SSRS agresija prieš Lietuvos respubliką 1991 metų sausį: tarptautiniai teisiniai aspektai (I d.)

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Artėjant Sausio 13-osios metinėms skelbiame, mūsų požiūriu, nepraradusį aktualumo straipsnį, gvildenantį tuometinius įvykius tarptautinės teisės požiūriu. Manome, kad verta priminti ne tik Sausio 13-osios įvykius, bet ir platesnį jų tarptautinį teisinį kontekstą – Lietuvos Respublikos okupaciją, jos tęstinumą, Kovo 11-osios aktus, atkūrusios nepriklausomybę Lietuvos Respublikos kelią į jos vyriausybės tarptautinį pripažinimą. Sausio 13-oji buvo didvyriška tom kelio dalis.
 
Prisiminti tai verta jau vien dėl to, kad dažnai mūsuose Sausio 13-oji neteisingai įvardijama kaip mėginimas įvykdyti valstybinį perversmą, o ne agresijos aktas. Verta priminti ir tai, kad už Sausio 13-osios įvykius atsakingi Sovietų Sąjungos kolaborantai buvo nuteisti ne už agresiją ir karo nusikaltimą (civilių asmenų žudynes ir civilių objektų puolimą), kuriam nėra jokio senaties termino, o už įprastą kriminalinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybės (grupės žmonių, vykdančių valstybines ir visuomenines pareigas). Tokios įstatymų leidybos ir teisėsaugos klaidos lemia tai, kad greitai sueis senaties terminas Sausio 13-osios byloje ir bet koks kitų atsakingų asmenų baudžiamasis persekiojimas taps beprasmis, o vienas pagrindinių įtariamųjų Sausio 13-osios byloje – Baltarusijoje besislapstantis generolas Uschopčikas bus visiškai saugus.
 
Šis straipsnis paaiškina, kodėl Sausio 13-osios įvykiai pirmiausia kvalifikuotini kaip agresijos aktas ir kokia Sausio 13-osios tarptautinė teisinė reikšmė.
 
Straipsnis buvo skelbtas 2006 metais Vilniaus pedagoginio universiteto mokslinių straipsnių rinkinių serijos MSR serija Mokslinių straipsnių rinkinyje „1991 metų Sausio 13-oji Lietuvoje naujausiųjų mokslinių tyrimų kontekste“. Platesnis jo variantas anglų kalba skelbtas taip pat 2006 metais tarptautiniame mokslo leidinyje „Baltic Yearbook of International Law“, vol. 6, 2006, p. 293-343. Jis skelbtas dar iki Europos Žmogaus Teisių Teismas 2008 m. vasario 19 d. priėmė sprendimą Kuolelio, Bartoševičaus ir Burokevičiaus prieš Lietuvą byloje, kuriame visiškai atmetė pareiškėjų pretenzijas prieš tariamai neteisėtą jų nuteisimą ir tuo pačiu patvirtino Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo bei prieš jos nepriklausomybę veikusių asmenų baudžiamojo persekiojimo teisėtumą.
 
Šio straipsnio autorius – doc. dr. Dainius Žalimas, Vilniaus universiteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės instituto vadovas. Jis taip pat labai daug prisidėjo prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės pozicijos rengimo minėtoje Europos Žmogaus Teisių Teismo nagrinėtoje Kuolelio, Bartoševičaus ir Burokevičiaus prieš Lietuvą byloje ir prie Lietuvos Respublikos pergalės šioje Lietuvos valstybingumui ypač svarbioje byloje.
 
Įvadas
Praėjo jau 15 metų nuo nepasisekusio SSRS mėginimo sunaikinti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę 1991-ųjų sausį. Neabejotina, kad svarbiausias Lietuvos pasiekimas tuomet buvo tas, kad taikiomis priemonėmis pavyko beįsibėgėjančią sovietų agresiją sustabdyti. Tokia neginkluoto pilietinio pasipriešinimo patirtis netrukus buvo pritaikyta kitose Baltijos valstybėse ir 1991 m. rugpjūčio 19-21 d. Rusijos sostinėje Maskvoje, kur taip pat pavyko apginti teisėtą valdžią, nepriklausomybę ir demokratiją. Taip SSRS buvo pribaigta. Todėl žvelgiant retrospektyviai ir turint omenyje platesnį istorinį kontekstą, 1991 m. sausio 13 d. įvykiai Lietuvoje galėtų būti gretinami su tokiais istoriniais įvykiais, kaip „Solidarumo“ įkūrimas Lenkijoje ar Berlyno sienos griuvimas. Jeigu „Solidarumas“ pradėjo, o Vokietijos suvienijimas baigė griauti Sovietų Sąjungos dominuojamą socialistinių šalių bloką (vadinamąjį soclagerį), tai 1991 m. sausio 13 d. galėtų žymėti pačios Sovietų imperijos byrėjimą, nes tada net ir Rusijai tapo akivaizdu, kad SSRS pasmerkta žlugti. Žinoma, tai tebuvo imperijos byrėjimo pradžia, nes dar ir dabar galime stebėti imperinės politikos apraiškas Rusijai vykdant čečėnų tautos genocidą.
 
Nepaisant didžiulės 1991 m. sausio 13 d. įvykių Lietuvoje reikšmės, iki šiol jie nenusipelnė didesnio tarptautinės teisės mokslininkų dėmesio. Paprastai 1991 m. sausio įvykiai „paskęsta“ teisininkams nagrinėjant tokius bendresnio pobūdžio teisinius klausimus, kaip Baltijos valstybių nepriklausomybės atkūrimas 1990-1991 metais, tarptautinis Baltijos valstybių vyriausybių pripažinimas 1991 metais, Baltijos valstybių santykių su SSRS ir Rusijos Federacija raida 1990-1993 metais, tarptautinė teisinė atsakomybė už sovietinę Baltijos valstybių okupaciją, kt.(1).
 
Atsižvelgiant į tai, pagrindinis šiame straipsnyje pateikiamos 1991 metų sausio įvykių analizės tikslas yra tarptautinės teisės požiūriu išsamiau įvertinti šiuos įvykius, taip pratęsiant ir gilinant ankstesnius teisinius Lietuvos Respublikos ir kitų Baltijos valstybių tęstinumo bei nepriklausomybės atkūrimo tyrimus. Siekiant šio tikslo nagrinėjami tokie tarptautiniai teisiniai klausimai: 1) ar tarptautinės teisės požiūriu SSRS kariniai veiksmai 1991 metų sausį vertintini kaip agresijos aktas ar kaip vidaus konfliktas; 2) kokia 1991 metų sausio įvykių įtaka tolesnei Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių tarptautinio teisinio statuso raidai; 3) kam tenka tarptautinė teisinė atsakomybė už Sovietų Sąjungos veiksmus prieš Lietuvą 1991 metų sausį. Atliekant šių klausimų analizę kompleksiškai naudojami istorinis, loginis, sisteminis, lyginamasis, teleologinis ir kiti mokslinio tyrimo metodai.
 
1. Teisinės ir faktinės 1991 metų sausio įvykių aplinkybės (2)
 
1991 metų sausio įvykių analizę derėtų pradėti nuo svarbiausių šiems įvykiams vertinti faktų išdėstymo ir jų teisinio konteksto. Dauguma šių faktų buvo nustatyti ir patvirtinti įvairių instancijų Lietuvos teismų sprendimuose vadinamojoje Sausio 13-osios byloje (3), kurioje keli buvusio SSRS komunistų partijos vietinio padalinio (toliau – LKP(SSKP)) vadovai (žinomiausi iš jų yra M. Burokevičius ir J. Jermalavičius) buvo nuteisti už jų veiklą prieš Lietuvos Respubliką 1990-1991 metais.
 
1. 1. Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimas ir neigiama SSRS reakcija
 
1990 m. vasario 24 d. įvykusius pirmuosius laisvus per sovietų okupacijos metus parlamentinius rinkimus triuškinamai laimėjo Lietuvos Sąjūdis, kurio programoje buvo aiškiai deklaruotas pagrindinis siekis atkurti Lietuvos valstybės (Lietuvos Respublikos) nepriklausomybę, taip pat su šiuo siekiu susiję uždaviniai (pradėti derybas dėl sovietų kariuomenės išvedimo iš Lietuvos, priimti laikinąją Lietuvos Respublikos Konstituciją, atkurti diplomatinius santykius su kitomis valstybėmis, Lietuvos kariuomenę, policiją, kt.). Tuo tarpu Lietuvos nepriklausomybės priešininkai, įskaitant LKP(SSKP) vadovus, į Aukščiausiąją Tarybą iš esmės nepateko, todėl niekas nebalsavo prieš 1990 m. kovo 11 d. Aktą dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo (4) (toliau – 1990 m. kovo 11 d. Aktas) ir jis buvo priimtas 124 deputatų balsais, 6 susilaikius.
 
Iš 1990 m. kovo 11 d. Akto akivaizdu, kad jo pagrindu yra Lietuvos valstybės tęstinumas ir identitetas, kuris reiškia, jog atkuriama 1918 metais įkurtos ir tebeegzistuojančios valstybės nepriklausomybė, o ne kuriama nauja valstybė. Tai liudija Akto nuostata, skelbianti, jog „Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos demokratinės Lietuvos valstybės niekada nebuvo nustojęs teisinės galios ir yra Lietuvos Valstybės konstitucinis pamatas“.
 
Kitas 1990 m. kovo 11 d. Akto principas yra tas, kad Lietuvoje „neveikia jokios kitos valstybės konstitucija“. Šiam principui įgyvendinti tą pačią dieną buvo priimti du lydintieji konstituciniai aktai: Įstatymas „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ (5), kuriuo buvo nutrauktas Lietuvos SSR konstitucijos, SSRS konstitucijos ir sovietų sąjunginių įstatymų pagrindų galiojimas Lietuvoje.
 
Kaip buvo numatyta 1990 m. kovo 11 d. Akte, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas pradėjo realiai įgyvendinti visą Valstybės suverenitetą. Tai akivaizdu pirmiausia iš įstatymų leidybos. Netrukus buvo priimti teisės aktai, kuriais Lietuvos Respublika perėmė į savo jurisdikciją buvusias sąjunginio pavaldumo įmones, įstaigas bei organizacijas, nutraukė ir paskelbė neteisėta SSRS karinių komisariatų, kaip svetimos valstybės įstaigų, veiklą; iki 1991 metų buvo priimti svarbiausių nepriklausomos valstybės funkcijų vykdymą ir jos institucijų sistemą reglamentuojantys įstatymai (įskaitant valstybės sienų demarkavimo, krašto apsaugos ir karo tarnybos, policijos bei pasienio apsaugos, muitinės, kt.). Užsienio santykių srityje taip pat buvo akivaizdu, jog SSRS traktuojama kaip kita valstybė. Pavyzdžiui, 1990 m. kovo 12 d. Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininkas nusiuntė oficialius laiškus SSRS Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui ir Ministrų Tarybos pirmininkui (6), kuriuose juos informavo apie Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimą ir pasiūlė pradėti derybas dėl visų su tuo susijusių dvišalių klausimų; kovo 13 d. Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas priėmė Kreipimąsi į SSRS Aukščiausiosios Tarybos pirmininką (7), kuriame priminė apie nuo 1940 m. birželio 15 d. besitęsianti neteisėtą sovietų ginkluotųjų pajėgų buvimą Lietuvoje, paragino SSRS vyriausybę pradėti derybas dėl jų išvedimo ir susilaikyti nuo karinių manevrų ar panašių akcijų Lietuvoje; kovo 18 d. Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininkas laišku informavo SSRS prezidentą (8), kad Lietuva laiko neturinčiais teisinio pagrindo sovietų sprendimus dėl 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo aktų, o bet kokie teisėti SSRS interesai Lietuvoje turėtų būti apibrėžti derybose.
 
Taigi nuo 1990 m. kovo 11 d. tik Lietuvos valstybės institucijos jos teritorijoje realiai vykdė įstatymų leidybos, vykdomosios ir teisminės valdžios funkcijas, o atitinkamos sovietų institucijos Lietuvoje nebeveikė. Vienintelės Lietuvoje tebefunkcionavusios Sovietų Sąjungos institucijos buvo neteisėtai joje dislokuotos sovietų ginkluotosios pajėgos. Tokia įvykių raida netenkino SSRS, kuri nusprendė nevykdyti savo tarptautinių įsipareigojimų nutraukti tarptautinę teisę pažeidžiančius veiksmus prieš Lietuvą ir atkurti teisėtą padėtį (taikyti restitucijos principą) (9). Priešingai tarptautinei teisei, SSRS buvo linkusi tęsti Lietuvos aneksiją, todėl nepripažino 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo aktų ir net paskelbė juos prieštaraujančiais sovietų teisei (10). Tačiau Lietuvoje nebeliko SSRS pavaldžių vietos valdžios institucijų, kurios būtų galėjusios įgyvendinti tokius Sovietų Sąjungos vadovybės sprendimus. Todėl puikiausiai žinodama, kad iš tikrųjų sovietų konstitucija ir įstatymai Lietuvoje nebegalioja nuo 1990 m. kovo 11 d., SSRS ėmė reikalauti, kad pati Lietuva nedelsiant atkurtų SSRS ir Lietuvos SSR konstitucijų galiojimą, t. y. atkurtų Lietuvos SSR ir iki 1990 m. kovo 11 d. buvusią teisinę situaciją. Tokius reikalavimus Sovietų Sąjunga parėmė politinio, ekonominio ir karinio spaudimo priemonėmis, taip pat įvairaus pobūdžio ardomąja veikla Lietuvoje.
 
SSRS pirmiausia paskelbė ekonominę blokadą Lietuvai. 1990 m. balandžio 14 d. Sovietų Sąjungos prezidentas ir Ministrų Tarybos pirmininkas nusiuntė telegramą „Lietuvos SSR“ Aukščiausiajai Tarybai ir Ministrų Tarybai (11), kurioje pateikė Lietuvai ultimatumą per dvi dienas atšaukti nepriklausomybės atkūrimo aktus atkuriant „Respublikos padėtį, kuri buvo 1990 m. kovo 10 d.“ Tokio reikalavimo patenkinimas laikytas būtina sąlyga tolesnėms dvišalėms diskusijoms. Priešingu atveju grasinta sustabdyti produkcijos tiekimą į Lietuvą. Tai ir įvyko Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai – Atkuriamajam Seimui atmetus reikalavimą atsisakyti nepriklausomybės, kaip prieštaraujantį konstitucinei santvarkai ir Tautos suteiktam mandatui. SSRS ekonominė blokada pasibaigė 1990 m. liepą Lietuvai pasiūlius sąlyginį įstatymų leidybos ir vykdomosios veiklos moratoriumą (12). Tačiau visos Lietuvos pastangos paspartinti derybų su Sovietų Sąjunga pradžią buvo nesėkmingos dėl pastarosios politinės valios trūkumo ir nenoro traktuoti Lietuvą kaip lygiateisę derybų partnerę. Pavyzdžiui, nuo 1990 m. kovo 12 d. iki 1991 m. gegužės 31 d. SSRS neatsakė į daugiau kaip 50 Lietuvos oficialių pasiūlymų dėl galimų derybų ir įvairių kitų dvišalių klausimų (13). 1990 m. gruodžio 13 d. Sovietų Sąjunga informavo Lietuvą apie sprendimą atidėti šalių delegacijų ir ekspertų darbo grupių konsultacinius susitikimus (14), t. y. sustabdyti preliminarias konsultacijas dėl galimų oficialių derybų su Lietuva. Kaip parodė vėlesni įvykiai, toks sprendimas iš esmės tuo pačiu reiškė SSRS apsisprendimą griebtis jėgos.
 
Iš tikrųjų SSRS iš anksto rengėsi spręsti santykių su Lietuva problemą jėga. Lietuvoje neteisėtai dislokuotos sovietų ginkluotosios pajėgos nepaisė Lietuvos įstatymų ir po 1990 m. kovo 11 d. nevengė imtis prievartos, pavyzdžiui, grobdamos tarnybai sovietų kariuomenėje Lietuvos piliečius, užimdamos ir plėšdamos pastatus, anksčiau valdytus SSKP, demonstruodamos jėgą ir rengdamos karinius paradus. SSRS karinei ir ardomajai veiklai prieš Lietuvą maskuoti naudota LKP(SSKP), kuri Lietuvos visuomenėje neturėjo jokios atramos. Be to, LKP(SSKP), kaip kitos valstybės organizacijos, veikla Lietuvos Respublikoje buvo neteisėta, nes prieštaravo Laikinojo Pagrindinio Įstatymo apibrėžtai valstybės konstitucinei santvarkai.
 
Tačiau remiama Kremliaus ir sovietų ginkluotųjų pajėgų LKP(SSKP) ignoravo Lietuvos įstatymus. Kartu su savo dukterine „Jedinstvos“ organizacija LKP(SSKP) mėgino įkurti alternatyvias Lietuvos Respublikai valdžios institucijas – reanimuoti nebeegzistavusios Lietuvos SSR įstaigas. 1990 metų balandį LKP(SSKP) pradėjo steigti vadinamuosius „Lietuvos SSR piliečių komitetus“, kurie turėjo pakeisti Lietuvos Respublikos savivaldybių institucijas. Šių „komitetų“ veikla buvo visiškai kontroliuojama LKP(SSKP) vadovų ir vykdoma šios „partijos“ narių. „Komitetai“ savo ruožtu kūrė paramilitarinius „draugovininkų“ būrius. LKP(SSKP) nesėkmingai mėgino suskaldyti Lietuvos policiją įsteigiant alternatyvią „Lietuvos SSR vidaus reikalų ministeriją“ ir miliciją. Šią sovietinę „miliciją“ (OMON būrį) sudarė kelios dešimtys pasitraukusių iš Lietuvos policijos asmenų. OMON būrys visiškai priklausė nuo sovietų ginkluotųjų pajėgų ir iki 1991 metų rugpjūčio pučo Maskvoje veikė kaip teroristų gauja, vykdžiusi išpuolius prieš Lietuvos policijos, krašto apsaugos, pasienio ir muitinės pareigūnus, plėšikavusi bei naikinusi Lietuvos valstybės turtą.
 
Lietuvos Respublikos Vyriausybei pakeisti ekonomikos srityje LKP(SSKP), bendradarbiaudama su SSRS vyriausybe, įsteigė vadinamąją „Laisvųjų verslininkų asociaciją“. Ši „asociacija“ vienijo kai kuriuos buvusių sąjunginių įmonių vadovus ir turėjo palaipsniui tapti „mažąja ministrų taryba“. Sovietų propagandai prieš Lietuvos Respubliką skleisti LKP(SSKP), techniškai remiama sovietų ginkluotųjų pajėgų, įsteigė nelegalią radijo stotį „Sovietų Lietuva“. Ji ilgainiui turėjo pakeisti Lietuvos nacionalinį radiją ir televiziją.
 
Tačiau visos šios priemonės buvo nepakankamos, kad SSRS vėl galėtų kontroliuoti Lietuvą, nes Lietuvos Respublikos institucijos buvo remiamos Tautos. Todėl Sovietų Sąjunga ėmėsi jėgos Lietuvos Respublikai sunaikinti.
 
1. 2. Sovietų Sąjungos veiksmai prieš Lietuvą 1991 metų sausį
 
1990 m. gruodžio 16 d. LKP(SSKP) ir „Lietuvos SSR piliečių komitetai“ susivienijo į vadinamąjį „Demokratinių jėgų kongresą“, dar vieną marionetinį darinį, vadovaujamą LKP(SSKP) vadovo. Šis „kongresas“rengė viešas akcijas prieš Lietuvos Respublikos valdžią, organizavo „darbininkų ir kitų Lietuvos žmonių“ prašymus įvesti Lietuvoje sovietų tiesioginį prezidentinį valdymą sunaikinant Lietuvos Respublikos institucijas.
 
LKP(SSKP) vadovybė parengė tokio sovietų tiesioginio prezidentinio valdymo Lietuvoje planą ir 1991 metų sausio pradžioje pateikė jį SSRS vadovybei. Pagal šį planą visos Lietuvos Respublikos institucijos turėjo būti paleistos ir prireikus likviduotos jėga; jas pakeisti ir Lietuvos administravimą bei kontrolę organizuoti turėjo SSRS gynybos ministerija, padedama „civilių“ institucijos – specialiai suformuoto „Prezidento valstybinio komiteto“, kurį remtų sovietų karinės, milicijos ir KGB pajėgos. LKP(SSKP) vadovybė taip pat informavo Sovietų Sąjungos vadovybę, kad jau yra užmegzti reikiami ryšiai bendrai veiklai su šiomis pajėgomis vykdyti ir parengti svarbiausių Lietuvos objektų užėmimo planai. Sovietų tiesioginio prezidentinio valdymo plane buvo numatytas ir Lietuvos nacionalinio radijo bei televizijos užgrobimas, įvykęs 1991 m. sausio 13 d. naktį.
 
Netrukus šis planas buvo pradėtas vykdyti, kai SSRS ginkluotosios pajėgos ėmė intensyviau veikti Lietuvoje, į Lietuvą net buvo įvestos papildomos specialios paskirties sovietų karinės pajėgos, imtasi kitų veiksmų Lietuvos vidaus situacijai destabilizuoti. 1991 m. sausio 8 d. „Jedinstvos“ organizacija kartu su LKP(SSKP), bendradarbiaudama su sovietų ginkluotosiomis pajėgomis, Vilniuje surengė „darbo žmonių“ mitingą, kuriame buvo pareikalauta paleisti Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą – Atkuriamąjį Seimą ir šturmuotas Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pastatas. Tačiau pastato gynėjams ir atskubėjusiems į pagalbą Lietuvos žmonėms pavyko šį šturmą atremti. Nepavykus „liaudies revoliucijai“, Sovietų Sąjunga atvirai panaudojo karinę jėgą.
 
1991 m. sausio 9 d. SSRS ginkluotosios pajėgos pradėjo atvirai demonstruoti jėgą Lietuvos miestų gatvėse, paprastai važinėdamos didelėmis tankų, šarvuočių ir kitos karinės technikos kolonomis. Tuo tarpu Lietuvos žmonės pradėjo visą parą budėti prie valstybinės reikšmės pastatų, ypač prie Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo, kad taikiai apgintų juos nuo galimų sovietų ginkluotųjų pajėgų atakų.
 
1991 m. sausio 8 ir 9 d. LKP(SSKP) lyderiai Maskvoje susitiko su keliais aukšto rango SSRS pareigūnais ir sovietų prezidento atstovais. 1991 m. sausio 9 d. sovietų karinių pajėgų lėktuvu į Maskvą atgabenta jau didesnė „Demokratinių jėgų kongreso“ delegacija susitiko su M. Gorbačiovo atstovu R. Nišanovu, vienų iš SSRS Aukščiausiosios Tarybos rūmų pirmininku. Po susitikimo ši delegacija viešai paragino sovietų institucijas įvesti Lietuvoje tiesioginį prezidentinį valdymą. Jau kitą dieną, 1991 m. sausio 10 d., SSRS prezidentas M. Gorbačiovas nusiuntė telegramą „Lietuvos SSR“ Aukščiausiajai Tarybai (15), kurioje Lietuva buvo apkaltinta šiurkščiais sovietų konstitucijos ir įstatymų pažeidimais bei siekiu „atkurti buržuazinę santvarką ir tvarką, prieštaraujančią liaudies interesams“. Kaip 1990 m. balandžio 4 d. paskelbiant Lietuvai ekonominę blokadą, telegramoje buvo pateiktas ultimatumas Lietuvos Respublikai „tučtuojau visiškai atkurti SSRS konstitucijos ir Lietuvos SSR konstitucijos galiojimą, atšaukti anksčiau priimtus antikonstitucinius aktus“, t. y. atkurti iki 1990 m. kovo 11 d. buvusią situaciją. Kitą dieną, 1991 m. sausio 11 d., LKP(SSKP) vadovybė, veikdama „Demokratinių jėgų kongreso“ vardu taip pat nusiuntė ultimatumą Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai – Atkuriamajam Seimui ir Vyriausybei, kuriame pareikalauta iki tos pačios dienos 15 valandos patenkinti SSRS prezidento reikalavimus. Priešingu atveju pagrasinta sukurti „Nacionalinį gelbėjimo komitetą“, kuris „paims į savo rankas visą rūpestį dėl Lietuvos SSR ateities“.
 
1991 m. sausio 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas specialiu pareiškimu (16) atmetė SSRS ultimatumą, nes ji neturėjo „nei teisės, nei rinkėjų mandato atsisakyti Lietuvos Respublikos suvereniteto“, t. y. Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas neturėjo įgaliojimų atlikti tokio veiksmo, kuris būtų reiškęs įstojimą į Sovietų Sąjungą ir 1940 metų aneksijos įteisinimą. Pareiškime taip pat pabrėžta, kad „nepaisant SSRS vykdomos agresijos, padėtis Lietuvoje yra kontroliuojama, didžioji dauguma jos gyventojų remia Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą ir Vyriausybę“. Kitu specialiu pareiškimu (17) tą pačią dieną Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas reagavo į informaciją apie apsišaukėliško „Lietuvos gelbėjimo“ komiteto, ketinančio su svetimos kariuomenės pagalba užgrobti valdžią, sudarymą ir paskelbė, kad „jeigu tai įvyktų, bet kuri marionetinė prosovietinė valdžia Lietuvoje ir visi jos sprendimai būtų visiškai neteisėti ir niekam neprivalomi“.
 
Motyvuodamas Lietuvos Respublikos atsisakymu paklusti SSRS prezidento reikalavimams, 1991 m. sausio 11 d. „Demokratinių jėgų kongresas“ paskelbė, kad „imasi valstybinės valdžios respublikoje, o vykdomoji valdžia pereina į Nacionalinio gelbėjimo komiteto rankas, tuo pačiu komitetas pilnumoje atstato respublikos teritorijoje SSRS bei LSSR konstitucijų galiojimą“ (18). Taigi „Nacionalinio gelbėjimo komitetas“ turėjo atlikti sovietų tiesioginio prezidentinio valdymo plane numatyto „Prezidento valstybinio komiteto“ vaidmenį. Visi „Demokratinių jėgų kongreso“ ir „Nacionalinio gelbėjimo komiteto“ dokumentai buvo rengiami LKP(SSKP) vadovybės.
 
1991 m. sausio 11 d. rytą SSRS ginkluotosios pajėgos pradėjo intensyvias karines operacijas Lietuvoje, įvairiose vietose užimdamos arba nusiaubdamos Krašto apsaugos departamento pastatus. Tuo tarpu užimant Spaudos rūmus Vilniuje rimčiau nukentėjo pirmieji civiliai. Tos pačios dienos vakarą sovietų ginkluotosios pajėgos vadinamųjų „streikų komitetų“ (įsteigtų LKP(SSKP) aktyvistų) vardu užgrobė Vilniaus geležinkelio stoties mazgą ir nutraukė traukinių eismą.
 
1991 m. sausio 12 d. naktį sovietų pajėgos užėmė Lietuvos policijos specialiosios paskirties būrio pastatą Vilniuje. Tačiau mėginimas užimti Policijos akademijos pastatą nepasisekė pasipriešinus Lietuvos policininkams. Tą pačią dieną dar buvo nusiaubtas vienas Lietuvos pasienio kontrolės postas.
 
1991 m. sausio 12 d. vakare „Nacionalinio gelbėjimo komitetas“ pateikė ultimatumą Lietuvai, kad būtų nedelsiant nutrauktos nacionalinio radijo ir televizijos transliacijos. Netrukus „komitetas“ nusprendė perimti radijo ir televizijos bei TV bokšto kontrolę, šiam tikslui paprašė sovietų ginkluotųjų pajėgų pagalbos. Tokia pagalba apsišaukėliškai institucijai buvo suteikta, ir 1991 m. sausio 13 d. naktį SSRS ginkluotosios pajėgos šturmavo ir užėmė Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos pastatus bei TV bokštą Vilniuje, nukaudamos 13 ir sužeisdamos apie 1 000 civilių. Tą pačią dieną „Nacionalinis gelbėjimo komitetas“ įsteigė „Lietuvos SSR radijo ir televizijos komitetą“, kuris toliau naudojosi SSRS kariuomenės užgrobtu ir saugomu Lietuvos nacionalinio radijo bei televizijos turtu sovietinei propagandai prieš Lietuvos Respubliką skleisti. Ši aplinkybė dar kartą įrodo, kad prieš Lietuvą buvo įgyvendinamas iš anksto parengtas ir Sovietų Sąjungos vadovybės palaimintas planas. Neįmanoma ir neįsivaizduojama, kad sovietų ginkluotosios pajėgos galėjo vykdyti apsišaukėliškos institucijos prašymus ir nurodymus be išankstinio SSRS vadovybės, įskaitant vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų vadą M. Gorbačiovą, pritarimo. Juo labiau, kad SSRS prezidentas, nors viešai ir reiškė pasipiktinimą tokiais kariškių veiksmais, nesiėmė jokių veiksmų jiems nubausti ir užimtiems pastatams atlaisvinti.
 
1991 m. sausio 13 d. naktį „Nacionalinis gelbėjimo komitetas“ taip pat nusprendė įvesti Lietuvoje komendanto valandą. Įgyvendindamos šį sprendimą, SSRS ginkluotosios pajėgos nukovė ir sužeidė dar kelis civilius.
 
Iš tikrųjų 1991 m. sausio 13 d. Lietuvos Respublika turėjo būti sunaikinta. Tai akivaizdu iš tą naktį ir apskritai sausio 12-14 d. radijo „Sovietų Lietuva“ bei važinėjančių po Vilniaus gatves sovietų kariškių transliuotų „Nacionalinio gelbėjimo komiteto“ pareiškimų. „Komitetas“ skelbėsi imąs „visą valdžią“ į savo rankas, atkuriąs sovietų konstitucijų veikimą Lietuvoje ir įvedantis komendanto valandą, taip pat ragino Lietuvos gyventojus pripažinti „naują paprastų darbo žmonių valdžią“ ir jai paklusti. Tokie patys pareiškimai vėliau buvo paskelbti LKP(SSKP) spaudoje.
 
Vis dėlto sovietų karinė mašina užspringo pralietu krauju. Tą pačią 1991 m. sausio 13 d. naktį sovietų tankų kolona pravažiavo netoli Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pastato, kurį buvo apsupę daugiau kaip 20 tūkstančių beginklių žmonių, gynusių savo Tėvynės nepriklausomybę ir demokratinę konstitucinę santvarką. Buvo aišku, kad puolant Aukščiausiąją Tarybą – Atkuriamąjį Seimą žūtų tūkstančiai civilių. Tokia baigtis nebuvo palanki SSRS ir jos nebuvo prognozuota. Todėl sovietų pajėgos atsitraukė ir niekada nedrįso šturmuoti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo. Tokiu būdu Lietuvos Tautai pavyko apginti atkurtąją savo valstybės nepriklausomybę ir demokratiją.
 
1. 3. Įvykių raida po 1991 m. sausio 13 d.
 
Po 1991 metų sausio atakų sovietų ginkluotosios pajėgos, įskaitant ginkluotą OMON gaują, Lietuvoje toliau kontroliavo užimtus valstybinės reikšmės pastatus, taip pat stengėsi užkirsti kelią Lietuvos pastangoms kontroliuoti savo sienas (buvo vykdomos operacijos prieš Lietuvos Respublikos pasienio ir muitinės kontrolės postus). Kita kruvina sovietų operacija buvo įvykdyta prieš Lietuvos pasienio postą Medininkuose 1991 m. liepos 31 d., kai buvo nužudyti poste budėję policijos, pasienio apsaugos ir muitinės pareigūnai.
 
Dar siautėjant sovietų ginkluotosioms pajėgoms, 1991 m. sausio 16 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas nusprendė sustiprinti valstybės pozicijas organizuojant visuotinę šalies gyventojų apklausą, ar jie pritaria pamatiniam Lietuvos Respublikos Konstitucijos principui, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika (19). Tokia apklausa buvo surengta 1991 m. vasario 9 d. Daugiau negu 3/4 visų (84,52 proc. dalyvavusiųjų apklausoje) aktyviąją rinkimų teisę turinčių piliečių parėmė Lietuvos valstybės nepriklausomybę ir demokratiją (20). 1991 m. vasario 11 d., vadovaudamasi tokiais konsultacinio plebiscito rezultatais, Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas priėmė Konstitucinį įstatymą „Dėl Lietuvos valstybės“ (21), pagal kurį nepriklausomybės ir demokratijos principą įtvirtinanti konstitucinė nuostata gali būti pakeista tik Lietuvos Tautos plebiscitu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip 3/4 aktyviąją rinkimų teisę turinčių piliečių.
 
Plebiscitas, patvirtinęs nekintamą Lietuvos piliečių valią ginti nepriklausomybę ir demokratiją, padėjo pralaužti tarptautinę Lietuvos Respublikos blokadą. 1991 m. vasario 11 d. Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimą pirmoji pripažino Islandija, o vasario 28 d. – Danija. Kitos valstybės Islandijos ir Danijos pavyzdžiu pasekė iš karto po žlugusio rugpjūčio pučo Maskvoje. 1991 metų sausio įvykiai Lietuvoje taip pat konsolidavo Baltijos valstybių ir tuometinę demokratinę Rusijos vadovybę; ši koalicija reikšmingai prisidėjo prie SSRS žlugimo.
 
1991 m. rugpjūčio 19 d. SSRS ginkluotosios pajėgos Lietuvoje, kaip ir LKP(SSKP), parėmė pučą Maskvoje. Sovietų ginkluotosios pajėgos užėmė dar kelis Lietuvos valstybinius pastatus, tačiau sekdamos pučo raidą nedrįso pulti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo, kuris kaip ir sausio mėnesį, buvo apsuptas didžiuliu neginkluotų žmonių skydu. Pučui Maskvoje žlugus, Sovietų Sąjungos pajėgos turėjo pasitraukti iš užimtų Lietuvos pastatų, tačiau toliau globojo ir padėjo pabėgti iš Lietuvos LKP(SSKP) lyderiams. Pati LKP(SSKP) išsilakstė ir buvo faktiškai likviduota (22).
 
1991 m. rugpjūčio 23 d. prasidėjo masinis Lietuvos Respublikos atkurtos nepriklausomybės pripažinimas. 1991 m. rugsėjo 6 d. SSRS buvo tik šešiasdešimtoji valstybė, pripažinusi Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių nepriklausomybės atkūrimą.
 
Bus daugiau
 
Šaltiniai:

1. Pavyzdžiui, žr.: R. Kherad, La Réconnaisance Internationale des Etats Baltes // The Baltic Path to Independence, New York, William S. Hein & Co., 1994, p. 293-322; R. Yakemtchouk, Les republiques baltes en droit international: Echec d’une annexation operee en violation du droit des gens // The Baltic Path to Independence, New York, William S. Hein & Co., 1994, p. 261-291; I. Ziemele, State Continuity and Nationality: the Baltic States and Russia, Leiden, Martinus Nijhoff Publishers, 2005, p. 21-43; L. Malksoo, Illegal Annexation and State Continuity: the Case of the Incorporation of the Baltic States by the USSR, Leiden, Martinus Nijhoff Publishers, 2003, p. 45-77; D. Žalimas, Commentary to the Law of the Republic of Lithuania on Compensation of Damage Resulting from the Occupation by the USSR // Baltic Yearbook of International Law, vol. 3, 2003, p. 133-141, 149-151; D. Žalimas, Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. tarptautiniai teisiniai pagrindai ir pasekmės, Vilnius, Demokratinės politikos institutas, 2005, p. 257-261.
2. Apie tuometinę faktinę situaciją žr., pavyzdžiui: Lietuva, 1991.01.13: dokumentai, liudijimai, atgarsiai, Vilnius, Valstybinis leidybos centras, 1991; Lietuvos suvereniteto atkūrimas 1988-1991 metais, Vilnius, Diemedžio leidykla, 2000, p. 230-417, 473-487. 1990-1991 metų įvykių chronologiją ir ją atspindinčius svarbiausius to meto dokumentus taip pat galima rasti, pavyzdžiui: Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo dokumentų rinkinys, Vilnius, LR AT leidykla, 1991, t. 1-3; The Road to Negotiations with the U.S.S.R., Vilnius, State Publishing Centre, 1991.
3. Šiame straipsnyje taip pat remiamasi faktais, kurie buvo konstatuoti Lietuvos teismų sprendimuose Sausio 13-osios byloje: 1999 m. rugpjūčio 23 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-2(1999) (nuosprendžio kopija gauta iš Vilniaus apygardos teismo), 2001 m. vasario 20 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-43(2001) (nuosprendžio kopija gauta iš Lietuvos apeliacinio teismo), 2001 m. gruodžio 28 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi kasacinėje byloje Nr. 2K-595/2001 (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo interneto svetainėje: : , prieiga 2006 m. sausio 10 d.).
4. Žin., 1990, Nr. 9-222.
5. Žin., 1990, Nr. 9-223.
6. Žr.: Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo dokumentų rinkinys, Vilnius, LR AT leidykla, 1991, t. 1, p. 328-329.
7. Žr.: ten pat, p. 331.
8. Žr.: ten pat, p. 336.
9. Pagal paprotines tarptautinės teisės normas, kodifikuotas 2001 metų JT Tarptautinės teisės komisijos Valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus straipsnių projekte (žr. šio projekto 30, 34 ir 35 straipsnius) atsakinga už tarptautinės teisės pažeidimą valstybė privalo nutraukti tokią neteisėtą veiką, jei ji tęsiasi, taip pat suteikti nukentėjusiai valstybei visišką reparaciją, įskaitant buvusios prieš pažeidimą teisėtos situacijos atkūrimą. Žr.: V. Vadapalas, Tarptautinė teisė: pagrindiniai dokumentai ir jurisprudencija, Vilnius, Eugrimas, 2003, p. 265-266.
10. Pavyzdžiui, 1990 m. kovo 15 d. SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos 1990 metų kovo 11-12 dienų nutarimų“, kuriuo paskelbė Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo aktus negaliojančiais. Tai reiškė, jog Sovietų Sąjunga tebetraktavo Lietuvą, kaip jos suverenitetui priklausančią teritoriją, kurioje turėtų galioti sovietų konstitucija. Žr.: The Road to Negotiations with the U.S.S.R., Vilnius, State Publishing Centre, 1991, p. 72-73.
11. V. Landsbergis, Laisvės byla, Vilnius, Spindulys, 1992, p. 70; The Road to Negotiations with the U.S.S.R., Vilnius, State Publishing Centre, 1991, p. 97-98.
12. 1990 m. birželio 29 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas pareiškė, kad Lietuva yra pasirengusi 100 dienų sustabdyti iš 1990 m. kovo 11 d. Akto kylančius teisinius veiksmus, jeigu prasidėtų derybos su SSRS. Tačiau jos niekada neprasidėjo ir toks sąlyginis moratoriumas neįsigaliojo, kol 1990 m. gruodžio 28 d. jis buvo galutinai atšauktas. Žr.: Žin., 1990, Nr. 20-508; 1991, Nr. 2-36.
13. Žr.: The Road to Negotiations with the U.S.S.R., Vilnius, State Publishing Centre, 1991, p. 28-67.
14. Žr.: ten pat, p. 194.
15. Žr.: V. Landsbergis, Laisvės byla, Vilnius, Spindulys, 1992, p. 189-190; The Road to Negotiations with the U.S.S.R., Vilnius, State Publishing Centre, 1991, p. 205.
16. Žr.: Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo dokumentų rinkinys, Vilnius, LR AT leidykla, 1991, t. 2, p. 506-507.
17. Žr.: ten pat, p. 508.
18. Cituojama pagal 1999 m. rugpjūčio 23 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendį Sausio 13-osios byloje.
19. Žin., 1990, Nr. 3-80.
20. Žr.: The Road to Negotiations with the U.S.S.R., Vilnius, State Publishing Centre, 1991, p. 250.
21. Žin., 1991, Nr. 6-166.
22. Žr. 1991 m. rugpjūčio 22 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo nutarimą dėl LKP(SSKP) veiklos Lietuvoje, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo dokumentų rinkinys, Vilnius, LR AT leidykla, 1991, t. 3, p. 392. Tačiau šis nutarimas negali būti aiškinamas tokiu būdu, kad iki jo priėmimo vykdyta LKP(SSKP) veikla buvo teisėta, nes ši veikla buvo neteisėta pagal aukštesnės teisinės galios aktus, – 1990 m. kovo 11 d. Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą, vėliau priimtą Politinių partijų įstatymą ir Baudžiamojo kodekso pataisas, numačiusias atsakomybę už antivalstybinių organizacijų kūrimą ir dalyvavimą jose. Be to, 1991 metų sausio agresijos metu ir vėliau Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas priėmė daug specialių pareiškimų ir nutarimų dėl neteisėtos LKP(SSKP) veiklos. Pagaliau paties 1991 m. rugpjūčio 22 d. nutarimo preambulėje konstatuotas ankstesnės LKP(SSKP) veiklos, įskaitant veiklą 1991 metų sausį – rugpjūtį, neteisėtumas, taip pat tai, kad tokia neteisėta veikla tebetęsiama. Todėl 1991 m. rugpjūčio 22 d. nutarimas tik nutraukė besitęsiančią neteisėtą LKP(SSKP) veiklą, o anksčiau Lietuvos Respublika to padaryti negalėjo dėl to, kad „partija“ veikė po sovietų ginkluotųjų pajėgų priedanga.
 
Baltijos fotografijos linija
 
Redo Vilimo/BFL nuotr.
 
www.bernardinai.lt
 
Nuotraukoje: Doc. dr. D. Žalimas

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra