Senosios Lietuvos herbas! Ar?!.

Autorius: Data: 2017-01-03, 08:45 Spausdinti

Senosios Lietuvos herbas! Ar?!.

Senosios Lietuvos herbas  K. Grunenbergo herbyne, Vokietija, 1480 m.

 

Violeta RUTKAUSKIENĖ, JAV

Kai 2009 m. užsienio bibliotekose pavyko surasti gan originalių, neįtikėtinai įdomių ir tikrai daugeliui nematytų senosios lietuviškos heraldikos pavyzdžių, istorijos tyrinėtojams (ne tik man) buvo didelė staig­mena. Lietuvos istorikams skelbiant, jog lietuviškos heraldikos užsienio šalių archyvuose beveik nėra išlikę (gal su keliomis išimtimis Prancūzijoje ir Belgijoje), vienu įkvėpimu per bemiegę savaitę viduramžių herbynuose pavyko surasti didelį pluoštą įdomiausių lietuviškos heraldikos atvaizdų. Vėliau, tęsiant paiešką, lietuviškų herbų vien tik su Vyčiu susikaupė apie keturiasdešimt, o pridėjus kitus ir daugiau. Dabar tie atvaizdai kartu su papildomai surinkta informacija jau nebetelpa į tris storiausius segtuvus. Kai kurie Lietuvai priskiriami herbai, juose esantys ženklai, simboliai ir prie jų esančios legendos, užrašai yra ne tik nematyti, bet ir keliantys nemažai klausimų: ar jie lietuviški… Lietuvos spaudoje prieš Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio šventę publikuoti surasti atvaizdai netrukus buvo pastebėti, o istoriko T. Baranausko vedamame Lietuvos istorijos internetiniame forume dėl jų net kilo diskusija, bet, pritrūkus išsamesnės informacijos, greit prigeso. Labiausiai visi sujudo ir nusistebėjo dėl Konrado Grunenbergo knygoje „Riteriai ir didikai Konstance“ („Ritters und Burgers zu Constanz“) surasto Senosios Lietuvos herbo, kuriame atvaizduota stilinga bajoriška kepurė ar skrybėlė, o prie jos metraštininko paliktas vokiškas įrašas, skelbiantis: „Alt Littavo“ (liet. Senoji Lietuva) [1].

Herbas su skrybėle – Lietuvos heraldikos mįslė…

Istorijos mylėtojai šį herbą iškart pavadino Lietuvos heraldikos mįsle, nes čia atvaizduotas Senosios Lietuvos herbas mūsų heraldikai visai nematytas. Lietuviškai heraldikai nebūdingas ir toks simbolis – kepurė ar skrybėlė. Tad herbo pavadinimą –„Senoji Lietuva“ kol kas vartojame tik sąlyginai, kopijuodami metraščio autoriaus paliktą įrašą, kol paaiškės daugiau informacijos apie patį herbą ar jo kilmę[2]. Koks tai herbas? Spėliojo daugelis besidominčių heraldika, tačiau šią mįslę tuo metu įminti dar buvo sunku.
Kai kas iš karto šį herbą atmetė kaip nelietuvišką, kiti bandė ieškoti sąsajų su Lietuvos valdovo ar Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžios ženklu, treti – su frygų laisvės kepure, dar vienai grupei jis buvo tik klouno ar nykštuko kepurė. Kokio nors apčiuopiamesnio paaiškinimo palyginimui nei vieniems, nei kitiems nesisekė surasti. Internete kilusi diskusija plačiau neišsivystė, nes, iš tikrųjų, lietuviškoje heraldikoje tokio ženklo ir su žiburiu negalėjai rasti, o istorijoje, kaip tada sakė istorikai, apie tai nepastebėta jokių užuominų.

Senosios Lietuvos herbas K. Grunenbergo  herbyne, 1480 m.

Pirma žinia – XIV a. herbyne

Pagrindinę sensaciją apie niekur negirdėtą Senosios Lietuvos herbą mums palikęs 1480 m. išspausdintas K. Grunenbergo herbynas (Ritters und Burgers zu Constanz) suteikia ir daugiau informacijos. Kiek žemiau, po kepure, yra ir kitas puošnus keturių laukų herbas su dviem heraldinėmis figūromis, o virš jo esantis įrašas byloja, kad čia matome Lietuvos hercogo (Hercog von Littavo) herbą. Pirmame lauke baltu apsiaustu vilkintis raitelis ant balto žirgo rankoje laiko pakeltą kalaviją. Kitame skydo lauke – juodas karys ar riteris su pakeltu kalaviju, ranka besiremiantis į mėlynos spalvos riterišką skydą. Figūros pažįstamos ir žinomos – tai lietuviškas raitelis – Vytis ir Trakų (?) karys. Jos naudotos Kęstučio ir Vytauto antspauduose ir jų heraldikoje. Tad viršuje esantis Senosios Lietuvos herbas neturėtų būti dailininko, metraštininko ar herbyno sudarinėtojo lakios vaizduotės ar išmonės vaisius. Viskas dera: Senoji ir Naujoji Lietuva viena šalia kitos. Atrodytų, jog abu herbai vienas su kitu susiję, kažkuo artimi, jei jau herbyno sudarytojas juos kartu sustatė ir sugrupavo. Tad nevertėtų čia įžvelgti sudarytojo klaidos, mąstant, o gal ką klaidingai nupiešė…
Pats herbyno sudarytojas Konradas Grunenbergas gerai nusimanė heraldikos srityje, buvo riteris, o ruošdamas herbyną naudojosi originaliais dokumentais ir archyvine medžiaga, pasilikusia Konstanco rotušėje po garsiojo Konstanco bažnytinio susirinkimo (1414–1418). Tame 1480 m. leidinyje Senosios Lietuvos herbas atvaizduotas gan neįprastai  – kaip raudona su mėlynais atvartais tirolietiška skrybėlė, papuošta plunksna. Šis Lietuvos herbas atkartojamas ir vėlyvesnių laikų herbynuose, tik kiek skirtingais kito laikmečio mados vaizdais. Štai XVI a. I p. Bavarijos biblio­tekoje saugomame Vokietijoje sudarytame herbyne „Wappenbuch“ (BSB Cod icon 392) – toji kepurė vaizduojama tarsi mūsų laikų Kalėdų Senelio – raudona su baltu atvartu. Prie jos taip pat yra ir įrašas, kurį pilną sunku įskaityti, tik keli žodžiai: viršuje – „Litto uno (?)“, o žemiau – „von Littovino (?)“, padeda suprasti, kad tai susiję su Lietuva. Kad neklystame įžiūrėdami lietuviškus ženklus, rodo ir šalia esantis kitas herbas – toks pat kaip ir K. Grunenbergo knygoje pieštasis – su baltu raiteliu ir juodu kariu, laikančiu mėlyną skydą. Šalia jo esantis įrašas liudija Vytauto Didžiojo, lietuvių valdovo, titulą. Taigi šis herbas turi ryšį su Vytautu Didžiuoju – to meto Lietuvos valdovu.

Senosios Lietuvos herbas XVI a. herbyne, Vokietija

Ankstyviausiai, kaip pavyko nustatyti, šis herbas fiksuotas XIV a. „The Zurich Rool of Arms“ herbyne. Čia toji kepurė atvaizduota raudonos skrybėlės pavidalu. Ciuricho herbynas („The Zurich Rool of Arms“) sudarytas apie 1340 m., remiantis dar senesnio vokiško herbyno faksimile. Taip bent sako heraldikos žinovai Europoje. Tačiau dabartiniai šveicarų bei kitų šalių heraldikos specialistai šį herbą priskiria ne Senajai Lietuvai, o su klaustuku – Rutenijai (?), Maskovijai (?), Rusijai (?).
Panašių herbų su kepurėmis turėjusi ir Prūsija, senais laikais dažnai maišyta su Rusija. Būtent tokius prūsiškus herbus su raudonomis kepurėmis XV a. pavaizdavo lenkų istorikas ir Lenkijos heraldikos pradininkas J. Dlugošas, aprašydamas Žalgirio mūšyje paimtas kryžiuočių vėliavas. Knygoje „Banderia Prutenorum“ jis aprašė ir paliko Sembos arkivyskupo ir arkivyskupijos (p. 114–115) bei Ragainės komtūro vėliavų atvaizdus  (p. 198–199) su trimis raudonomis kepurėmis3. Tačiau jis nepaliko jokio paaiškinimo, ką šios raudonos kepurės reiškė ir simbolizavo nukariautų baltiškų vietovių žmonėms.

Sembos arkivyskupo ir arkivyskupijos vėliava J.  Dlugošo  veikale „Banderia Prutenorum“ (Prūsų vėliavos)

Magistro laiške – apie pagonišką karūną

Šiek tiek informacijos apie pačią kepurę ar kepures randame ir kai kuriuose istorijos šaltiniuose. Apie pagonišką karūną ir kepurę užsimenama ir viename Ordino magistro laiške, rašytame 1390 m.: „[…] zo sende wir euwer Irluchtikeit bi desem selben briffczeiger eyne heidenische crone, di Ir wen uch lust czu mittage uen ober das bette sperren moger vor mucken und fligen und das heise wir in unserm lande eyn fligenitcze, Wir senden uch ouch eynen heidenischen hut di sint us littowen komen […]“[4]. Tai laiškas, kurį Ordino magistras siunčia Bavarijos kunigaikščiui kartu su dovanomis iš Lietuvos.
Istorikas prof. B. Dundulis, minėdamas tą patį šaltinį knygoje „Lietuvos kova dėl valstybinio savarankiškumo XV a.“, teigia, jog tai gali būti „ne tik valdovo, bet ir žynio valdžios ženklas“[5]. Tačiau istorikė dr. L. Skurvydaitė savo tyrinėjimų studijoje „Lietuvos valdovų insignijos XIII amžiaus pabaigos–XV amžiaus vidurio majestotiniuose antspauduose: ikonografiniai politinės programos ypatumai“ aiškina, jog iš laiško turinio matyti, kad kalbama ne apie valdovo insignijas, o veikiau apie tam tikrą karūną ar vainiką (crone), pokaičio metu kabinamą virš lovos, kad apsaugotų ją nuo uodų ir musių. Crone mūsų krašte vadinama musinuke: „[…] di Ir wen uch lust czu mittage ruen ober das bette sperren moget vor mucken und fligen und das heise wir in unserm lande eyn fligenitcze [...]“[6]. Tad apie „pagonišką kepurę“ jokio paaiškinimo šiame laiške mokslininkė neįžvelgia.
Kaip matome, kiek tyrinėtojų, tiek ir interpretacijų mus dominančios kepurės tema… Tačiau istorinis palikimas suteikia ir daugiau galimybių pasiaiškinti apie šios kepurės reikšmę…

Herbas su raudona skrybėle priskiriamas Rusiai, Rutenijai, Maskovijai ar Rusijai. Herbynas „The Zurich Rool of Arms“ sudarytas remiantis vokiško 1340 m. herbyno faksimile

Krikšto dovana – raudona kepurė

Archeologas Vykintas Vaitkevičius rašinyje „Lietuvos krikštas: istorija ir tautosaka“ mini įdomų faktą apie kepures. Cituodamas lenkų teologą ir istoriką Joną Lasickį, jis rašo, kad „krikštytis žemaičiai buvo sukviesti prie Šatrijos kalno. Tai daryti karalius Jogaila juos ragino duodamas pinigų, žydrų drapanų ir raudonų kepurių“[7]. Apie raudoną kepurę lietuviai turi net keletą posakių: „Be raudonos kepurės neprieisi, neprisiprašysi; gal raudoną kepurę užsidėti, raudoną kepurę nusiėmus nusilenkti…“ Iš jų galėtume suprasti, kad Lietuvos tautosakoje „raudonos kepurės“ įvaizdis yra fiksuotas, jos buvusios svarbios ir vertinamos, apie jų reikšmę žinota.

Išgelbėjo Vytauto dovanota kepurė

Įdomų pastebėjimą apie kepurę ar kepures paliko Anglijos ir Burgundijos karalių pasiuntinys, riteris Žiliberas de Lanua (Ghillebert de Lannoy), 1421 m. aplankęs Lietuvą ir jos valdovą Vytautą. Vytautas ambasadorių gražiai priėmė ir pagerbė, surengė jo garbei net kelis pietus, o išvažiuojant gausiai apdovanojo. Išlydėdamas garbingą karalių pasiuntinį, Vytautas jam dovanų davė dvi šilko šūbas (soubes), zibelinų kailiais pamuštas, keturis šilko drabužius, ketvertą arklių, keturis savo livrėjos gobtuvus, dešimt išsiuvinėtų galvos apdarų (greičiausiai kepurių – aut. pastaba) ir kitų dovanų. Gausiai apdovanotas, apleidęs LDK teritoriją, pasiuntinys su savo palydovais atsidūrė Totorijoje ir kelionėje išgyveno daug nelabai linksmų nuotykių, kurie tik dėl Vytauto globos jam baigėsi laimingai. Aštuoniolika dienų Žiliberas važinėjo Lietuvos totorių žemėmis. Juos buvo užpuolę alkani vilkai. Nuo jų gelbėdamiesi, keliautojai užbėgo ant piktesnių totorių, kurie juos užpuolę netoli Kafos norėjo paimti į nelaisvę. Tačiau čia juos išgelbėjo Vytauto dovanotos kepurės ir livrėjos, kurias pasiuntinys ir jo palydovai tą dieną lyg tyčia sugalvojo užsidėti. Jau vien tų ženklų pakako, kad užpuolikai juos paliktų ramybėje. Vytauto kepurės išgelbėtas Žiliberas spruko į Kafą, Italijos genujiečių pirklių uostą, o iš ten laivais pasiekė Konstantinopolį[8].

LDK teisme bajorai sviesdavo kepures

XV–XVI a. LDK teismo procesuose egzistavo papročiai, kurie buvo išreiškiami tam tikrais simboliais ir gestais. Vienas tokių, reiškęs teisminio ginčo pradžią, buvo kepurės statymas arba dėjimas. Kaip rašo istorikė dr. Irena Valikonytė, galvos apdangalas buvo svarbus bajoro garbės ir socialinės grupės priimtų normų, reguliuojančių jos narių elgesį, visumos sampratos dėmuo. Šio papročio metu, kai teismai vykdavo lauke, kepurės būdavo sviedžiamos ant žemės prieš teisėjus, kai – patalpoje, jos būdavo dedamos ant stalo, už kurio sėdėdavo teisėjai. Kepurę statyti galėjo ir ieškovas, ir atsakovas, nors dažniausiai ginčo sprendimo formą siūlydavo pirmasis. Jei bylos viena šalis buvo keli asmenys, kepurę solidariai statydavo visi. Vienam bylininkui paskelbus apie ketinimą lažintis („statau kepurę ir įrodysiu geraisiais žmonėmis, kad turguje tu grasinai mano namą padegti“, 1536 m.), antroji privalėjo atsakyti, pridėdama savąją kepurę arba ne[9].

Laisvės kepurė

Internete kilusioje diskusijoje dėl surastų herbų Senosios Lietuvos herbas buvo bandomas sieti ir su frygų kepurėmis. Iš tiesų, senovės frygai dėvėdavo ilgaviršūnes kepures, vadinamas frygų kepurėmis (gr. pilos, lot. pileus). Romėnai tvirtino, jog tokia kepurė pas juos vadinta pileus, o atkeliavo su jais iš Trojos. Romoje ji buvo laisvės simbolis. Išlaisvinti vergai ją gaudavo paleidžiant į laisvę. Vėliau tokios kepurės tapo Prancūzijos revoliucijos, išsivadavimo simboliu ir yra žinomos Laisvės kepurės vardu. Laisvės kepurę, kuri dažniausiai vaizduojama raudona, kaip laisvės simbolį savo heraldikoje naudoja Argentina, Bolivija, Kolumbija, Kuba, Salvadoras, Haitis, Nikaragva, taip pat ji matoma ir JAV valstybinėje heraldikoje. Šis simbolis plačiai naudotas ir ant daugelio valstybių leidžiamų monetų, popierinių pinigų. Kepurės simbolis yra pastebėtas ir masonų heraldikoje. Kol kas nėra jokių įrodymų, kurie leistų frygų ar Laivės kepurę sieti su aptariamu Senosios Lietuvos herbu ir jame atvaizduota kepure. Čia paminėti istoriniai faktai ir papasakotos istorijos niekaip nepaaiškina mus dominančio Senosios Lietuvos herbo reikšmės, kilmės ir neatskleidžia jo pasirodymo Europos herbynuose priežasčių, aplinkybių.

Trys  karaliai su frygų kepurėmis. VI a. freska Šv. Apolinaro bazilikoje, Ravenoje, Italija

Heraldinės mįslės įminimas – Aukso Vilnos ordino sąrašuose

Anksčiausiai čia aptariamas Senosios Lietuvos herbas su kepure paminėtas „The Zurich Rool of Arms“, 1340 m. sudarytame herbyne, remiantis dar ankstesnio vokiško herbyno duomenimis ir informacija. Ciuricho herbynas laikomas viena seniausių ir svarbiausių Šventosios Romos imperijos kilmingųjų asmenų herbų rinkinio knygų Europoje. Siejant jo sudarymo laiką su Lietuva, galime pastebėti, kad šis unikalus herbų rinkinys Šveicarijoje buvo ruošiamas tuo metu, kai Lietuvą valdė Gediminas. Tačiau Senojo Lietuvos herbo mįslę padėjo įminti ne jis, o jo palikuonis Žygimantas Senasis.
Lietuvos ir Lenkijos karalius Žygimantas Senasis buvo pirmasis iš mūsų valdovų, apdovanotas Burgundijos hercogo Pilypo III įkurtuoju Aukso Vilnos ordinu. Ordino kavalieriai buvo iškilmingai surašomi į garbės knygą, kai kada ir smulkiau aprašant jų kilmę bei nuopelnus. 1665 m. Briuselyje pasirodė Aukso Vilnos ordino kavalierių herbynas, kuriame randame visų Lietuvos ir Lenkijos valdovų pristatymus: nuo Žygimanto Senojo iki Jono Kazimiero, su trumpai paminėta valdovų giminės istorija bei valdomų žemių ar giminių herbų atvaizdais. Tarp atvaizduotų valdovo valdomų žemių herbų randame ir tą mįslingą kepurę, kurią Konradas Grunenbergas pavadino Senosios Lietuvos herbu. Leidinys nespalvotas, tad sunku nuspręsti apie pačios kepurės spalvas, tačiau prie herbo yra aiškus užrašas: „Kiouie“ (Kijevas). Toji kepurė – Kijevo herbas. Tik kaip jis siejamas su Lietuva, kodėl jis vadinamas senosios Lietuvos herbu? Ar viduramžių herbynų sudarytojai suklydo?

Gedimino kepurė – Kijevo kunigaikščio ženklas. Alšėniškių giminės įamžinimas

Šiame herbe esančią kepurę galėtume sieti su žinomu Kijevo Rusios valdovų valdžios simboliu – Monomacho kepure, kurią vėliau pasisavinusi Maskva naudojo kaip savo carų regaliją, carų karūnacijos simbolį. Pasak legendos, šią kepurę Kijevo kunigaikščiui Vladimirui II (1053–1125) padovanojęs jo senelis Bizantijos imperatorius Konstantinas IX Monomachas. Tačiau yra ir kitų Monomacho kepurės legendos versijų, kuriose kepurės kilmė nesiejama nei su Kijevu, nei su Kijevo Rusia, nei su jos valdovais. Tad į ją gal nereikėtų per daug koncentruotis. Kaip žinia, oficiali legendinė versija apie valdovo kepurės (Monomacho kepurės) egzistavimą, anot tyrinėtojų, Kijeve pasirodė apie 1328 m., kai Gediminas į Kijevą pasiuntė savo vietininką, o pats miestas pateko į Lietuvos įtakos zoną.

Karalius Gediminas prie Kijevo vartų. Iliustracija iš L. Chodżko, La Pologne Historique, Litteraire, Monumentale et Pittoresque, Paris, 1835–1847

Tikrai žinoma, kad Kijevas į Lietuvos įtaką pateko jau apie 1321–1324 m., valdant Gediminui. Nemažiau įdomu tai, kad panašiu laiku į Vakarų Europos herbynus pateko ir Kijevo herbas, mūsų sąlyginai pavadintas Senosios Lietuvos herbu. Neturime tikrų žinių, kad Kijevo herbo pasirodymą Europos herbynuose galėjusi nulemti Gedimino valdžia šiame regione, taip pat nėra aišku, ar Gediminas, užėmęs Kijevą, perėmė senuosius Kijevo valdovų simbolius, ar, užėmęs miestą, ėmė naudoti naujus savus herbus ir miestui skirtus ženklus. Tačiau drauge verta prisiminti, kad Lietuvos valdovų vainikavimo ceremonijoje naudota valdovo mitra neretai pagal tradiciją vadinama Gedimino kepure10. Gal ta proga reikėtų prisiminti istoriją su Burgundijos karaliaus pasiuntiniu Žiliberu de Lanua (Ghillebert de Lannoy) ir jį išgelbėjusia Lietuvos valdovo Vytauto duotąja kepure. Regis, toji kepurė sukasi mūsų istorinėje erdvėje nuo seno, tik mes jos nebuvome pastebėję ir atradę…
Tad visai tikslinga pamąstyti ir apie Lietuvos valdovo ženklą, kuris galėjo būti suteiktas Kijevui ar jį valdyti paskirtiems Lietuvos valdovo atstovams. Kad šiuo simboliu galėjusi būti valdovo kepurė (mitra), atskleidžia ir kita informacija.
Jau minėta, kad 1665 m. Aukso Vilnos ordino kavalierų herbyne pristatomi Gediminaičių ar Jogailaičių giminės valdovai prie savo giminės herbų turi ir Kijevo kepurę. Tačiau tik vienintelio Žygimanto Senojo giminės aprašyme atskleista, kam šis herbas priklausė ir kas juo naudojosi. Ir čia mūsų laukia dar vienas, bet ko gero ne paskutinis netikėtumas.
Surašius ir išvardijus visus artimiausius Žygimanto Senojo brolius: Lenkijos, Vengrijos, Bohemijos karalius ir Lietuvos valdovus, paminima Žygimanto Senojo tėvas – Lenkijos karalius Kazimieras, senelis Jogaila – Lietuvos didysis kunigaikštis, Lenkijos karalius, ir močiutė – ketvirtoji Jogailos žmona, Kijevo vietininko Andriaus Alšėniškio dukra Sofija Alšėniškytė: „… Sophie de Kiouie fa quatriefine femme.“ Giminės aprašymo viršuje įdėtas Lenkijos karaliaus herbas su ereliu, apjuostas Aukso Vilnos grandine, o iš šonų – dešinėje ir kairėje pusėse – jo kilmę liudijantys giminės ir jos žemių herbai. Pačiame viršuje kairėje pusėje – jo senelių herbai: Jogailos – Lietuvos Vytis ir Sofijos Alšėniškytės-Jogailienės – Kijevo kepurė[11]. Karalienės Sofijos Alšėniškytės-Jogailienės – Kijevo vietininko dukros – įvardijimas, pristatant ir jos naudotą herbą – kepurę, leidžia daryti prielaidą, kad toji Kijevo herbe atsiradusi kepurė buvo Lietuvos valdovo valdžios simbolis, tuo metu suteiktas Kijevui. Naudoti jį tegalėjo Lietuvos valdovų Kijevui paskirti vietininkai (vaivados) ir jų palikuonys. Todėl Konradas Grunenbergas, sudarydamas knygą „Riteriai ir didikai Konstance“ („Ritters und Burgers zu Constanz“) ir piešdamas Lietuvos hercogo Vytauto herbą, virš jo įdėjo ne senosios Lietuvos, kaip mes jį pradžioje sąlyginai pavadinome, o Vytauto antrosios žmonos Julijonos Alšėniškytės-Vytautienės – Kijevo vietininko Jono Alšėniškio (valdžiusio Kijevą 1396–1401 m.) dukros – paveldėtą simbolį. Tikėtina, kad kepurės simbolis buvo kurio nors Lietuvos valdovo išskirtinai paskirtas tik Alšėniškiams, valdžiusiems Kijevą, nes kiti Kijevo valdytojai naudojo skirtingus simbolius – pvz., angelą. Pati Alšėniškių giminė Lietuvoje nuo seno naudojo visai kitus giminės simbolius.

Žygimanto Senojo kilmės pristatymas Aukso Vilnos ordino kavalierių garbės knygoje, aut. Jean Babtiste Maurice, Briuselis, 1665 m.

Nauji herbai Lietuvos heraldikai

Baigiant vertėtų dar kartą atkreipti dėmesį į kelis šios Lietuvos heraldinės mįslės momentus. Pirma, į Vakarų Europos herbynus patekęs Senosios Lietuvos herbas su kepure yra Kijevo simbolis, žinomas nuo Gedimino laikų, po miesto įtraukimo į Lietuvos įtakos sferą. Kol kas nėra aišku, ar tai senas iš anksčiau perimtas miesto simbolis, ar jis atsirado Kijeve tik Gedimino laikais. Reikia daugiau tyrimų, kurie padėtų atskleisti herbo atsiradimo istoriją, kilmę. Antra, šį simbolį naudojo Gedimino ir vėlesnių jo palikuonių vietininkai Kijeve – Kijevo valdytojai ir jų palikuonys. Trečia, vėlesnių laikų europinėje heraldikoje, herbynuose, jis pristatomas kaip Lenkijos karalienės Sofijos Alšėniškytės-Jogailienės herbas, o pristatant poroje su Vytauto herbais – kaip antrosios jo žmonos Julijonos Alšėniškytės-Vytautienės turėtas ar naudotas herbas. Norėtųsi tikėti, kad tolesnis šio mums iki šiol nepažinoto herbo tyrimas atskleis ir daugiau įdomių momentų Lietuvos heraldikos istorijoje, ją papildys naujomis žiniomis apie Lietuvoje naudotus mažai žinomus heraldinius simbolius.
Šio rašinio tikslas, remiantis naujausiais šaltiniais, pabandyti atskleisti K. Grunenbergo herbyne „Riteriai ir didikai Konstance“ („Ritters und Burgers zu Constanz“) atvaizduoto ir Senosios Lietuvos herbu pavadinto herbo reikšmę, kilmę, santykį su Lietuvos valdovais ir sąsajas su pačia Lietuvos valstybe.

Žygimanto Senojo giminės pristatymo fragmentas Aukso Vilnos ordino kavalierių garbės knygoje, 1665 m.

_______________________________________________________________________________
1 V. Rutkauskienė, „Senuosius herbus saugoja Bavarijos valstybinė biblioteka“. Prieiga per internetą – <http://www.delfi.lt/mokslas/mokslas/senuosius-lietuvos-herbus-saugoja-bavarijos-valstybine-biblioteka.d?id=22970732>.
2 Des Conrad Grünenberg, Ritters und Burgers zu Costenz Wappenpuch, Ausburg, 1480. Prieiga per internetą – <http://digital.ub.uni-duesseldorf.de/ihd/content/pageview/8079263>.
3 Banderia Prutenorum, Jan Dlugosz, K. Gorski, Warszawa, 1958, p. 114–115, p. 198–199.
4 Codex Diplomaticus Prussicus. Urfunden Sammlung zur ältern Geschichte Preussens aus dem Königl. Geheimen Archiv zu Königsber, regesten von J. Voigt, Königsberg, 1853, t. 4, Nr. 69, p. 113.
5 B. Dundulis, Lietuvos kova dėl valstybinio savarankiškumo 15 a., Vilnius, 1968, p. 78.
6 L. Skurvydaitė, „Lietuvos valdovų insignijos XIII amžiaus pabaigos–XV amžiaus vidurio majestotiniuose antspauduose: ikonografiniai politinės programos ypatumai“, in: Lietuvos istorijos studijos, 2004, Nr. 14, p. 28. ISSN 1392-0448. Prieiga per internetą – <http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2004~1367154603222/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content>.
7 V. Vaitkevičius, „Lietuvos krikštas: istorija ir tautosaka“, in: Liaudies kultūra, 2011/2(137), p. 14. ISSN 0236–0551.
8 P. Klimas, „Ghillebert de Lannoy: Dvi jo kelionės Lietuvon Vytauto Didžiojo laikais (1413–14 ir 1421 metais)“, in: Lietuvių tautos praeitis, t. 4, kn. 3/4 (15–16), Čikaga, IL, JAV, p. 247–248.
9 I. Valikonytė, „LDK istorija: Iššūkis priešininkui – prieš teisėjus nusviesta kepurė“. Prieiga per internetą – <http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/istorija/ldk-istorija-issukis-priesininkui-pries-teisejus-nusviesta-kepure-582-294811#.V_ZiZfhv6hg.facebook>.
10 L. Skurvydaitė, op. cit., p. 29.
11 Le Blason des Armoiries de tous les Chevaliers De Lordre De La Toison D’ OR J. Baptiste Maurice, Brusselles, 1665. Prieiga per internetą – <https://archive.org/stream/bub_gb_RyRHAAAAcAAJ#page/n227/mode/1up>.

 

Voruta, Nr. 10 (828), 2016 m. spalio 29 d., p. 1, 13; Voruta, Nr. 11 (829), 2016 m. lapkričio 26 d., p. 13.

Herbai Istorija Kultūra , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra