Spalvingas Sūduvos žemės dukros gyvenimo kelias

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Istorikės ir geografės Nastazijos Kairiūkštytės 75-mečiui
 
Sūduviai visais laikais siekė išmokslinti vaikus

Sūduvos pasiturintys ūkininkai jau carinės Rusijos metais stengėsi duoti savo vaikams išsilavinimą. Kai kurie iš jų tapo žinomais Pirmosios Lietuvos Respublikos kultūros, visuomenės veikėjais, politikais. Tokių buvo ir daktarės Nastazijos Kairiūkštytės gimtosiose apylinkėse. Tai – iš Leskavos kaimo kilęs kunigas, knygnešys, lietuvybės puoselėtojas Silvestras Leonavičius, jo brolis Petras Leonas – žinomas teisininkas, advokatas, buvęs Lietuvos teisingumo ministras. Jų giminaitis Silvestras Leonas, Vyties kryžiaus kavalierius, buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras, sovietinių lagerių kalinys. Iš kaimyninio Šmurų kaimo buvo kilę Pirmosios Lietuvos Respublikos veikėjai, broliai Jonas Naujokaitis – savanoris, Vyčio kryžiaus kavalierius, ir pulkininkas Motiejus Naujokaitis – LAF štabo narys, vokiečių okupacijos metais kovojęs už Lietuvos nepriklausomybę, kalėjęs sovietiniuose lageriuose. Šios apylinkės mena Bernardo Bendinsko ir Kazimiero Bagdono, pasirinkusių mokytojo kelią, ir daugelio kitų iškilių kaimyninių vietovių sūnų ir dukterų vaikystės ir jaunystės metus.

Sovietų okupacijos metais sūduviai taip pat siekė vaikams suteikti išsilavinimą. Šios apylinkės užaugino daug mokytojų, inžinierių. O šių Sūduvos apylinkių dukra Nastazija Kairiūkštytė garsina savo gimtinę kaip istorikė.

Dr. Nastazija Kairiūkštytė yra Tėvynės pažinimo draugijos mokslinė konsultantė, Vilniečių ainių garbės narė. Ji yra laukiama „Vilnijos“ draugijos, Lietuvai pagražinti draugijos, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos renginiuose. Istorikė kviečiama dalyvauti radijo ir televizijos laidose. Jos straipsniai skelbiami daugelyje Lietuvos laikraščių ir žurnalų. Šiais metais švenčianti gražią sukaktį Nastazija Kairiūkštytė gali pažvelgti į gausų darbų ir veiklos kraitį. Manytume, kad ir mūsų skaitytojams bus įdomu susipažinti su darbščios mokslininkės ir visuomenės veikėjos iš Sūduvos spalvingu gyvenimo keliu.
 
Poetiškos sielos Lietuvos patriotė

Klausantis poetiškos sielos daktarės Nastazijos Kairiūkštytės minčių ateina į galvą įvairūs lietuvių sukurti posmai. Žavėdamasi ir stebėdamasi, kaip ši istorikė savo tyrinėjimuose demografijos, lietuvių ir kaimynų santykių, tautiškumo puoselėjimo temomis aktualina istorinius įvykius, kaip randa laiko įkvėptai pakalbėti apie Tėvynės meilę su jaunimu ir moksleiviais, dažnai prisimenu Justino Marcinkevičiaus eilėraščio vaiką, kuris jau 1946 m. akylai stebėjo, kas dedasi Lietuvos kaime, jis aplinkybių buvo priverstas stovėti sargyboje, „stebėt, mąstyt ir viską atsiminti“. Just. Marcinkevičiaus jaunasis herojus mato, kaip „takeliu pro klėtį istorija ateina, taip panaši į mamą“, paglosto berniuko galvą, ir jam „lengviau budėti, nors miškas prie namų piktai ir gūdžiai šlama“.

Nastazijos Kairiūkštytės pasakojimuose jos vaikystės fonas panašus, tik juose istorija labiau panaši į tėvą, kuris istorikei visam gyvenimui išliko tėčiu. Akylai stebėjusi artimiausios savo aplinkos istoriją, Kairiūkštytė kelis savo kūrybinio gyvenimo dešimtmečius skyrė ne tik istorijos tyrinėjimui – pasinaudodama savo žiniomis, ji gausiais straipsniais, pasisakymais konferencijose ir renginiuose ji norėjo nusilenkti tiems lietuviams, kurie ėmėsi nelengvos misijos gaivinti lietuvių kalbą, siekti, kad ji būtų vartojama viešajame gyvenime.

Ypač žavi dr. Nastazijos Kairiūkštytės gebėjimas „sušildyti“ aprašomus asmenis, prikelti tokius didelius ir tokius artimus bei mielus žmones naujam gyvenimui. Aptikusi archyvuose įdomesnę detalę, mokslininkė džiaugiasi, lyg būtų radusi deimančiuką. Mokslininkės nuomone, svarbiausias istorijos uždavinys yra ugdyti pilietį. Bičiulių ir kolegų akyse ši trapi ir stipri sūduvė pati yra žėrintis deimančiukas. Galbūt dėl to ją visi vadina tiesiog Nastute.
 
Vaikystė

Nastazija Kairiūkštytė gimė 1935 m. birželio 30 d. Marijampolės apskrities Veiverių valsčiaus Samaniškių kaime ūkininkų Stasio Kairiūkščio ir Onos Kleizaitės-Kairiūkštienės šeimoje. Skriaudžių bažnyčioje mergaitę pakrikštijo Nastazijos Anelės vardu. Ji buvo antroji dukra. Vėliau tėvai susilaukė dar šešių vaikų – keturių dukrų ir dviejų sūnų. Tėvai buvo itin rūpestingi, todėl nepaisant įvairių karo ir okupacijų negandų neteko badauti, duonos turėjo ištisus metus. Užaugo visi sveiki. Tik 1971 m. gruodžio 1 d. motociklo avarijoje žuvo jauniausias brolis Vytautas, 21 metų Daugų žemės ūkio technikumo studentas. Tai buvo visai šeimai skaudūs išgyvenimai.
 
Ūkininkų gyvenimas okupacijų gniaužtuose

Didžioji Nastutės gyvenimo dalis praėjo okupacijų metais. Tėvų gyvenimas ypač pasunkėjo vokiečių okupacijos ir pokario sovietmečio laikotarpiu: ne tik jos tėvus, bet ir kitus ūkininkus prislėgė didelės pyliavos ir mokesčiai. Be to, sovietmečiu dar slėgė nuolatinė politinė įtampa, ypač kai Kairiūkščių namuose nelegaliai gyveno mamos brolis. Be to, namuose lankydavosi partizanai, kartais jie pasilikdavo ir dienomis. Buvo atvejų, kai tik laimingų atsitiktinimų dėka ūkininkui pavykdavo išvengti arešto.

Nepriklausomos Lietuvos metais Ypatingajame archyve rinkdama medžiagą istorikė aptiko agentų saugumiečiams pateiktų žinių apie jos tėvo ryšius su partizanais. Rado žinių ir apie save, kad turi partizanų dainų sąsiuvinį. Vien dėl to jos tėvai galėjo būti ištremti arba suimti. Iš dalies šeimą gelbėjo naminukė. Jos pasigaminęs, tėvas veždavo į Veiverių valsčių ir vaišindavo stribus, valsčiaus tarnautojus.

Kairiūkščiai, kaip ir visi ūkininkai, patyrė prievartinį kolektyvizavimą: iš jų buvo atimti ir suvisuomeninti trobesiai. Ir šiandien negalėdama sulaikyti jaudulio, Nastutė prisimena, kad jos tėčiui buvo gaila arklių. Jų neteko antrą kartą. Pirmą kartą arklius atėmė 1944 m. vasarą besitraukdami vokiečiai – istorikė su ašaromis akyse pasakoja, kaip jos tėvas atsiklaupęs meldė vokiečių karininką neatimti iš gausios šeimos paskutinio arklio. Vokietis liko nepermaldaujamas.

Pirmąjį antrosios sovietų okupacijos dešimtmetį Nastutė prisimena kaip ir daugelis tūkstančių nuo žemės nuvarytų Lietuvos ūkininkų vaikų, kurie tik bejėgiškai galėjo stebėti, kaip komunistų atėjūnų valdžia tarsi Justino Marcinkevičiaus eilėraščio nelabasis (poetas jį vadina Mefistofeliu) trypia žemdirbių aukurą ir niekina jų aukas: tikėjimą, meilę, kantrybę, darbščias ir tuščias rankas. Istorikė kalba: Sunkiu tėvų, kaip ir kitų ūkininkų, darbu naudojosi visi okupantai. Sovietmečiu, dar iki kolektyvizacijos, tėvai negalėjo pasisamdyti žmonių ir buvo priversti vien savo jėgomis nudirbti ūkio darbus, kurių nestigo 18 ha ūkyje. Tad kiek paūgėję vaikai talkino: mažesnieji ganė žąsis, avis, kiti padėdavo ir sunkesniuose darbuose. Man teko ganyti avis, anksti išmokau melžti karves. Vasarą ravėdavau daržus, dirbau prie įvairių šienapjūtės, rugiapjūtės darbų. Be to, teko prižiūrėti jaunesnes seseris.
 
Nastutė išliko gamtos vaikas

Jautri, trapi ir kartu dvasiškai stipri moteris, kurią stebėdami jos bičiuliai ir bičiulės visada žavisi gebėjimu kasdienybėje pamatyti šviesos spindulėlį, nepaisant sunkmečio džiaugtis atkurta Lietuvos nepriklausomybe, jaunatviška šviesa spindinčiomis akimis prisimena paauglystės metus. Jos vaizdingo pasakojimo epizodai rodo, kad Nastutė nuo pat vaikystės buvo gamtos vaikas, tvirtai suaugęs su gimtąja žeme. Reikia girdėti jos balsą, kai ji kalba apie vaikystės džiaugsmus: Tėvai buvo prislėgti įvairių darbų, neturėjo laisvalaikio, o mes, vaikai, jo susirasdavome, ypač kai ateidavo kaimynystėje gyvenantys giminaičiai. Vasarą iki vėlumos šviečiant mėnuliui žaisdavome, dainuodavome. Mūsų sodyboje augo daug įvairių medžių. Aš juos kone visus išlaipiodavau. Itin smagu buvo svyruoti liepos ar beržo viršūnėje, stebėti tolius, matant tą lengvai banguotą mūsų krašto paviršių ir tolumoje besistiebiančius net trijų bažnyčių bokštus. Be to, pavakare lipdavau į medžių viršūnes pasižiūrėti, ar negrįžta tėvai iš Kauno turgaus. Visi su nerimu jų laukdavome, nes buvo susprogdintas Aleksoto tiltas ir keliant per jį vežimus kartais jie nuskęsdavo Nemune.

Man buvo gaila seno 1947 m. tėvų nugriauto kluono šiaudiniu stogu, vietoj jo tėvai pastatė naują. Taigi jau negalėjau užlipti ant stogo kraigo ir gandrams išskridus pasižiūrėti į jų lizdą.

Neišdildomą džiaugsmą vaikystėje patirdavau močiutės darželyje, kuris buvo didelis ir pilnas visokių gėlių. Močiutei nematant kartais praskleisdavau gėlių, ypač našlaičių, pumpurus, norėdama pamatyti, kokios spalvos bus žiedas. O kiek daug įvairiausių jurginų augo! Tėviškės trobesiai yra išlikę, tačiau tas darželis gyvas tik mano atmintyje, kaip ir daugelis medžių bei užžėlusių, išnykusių tėviškės takelių, – su tokia pat šiluma ir meile Nastutė ir šiandien kalba apie baltais žiedais pasipuošusias obelis, apie akiai ir širdžiai malonius kvapus, kuriuos skleidžia gėlės jos išpuoselėtame šešių arų darže-sode.
 
Pradinėje mokykloje susidomėjo Vilniaus kraštu

Nastutė dar vokiečių okupacijos metais pradėjo lankyti pradinę mokyklą kaimyniniame Būbautiškių kaime. Vaikus mokė pagyvenusi mokytoja Ona Bagdonienė. Ji vaikams nebuvo labai švelni, maloni. Dauguma mokinių jos bijojo, nes už prasižengimus ji statydavo į klasės kampą arba paklupdydavo. Klasėje kabojo kryžius ir plakatas su Vinco Kudirkos žodžiais: Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdą ir dirvos neapleiski. Atvažiuodavo į mokyklą Skriaudžių parapijos kunigas vikaras Jonas Jatulis, kuris mokydavo poterių. Vaikams jis buvo draugiškas, važiuodamas iš mokyklos namo net pavėžėdavo mokinius.

Būsimai istorikei labiausiai įstrigo mokyklos biblioteka su daugybe knygų. Jas mokiniai galėjo skaityti dar ir pirmaisiais antrosios sovietų okupacijos metais. Mokytoja leisdavo mokiniams patiems pasirinkti knygas. Iš perskaitytų knygų didžiausią įspūdį Nastutei paliko Klemenso Juros „Tėviškė“. Tai buvo knyga apie lenkų pavergtą Vilniaus kraštą. Ją skaitydama mergaitė nemažai išliejo ašarų. Gal ši atsitiktinai pasirinkta knyga lėmė būsimos istorikės domėjimąsi Vilniaus kraštu, tėvų ir protėvių kovomis dėl lietuvybės? Šiomis temomis parašyta dešimtys straipsnių, skaityti pranešimai konferencijose Lietuvoje ir užsienyje; daugelį metų prikeliant iš užmaršties archyvinius dokumentus, senus spaudinius, gimė dvi solidžios monografijos – „Vilniaus vadavimo sąjunga 1925 04 26–1938 11 25“ (Valstybės žinios, 2001 m., 320 p.) ir „Lietuvybės kovų verpetuose. Vilniaus ir Seinų kraštai XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje“. (Vilnius. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. 2009, 407 p.)
 
Dėl neišlaikyto rusų kalbos egzamino teko antramečiauti

Pradinę mokyklą Nastutė baigė 1947 m. Tėvai leido tęsti mokslus Veiverių gimnazijoje, kuri 1949 m. buvo pertvarkyta į vidurinę mokyklą. Rudenį ir pavasarį teko eiti į mokyklą apie 8 km, o orams atšalus tėvai mergaitei samdė kambarėlį Veiveriuose. Pradžioje jai, atskirtai nuo namų ir nedrąsiai, buvo nelengva gyventi pas svetimus žmones, nors šeimininkės buvo geros moterys. Labiausiai Nastutė laukdavo šeštadienio, kad galėtų pareiti namo. Nors būdavo šalta, daug sniego, ji po pamokų eidavo namo. Kartais tėtis atvažiuodavo parsivežti.

Mokslininkės balsas išduoda, ką jai reikšdavo tėvų namų šiluma: Pasitaikydavo, kad namiškiai pasakydavo, kodėl aš pareinu per sniegą, šaltį, juk maisto man atvežta pakankamai. Nejaugi jie nesuprasdavo, kad aš pasiilgstu namų. Apie tai jiems neprasitardavau, – šypsodamasi kalba Nastutė ir tęsia: Pokario metais gyvenimas visiems, taip pat ir mūsų tėvams bei mokytojams, buvo nelengvas. Mokytojai stengdavosi iš mokinių tėvų gauti maisto produktų ir dėl to pataikaudavo vaikams, vengdami rašyti blogus pažymius. Taip buvo nutikę ir man. Dėl to, matyt, ir aš tapau negabi matematikai, nes 1948/49 m./m. matematikos mokytojai Angelei Urbaitytei tėvai veždavo bulvių, daržovių, lašinių, kad man iš aritmetikos nerašytų dvejetų. Taip man sudarė sąlygas jos nesimokyti. Vėliau vyresnėse klasėje, kai algebrą, geometriją, trigonometriją dėstė reiklesni mokytojai, šie dalykai man buvo nesunkiai išmokstami. Ir paradoksas – 10-je klasėje neišlaikiau rusų kalbos rašomojo egzamino ir teko antramečiauti, todėl vėliau buvau tarp gerai besimokančių mokinių
.
Abiturientės svajonės ir negailestinga realybė

1955 m. Nastutė baigė Veiverių vidurinės mokyklos 11-ąją, t. y. paskutiniąją klasę. Stojo į Kauno medicinos institutą studijuoti farmacijos mokslų. Buvo didelis konkursas. Be to, vyko įvairūs dėstytojų, priėmimo komisijos narių papirkinėjimai, todėl įstodavo ne tik gerai išlaikę egzaminus, bet ir apsukrių tėvų vaikai. Pasiryžusiai mokslus krimsti abiturientei atrodė, kad pagal išlaikytus egzaminus ji turėjo tapti studente, bet netapo. Tai buvo pirmas toks labai skaudus jos asmeninis išgyvenimas.

Liko namuose, padėjo tėvams ūkio darbuose. Nuo 1955m. vasaros pabaigos iki 1956 m. gegužės dirbo „Vienybės“ kolūkio sąskaitininke-apskaitininke, jai teko tvarkyti apleistą sąskaitybos darbą.
 
Diplomuota instruktorė

1956 m. rudenį pradėjo mokytis Kauno kooperacijos prekybos mokykloje, kurioje po vienerių studijų metų įsigijo instruktorės specialybę. Jai, kaip labai gerais pažymiais baigusiai mokyklą, skirstymo komisija leido pasirinkti darbo vietą. Pasirinko arčiau namų esantį Šakių rajoną. 1957 m. rugpjūčio 10 d. pradėjo dirbti Šakių rajoninės vartotojų kooperatyvų sąjungos instruktore. Darbas patiko. 1959 m. birželio 26 d. išduotoje charakteristikoje apie ją parašyta, kad darbe pasirodė kaipo sumani, darbšti ir tvarkinga darbuotoja. Dirbo iki 1959 m. liepos 25 d., nes sumanė mokytis.
 
Vilniaus pedagoginiame institute

1959 m. rudenį įstojo į Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Gamtos-geografijos fakultetą, kuriame tuo metu buvo įsteigta nauja istorijos ir geografijos specialybė. Institutą baigė su pagyrimu. Nors buvo linkusi dirbti kaip geografė, bet gyvenimas nubloškė į istorijos mokslus.
 
Daugų žemės ūkio technikumo dėstytoja

Po studijų absolventė buvo paskirta Prienų rajono švietimo skyriaus žinion. Tačiau dėl atsitiktinių aplinkybių iš švietimo ministerijos sistemos buvo perkelta Žemės ūkio ministerijos žinion ir nuo 1964 m. rugsėjo 24 d pradėjo dirbti šiai ministerijai pavaldžiame Daugų žemės ūkio technikume. Teko dėstyti SSRS istoriją, visuomenės mokslų, ateizmo pagrindų dalykus. Dirbdama domėjosi kraštotyra ir visuomenės mokslų kabinete sukaupė nemažai istorinės, kraštotyrinės medžiagos. Už darbą technikumo vadovybė ne kartą išreiškė padėką. Dr. Nastazija Kairiūkštytė nustebo, kai po daugelio metų, 2009 m. rudenį švenčiant šios mokyklos, dabar – Daugų technologijos ir verslo mokyklos, 80-mečio jubiliejų, kurio proga buvo surengta mokyklos istorijos paroda, už jos kadaise surinktą medžiagą jai buvo išreikšta padėka.

Šiandien Nastazija Kairiūkštytė su šypsena pasakoja, kaip, domėdamasi ir kaupdama kraštotyros medžiagą, su jaunatvišku entuziazmu organizuodama kultūros renginius Daugų žemės ūkio mokykloje, stengdavosi įtaigia forma diegti studentams patriotizmą. Jai ypač įsiminė vienas iš paskutiniųjų renginių, kai į vakaro pabaigą ji uždėjo plokštelę ir kaip, nustelbdami jauntavišką šurmulį, suskambo Naujalio muzika ir Maironio žodžiai „Graži tu mano, brangi Tėvyne“. Istorikė prisimena, kaip visi klausėsi dainos, o viena mergaitė net apsiverkė. Pati dėstytoja bijojo, ar direktorius nesupyks. Bet direktoriaus būta patrioto.
 
Į Vilnių

Jaunoji dėstytoja nuolat plėtė savo akiratį, daug skaitė. Gal ji savo gyvenimą būtų ilgesniam laikui susiejusi su Daugais, jeigu vieną gražią dieną atsitikitinai „Tiesos“ laikraštyje nebūtų perskaičiusi skelbimo apie priėmimą į Lietuvos istorijos instituto aspirantūrą. Nusprendė įteikti dokumentus. Išlaikiusi stojamuosius egzaminus, ji buvo priimta į aspirantūrą.

Dėl to 1971 m. gruodžio 20 d. atsisveikino su dėstytojos darbu, paliko žinybinį butą Dauguose ir išvyko į Vilnių. Vilniuje tapo bename. Dėl amžiaus (36 metai – ar šiandien galėtume įsivaizduoti tokią diskriminaciją?) instituto sekretorius nesutiko, kad istorikė būtų priimta į stacionarią aspirantūrą. Tačiau vėl padėjo atsitiktinumas: 1971 m. gruodžio 20 d. N. Kairiūkštytė buvo priimta dirbti į Lietuvos kooperatyvų sąjungos metodinį kabinetą, kuriam reikėjo metodininko, turinčio pedagoginio ir prekybinio darbo patirties, nes darbas daugiausia buvo susijęs su įvairiuose rajonuose veikusiomis prekybos ir kulinarijos mokyklomis N. Kairiūkštytė tuos reikalavimus atitiko, todėl buvo priimta ir aprūpinta bendrabučiu. Darbas leido jai, kaip geografei ir istorikei, susipažinti su daugeliu Lietuvos regionų. Darbšti sūduvė rasdavo laiko dar ir mokytis – išlaikė kandidatinio minimumo egzaminus, pasirinko kandidatinės disertacijos temą „Klaipėdos miesto pramonė ir darbininkai 1945–1960 metai“.
 
Lietuvos istorijos institute

1973 m. pabaigoje Lietuvos istorijos institutas pasiūlė Nastazijai Kairiūkštytei vyresniosios laborantės pareigas. 1973 m. gruodžio 15 d. ji atsisakė ankstesnio darbo ir nuo gruodžio 17 d. tapo minimo instituto darbuotoja Socialistinės istorijos skyriuje, kuris1990 m. buvo pavadintas Lietuvos TSR istorijos, o nuo 1991m. – Naujausių laikų istorijos skyriumi.

Keisti darbą istorikė buvo priversta todėl, kad Lietkoopsąjungoje neturėjo sąlygų rengti disertacijos. Bet neteko bendrabučio. Teko ieškoti privataus būsto ir išgyventi materialiai nelengvą laikotarpį. 1979 m. gavo vieno kambario be patogumų butelį, o 1991 m. pabaigoje, galima sakyti per atsitiktinumą, persikėlė į butelį su patogumais.

Lietuvos istorijos institute 1974 m. balandžio 16 d. N. Kairiūkštytė tapo jaunesniąja moksline, nuo 1989 m. gegužės 22d. – moksline, nuo 1993 m. birželio 1 d. – vyresniąja moksline bendradarbe. Nuo 1999 m. sausio 1d. Lietuvos istorijos institute nustojo dirbti.

Dirbant institute atsirado įvairių kliūčių, trukdančių laiku apsiginti disertaciją. Tačiau 1988 m. rudenį apsigynė ir tų metų spalio 27 d. Lietuvos istorijos instituto mokslinės tarybos nutarimu jai buvo suteiktas istorijos mokslų kandidatės mokslinis laipsnis, o 1989 m. kovo 27 d. Aukščiausiosios atestacinės komisijos prie SSRS Ministrų Tarybos nutarimu mokslinis laipsnis buvo patvirtintas. 1993 m. kovo 12 d. šį mokslo laipsnį Lietuvos mokslų taryba nostrifikavo į Humanitarinių mokslų daktaro laipsnį.

Lietuvos istorijos institute teko tyrinėti įvairias skyriaus planinio darbo temas. Pirmaisiais veiklos metais daugiausia dirbta prie disertacijos temos. Istorikė paskelbė šia tema mokslinių straipsnių, o 1987 m. pasirodė monografija „Klaipėdos miesto pramonė ir darbininkai 1945–1960 metai.“ Be to, teko atlikti įvairių pagalbinių darbų prie skyriaus ir instituto spaudai rengiamų monografijų. Vėliau dalyvavo rengiant skyriaus kolektyvinę monografiją „Lietuva broliškų tarybinių tautų šeimoje. Lietuvos TSR bendradarbiavimas su broliškomis tarybinėmis respublikomis brandaus socializmo sąlygomis (1964–1975 m.)“. Parašė jai poskyrį „Tarybų Lietuvos Mokslų Akademijos ryšiai su kitų respublikų mokslo įstaigomis“. 1980 m. monografija buvo išleista.

1979–1985 m. rinko medžiagą ir parašė rengiamam „Lietuvos SSR istorijos“ V tomui poskyrį „1959–1985 m. Tarybų Lietuvos mokslas“. Dėl susidariusių instituto finansinių sunkumų „Lietuvos TSR istorijos“ V tomas nebuvo išleistas. Rankraštį apie mokslą (70 p.) perdavė Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraštynui. 1980-1983 m. dalyvavo rengiant rusų kalba dokumentų rinkinį „Tarybų Lietuvos socialistinė industrializacija (1940–1951 m.)“. Šia tema surinko daugiau kaip 220 puslapių įvairių dokumentų iš periodinių leidinių ir atliko kitus su leidinio rengimu spaudai susijusius darbus (teminis dokumentų sugrupavimas, sutrumpinimų, įmonių, pavardžių sąrašai ir kt.). Dokumentų rinkinys irgi liko rankraštyje. Dalyvavo rengiant kolektyvinę monografiją „TSRS konstitucija ir tarybinės politinės sistemos raida brandaus socializmo sąlygomis 1960–1980 m. (Lietuvos TSR medžiaga)“. Vėliau ši monografija buvo pavadinta „Partijos ir kultūros raida socializmo metais“. N. Kairiūkštytė jai parašė skyrių „Lietuvos TSR mokslinių draugijų vaidmuo keliant gyventojų kultūrinį lygį socializmo metais“. 1986 m. ši kolektyvinė monografija buvo deponuota. Taip pat 1989 m. buvo deponuotas istorikės darbas „Tarybų Lietuvos mokslinės draugijos. 1961–1980 m.“ (33 p.).

Lietuvos istorijos institute buvo rengiama „1985-1990 m. Lietuvos TSR mokslų akademijos istorija“, kuriai N. Kairiūkštytė parengė tekstą apie šios akademijos mokslines draugijas. Darbas nebuvo publikuotas, tačiau 1984 m. autorė paskelbė straipsnį apie šias draugijas.

1989–1991 m. skyriaus kolektyvinėje monografijoje „Migraciniai procesai Lietuvoje (1940–1960)“ istorikė tyrinėjo įvairius gyventojų srautus į Lietuvą bei iš Lietuvos – repatriaciją, reevakuaciją, trėmimus. Kolektyvinis darbas nebuvo publikuotas. Šiomis temomis N. Kairiūkštytė paskelbė straipsnių įvairiuose leidiniuose.

Sovietų okupacijos metais buvo ribojamas įvairių archyvinių šaltinių, užsienio spaudos ir kitų leidinių panaudojimas tyrinėjimams. N. Kairiūkštytė tai ypač juto, nes nebuvo partinė, tad ir dauguma komunistų partijos dokumentų jai nebuvo prieinami. Be to, mokslinius tyrinėjimus sunkino besąlygiškai primetama sovietinė ideologija.
 
Nepriklausomybės metai

1990 m. paskelbus Lietuvai nepriklausomybę istorikams atsivėrė naujos tyrinėjimų erdvės, nes ne tik buvo leista tyrinėti anksčiau draudžiamus archyvinius dokumentus, bet ir juos bei savo tyrimų medžiagą skelbti be spaudos cenzūros. Todėl daugelis tyrinėtojų ėmė aktyviau rašyti ir publikuoti. Neatsiliko ir Nastazija Kairiūkštytė, nes jai rūpėjo prisidėti prie istorinės atminties gaivinimo, naujų pažiūrų į gyvenimo reiškinius formavimo.

Per visus okupacijos metus Nastutė niekada nedainavo „Moj adres – ne dom i ne ulica“, jos adresas buvo Tėvynė Lietuva su jos džiaugsmais, rūpesčiais ir netektimis. Prasidėjus Atgimimui ji, kaip ir tūkstančiai patriotų, savo skambiu balsu įsiliejo į dainuojančios revoliucijos erdves, skubėdavo į aikštes ir gatves, džiaugėsi, kad tauta siekia nusimesti okupacijos pančius. Ir šiandien ji jaudindamasi kalba apie laisvės dvasią daugiatūkstantiniame mitinge Vingio parke, apie Baltijos kelią – net keturias valandas autobusu važiavo prie netoli Vilniaus esančio Bukiškių miestelio, kur, stovėdama ilgiausioje žmonijos istorijoje gyvų žmonių grandinėje, išreiškė tautos laisvės siekį.

1991–1998 m. skyriuje buvo pradėtos tyrinėti naujos temos. N. Kairiūkštytė tyrinėjo migracinius procesus Lietuvoje 1940–1960 m. Buvo numačiusi parašyti monografiją „1945–1960 m. reemigrantai“, tačiau jos neparašė, nors spaudoje šia tema paskelbė nemažai straipsnių.

Nepriklausomoje Lietuvoje buvo galima atskiras temas tyrinėti individualiai. O atsivėrusios galimybės naudotis anksčiau neprieinamais dokumentais leido sužinoti sovietmečiu nuslėptų svarbių mūsų istorijos dalykų.

Braukdama dulkes nuo archyvinių bylų, tyrinėtoja sužinojo apie Pirmosios Respublikos metais Vyčio kryžiaus ordinu apdovanotą Marcelę Kubiliūtę, kuriai 1998 m. būtų sukakę šimtas metų nuo gimimo. Bendradarbiaujant su Rytų Lietuvos kultūrinės veiklos centro direktore Birute Kurgoniene ir pritarus tuometiniam Lietuvos istorijos instituto direktoriui prof. Antanui Tylai, N. Kairiūkštytė Lietuvos istorijos institute 1998 m. pavasarį organizavo konferenciją Marcelei Kubiliūtei paminėti. Taip buvo prisiminta viena pirmųjų Nepriklausomos Lietuvos kontražvalgybininkių, išgelbėjusi Lietuvos nepriklausomybę, nes jos ir kitų dėka 1919 m. rugpjūtį Kaune buvo sužlugdytas Lenkijos organizuotas sąmokslas nuversti Lietuvos vyriausybę ir prijungti Lietuvą prie Lenkijos. Konferencijoje dalyvavo M. Kubiliūtės giminių ir žmonių, ją pažinojusių ir su ja bendravusių.

Konferencijos dalyviai pageidavo, kad būtų išleisti konferencijos pranešimai, tačiau tam institutas neturėjo lėšų. N. Kairiūkštytė ėmėsi nelengvo lėšų prašytojos darbo, prie kurio prisidėjo ir M. Kubiliūtės krikštasūnis Vytautas Pupšys iš Ukmergės. Pavyko surinkti lėšų ir1999 m. knygą išleisti. N. Kairiūkštytė ir toliau rūpinosi šios drąsios Lietuvos patriotės, Gulago kalinės atminimo įamžinimu. Jos pastangų dėka Vilniuje atsirado Marcelės Kubiliūtės vardo gatvė.

Lietuvos centriniame valstybės archyve tyrinėtoja aptiko gausią medžiagą apie lietuvių kovą dėl Lenkijos okupuotos sostinės Vilniaus ir Vilniaus krašto atgavimo. Sovietinės okupacijos metais šiame archyve Vilniaus vadavimo sąjungos ir kitų organizacijų dokumentai buvo įslaptinti. Atsiradus galimybei šiuos dokumentus skaityti, N. Kairiūkštytė sumanė parašyti knygą apie buvusią gausiausią ir aktyviausiai dėl Vilniaus kovojusią organizaciją – Vilniaus vadavimo sąjungą. Tačiau nuo 1999 m. sausio 1 d. ji nebuvo instituto darbuotoja, tad darbą tęsė pagal autorinę sutartį.
2001 m. išleista monografija „Vilniaus vadavimo sąjunga 1925 04 26–1938 11 25. Istorinė apybraiža“.

Institute, be mokslinio darbo, teko recenzuoti monografijas, straipsnius, dalyvauti įvairiose konferencijoje, seminaruose, skaityti paskaitas įvairiose įstaigose, prisidėti prie kraštotyros veiklos.

Ne kartą instituto vadovybė išreiškė padėką, teigiamai įvertindama jos darbą.

Žvelgiant į N. Kairiūkštytės publikacijų gausą ir temų įvairovę galima sakyti, jog po Nepriklausomybės atgavimo ji įgavo naują kvėpavimą ir stengėsi, pasinaudodama sukauptomis žiniomis, prikelti iš užmaršties ir įprasminti Tėvynei, Sūduvos kraštui, Skriaudžių žemei nusipelniusių žmonių atminimą.
Nuo pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės metų ji vis daugiau rašė mokslo populiarių straipsnių apie tarpukario veikėjus, apie įvairiose okupacijose patirtas lietuvių skriaudas, išgyvenimus. Stebina publikacijų gausa. Antai 1991 m. paskelbė 9 straipsnius įvairiuose laikraščiuose, žurnaluose ir kituose leidiniuose, 1993m. – 15, 1997 m. 14 ir t. t.

Iš viso paskelbta daugiau kaip 300 įvairios apimties straipsnių. Istorikė paaiškina, kodėl taip intensyviai dirbta: Rašyti istorinėmis ir kitomis temomis reikėjo ne tik dėl to, kad žmonėms suteiktume istorinių žinių, bet ir dėl to, kad mūsų tautiečių pasiaukojimo pavyzdžiais įteigtume pareigą dirbti stiprinant mūsų jaunąją nepriklausomą valstybę. Kai kurie straipsniai paskelbti vokiečių, rusų kalbomis.

Nastazija Kairiūkštytė ypač jautriai reaguoja, matydama abejingumą lietuvių kalbai. Ji negaili kritikos žodžių tiems, kurie laisvoje Lietuvoje stūmė ir stumia į nuošalę mūsų gimtąją kalbą, ypač kai Dainų dainelėje rusiškas dainas keitė angliškos. Džiaugdamasi, kad šiais metais Dainų dainelėje dauguma dainų skambėjo lietuviškai, ji kalbėjo: Tą lietuvišką žodį turime itin puoselėti, kad jis visur skambėtų, nes dėl jo gyvavimo, išlikimo sudėta daug aukų.

Stengdamasi pagerbti iškiliausius lietuvybei nusipelniusius asmenis, ji sumanė, o Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus pritarė jos sumanymui aprašyti XIX a.. pab.– XX a. pr. Vilniaus ir Seinų krašto lietuvybės žadintojus. 2001 m. Gražutės Šlapelytės-Sirutienės (1909–2009) lėšomis buvo išleista kartu su A. Gudonyte parengta knyga „Lietuvybės kovų verpetuose. Vilniaus ir Seinų kraštai XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje“.

Vilniaus universitete, vėliau Lietuvos mokslų akademijos salėje vykusiose knygos sutiktuvėse istorikė kalbėjo apie pasiaukojamą Vilniaus ir Seinų krašto lietuvių inteligentų, ypač kunigų ir teisininkų, veiklą. Jai rūpėjo parodyti, kad lietuvių kalbai labai sudėtingomis sąlygomis, kai, pasak Juozo Tumo Vaižganto, lietuvis savo sostapilėje Vilniuje buvo toks pat beteisis svečias, kaip Afrikos juodaodis Paryžiuje, kai lietuviai buvo ujami Rusijos carizmo ir niekinami lenkų dvasiškijos, lietuvių kalba per spaudą, visuomenines organizacijas vis dėlto buvo įvesta į viešąjį gyvenimą. O tie kovotojai už lietuvybę sugebėjo pasiekti, kad 1918 m. vasario 16 d. buvo paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės aktas.

Dr. Nastazija Kairiūkštytė, rinkdama medžiagą apie 118 lietuvybę labiau už viską branginusių šviesuolių, pasinaudojo 42 archyviniais šaltiniais, išstudijavo 12 sovietiniuose konclageriuose kalėjusių ar sušaudytų lietuvių bylų, panaudotos literatūros sąraše – 636 vienetai.

Skaitydamas knygą stebiesi, su kokiu kruopštumu rankioti biografijų, ypač visuomeninės veiklos faktai. Kai šiandien tenka girdėti pasipiktinimą dėl dabar vykstančios tautinių vertybių devalvacijos ir dejones, jog to nesustabdysi, nieko jau nepadarysi, patartina atsiversti šią knygą. Kiekvieno knygoje minimų šviesuolių veikla dėl lietuvybės jiems buvo savaime suprantamas dalykas.

Sutiktuvėse N. Kairiūkštytė pažymėjo, jog į šį darbą žiūrėjo kaip į misiją. Mano tikslas – kad kažkas skaitydamas pagalvotų: ar aš neturiu pareigos saugoti savo kalbą, ją išlaikyti, puoselėti, – jaudindamasi kalbėjo autorė.

Mokslinėse konferencijose, seminaruose istorikė yra perskaičiusi daugiau kaip 50 pranešimų, dauguma jų – Nepriklausomos Lietuvos metais. Kai kurie pranešimai skaityti tarptautinėse konferencijose ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, Estijoje. Diskusijose susilaukdavo ir jos išsakytoms mintims priešingų nuomonių. 1997 m. „Vorutos“ laikraščio skaitytojų konferencijoje jos pasakyta nuomonė, kad lietuviai turėtų leisti laikraštį lenkų kalba, susilaukė kritikos, tačiau buvo ir ją palaikančių žmonių.

N. Kairiūkštytė negali tylėti ir negaili aštraus kritikos žodžio, kai vyksta diskusijos tautiškumo ar aktualiais politikos klausimais, pvz. Želigovskio žygis į Lietuvą, Vilniaus grįžimas Lietuvai. Kai Vokietijoje radęs prieglobstį lietuvių tautos genocido vykdytojas Aleksandras Slavinas 1993 m. įtakingame Vokietijos laikraštyje „Die Zeit“ parašė 1941 m. Birželio sukilimą šmeižiantį straipsnį, istorikė tuoj nuskubėjo į archyvus ir paskelbė šį Lietuvos išdaviką demaskuojančių straipsnių. Negailėjo laiko, kad su nusikalstama šio Maskvos komunistų kolaboranto veikla supažindintų du Vokietijos korespondentus. Deja, jie Vokietijoje nerado laikraščio, kuris paskelbtų tiesą apie nusikalstamą A. Slavino veiklą.

Mokslininkė niekada nebuvo abejinga savo gimtinei. Aprašė kai kuriuos iš Sūduvos krašto kilusius iškilius žmones: plk. Leoną Gustaitį (1897–1942), politiką, visuomenės veikėją Petrą Karvelį (1897–1919), plk. Stasį Zaskevičių (1892–1971) ir daugelį kitų. Apie dr. Joną Basanavičių (1851–1927) rašė ne tik lietuviškoje spaudoje. Šių eilučių autorė prisimena, kaip 2001 m., kai Lietuvoje vyko daug įspūdingų renginių, skirtų mūsų tautos patriarcho 150-osioms gimimo metinėms, Lietuvoje tuomet ėjusio mėnraščio „Baltische Rundschau“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja Judith Lewonig paprašė N. Kairiūkštytės parašyti straipsnį apie J. Basanavičių. Istorikė, nors buvo labai užimta, rado laiko vokiškai skaitančiai Europai papasakoti apie dvasinį Lietuvos tėvą. Ir taip jau 20 metų turtingos dvasios sūduvė sponsoriauja ne tik Lietuvos laikraščiams ir žurnalams, bet ir užsienio.

Dr. Nastazija Kairiūkštytė yra laukiama pranešėja, diskusijų dalyvė ir viešnia daugelyje Vilniaus, jo krašto ir Sūduvos žemės renginių.

1989 m. istorikas profesorius Antanas Tyla kreipėsi į N. Kairiūkštytę, kad ji inicijuotų Vilniaus sugrįžimo Lietuvai 50-mečio įamžinimą. Mokslininkė ėmėsi iniciatyvos, subūrė talkininkų ir sponsorių grupelę ir 1989 m. ties Maišiagala, ten, kur lenkų okupacijos metais ėjo demarkacinė linija, buvo pastatytas ir iškilmingai atidengtas paminklinis akmuo. Istorikė susirūpinusi ir su gailesčio gaida balse kalba apie tai, kad šis prie Panevėžio autostrados stovintis akmuo šiandien stūkso apleistas, aplink prižėlę žolių ir piktžolių.

Istorikės iniciatyva buvo įamžinta jos pradinė mokykla. 2006 m. buvusioje jos vietoje pastatytas paminklinis akmuo, aprašyta mokyklos istorija.
100-ųjų metinių proga tėviškėje buvo pagerbti tėvai Stasys Kairiūkštis ir Ona Kairiūkštienė.

Susipažinęs su dr. Nastazijos Kairiūkštytės publikacijomis ir patriotine veikla, žaviesi jos kuklumu.

Sulaukusi garbingo jubiliejaus, istorikė kalba ne apie užtarnautą poilsį, o apie Tėvynei, gimtinei atliktiną pareigą. Nors būna akimirkų, kai istorikė, regis, rezignuoja. Bet tik trumpam. Ji vėl žvelgia į viską M.K. Čiurliuonio dienoraščių vaiko žvilgsniu, pasaulio grožiui plačiai atvertom akim. Dabar ji mintimis vis dažniau grįžta į tėviškę. Gerumo ir išminties kupinos poetiškos sielos Nastutės akys tarsi byloja Justino Marcinkevičiaus žodžiais, kuriuos kompozitorius Jonas Tamulionis įvilko į jaudinantį dainos, skambančios kaip giesmė, rūbą:
 
O tėviške, laukų drugeli margas!
Jau tavo pieva – mano atmintis,
kur tu skraidai skambi, lengva, spalvinga,
kaip atlaidų skarelės parugėm.
O tėviške, drugeli mano margas!
Po tavo sutrūnijusiu slenksčiu
lig šiol dar guli stebuklingi žodžiai,
kurių turbūt jau niekam nebereikės.
 
Bet Nastutė įsitikinusi, kad tų žodžių vis dėlto kam nors reikės. Todėl ji susikaupia ir eina ieškoti tų stebuklingų žodžių, vėl šluosto dulkes nuo archyvų bylų – dabar ji visą dėmesį yra sutelkusi giminės ir gimtųjų apylinkių istorijos tyrinėjimui.

Paprašys kuris laikraštis, radijo ar televizijos laidos vedėjas, ir Nastutė, pasisėmusi stiprybės iš savojo sodo gėlių, obelų ir vyšnių, vėl dalinsis savo enciklopedinėmis žiniomis, erudicija, sponsoriaus Nepriklausomos Lietuvos žiniasklaidai, skleis optimizmą, kurio labai reikia darbui vardan tos Lietuvos.
Visa savo, kaip mokslininkės, tyrinėtojos ir pilietės altruistiška esybe ji tarsi byloja Marcelijaus Martinaičio žodžiais:

Tau ačiū, Tėvyne, už kalbą.
Tau ačiū už dainą, už nuovargį ačiū.
Mes dirbame darbą.
 
Nuotraukose:
 
1. Monografijos „Lietuvybės kovų verpetuose. Vilniaus ir Seinų kraštai XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje“ viršelis
2. Monografijos „Vilniaus vadavimo sąjunga 1925 04 26–1938 11 25“ viršelis
 
Voruta. – 2010, rugpj. 7, nr 15 (705), p. 10.
Voruta. – 2010, rugpj. 21, nr. 16 (706), p. 10.

Voruta. – 2010, rug. 4, nr. 17 (707), p. 10.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra