo meilės ekstazėje… (Jos metu, tiesa, senstelėjęs „Sadistic.pl“ straipsniukas tyliai tyliai iš inercijos surinko kelis tūkstančius naujų „pamėgimų“.)

Kai pagalvoji – kiek nedaug tereikia meilei – tik griežtai pareikalauti nusilenkti prieš poną… Visa kita padaro turbūt dar iš baudžiavos laikų paveldėti refleksai ar polinkiai – jo mylistą poną reikia mylėti. Būna visokių priežasčių, kodėl žmonės ir tautos draugauja. Bet kad priežastis meilės proveržiui būtų kažkokių chuliganų pareikalavimas nusilenkt prieš poną – to dar neteko girdėti. Tad ir kyla klausimas – čia tautų ar pono ir cholopo (chamo) draugystė?

Galima labai mylėti Lenkiją ir labai draugauti su lenkais, ieškoti ten dar daugiau ir daugiau draugų. Tik štai, kai kažkas iš ten pareikalauja nusilenkti ponui, tai kalbėti yra tų draugų reikalas, o mums su visa pagarba ir draugyste yra metas santūriai patylėti, palaukti geresnės progos – na, bent jau Gegužės 3-osios Konstitucijos metinių, jei geresnė nepasitaikys. Tai vadinama savigarba. Deja, ne visiems tai suprantama.

O kas gi vis dėlto čia blogo? – galite paklausti. Mylėti – tai ne nekęsti. Meilės niekada ne per daug… Štai iškilo problema – meilės plakatėliai ją išsprendė, aistras nuramino, tautas sutaikė. Lenkai patenkinti, lietuviams irgi malonu matyti atsakymą – ir lenkai mus myli… Meilė – abipusė. Neapykantos skleidėjai nugalėti ir sprunka pabrukę uodegas. Meilės pergalė! Na, tiek to, gal devalvuotos, subanalintos iki eilinės politinės akcijos, bet vis dėlto meilės, o ne neapykantos pergalė!

Tačiau aidint virtualios pergalės fanfaroms, Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis vienu čaižiu kirčiu grąžina savo nuolankųjį kolegą Liną Linkevičių, besidžiaugiantį susitaikymu, į kasdienybę: „Iš tiesų, Linai. O toliau įgyvendinkime Europos Tarybos konvencijas dėl tautinių mažumų ir regioninių kalbų“. Išvertus iš šiek tiek adaptuotos diplomatinei kalbos, tai reikštų: „Lietuvos lenkų rinkimų akcijos reikalavimų sąrašo iš džiaugsmo nepamiršote? Kada pradėsite įgyvendinti?“

Iš tiesų problemų Lenkijos ir Lietuvos, lenkų ir lietuvių, santykiuose prisikaupė ne dėl to, kad kažkas per vėlai sugalvojo atsispausdinti keturis meilės plakatėlius ir surengti fotosesiją. Ir ne šioji „išganingoji“ mintis jas išspręs.

Meilės iliuzija greitai baigsis, kai pasisuks kalba apie taip ir neišsiaiškintas realias abiejų tautų santykių problemas. O norint jas išsiaiškinti, reikia kalbėtis atvirai, turint savo poziciją, ją ginant, ieškant kompromisų, net jei tai nebūtų taip paprasta padaryti, kaip puoštis bereikšmiais plakatėliais ir vaidinti taikos balandžius bei meilės balandėlius.

Virtualios meilės akcijos baigiasi tada, kai virtualybė susiduria su realybe. Ir įsimylėjėlių pokalbis gali baigtis maždaug taip: „Jūs manote kad Lenkija buvo okupavusi Vilnių? O mes taip nemanome…“ „O tai ką, lietuvių rašyboje vis dar nėra lenkiškų raidžių?“ „Tai jūs vis dar manote, kad Lietuvos lenkai lietuvių kalbą turi mokėti taip pat gerai, kaip ir lietuviai?“ „Chamai! O sakėte, kad mylite…“

www.alkas.lt

Nuotraukoje: T. Baranauskas

Voruta. – 2013, rug. 14, nr. 19 (783), p. 5.

Lietuva - Lenkija , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra