1. Sibiro istorijos tamsioji pusė

Sibiras apima didžiulius plotus nuo vakarinės Uralo kalnų papėdės iki Ramiojo vandenyno, o jo plotas sudaro 10 mln. kv. km. (Europos – 10, 4 mln. kv. km.). Visas Sibiras XIII amžiuje, išskyrus jo pakraščius, buvo Mongolų imperijos dalimi. Skylant Aukso ordai, XV a. čia susikūrė Sibiro chanatas, vienijantis neskaitlingas vietines tiurkų genties tautas. XVI amžiuje į Sibirą pradėjo skverbtis rusai. Sibiro prisijungimą prie Rusijos nulėmė kazokų atamano Jermako žygis į Sibirą 1579 metais, kuriame jo kariauna 1582 m. prie Irtyšiaus upė sutriuškino pagrindines chano karines pajėgas. Bet vietinių gyventojų pasipriešinimas ateiviams dar ilgai tęsėsi. Pats Jermakas nuskendo sužeistas 1585 m. Irtyšiaus upės intake Vagojuje. Jėgos buvo nelygios – kazokai turėjo šaunamus ginklus, mažos tautelės rimtai priešintis negalėjo. Istorikai iki šiol nesutaria – Sibiro plotai buvo užkariauti ar tiesiog įsisavinti. Iki šiol čia randasi didžiulės beveik neapgyvendintos erdvės. Iki XVIII a. prie Rusijos buvo prijungti Sibiro taigos rajonai, XIX a. visas vidurio Sibiras iki Ramiojo vandenyno. Vietiniai gyventojai naujiems šeimininkams privalėjo mokėti duoklę – jasaką. Buvo pastatytos tvirtovės: Tiumenė (1586 m.), Krasnojarskas (1628 m.), Vladivostokas (1860 m.) ir kitos, virtusios stambiais miestais. Vietinės tautelės ilgainiui asimiliavo ir jų atstovai tapo absoliuti mažuma. Taip Krasnojarsko krašte pagal 2002 metų gyventojų surašymą iš 2,9 mln. gyveno chakasų 4489, nencų 3188, tuvinų 1492. Daugelis tautelių ištirpo visam laikui, nespėjusios pažinti savo kalbos rašto.

 

Valdyti ir įsisavinti prie šalies prijungtus plotus buvo reikalingi tose vietose nauji gyventojai. Jais tapo Rusijos piliečiai iš europinės dalies, ieškantys laisvų žemių žemdirbystei ir buvo valstybės remiami pagal specialias programas. Ne mažai iš jų, kaip prakutę ūkininkai, kolektyvizacijos metu 1930 m. buvo tremiami tame pačiame Sibire į dar tolimesnes vietas miško bei kitiems sunkiems darbams. Kitą gyventojų srautą į šiuos kraštus sudarė tremtiniai, kaliniai bei katorgininkai. Jau XV a. Rusijos teisė už nusikaltimus, apart įkalinimo, numatė priverstinius šeimų iškėlimus iš gyvenamosios vietos, suteikdama šiam procesui terminą – „iš kiemo šalin“ (So dvorą von). Tada gyventojai buvo šalinami iš savos gyvenvietės, valsčiaus. Sibiro tremties istorija prasideda 1586 metais, kada Tobolske buvo paskelbtas įsakymas, numatantys gaudyti pabėgusius baudžiauninkus, maištininkus ir tremti juos į Sibirą. 1662 m. Sibire tremtinių buvo 8 tūkst. iš 70 tūkst. šio krašto gyventojų. Caras Petras pirmasis 1688 m. įteisina katorgą, kuri galėjo būti terminuota arba iki gyvos galvos vietoj mirties arbą kitų bausmių, pavyzdžiui nukirsti ranką arbą pirštą. Vėlesniais carų potvarkiais tremties ir katorgos taikymo nuostatos plėtėsi ir pagrindinai aprėpė politinius priešininkus. Visų šių sankcijų rezultatas – XIX a. bėgyje į Sibirą priverstinai buvo išsiusta 864,5 tūkst. žmonių. XX amžiaus pirmoje pusėje Sibiras neprarado savo paskirties kaip tremties vieta. Rusijos carus pakeitusi valdžia šiuos mastus išplėtė, tremdama ištisas tautas. Ši lemtis neaplenkė ir daugelio Lietuvos gyventojų.

 

Kada Sibire atsirado pirmieji lietuviai, jų tarpe tremtiniai, galima spręsti, kad Lietuva visą XIX amžių buvo okupuota Rusijos ir jai buvo taikomos ypatingo rėžimo priemonės – lietuviškos spaudos draudimas bei vykę sukilimas, turėjo pagrindo atsirasti tokiems trėmimams. Rusijos istoriniuose šaltiniuose randama, kad po 1831 ir 1863 metų sukilimų Lenkijoje ir Lietuvoje tik Jenisėjaus gubernijoje buvo 14 tūkst. lenkų tremtinių. Oficialus dabartinės Krasnojarsko valdžios interneto portalas „Krasnojarsko kraštas“ pateiktoje apžvalgoje „Pilietinės visuomenės vystimasis“ straipsnyje „Lietuviai Krasnojarsko krašte“ rašo: „Į Sibirą pirmieji lietuviai arba „litvinai“, kaip juos tada vadindavo, papuolė pirmųjų kazokų-naujų žemių praeivių sudėtyje. Vėliau Jenisėjaus gubernijos gyventojus atstovavo lietuviai tremtiniai, o panaikinus baudžiavą – laisvai perskėlę valstiečiai. 1897 m. gubernijoje priskaičiuota 228 žmones, kalbantys lietuviškai arba „žemaitiška“ (žmudskom nariečiji) tarme. Iš jų kiekvienas penktas gyveno miestuose (aukštas rodiklis), vyrų buvo dvigubai daugiau nei moterų.“

 

Pradėjusi veikti Sibiro geležinkelio magistralė sudarė palankias sąlygas pasiekti šį tolimą kraštą. Tuo pasinaudojo nemažas lietuvių skaičius, į ten pasitraukusių pirmojo pasaulinio karo metais, kurie ten turėjo pabėgėlių statusą. Tomsko mieste veikė Centrinis lietuvių biuras, kuris, pasibaigus karui, rūpinosi savo tautiečių grįžimu į Lietuvą. Šio biuro pirmininkais buvo K. Pabėrža ir K. Binkis. Tuo metu trylikoje Sibiro miestų veikė lietuvių visuomeninės organizacijos. Antrasis Sibiro lietuvių suvažiavimas 1919 m. vasario mėnesį (pirmas suvažiavimas įvyko 1918 m.) priėmė sprendimą leisti laikraštį lietuviams. Šis laikraštis „Sibiro lietuvių žinios“ 1919 m. gyvavo vos keletą mėnesių, buvo išleista 12 numerių. Visa tai vyko itin sudėtingomis pilietinio karo sąlygomis. Jenisėjaus gubernijoje (1934 m. šioje teritorijoje buvo įkurtas administracinis vienetas – Krasnojarsko kraštas) 1920 m. pagal vykusį gyventojų surašymą čia gyveno 1 200 lietuvių. Tuo pačiu šios gubernijos valdyba gyventojų evakuacijai nurodo, kad į Lietuvą išvyko 5 100 žmonių. 1926 m. šiame krašte gyveno 741 lietuvis, o 1939m – 302.

 

Tragiškiausiai Krasnojarsko krašte lietuvių skaičių papildė 1941 m. apie 2 500 vyrų-lietuvių, kurie tų metų birželio 14 dienos tremties metu N. Vilnijoje buvo atskirti nuo savo šeimų ir patalpinti „Kraslage“ bei Norilske, kur juos sutiko nepakeliamos buities ir darbo sąlygos. Į Lietuvą pokario metais iš jų sugrįžo tik vienetai.

 

Pokario 1945-1951 metais į Krasnojarsko kraštą buvo ištremta 1948 m. – 20 500, 1949 m.- 2 300, 1951 m. – 8 500 ir 1952m. – 1 100 Lietuvos gyventojų, kurių daugumas buvo įdarbinti miško pramonėje. Dalinai su tuo tapatinamas šios pramonės šakos šiame krašte suklestėjimas, tuo metu turėjusios svarbų vaidmenį medienos eksportui į Vakarų valstybes. Nuo 1956 metų tremtiniai pradėjo masiniai grįžti į Lietuvą, palikdami tūkstančius savo artimųjų amžinam poilsiui svetimoje žemėje. Tik dalis jų palaikų po 1988 metų buvo atgabenti ir prigausti savo gimtajame krašte. Be tremtinių, šiame krašte lageriuose buvo įkalinta nemažas lietuvių skaičius.

 

Remiantis paskutiniu 2002 metų visuotinu gyventojų surašymu Sibiro rajonuose, į kur buvo tremiami Lietuvos piliečiai Jakutija, Buriatija, Tomsko, Altajaus sritis, užfiksuoti didesni lietuvių skaičiai tik Irkutsko srityje – 1 669 ir Krasnojarsko krašte – 2 198. Tuo tarpu šiuo metu lietuvių bendrijos visuomeninių organizacijų pagrindais yra registruotos visose tremties srityse, nors kartais gyvena itin mažas lietuvių skaičius (pav. Jakutijoje – 180).

 

Krasnojarsko krašte 2002 metais kitoms tautybėms savo priklausomybę deklaravo: latvių – 3 507, estų – 4 104. Lietuvių iš 2 198 kas trečias tuo metu šiame krašte gyveno Krasnojarsko mieste, vyrų buvo 43 procentai. Tik 61 procentas iš jų nurodė laisvai kalbantis lietuviškai. 1990 metais pradėta kurti Krasnojarsko krašto lietuvių bendruomenės visuomeninę organizaciją, vėliau tapusia „Lituanika“. Nuo 2004 m. ji buvo reorganizuota į Krasnojarsko regioninę nacionalinę kultūrinę autonomiją „Lietuva“. Jos pirmininku nuo 1997 metu yra Antanas Rasiulis, 1948 m. − tremtinių šeimos narys, gimęs 1947 m. A. Rasiulis − Pasaulio lietuvių bendrijos (PLB) valdybos narys, išrinktas LPB XIII Seime 2009 m. Vilniuje, šioje valdyboje dirba Rusijos reikalų komisijos pirmininku, yra užsienio lietuvių reikalų koordinavimo komisijos prie LR Ministrų tarybos − veikiančios nuo 2009 m. birželio mėn. (komisijos pirmininkas Andrius Kubilius) − narys.

 

Visos lietuvių bendrijos Sibire savo veikloje susiduria su milžiniškų atstumų problema, kas apsunkina siekius apjungti savo tautiečius bendrai veiklai. Krasnojarsko organizacijoje „Lietuva“ registruota apie 800 narių – buvusių politinių kalinių, tremtinių ir jų palikuonių, iš jų aktyvių apie 150. Kadangi ši visuomeninė organizacija yra kultūrinės krypties, ją palaiko ir finansuoja vietinė valdžia. Šios paramos dėka Krasnojarsko „Lietuva“ turėjo galimybe dalyvauti 2008 m. Dainų šventėje Vilniuje, kur buvo pristatytas jos choras „Rūta“. Šis įvykis buvo atžymėtas krašto vietinėje spaudoje. Deramai buvo atžymėtos 1948 m. didžiosios tremties 50 ir 60 metų sukaktys. Renginiuose dalyvavo Krasnojarsko valdžios ir visuomenės, bei patriotinės – švietėjiškos visuomeninės organizacijos, tiriančios stalininių represijų pasekmes „Memorialas“ atstovai. Pastatyti Krasnojarsko apylinkėse paminklai negrįžusiems iš tremties. Nuo 2003 metų mieste prie vidurinės mokyklos Nr. 6 (direktorius K. Masiulis) ne tik veikia sekmadieninė lietuvių mokykla, bet ir yra autonomijos centras, sudarantis sąlygas organizuoti įvairius renginius. Yra sukurtas filmas apie šios visuomeninės organizacijos veiklą.

 

Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) ir Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos (PLJS) suvažiavime 2010 m. birželio 29-30 dienomis Vilniuje susirinkę viso pasaulio lietuvių bendrijų atstovai svarstė vieną iš dienotvarkės klausimų: „Ko mes pageidaujame iš Lietuvos?“. Svarstant šį gana provokuojantį klausimą ir esant prieštaringoms nuomonėms, įvertinant pačios Lietuvos sudėtingą padėtį, akcentu tapo Sibiro lietuvių atstovo Antanas Rasiulio šiuo klausimu nuomonė, kuris savo pasisakyme pareiškė, kad jie iš Lietuvos nieko nereikalauja, o stengiasi jai patys duoti, gražindami genofondą, kuris į Lietuvą ateina per „Lietuvių namus“ – gimnaziją, kur mokosi lietuvių kilmės vaikai iš Sibiro. Jo paties palikuonys: dukra baigusi aukštąjį mokslą Vilniuje ten dirba, sūnus taip pat ten mokosi. Santykius su vietine krašto visuomene jis taip apibūdina, kad į darbuotojus Lietuvos kilmės rusai žvelgia pozityviai. Jis sako: „Ją (nuomonę) sukūrė mūsų seneliai, tėvai, kurie atsidūrė tremtyje. Jie buvo vertinami, nes gerai dirbo. Šiandiena stengiamės išlaikyti gerą lietuvio vardą, stiprinti Lietuvos įvaizdį.“

 

Sibiro lietuviai šiandiena, tai neatskiriama mūsų tautos skaudžios istorijos dalis, kurie dėl įvairių priežasčių negrįžo į savo kraštą. Jie visi priklauso pasaulio lietuvių išeivijos bendruomenei. Pastarieji, išblaškyti milžiniškose teritorijose, turi menkesnes sąlygas išlaikyti savo tautos gyvastį, palyginus su mūsų tautiečiais JAV arba Vakarų Europoje, kur mūsų išeivija turi daugiau nei šimtmetį suformuotą bazę lietuvybei palaikyti ir puoselėti: apie 170 mokyklų lietuviams, 20 radijo stočių, 35 periodinius leidinius bei ilgametes bendravimo tradicijas. Vienintelį pliusą mūsų išeiviai buvusiose SSSR respublikose turi – valstybės remiamą programą sugrįžimui į savo kraštą, kuria jau spėjo pasinaudoti nemažas jų skaičius ir čia daugeliui gelbsti lietuvių bendruomenės.

 

Šalia Lietuvos valstybės įstaigų ryšiams su išeivija, didelis darbas atliekamas visuomenine iniciatyva. Antano Sadecko 1989 m organizuota bendrija „Lemtis“ per 20 metų Sibire ir Komijoje aplankė, tvarkė ir aprašė apie 70-80 procentų tuose plotuose esamų lietuvių kapaviečių, paruošė 200 vienetų jų schemas ir aprašymus, sukurtas ne vienas filmas, kuriuose taip pat pasakojimai apie ten gyvenančius lietuvius. Šią tradiciją tęsia Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT), kiekvienais metais organizuojanti jaunuolių grupių išvykas į buvusias tremties vietas „Misija Sibiras“, kur jaunoji karta akis į akį susitinka su mūsų tautos skaudžia praeitimi ir ten dar gyvenančiais lietuviais.

 

Šiaulių TV studija 2008 metais yra sukūrusi filmą „Tremties vaikai“, pasakojantį įspūdžius į Krasnojarsko krašto ir Irkutsko srities rajonus kelionės grupės buvusių tremtinių, tada dar vaikiško amžiaus, organizuotą Radviliškio Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) filialo iniciatyva. Šios išvykos dalyvių filialo pirmininkės Stasės Janušonienės, Irenos Palionienės, Virginijos Radišauskienės ir Šiaulių televizijos operatoriaus Egidijaus Juščiaus susitikimų akimirkos su savo tautiečiais atokiausiose Sibiro gyvenvietėse palieka tikrai giliai įsimintinus epizodus. Ten po tremties užsilikusių mūsų tautiečių jausmus taip apibūdino šios ekspedicijos dalyviams Krasnojarsko mieste gyvenantis Pranas Mašnickas, kurio tėvai sugrįžo į Šiaulius, o jis pasiliko čia. „Gyvendamas čia, jaučiu ilgesį Lietuvai, noriu į ją grįžti. Kai svečiuojuosi gimtinėje, vėl mane traukia atgal, kur viskas tapo lyg sava“ – dėsto buvęs pakruojietis, Lietuvą su tėvais palikęs, būdamas dvylikos metų – kaip persodintas ir sunkiai prigyjantis medis.

 

Ne mažiau jaudinančiai apie Sibire likusius lietuvius, jų šiandieninę buitį ir nuotaikas pasakoja Kazio Domarko iniciatyva 2008 m. sukurtas filmas „Tremties takais“. Kazys Domarkas, Marijampolės verslininkas, gimė tremtyje Artiugino gyvenvietėje ant Angaros upės kranto Krasnojarsko krašte. Jis yra įregistravęs asociaciją „Tremties vaikai“, apjungiančia tuos, kuriems buvo lemta savo pirmus gyvenimo metus gyventi jų šeimų tremties vietovėse. Šios asociacijos iniciatyva buvo organizuotos tris išvykos į tremties vietas Krasnojarsko krašte. Paskutinė 2009 m. birželio mėnesį nebuvo nepastebėta vietinio rajono laikraščio ‚Angarskaja pravda“, kuriame apie jų apsilankymą buvo patalpintas straipsnis „Vaikystės krantai“. Asociacija turi sukaupusi daugiau nei 12 valandų filmuotos medžiagos, surengta daugybė foto parodų, susitikimų su moksleiviais. Tuose kraštuose dėl įvairių asmeninių priežasčių savo šaknis įleido tik nedidelė dalis buvusių tremtinių. Įvairiai susiklostė kiekvieno iš jų gyvenimas. Tie kurie palaiko ryšį su savo artimaisiais Lietuvoje, skaito lietuviškas knygas ir domisi spauda, neblogai žino savo tėvų gimtąją kalba, dalis – ją baigia pamiršti, o jų palikuonys įsilieja į vietinių gyventojų gretas.

 

Visa sukaupta medžiaga apie likusius ir ten gyvenančius lietuvius Sibiro platybėse išliks ateinančioms kartoms ir nebus balta dėme, kokia yra mūsų protėvių atžvilgiu, į ten patekusių XIX-jame amžiuje. Šiaulių „Aušros“ muziejuje galima matyti tik keletą iš to amžiaus išlikusių Sibiro tremtinių laiškų, nuotraukų bei apyvokos daiktų.

 

Rusijoje, tapus jai nepriklausomai valstybei, susiklostė didelis socialinio vystimosi kontrastas tarp didžiųjų miestų ir kaimų. Jis dar ryškesnis Sibiro atokesnėse vietovėse. Ten vaizduotėje išjungus, kartais pasitaikančius importinių markių automobilius ir asfaltu padengtas kai kurias gatves be įrengtų šaligatvių – susidaro sustojusio laiko vaizdas, matytas daugiau nei puse šimto metų atgal.