Svetimos pergalės

Autorius: Data: 2016-05-06, 10:22 Spausdinti

Svetimos pergalės

Anais laikais Kryžkalnyje, pakeliui iš Kauno į Klaipėdą, buvo pastatyta didžiulė (gal 9 m aukščio) skulptūra – lietuvaitė pagerbia žuvusius sovietinius karius. Paminklą radikalusis jaunimas pirmosiomis Nepriklausomos Lietuvos dienomis bandė susprogdinti. Vėliau jis perkeltas į Grūto parką. Čia autorė ir nufotografavo.

Audronė V. Škiudaitė, draugas org.

Prieš gegužės 9-ąją, kurią rusai mini kaip Didžiojo tėvynės karo pabaigą ir pergalės dieną, mano dėdei Vincui (jam 93-eti) į kaimą atėjo laiškas iš Kremliaus, – kaip ir kiekvienais metais. Tai Rusijos prezidento sveikinimai su pergalės diena. Kremlius ieško palankumo, nori užsitikrinti kuo daugiau simpatikų įvairiuose Lietuvos gyventojų sluoksniuose (tikriausiai visoje posovietinėje erdvėje); prieš kurį laiką, jau prie Vladimiro Putino, karo veteranams Lietuvoje imta mokėti ir simbolinė rusiška pensija (prisimenu, anksčiau būdavo 120 litų). Iš tiesų, rusams gegužės 9-oji yra visų švenčių šventė. Kelios kartos užaugo su Didžiuoju tėvynės karu, kaip svarbiausiu jiems istoriniu įvykiu. Mano galva, visų pokario laikų Kremliaus vadai šį karą naudojo kaip propagandinį ginklą siekiant ne tik palaikyti rusiškąjį nacionalizmą ir šovinizmą, bet ir pridengti savo neįgalumą, kad dėl nevykstančio gyvenimo žmonės kaltintų ne sistemą, o karą ir fašizmą.

Vartydama rankose laišką prisiminiau dėdės pasakojimą apie tuos karo baisumus, kuriuos jis ir dešimtys tūkstančių Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių vyrų patyrė svetimoje armijoje. Jis nuolat ir nuolat kaip kokį blogą sapną pasakoja savo karo išgyvenimus. Ir iki šių dienų tebešokinėja iš miego nuo garsų, kurie jam primena bombų sprogimus ar kulkų švilpimą. Jaunimui dėdės pasakos apie karą seniai nusibodusios, o jam tai – negyjanti žaizda, nors, tiesą sakant, ir vienintelis toks ryškus įvykis gyvenime, nes grįžęs iš fronto jis visą likusį darbingą amžių praleido sunkvežimio kabinoje – gimtosiose apylinkėse dirbo kolūkio šoferiu ir toliau kaip iki rajono centro nenuvažiuodavo.

1944 m. rugsėjo 4 d. dėdė Vincas kartu su dar dviem dešimtimis jaunuolių iš vieno Šiaurės Lietuvos kaimo buvo surinkti ir išvežti apmokymams į Baltarusijos vietovę Jarcovą. Jau pakeliui traukinyje keliolika vyrų mirė nuo dizenterijos. Iš Jarcovo į pietvakarius juos išvedė pėsčiomis. Dėdė nukeliavo iki Lenkijos pačio rytinio pakraščio – Elblongo vietovės, netoli Aistmarių. Galutinį punktą jie pasiekė jau žiemą. Jis žingsniavo praktiškai basas, nes buvo aukštas ir stambus vyras, o rusai tokio dydžio batų neturėjo. Kadangi maži batai kojas buvo nutrynę iki kaulo, juos išsimainė į kažkokias atplaišas, kurie turėjo tik aulus, o pėdas apsivyniojo skudurais. Jį įgrūdo į dabar vadinamą Dancigo katilą. Tai buvo baisiausia, kas galėjo atsitikti kareiviui. O tuo labiau svetimoje kariuomenėje, kur nematai tikslo aukoti gyvybę. Jo kuopa sėdėjo apkasuose ant Baltijos jūros (o greičiausiai ant Aistmarių) kranto. Priekyje buvo įsitvirtinę vokiečiai, ir nuolat iš tos pusės dieną naktį pliekė pabūklai, o užpakalyje jų stovėjo rusai, kurie šaudė kiekvieną, kuris bandė trauktis iš pozicijų. Vieną naktį, kai žemė su dangum nuo sprogimų be perstojo maišėsi jau nežinia kiek laiko, dėdė Vincas pagalvojo, kad tai greičiausiai yra jo paskutinioji gyvenimo diena, ir reikia kažką daryti. Jam sukilo pyktis – mano mažas reikalas, kodėl aš beprasmiškai turiu mirti už svetimus?! Ir ėmė regzti pabėgimo planą. Pakalbino į kompaniją dar du vyrus iš savo krašto. Tie, nors ir bijodami, žygiui ryžosi – koks skirtumas kada mirsi, juk jeigu ne šią, tai kitą dieną ar naktį šiame pragare tave nušaus. Mat buvo įsakymas bet kuria kaina užimti priešo pozicijas. Vienas iš suokalbininkų atsigulė į neštuvus ir vaizdavo sužeistąjį, ir taip jie praėjo pro sargybinius.

Kai mūšio garsai atitolo, dėdė atsisėdo ant medžio išvartos (aplinkui buvo dideli miškai) ir nutarė laisvą gyvenimą pradėti nuo kojų, nes tik jos galėjo jį parnešti namo. Jos keli mėnesiai buvo šlapios, iki mėlynumo sutinusios, ir jų jis jau nebejautė. Pastaruoju metu apkasuose jie sėdėdavo vandenyje. Kadangi kojų iš bato ištraukti nebebuvo galima, aulus teko perpjauti. Draugai nesutiko jo laukti, bijodami, kad jų gali pasigesti. Jie patraukė vieni. Nors buvo dar vasaris, bet tuo metu kelios dienos tęsėsi atlydys. (Dėdei atrodė, kad vanduo ištirpo nuo kautynių karščio.) Basas kojas jis įmerkė į balutę, ir po kurio laiko jos ėmė dilgčioti, o tai reiškė, kad gyvos. Per tą laiką sugrįžo ir draugai, – jie paprasčiausiai nežinojo kur eiti.

Dėdė žinojo tik viena – Lietuva yra į šiaurės rytus nuo Lenkijos, todėl jam reikia laikytis šiaurės rytų. Ir jis parėjo per du mėnesius, parvedęs abu savo bendrakeleivius, nors neturėjo nei žemėlapio, nei kompaso. Kadangi daugiausiai eidavo per miškus ir naktį, orientuodavosi pagal medžius – žinojo, kad šiaurė yra ten, iš kurios pusės auga samanos. Tris kartus vos nenumirė – vieną kartą suvalgęs rasto sugedusio ar užnuodyto maisto, kitą kartą vos nenugaravo nuo smalkių, kai nakvodami kažkokiame name, susikūrė lauželį. Atsibudęs iššliaužė į lauką, o šiek tiek atsigavęs į gryną orą ištempė ir draugus. Tamsoje reikėjo susirasti vandens, kad juos atgaivintų. Šulinį rado, bet lūžus supuvusiam mediniam rentiniui, įkrito vidun. Vos nepaskendo, bet kaimiečio nuovokumas padėjo ir šį kartą – išsikapanojo panaudojęs lentos gabalą, kuris įkrito kartu su juo.

Valgydavo ką rasdavo apleistuose namuose arba maitindavosi nuo praėjusio rudens dėl karo sąlygų nespėtomis nukasti sušąlusiomis bulvėmis. Tik kartą Palenkėje įsidrąsino užeiti į vienus namus, kur moteris pavalgydino juos šiltu maistu. Iš jos sužinojo, kad Lietuvos siena jau netoli. Nešėsi šautuvus. Buvo pasiruošę, jeigu kas nors stabdytų, sušaudyti be atodairos.

Dėdė Vincas namo grįžo, nors apėjęs utėlėmis, bet gyvas. Bet kur dėtis?

Pradžioje ūkiniame pastate išsikasė bunkerį. Kurį laiką slėpėsi. Paskui atėjo pusbrolis ir išsivedė pas partizanus į didesnį mišką už keliolikos kilometrų. Po trijų dienų mišką ėmė siausti rusų kariuomenė. Spėjo iš miško išbėgti ir pasislėpti netoli buvusioje pusbrolio sodyboje – įlindo papeliučkin (po duonkepiu pečiumi senovėje būdavo įrengiama plati anga, kur žiemą šeimininkės laikydavo vištas), o teta iš priekio angą apkrovė žabais. Pusbrolis buvo įsirengęs slėptuvę prie kamino. Kareiviai išnaršė namus, bet nerado nė vieno, nė kito. Vėl grįžo namo, į savo bunkerį.

Atėjo gegužės 9-oji, sovietams karas buvo pasibaigęs. Giminaitis įkalbėjo Vincą eiti ir rusams pasiduoti. Kaip bus, taip – nuėjo į artimiausią miestelį su šautuvu, sakydamas, kad pasitraukė iš fronto po to, kai jo visas būrys buvo išmuštas. Pasitaikė žmoniškas rusas seržantas, jo versija neva patikėjo (nors šalia sėdėjęs vienakojis frontininkas vis taikėsi dezertyrui uždrožti ramentu) ir išsiuntė tęsti karo tarnybos prie Vilniaus. Ten jis aptarnavo karininką – virė jam valgyti ir skalbė drabužius. Po pusmečio paleido.

Grįžęs namuose rado pas tėvus besislapstančius partizanus, mat tais laikais „frantavikų” namai būdavo saugesni.

Tokia viena iš dešimčių tūkstančių Lietuvos vyrų istorijų Antrojo pasaulinio karo metu. Sovietai netaupė savo žmonių, o ką jau kalbėti apie svetimus – užgrobtų teritorijų vyrus. Kuo jų daugiau žus, tuo po karo bus lengviau tvarkytis. Prisimenu pasakojimą 1941 m. lietuvio komjaunuolio, kuris į Rusijos gilumą karui prasidėjus pasitraukė kartu su rusų kariuomene. Karui įpusėjus iš pasitraukusių į rytus lietuvių buvo suformuota vadinamoji 16-oji lietuviškoji divizija, į ją buvo paimtas ir minėtas komjaunuolis (po karo jam buvo suteiktas pulkininko laipsnis). Divizija į mūšį buvo mesta netoli Kursko, vėliau išgarsintoje Aleksejevkoje dalinys patyrė „kovos krikštą”. 16-osios lietuviškosios divizijos kovotojas pasakojo, kad juos – šimtus lietuvių – sovietai išvarė į mūšį be jokio ginklo – tik su kastuvu, matyt, kad priešui atrodytų, jog kareiviai turi šautuvus. Tie, kurie rankose ir laikė šautuvą, jis buvo be šovinių. Lietuviai, o ir kitų tautybių vyrai (ne rusai) būdavo siunčiami į pačias pavojingiausias pozicijas. Be baltų kentėjo ir azijiečiai – kirgizai, kazachai, iš Kaukazo – dagestaniečiai, čečėnai ir t.t. Šių tautų kareivių net nelaikė žmonėmis ir vėliau.

Taigi rusai dėdei, o ir visai lietuvių tautai yra skolingi reparacijų ne tik už okupaciją, bet ir už laimėtą karą. Dėl jų vadų geopolitinių žaidimų tūkstančiai lietuvių buvo paimti kovoti ne savo karą ir žuvo, kiti grįžo fiziškai ir moraliai sužaloti visam gyvenimui. Nežinau, ar dėdei Vincui ką nors reiškia gegužės 9-oji, bet atrodo, kad vokas su Kremliaus antspaudu (iš tikrųjų laiškai yra paruošiami Rusijos ambasadoje Vilniuje) jam yra malonūs. Pasijunta išskirtinis. Mat visoje seniūnijoje jis bėra likęs vienintelis toks – „frantavikas”. Šiaip mes jį laikome „landsbergistu”, bet kai Rusija užpuolė Ukrainą ir Lietuva stojo Ukrainos pusėje, dėdė netikėtai pasipiktino, kam Vilniaus valdžia erzina Putiną. Taigi, atrodo, Putino pastangos nenuėjo veltui…

Nuomonės, diskusijos, komentarai , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra