Šv. Kazimieras – pirmasis Lietuvos šventasis

Autorius: Data: 2015-03-04, 13:39 Spausdinti

Kovo 4 d. minime Lietuvos globėjo šv. Kazimiero šventę.

Lie­tu­vos glo­bė­jas (1458–1484)

Jo­gai­los anū­kas Ka­zi­mie­ras bu­vo ki­lęs iš Lie­tu­vos val­do­vų Ge­di­mi­nai­čių gi­mi­nės, ku­rios pra­džia sie­kia XIII a.. Ka­zi­mie­ro tė­vai – Lie­tu­vos ir Len­ki­jos ka­ra­lius Ka­zi­mie­ras Jo­gai­lai­tis ir Aust­ri­jos ku­ni­gaikš­ty­tė Elz­bie­ta Habs­bur­gai­tė, o dė­dė Vla­dis­lo­vas – Len­ki­jos ka­ra­lius, žu­vęs po­pie­žiaus Eu­ge­ni­jaus IV pa­skelb­ta­me kry­žiaus žy­gy­je prieš tur­kus Var­nos kau­ty­nė­se, lai­ko­mas len­kų kar­žy­giu.

Šv. Kazimieras ikonografija

Šv. Ka­zi­mie­ras gi­mė Va­ve­lio pi­lies rū­muo­se Kro­ku­vo­je 1458 m. spa­lio 3 d., bu­vo trečias vai­kas šei­mo­je (iš vi­so tu­rė­jo 10 bro­lių ir se­se­rų). Abu tė­vai ber­niu­kui tar­na­vo ge­ru pa­vyz­džiu, mo­ti­na bu­vo iš­si­la­vi­nu­si, raš­tin­ga, tvir­ta ka­ta­li­kė, tė­vas – tai­kus, san­tū­rus, bet tvir­tas sa­vo nu­si­sta­ty­muo­se.

Mo­ky­to­jais bu­vo pa­kvies­ti Kro­ku­vos ka­nau­nin­kas, įžy­mus met­raš­ti­nin­kas Jo­nas Dlugošas bei ita­las hu­ma­nis­tas Ka­li­ma­chas (Fi­lip­po Buo­nac­cor­si), ge­ras lo­ty­nų kal­bos ir re­to­ri­kos ži­no­vas, po­etas ir di­plo­ma­tas. Iš jų Ka­zi­mie­ras ge­rai pra­mo­ko lo­ty­niš­kai, len­kiš­kai ir vo­kiš­kai skai­ty­ti, ra­šy­ti bei kal­bė­ti.

Karo sūkury

1471 m., kai Ka­zi­mie­rui su­ka­ko 13 me­tų, mo­ti­na, Veng­ri­jos ka­ra­liau duk­tė, pa­no­ro, kad sū­nus už­im­tų Veng­ri­jos sos­tą. Ša­lį tuo me­tu val­dė iš­rink­tas, o ne sos­tą paveldėjęs di­di­kas Mo­tie­jus Kor­vi­nas, ku­rio val­dy­mu ne vi­si bu­vo pa­ten­kin­ti.

1471 m. rug­sė­jo 20 d. Kro­ku­vo­je Ka­zi­mie­ras, kaip Veng­ri­jos sos­to įpė­di­nis, pa­skel­bė ka­rą sos­tą už­ėmu­siam Mo­tie­jui Kor­vi­nui ir su ka­riuo­me­ne iš­vy­ko į Veng­ri­ją. Ta­čiau karas ne­pa­vy­ko. Men­kai pa­reng­ta len­kų ka­riuo­me­nė tu­rė­jo trauk­tis, ka­riai iš­kri­ko ir plė­ši­ka­vo.

Ka­rą nu­trau­kė po­pie­žius Siks­tas IV, pa­gra­si­nęs Len­ki­jos ka­ra­liui eks­ko­mu­ni­ka. Šis žygis jau­na­jam Ka­zi­mie­rui bu­vo pir­mo­ji ir pas­ku­ti­nė ka­ri­nė eks­pe­di­ci­ja, ne­sa­va­ran­kiš­ka ir ne­nu­si­se­ku­si.

Grį­žęs iš ka­ro žy­gio jis dar du me­tus mo­kė­si pas Dlu­go­šą ir Ka­li­ma­chą. Aug­da­mas kara­liš­ko­je pra­ban­go­je Ka­zi­mie­ras iš­li­ko tvir­tas ir iš­tver­min­gas. Nors Kro­ku­vos rūmuose ne­sti­go pra­mo­gų, ta­čiau jam vi­sa tai bu­vo sve­ti­ma. Čia, o vė­liau ir Vil­niu­je bu­vo pra­tęs vi­dur­nak­čio ty­lo­je slap­ta lan­ky­ti šven­to­ves bei baž­ny­čias. Ka­dan­gi nakties me­tu jų du­rys bu­vo už­ver­tos, jį il­gai be­si­mel­džian­tį, daž­nai už­klup­da­vo mies­to sar­gai ir pa­nak­ti­niai.

Prie valstybės vairo


Ei­da­mas 17 me­tus šv. Ka­zi­mie­ras ta­po nuo­la­ti­niu tė­vo pa­ly­do­vu ke­lio­nė­se ir pa­gal­bi­nin­ku dar­buo­se. 1474 m. jis pir­mą kar­tą at­vy­ko į Lie­tu­vą. Kazimieras drau­ge su tė­vu da­ly­vau­da­vo sei­mo po­sė­džiuo­se, tar­da­vo­si su di­duo­me­nės at­sto­vais, su­tik­da­vo sve­čius, tai­gi bu­vo nu­ma­ty­tas už­im­ti tė­vo sos­tą.

Pir­mo­jo­je šv. Ka­zi­mie­ro biog­ra­fi­jo­je pa­sa­ko­ja­ma, kad „Ka­zi­mie­ras kas­dien ra­gi­no tė­vą lai­ky­tis teisin­gu­mo val­dant ka­ra­lys­tę ir pa­val­džias tau­tas. O jei kart­kar­tė­mis dėl ne­rū­pes­tin­gu­mo ar žmogiško sil­pnu­mo val­dant kas nors bū­da­vo apleidžia­ma, nie­ka­da ne­veng­da­vo ra­miai nu­ro­dy­ti ka­ra­liui“.

1481 m. at­sklei­dus kai ku­rių ku­ni­gaikš­čių ren­gia­mą są­moks­lą, ka­ra­lius il­ges­niam lai­kui pa­si­li­ko Lietuvo­je, o sos­to įpė­di­nį Ka­zi­mie­rą iš­siun­tė į Lenki­ją. 1481–1483 m. jis gy­ve­no Ra­do­mo mies­te ir pa­va­da­vo tė­vą, svar­bes­niais klau­si­mais teirauda­ma­sis jo nuo­mo­nės. Pa­si­žy­mė­jo iš­ma­ny­mu ir tei­sin­gu­mu, su­ma­ži­no vals­ty­bės iž­do sko­las, page­ri­no Len­ki­jos san­ty­kius su Ro­ma.

Po dvie­jų me­tų Ka­zi­mie­ro svei­ka­ta pra­dė­jo sil­pnė­ti, at­si­ra­do pir­mie­ji džio­vos po­žy­miai. 1483 m. pa­va­sa­rį jis iš Ra­do­mo po­il­siui at­vy­ko į Lie­tu­vą. Čia pa­va­da­vo tė­vą, bet dides­nių dar­bų ne­si­ė­mė. Vals­ty­bės raš­ti­nės do­ku­men­tų kny­go­se yra iš­li­ku­sių jo ran­ka da­ry­tų įra­šų.

Svarbūs pasirinkimai

Vil­niu­je, o anks­čiau ir Kro­ku­vo­je bei Ra­do­me, jis rū­pi­no­si tų mies­tų varg­šais, bu­vo dos­nus baž­ny­čioms ir vie­nuo­ly­nams, rė­mė tė­vo įkur­tus ber­nar­di­nus.

Gy­ven­da­mas Vil­niu­je, ne­ma­žą die­nos da­lį Ka­zi­mie­ras skir­da­vo mal­dai. Kol svei­ka­ta leido, jis ten­ki­no­si kie­tu guo­liu. Mė­go ty­lią mal­dą vie­nat­vė­je. Vo­kie­čių ra­šy­to­jas Hansas Hu­em­me­le­ris at­krei­pė į tai dė­me­sį, taik­liai pa­va­din­da­mas šv. Ka­zi­mie­rą „ty­laus mal­din­gu­mo įsi­kū­ni­ji­mu“.

Vil­niu­je ir Tra­kuo­se Ka­zi­mie­ras pra­lei­do dau­giau kaip pu­sę me­tų, ta­čiau svei­ka­ta nege­rė­jo. Kai gy­dy­to­jai ir net ar­ti­mie­ji kaip vais­tą nuo sun­kios lė­ti­nės li­gos siū­lė gyve­ni­mą su mo­te­ri­mi, Ka­zi­mie­ras at­sa­kė, kad „no­rė­tų ver­čiau pra­ras­ti šį lai­ki­ną ir pra­ei­nan­tį gy­ve­ni­mą, ne­gu ne­tek­ti am­ži­no­jo bei ne­nyks­tan­čio dan­gu­je, ir vi­siems prie­kaiš­ta­vo, kad ne­si­gė­di siū­ly­ti ne­leis­ti­no da­ly­ko“, – pa­sa­ko­ja pir­ma­sis jo biog­ra­fas.


1484 m. pra­džio­je, po Ka­lė­dų, ka­ra­lie­nė Elž­bie­ta su sū­nu­mi iš­vy­ko į Kro­ku­vą. Ro­gių ke­liu per Merkinę jie pa­sie­kė Gar­di­ną ir ten su­sto­jo, nes Ka­zi­mie­ro svei­ka­ta la­bai pa­blo­gė­jo. 1484 m. ko­vo 4 d. Gar­di­ne jis mi­rė. Tė­vai mi­ru­sį sū­nų par­ve­žė į Vil­nių ir pa­lai­do­jo Vil­niaus ka­ted­ros kop­ly­čio­je, kurią bu­vo įren­gę sa­vo šei­mai.

Šventumo link

Mus pa­sie­kę 1501 m. do­ku­men­tai pa­liu­di­ja, kad jau nuo pat ka­ra­lai­čio Ka­zi­mie­ro pa­lai­do­ji­mo prie jo ka­po bu­vo iš­klau­so­mos ti­kin­čių­jų mal­dos ir vy­ko ste­buk­lai. 1516–1517 m. po­pie­žių Le­o­ną X pasiekė vi­sas pluoš­tas pra­šy­mų pa­skelb­ti Kazimierą šven­tuo­ju.

Pir­miau­sia po­pie­žius pa­si­rū­pi­no Ka­zi­mie­ro gyvenimo ty­ri­mu. Su­rink­ti ži­nias bu­vo pa­ves­ta vys­ku­pui ita­lui be­ne­dik­ti­nui Za­ka­ri­jui Fer­re­rui. 1502 m. rug­sė­jo mėn. jis at­vy­ko į Vil­nių ir apklausęs liu­di­nin­kus su­kau­pė duo­me­nis apie šven­to­jo gy­ve­ni­mą, ap­ra­šė su juo sie­ja­mą stebuk­lin­gą Po­loc­ko ap­gy­ni­mą 1518 m., ki­tus stebuk­lus ir ty­ri­mo me­džia­gą iš­siun­tė į Ro­mą, o 1521 m. Kro­ku­vo­je iš­lei­do trum­pą šv. Ka­zi­mie­ro biog­ra­fi­ją.

Po­pie­žius Le­o­nas X mi­rė tais pa­čiais me­tais, to­dėl ne­spė­jo Ka­zi­mie­rą pa­skelb­ti šventuo­ju. Vil­niu­je žmo­nės ir to­liau lan­kė Ka­zi­mie­ro ka­pą, mel­dė­si prie jo ir pra­šė užta­ri­mo, tai­gi bu­vo tik­ri ka­ra­lai­čio šven­tu­mu.

Ofi­cia­liu Ka­zi­mie­ro šven­tu­mo pri­pa­ži­ni­mu ir jo kul­to su­tvar­ky­mu pa­si­rū­pi­no Vil­niaus vys­ku­pas Be­ne­dik­tas Vai­na 1602 m. į Ro­mą pa­siųs­da­mas ka­ted­ros ka­nau­nin­ką Grigalių Sven­tic­kį.


1602 m. lap­kri­čio 7 d. po­pie­žius Kle­men­sas VIII sa­vo bre­ve lei­do švęs­ti šv. Ka­zi­mie­ro šven­tę Lietu­vo­je ir Len­ki­jo­je ir pa­tvir­ti­no šven­ta­jam skirtus li­tur­gi­nius teks­tus. 1603 m. į Lie­tu­vą sugrį­žęs ka­nau­nin­kas Sven­tic­kis par­ve­žė popiežiaus raš­tą ir rau­do­no ak­so­mo vė­lia­vą su Ka­zi­mie­ro pa­veiks­lu.

1604 m. ge­gu­žės 10–12 d. Vil­niu­je įvy­ko di­de­lės iš­kil­mės jau ofi­cia­laus šven­to­jo Ka­zi­mie­ro gar­bei. Iš­kil­min­ga ir džiu­gi pro­ce­si­ja, ku­rio­je da­ly­va­vo beveik vi­sas mies­tas iš šv. Ste­po­no baž­ny­čios per Rū­di­nin­kų var­tus į ka­ted­rą ne­šė šv. Ka­zi­mie­ro vė­lia­vą. Šven­tės me­tu taip pat bu­vo pa­dė­tas ker­ti­nis ak­muo Šv. Ka­zi­mie­ro baž­ny­čiai.

Šven­to­jo kū­nas 1636 m. bu­vo per­kel­tas į Vil­niaus ka­ted­ro­je pa­sta­ty­tą ba­ro­ki­nę kop­ly­čią.

Po­pie­žius Ur­bo­nas VIII tais pa­čiai me­tais lei­do Lie­tu­vos Di­džio­jo­je ku­ni­gaikš­tys­tė­je šv. Ka­zi­mie­ro šven­tę švęs­ti to­kiu bū­du, kaip bu­vo įpras­ta valsty­bių glo­bė­jų šven­tė­se. 1948 m. bir­že­lio 11 d. po­pie­žius Pi­jus XII šv. Ka­zi­mie­rą pa­skel­bė „vi­sos lie­tu­vių jau­nuo­me­nės ypa­tin­gu, dan­gu­je esan­čiu, Glo­bė­ju pas Die­vą“.

1953 m. už­da­rius Vil­niaus ka­ted­rą, šven­to­jo kū­nas bu­vo iš­neš­tas į Šv. Pet­ro ir Pauliaus baž­ny­čią ir grą­žin­tas tik 1989 m.

Dė­ka iš­spaus­din­tų šv. Ka­zi­mie­ro gy­ve­ni­mo ap­ra­šy­mų ir per jį ger­bu­sius vie­nuo­lius šv. Ka­zi­mie­ro kul­tas pa­skli­do po vi­są pa­sau­lį: Ka­lab­ri­ją ir Tos­ka­ną Ita­li­jo­je, Vo­kie­ti­ją, Belgi­ją. Ve­ne­su­e­lo­je yra San Ca­si­mi­ro mies­te­lis, jo var­do baž­ny­čia ir pa­ra­pi­ja.

Lie­tu­vo­je pa­sta­ty­ta 15 Šv. Ka­zi­mie­ro var­do baž­ny­čių, ne­ma­žai jų ir Len­ki­jo­je. Į Ameri­ką šven­to­jo ger­bi­mą nu­si­ve­žė ir pla­čiai pa­sklei­dė emig­ran­tai iš Lie­tu­vos ir Lenkijos, ten įsteig­ta jo var­do mo­te­rų vie­nuo­li­ja. Šv. Ka­zi­mie­ro at­mi­ni­mas pa­skli­do po ša­lį krikš­to var­dais, įau­go į liau­dies kū­ry­bą. Jo sta­tu­las ir pa­veiks­lus ran­da­me bažnyčio­se, kop­ly­tė­lė­se, mies­tų her­buo­se. Daž­niau­siai jis vaiz­duo­ja­mas su kryžiu­mi ir trižie­de le­li­ja ran­ko­se.

Parengta pagal Piero Lazzarin. NAUJOJI ŠVENTŲJŲ KNYGA. MAŽOJI ENCIKLOPEDIJA („Katalikų pasaulio leidiniai“, 2011)

Iš italų kalbos vertė Rasa Vabuolaitė


Katalikų pasaulio leidiniai

Religija



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra