2009 m. Gegužės 22 dieną Vilniaus rajono Juodšilių „Šilo“ mokykloje įvyko rajono lietuviškų mokyklų šventė „Vilniaus jovarai“.

Jos rengėjai – Lietuvių švietimo draugija „Rytas“, Vilniaus apskrities viršininko administracija, Juodšilių „Šilo“ vidurinė mokykla.

Šventėje dalyvavo moksleiviai iš devyniolikos lietuviškų mokyklų, kurių steigėjas yra Vilniaus apskritis ir Vilniaus rajono savivaldybė. Su švente moksleivius ir mokytojus sveikino Nusipelnęs Lietuvos mokytojas ir vienas iš „Ryto“ draugijos steigėjų Algimantas Masaitis, Seimo narys Gediminas Songaila, Švietimo ir mokslo ministerijos, Tautinių mažumų ir išeivijos departamento, kitų valstybės įstaigų atstovai.

Pedagogams, kurie neretai labai sudėtingomis sąlygomis ugdė ir tebepuoselėja lietuvių tautos kultūrą šiame krašte, buvo įteikti padėkos raštai, atminimo dovanėlės. Na, o moksleiviai džiugino varžydamiesi balsingomis dainomis, smagiu šokiu.

Neapleido jausmas, kad patekai tarp gerų senų pažįstamų, kurie turi ką pasipasakoti, apsvarstyti, aptarti…

…Antai lituanistė iš Reškutėnų, esančių Švenčionių rajone prie Kretuono ežero, Viktorija Lapėnienė visus kvietė apsilankyti, žadėdama aprodyti apylinkes ir visa, kas susiję su Lietuvos istorija, kartu primindama… „tik nepamirškite atsivežti akmenį“. Mat, bendruomenės iniciatyva ten nuspręsta Lietuvos tūkstantmečiui pastatyti paminklą, kuriame būtų įmūryti akmenys iš visos Lietuvos …

…Dūkštų pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Liuda kalbino pasirašyti kreipimąsi, kuriame reiškiamas susirūpinimas dėl kalbos likimo.

…Stanislovo Rapalionio /Šalčininkų rajonas, Eišiškės/ mokytojas metodininkas Vytautas Dailidka jau gyveno būsimomis savos mokyklos šventėmis, skubėjo apie jas patraukliai papasakoti, pakviesti.

Bet…

„Būkime kaip jovarai – šaknimis į žemę, šakomis į dangų“ – skamba kviečiantys žodžiai nuo scenos ir į ją pakilę Juodšilių mokyklos moksleiviai skardžiais balsais užtraukia prasmingą dainą „Šalyj kelio jovarai stovėjo“. Ne, juos subūrusi mokytoja Loreta Klimavičienė nežinojusi, kad šią giesmę savu himnu, yra pasirinkę romuviečiai… Tiesiog jai labai prasmingi pasirodę dainos žodžiai. Jai, dirbančiai su priešmokyklinukais, dažnai tenka ieškoti tokių išraiškos priemonių, kurios būtų suvokiamos ne tik protu, bet ir širdimi, kurios išliktų ir lydėtų žmogų visą jų gyvenimą. Ir kurios be atgrasios didaktikos teigtų svarbiausias vertybes apie gimtinę, kalbą, apie santarvę su gamta ir žmogaus ryšį su žmogumi. L. Klimavičienės klasėje 20 vaikų, iš kurių penki – lietuviukai, o penkiolika kitų – iš kitų tautybių šeimų. Pasak mokytojos, tai šeimos, kurios gerai supranta, kokioje valstybėje gyvena ir kokiais pagrindais savo ateitį turės grįsti jų vaikai.

Bet pokalbį nutraukia į sceną užkopę Mickūnų, vėliau – Rudaminos vaikų darželių auklėtiniai. Mažyliai paperka, priverčia prisiminti…

1912 metais lapkričio 29 dieną Petrapilyje buvo patvirtinti „Ryto“ draugijos įstatai, kuriuose rašyta: „Ryto“ lietuvių draugija turi tikslą šviesti Vilniaus apygardos lietuvius, kaip reikalauja Rymo katalikų tikėjimo mokslas“. Draugija laikė savo priederme steigti ir laikyti pradines ir liaudies mokyklas, vakarines ir šventadienio pamokas suaugusiems, mokytojų seminarijas, liaudies universitetus, liaudies knygynus ir skaityklas. Gyvenimui bėgant, o istorijai tarsi kokiai koketei žaidžiant valstybių ir žmonių likimais, „Ryto“ veikla prislopdavo, vėl atgydavo ir su naujom jėgom versdama į lietuvybės vagą. Tarp dviejų pasaulinių karų Vilniaus krašte skirtingu metu veikė 385 lietuviškos pradinės mokyklos. Privačiose lietuvių mokyklose Vilniaus krašte „Ryto“ mokytojai skleidė lietuvišką švietimą ir gaivino tautinę dvasią. Po 1935 – 1936 m. m. Lenkijos valdžios represijų bangos prieš lietuvių kultūros ir švietimo veiklą „Ryto“ lietuvių švietimo draugija 1938 m. buvo likviduota.

…Ir štai 2004. 04. 03 lietuvių švietimo draugija „Rytas“ buvo atkurta. Skelbiami tie patys draugijos tikslai. Sovietmečiu daugelyje Pietryčių Lietuvos vietovių veikę rusiškos ir Lenkiškos mokyklos. 1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, lietuviškų mokyklų tinklas buvo plečiamas gana vangiai. Priežastys kelios: trūko patalpų, sulaukta netikėto pasipriešinimo iš vietos gyventojų, bevelijančių teikti prioritetus lenkiškajai kultūrai. Tuo labiau, kad kaimyninė valstybė per įvairius labdaros ir paramos fondus skyrė nemažai dėmesio materialinei lenkiškų mokyklų bazei stiprinti.

Taip atgimstančioje Lietuvoje daliai lietuvių iškilo naujos grėsmės, o švietimo sistemai ir Vilniaus apskričiai – nauji iššūkiai.

Apskritis perėmė iš Vilniaus rajono mokyklų steigėjo funkcijas.

Tačiau….

Tačiau ir šiandien Juodšilių „Šilo“ mokykla yra aptverta labai aukšta tvora.

Ar tai reiškia, kad Lietuvos valstybėje lietuviška mokykla nėra pakankamai saugi?

Ir kodėl tautinių mažumų ir išeivijos departamento atstovas Alfonsas Kairys departamento padėkos raštą įteikė „Ryto“ draugijai? Ar tai reiškia, kad ši lietuvybės idėjas puoselėjanti draugija Lietuvoje vėl tapo mažumos viltimi?

Ir kodėl Lietuvoje į šventę susirinkę lietuviai pasirašo tokio turinio kreipimąsi:

„LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTUI, LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMUI, VALSTYBINĖS KALBOS KOMISIJAI KREIPIMASIS DĖL LIETUVIŲ KALBOS IŠSAUGOJIMO

Mes, Vilniaus rajono lituanistai, kreipiamės į Jus norėdami išsakyti savo nuogąstavimus dėl lietuvių kalbos išlikimo.

Nors tolerantiškoje mažumoms Lietuvoje gyvena nemažai įvairių tautybių žmonių, bet tik vienos tautos atstovai reikalauja įteisinti mūsų abėcėlėje svetimos kalbos rašmenis. Reikalavimas rašyti lenkų pavardes lenkiškais rašmenimis kelia grėsmę lietuvių kalbai. Tai būtų pirmas žingsnis lietuvių kalbos (šiuo metu niekieno nesaugomos ir neginamos) naikinimo link.

Kiekviena tauta gerbia ir puoselėja savo gimtąją kalbą. Negi mes, lietuviai, pagrįstai galėdami didžiuotis seniausia indoeuropiečių kalba, imsime patys ją griauti, darkyti ir keisti šimtmečiais nusistovėjusias kalbos normas ir tradicijas?

Nenorime, kad mūsų kalba, ilgus amžius lietuvių tautos saugota, aptaškyta knygnešių krauju, iškentėjusi įvairias tremtis ir pažeminimus – XXI a. taptų laisvos Lietuvos politikų įkaite ir būtų aukojama dėl ekonominių problemų sprendimo. Kyla pagrįstas klausimas – kodėl besąlygiškai norima vykdyti svetimos valstybės reikalavimus? Juk tarptautiniu požiūriu Lenkija ir Lietuva yra lygiaverčiai subjektai.

Kadangi kalba – tai visos tautos turtas, o ne vien valdžios nuosavybė, norėtųsi, kad valstybė oriai ir garbingai saugotų didžiausią tautos vertybę – Kalbą ir nepasiduotų savanaudiškiems kitų valstybių reikalavimams. Pasekmės gali būti nebepataisomos.

Lietuvos tūkstantmečio proga viliamės teisingo lietuvių tautai sprendimo“.

Autobusų stotelėje sutikta graži juodaakė Virginija /tebūnie tokiu vardu/ švariausia lietuvių kalba paaiškino, kad tėveliai nusprendė leisti ją į lenkišką mokyklą. Su kokia ateitimi sieja dukters gyvenimą ši pora?

Į šį klausimą būtų galima atsakyti nebent remiantis mokytojos, kuri nepanoro, kad būtų minimas jos vardas, žodžiais: „mano mokykloje ne visada su manim kalbamasi todėl, kad aš dėstau lietuvių kalbą. Iš Lenkijos atvykę svečiai, o ir kunigai, nuolat perša mintį, kad šis kraštas – sudėtinė laikinai prarasta Lenkijos dalis. Žinote, mums, kurie čia dirbame, reikia ne padėkos raštus dalinti, bet paminklus statyti“.

Ir, tarsi skaitytų besiklausančiojo mintis, aiškina: „žinau, kad tuo sunku patikėti ir nelabai kas ir tiki. Tarkim, kokios Žemaitijos mokytojams mūsų padėtis šiame krašte visai nesuprantama. Jie tiesiai klausia ar ten esanti Lietuva, ar galioja LR įstatymai?“.
 

Na, taip, – tektų atsakyti. – Lietuva.

Tačiau ten gyvenantys kai kurių politinių srovių įtakojami lenkų tautybės Lietuvos piliečiai neretai linkę identifikuotis ir savo vaikų ateitį sieti su kaimynine Lenkija, o ne su nepriklausoma Lietuva. Todėl ne tik reikalauja, kad jų mažumai būtų sudaromos sąlygos ugdyti vaikus lenkiškose mokyklose, bet ir siekia, kad mažėtų lietuviškos kultūros ir švietimo įtaka. Tai pasakytina ypač apie tuos, kurie nepajėgūs žvelgti toliaregiškai.

Tuo pat metu yra ir kitoks požiūris.

Štai Rudaminos vaikų darželio, kuris veikia jau aštuonerius metus, direktorė džiaugiasi, kad tarp jos auklėtinių net 45 procentai ne lietuvių tautybės vaikų. „Mūsų tikslas – išmokyti vaikus lietuvių kalbos ir parengti mokyklai, – pasakoja Valerija Arbočienė. – Tėveliai atsakingai suvokia, kad vaikams atsivers daugiau galimybių toliau tęsti mokslą, jeigu jie bus baigę lietuviškas mokyklas. Malonu, kad poreikis ugdyti vaikus lietuvių kalba nuolat didėja, ne kiekvienais metais galime priimti visus norinčius. Šiemet užregistravome projektą dėl darželio plėtros“.

Taigi, nuo ko – nuo tėvelių sąmoningumo ar skaičių ekvilibristiką įvaldžiusių politikų priklauso kuria kalba vyks ugdymas Lietuvos mokyklose?

„Kai 1994 metais organizavome pirmąją Vilniaus rajono moksleivių dainų šventę, svajojome, kad ji taps tradicinė ir šiemet būtume šventę jau penkioliktą kartą. Deja. Taip neatsitiko. Ta pirmoji kol kas liko vienintelė, – tokiais žodžiais į susirinkusius kreipėsi Vilniaus apskrities Švietimo tarybos pirmininkė Danguolė Sabienė. – Atrodo, kad šiai šventei ruošėmės seniai seniai, gal net nuo 1918-ųjų. Kad šiandien mes rengiame tokią šventę, turime būti dėkingi ir tiems žmonėms, kurie Vilniaus rajono meno saviveiklai, dainai, šokiui, muzikai atidavė savo gražiausius metus“.

Vieną po kito atsiimti draugijos „Rytas“ padėkos raštų ir atminimo dovanėlių ji kvietė žmones, kurie Vilniaus rajono meno saviveiklai: dainai, šokiui, muzikai skyrė gražiausius savo gyvenimo metus: Rudaminos „Ryto“ gimnazijos lietuvių ir literatūros mokytoją Angelę NAŠLIŪNIENĘ, Lietuvos nusipelniusią mokytoją Anelę BILIŪNAITĘ, ilgametę Buivydiškių žemės ūkio technikumo lietuvių liaudies šokių kolektyvų vadovę Valentiną BASALYKIENĘ, ilgametę Rukainių vidurinės mokyklos mokytoją Alfredą CECHANOVIČIENĘ, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją metodininkę Bronislavą DAUNORIENĘ, ilgametį Rudaminos vidurinės mokyklos muzikos mokytoją Aloyzą GURECKĄ, ilgametę Mickūnų vidurinės mokyklos muzikos ir lietuvių kalbos mokytoją Ireną KIVERIENĘ, Marijampolio vidurinės mokyklos pradinių klasių mokytoją Danutę KARVELIENĘ, Buivydiškių žemės ūkio technikumo pučiamųjų instrumentų orkestro vadovą Vytautą MICKŲ.

Stebėtojui galėjo pasirodyti keista, kad šventės dalyvių nepasveikino nei vienas savivaldybės darbuotojas. O juk, logiškai mąstant, kam, jeigu ne jiems pirmiausia turėtų rūpėti, kad jų teritorijoje būtų paisoma Lietuvos Konstitucijos, savo 14 straipsnyje skelbiančios, jog „valstybinė kalba – lietuvių kalba“, o 5-jame – „vadžios įstaigos tarnauja žmonėms“.

Vaikams nesvarbūs suaugusiųjų žaidimai.

Jiems šventė buvo šventė: su gražiai mamų išlygintais drabužėliais, ilgam įstrigsiančiu scenos jauduliu, padidėjusiu draugų būriu.

Tikėkimės, kad „Vilniaus jovarų“ neištiks jos pradininkės likimas, kad ji augs ir taps tradicine. Juk apie tai ir svajoja rengėjai…