Violeta Rutkauskienė, JAV, www.voruta.lt

Kaniūkų  kaimo žmonių žudynės 1944 m. sausio 29 d. buvo  itin žiauri sovietinių partizanų akcija prieš taikius vietos  gyventojus bei to kaimo ūkininkus, kurie  bandė pasipriešinti raudonųjų banditų savivalei,  apginti  savo šeimas, turtą ir  sunkiai užaugintą derlių. Apie šią žiaurią sovietinių diversantų- banditų akciją prieš taikius to  kaimo  gyventojus ilgą laiką buvo bandoma nutylėti, vengta kalbėti, nors apie  tai  žinota   ne iš vienos raudonųjų sovietinių diversantų publikacijos  ar jų   pačių „žygdarbių“ aprašymų.

Šiemet sueina 79 metai nuo to tragiško ir skaudaus įvykio.

2014 m. JAV  pasirodė anglų kalba išleista  Kauno geto kankinio ir   sovietinio  partizano/diversanto, trumpai tarnavusio NKVD,  vėliau žymaus Izraelio istoriko Dov Levin  bendraautorystėje su  jo bendražygiu – sovietiniu Kauno brigados „Mirtis okupantams“ partizanu –  Zvie A. Brown parašyta  knyga „ The story of an Underground“.  Tai  1962 m. Izraelyje Yad Vashem  centro  hebrajų kalba  leistos  šių autorių prisiminimų knygos nauja laida. Ir ji mus turėtų  sudominti  jau vien  dėl Kaniūkų kaimo  akcijos aprašymo ir pateiktų  gal būt  mažai žinomų  to įvykių detalių.

Knygos vertimu pasirūpino  Robert Geffen, Dov  Levin giminaitis.

Kaniūkų  kaimo užpuolimas ir visiškas jo sunaikinimas   yra gyva Lietuvos istorijos negyjanti žaizda bei gėdingas  mūsų valstybės  abejingumo žmonių skausmui pavyzdys.

 

Lietuvos teisėsaugos fiasko

 

Kaip  žinome, Kaniūkų kaimo tragedija naujai  į viešumą iškilo  jau nepriklausomoje Lietuvoje,  kai Lenkijos Nacionalinio Atminimo institutas pradėjo savarankišką  žudynių tyrimą ir kreipėsi į Lietuvos teisėsaugą dėl papildomos informacijos ir pagalbos. Kažkiek tada  sujudo  ir Lietuva.  2007 m. Lietuvos teisėsauga pradėjo tyrimą dėl Kaniūkų žudynių bei bandė apklausti galimai žudynėse dalyvavusius ar apie jas  turinčius kokių nors žinių,  atskirus sovietų diversantus,   tarp jų žydų II-jo Pasaulinio karo veteranus –  Yitzhak Arad, buvusį Yad Vashem  vadovą bei Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti narį, taip pat  sovietines partizanes Fanią Yocheles – Brancovski, Rachel Margolis.  Deja, pradėtas  teisėsaugos tyrimas nebuvo sėkmingas  ir nedavė jokių rezultatų, nes   kilusi  buvusių sovietų partizanų užtarėjų reakcija buvo aštri, beveik isteriška   ir  dėl įtakingų jėgų spaudimo tyrimas  buvo nutrauktas. Kaip rašė  JAV gyvenantis teisininkas D. Januta  „Drauge“, nutrauktas tyrimas tarptautinėje plotmėje  tapo dideliu Lietuvos  teisėsaugos fiasko ⁽¹⁾.

Nepaisant  to,  pastaruoju metu  pavieniai  Lietuvos istorikai jau gan plačiai yra įsigilinę į šią istoriją ir papildomai jau sukaupė  nemažai istorinės medžiagos ir faktų. Tačiau   tų faktų ir mažiau žinomos  informacijos  vis dar pavyksta atrasti ir pačių sovietinių diversantų memuarinėje  literatūroje, pastebėti naujų  šios žiaurios akcijos  paliudijimų, kurie atskleidžia ne tik platesnį įvykio  vaizdą, bet ir įvardija  naujus asmenis,  prisidėjusius prie lietuviško kaimo žudynių.

Akciją Kaniukų kaime yra aprašę jos dalyviai, sovietiniai partizanai M. Elinas,  ir D. Gelpernas,  Paulas Bagrianskis, Isaacas Kowalskis,   Chaimas Lazaras,  R. Margolis. Taip pat Rich  Cohen  atpasakodamas Aba Kovnerio  gyvenimo istoriją. Sovietų raudonoji diversantė F. Yocheles- Brancovski Izraelio dokumentalistams tą faktą yra paliudijusi sukurtame filme „The avangers“. Svarbios medžiagos  rasime  ir   2014 m. perleistoje anglų kalba   Izraelio istoriko D. Levin,  „Mirtis okupantams“ būrio nario bei jo   kovų bendražygio Zvie A. Brown knygoje „ The story of an Underground“. Būtent sovietinis diversantų būrys „Mirtis okupantams“  buvo vienas  ir labiausiai toje  žiaurioje susidorojimo su lietuvišku  kaimu  akcijoje  pasižymėjęs  žydų kovotojų  junginys, kuriam priklausė ir  abu knygos autoriai.  Tad  sprendžiant iš  šioje knygoje aprašyto Kaniūkų kaimo sunaikinimo   epizodo ir  paminėtų specifinių detalių, galėtume  manyti, kad  ir  knygos autoriai  dalyvavo toje  susidorojimo akcijoje.

 

Keršto akcijos

 

Kartu  su kruvinu  karu prieš vokiečius,  kaip rašo knygos autoriai,   sovietų  raudonieji partizanai  vedė  atkaklią kovą prieš vokiečių kolaborantus. Kolaborantais, fašistais, buržuaziniais nacionalistais, buožėmis ir pan. savo atsiminimuose jie vadina lietuvius ar vietinių kaimų gyventojus, ir visus tuos, kurie jų nerėmė ir  bandė  apsiginti nuo vis stiprėjančio raudonųjų partizanų smurto, savivalės, vagysčių ir turto  grobstymo. Kaip rašoma knygoje, pradžioje sovietų diversantai neva  raštu ar žodžiu įspėdavo kaimiečius, reikalaudami  jiems nesipriešinti ir net  siūlydavo bendradarbiauti, bei juos remti. Ir, jei tai nesuveikdavo,  tik tada  naudojo  kraštutines priemones.  Pavyzdžiui, Dainavoje jie pagavo lenkų agentą  Boleslavą  Užkoronį (Utzkoronis), kuris organizavo  kaimų gyventojus prieš  raudonuosius partizanus. Jis buvo pagautas nugabentas į sovietinių partizanų  grupės „Vilnius“ bazę ir  sušaudytas.

 

Kai ir tokios bauginimo akcijos  nesuveikdavo,  o  vietinių kaimų ir valstiečių pasipriešinimas nemažėdavo,  sovietų partizanai  imdavosi  keršto akcijų prieš didesnes kaimiečių grupes ar net ištisus kaimus.  Aiškiausiais  kolektyvinės bausmės pavyzdys yra Kaniūkų kaimo atvejis.

 

Kaniūkų puolimas

 

Lietuviškas kaimas Kaniūkai,  tuo metu, anot knygos autorių, turėjęs  300 gyventojų,  buvo 30 km atstumu  nuo Kauno partizanų būrio  bazės.  Gyventojai, pasak autorių,  artimai ir pastoviai kolaboravo  su vokiečiais ir Plechavičiaus žmonėmis. Jie aktyviai atakuodavo sovietų partizanus, kurie praeidavo arčiau kaimo, o sučiuptus partizanus  mirtinai nukankindavo.  Kaimas, kaip pasakojama D. Levin ir Z.A. Brown knygoje, buvo įsirengęs gerą gynybą, apkasus, snaiperių pozicijas ir stebėjimo bokštus. Kaimas buvo keletą kartų įspėtas, bet nenutraukė priešiškos veiklos.  Todėl raudonųjų partizanų brigados vadas nutarė pulti kaimą  didelėmis pajėgomis ir jį visiškai sunaikinti, siekiant pamokyti jo gyventojus, duodant pamoką  ir aplinkiniams kaimams bei  jų gyventojams.

Raudonųjų partizanų vadas lietuvis, turėjęs slapyvardį Šilas, buvo išsiųstas į žvalgybą. Knygoje autoriai nenurodo tikrosios šio partizano pavardės nei  jo būrio pavadinimo. Tik pamini, kad jis  buvo partizano būrio vadas. Jis, persirengęs  Plechavičiaus  armijos pareigūno uniforma, apsimetęs kaimo  parengtį  tikrinančiu inspektoriumi,  apsilankė kaime. Apžiūrėjo ir užfiksavo kaimo gynybos  išsidėstymą, snaiperių pozicijas, sužiūrėjo  silpnąsias  gynybos vietas ir , sugrįžęs į štabą su  detalizuotu  raportu  viską nupiešė  ir išdėstė pulko vadui ^(2).

Šitą raudonųjų diversantų  žvalgybos momentą aprašė ir kiti    su Kaniūkų kaimo susidorojimo akcijos dalyviai. Knygoje „The Avengers“ skirtoje   sovietinio partizano „Keršytojo“ būrio vadui  Abai  Kovneriui (p. 144) rašoma, jog prieš planuojamą Kaniūkų kaimo užpuolimą,  šviesių plaukų  ir mėlynų akių vaikinas nuėjo į naciams  draugišką kaimą  miško pakraštyje. Vaikinas prisistatė kaimynu iš gretimo kaimo savisaugos ir lengvai    apėjo visą kaimą, o   sugrįžęs pas sovietinius   partizanus į mišką,  štabe vadams nupiešė visą kaimo išsidėstymą⁽³⁾. Tai rodytų, jog   čia  minimos knygos autoriai  pasakoja ne  išgalvotą, o tikrą įvykį. Žydų kovotojų dienoraštis, kurį  šio rašinio autorei pavyko surasti Yad Vashem  centro archyve,  patvirtina, kad  kaip tik tuo metu  apie Kaniūkus sukinėjosi  ir Abos Kovnerio būrys ⁽⁴⁾.  Abos Kovnerio būrio  dalyvavimą akcijoje  fiksuoja ir atskiri dokumentai  Lietuvos archyvuose. Taigi toks faktas užfiksuotas  net keliuose žydų kovotojų šaltiniuose, neturėtų kelti  abejonių.

Tačiau baisiausiai yra tai, jog iš lietuvių  vietinių žmonių atsirado toks  niekšas, kuris svariai prisidėjo prie kaimo sunaikinimo.  Kas jis,  sužinosime kiek vėliau.

Jurgio  (G. Zimano) nurodymu,  kaimo užpuolimui,  buvo suformuota jungtinė grupė  iš visų raudonųjų sovietinių partizanų būrių. Pasak knygos autorių, ji susidėjo iš 120  smogikų.  Ten pat nuorodoje pažymima, jog  kiti šaltiniai nurodo 150 ar net  200.   Vien iš Kauno bataliono, kurį sudarė daugiausiai iš Kauno geto pasitraukę žydai, keršto akcijoje dalyvavo 25. Čia autoriai,  matyt,  turi galvoje savo būrį „ Mirtis okupantams“,  kurio kovotojai buvo ypač aktyvūs akcijos metu. Akcijoje labiausiai pasižymėjo šios grupės nariai ir knygos autorių bendražygiai:  David  Tepper, Yakov (Jankelis) Ratner, Pesach Wolbe, Lazer Zodikov, Leib Zeitzev,  kiti  Kauno geto  žydai. Daugiau  apie tai galima paskaityti  Lietuvos istoriko dr.  – R. Zizo knygoje „Sovietiniai partizanai Lietuvoje 1941-1944 m.“  p. 485 ^(5). Sprendžiant iš kai kurių specifinių  detalių apie Kaniūkų kaimo užpuolimą knygoje,  galėtume spėti, kad abu šios knygos autoriai  taip pat  buvo tos žiaurios akcijos dalyviai, tačiau  savo knygoje  apie tai, deja, taip ir nedrįsę prisipažinti.

 

Nusikaltimo pėdsakai  nugulė archyvuose

 

Masinės civilių gyventojų žudynės, kurias Kaniūkų kaime įvykdė sovietiniai partizanai, kaip parodomąją baudžiamąją akciją už kaimo gyventojų nenorą bendradarbiauti,  iš tiesų buvo sovietinių  partizanų nužmogėjimo  ir  sužvėrėjimo atvejis. Todėl   po karo   atsiminimus rašę raudonieji diversantai puikiausiai suprato, jog  kaimo sunaikinimo akcija buvo pernelyg žiauri, kompromituojanti sovietinių partizanų judėjimą, sovietų valdžios autoritetą, todėl  visi rašiusieji apie tai  atvirai ir aiškiai kalbėti vengdavo.  Net  G.  Zimanas  ataskaitose  A. Sniečkui neatskleidė tragedijos dydžio (žr. R. Zizas, p. 479-481)  ⁽⁶⁾ . Komunistinis rėžimas  siekė, kad įvykis ir aukos būtų pamirštos, o atmintis ištrinta, tačiau ji vis dar gyva, Kaniūkų kaimo tragedija nepamiršta, bet to nusikaltimo vykdytojai oficialiai neįvardinti  ir  nepaviešinti iki šiol.

Knygos „The story of an Underground“ autoriai D. Levin ir Zvei A. Brown  mini, jog  visą akciją suplanavo G. Zimanas. Lietuvos  istorikas  dr.  R. Zizas  knygoje „Sovietiniai partizanai Lietuvoje 1941-1944 m.“, patvirtina, kad Kaniūkai sudeginti būtent G. Zimano įsakymu. Apie tai kalba  ir kai kurie  akcijos dalyvių liudijimai randami Lietuvos archyvuose (R. Zizas) ⁽⁷⁾. Juose G. Zimanas įvardijamas, kaip „Vilniaus Brigados“ vadas, kuriam įsakius ir buvo vykdoma akcija.

Kaip  rašo Lietuvos istorikas dr. R. Zizas knygoje „Sovietiniai partizanai Lietuvoje 1941-1944 m.“, „Vilniaus brigada“  arba „Vilniaus būriai“ – tai  Rūdininkų  girioje veikusieji raudonųjų partizanų būriai, daugiausiai sudaryti iš  Vilniaus geto  žydų – „Mirtis fašizmui“,  Keršytojas, „Už Pergalę“, „Kova“, taip pat  „Perkūno“, „A. Mickevičiaus“  būrių kovotojų.  Šių būrių partizanų dalyvavimą akcijoje  paliudija faktai randami   jų asmens bylose bei  kitoje   archyvinėje  medžiagoje. Tačiau  atrodo,  jog pagrindinis  vaidmuo šioje  akcijoje teko ne Vilniaus brigadai,  o Kauno būriui „Mirtis okupantams“ (R. Zizas… p. 481)^(8),  kuriame  kovėsi ir abu čia aptariamos  knygos autoriai. Sovietinių partizanų būrys „Mirtis okupantams“ priklausė  Kauno miesto komunistų partijos organizacijai, todėl buvo vadinamas „Kauno būriu“. Jį sudarė Kauno geto  žydai  ir sovietiniai belaisviai.  Akcijoje taip pat dalyvavo 20  „Perkūno“ būrio partizanų. Tiesiogiai Kaniūkų kaimo puolimui vadovavo „Mirtis okupantams „būrio vadas štabo viršininkas,  Raudonosios armijos kapitonas, karo belaisvis Michailas Ceiko, kiti šaltiniai mini Albertą Barauską.

Lietuvos  ir Lenkijos istorikai bei kiti šios istorijos tyrinėtojai iš įvairių šaltinių ir archyvinių dokumentų yra išsiaiškinę ir surinkę jau su viršum 100 Kaniūkų kaimo žudynėse dalyvavusių asmenų.  Tarp jų yra ir Aba Kovneris-  „Keršytojų“ būrio vadas,   Eliezeris Zilberis –  Kauno „Mirtis okupantams“ būrio  kovotojas, vėliau Kauno archyvų vedėjas, nesigėdijęs  girtis, kaip dirbdamas archyve klastojo dokumentus ir tuo keršijo lietuviams. Yra daug kitų, kurių dalyvavimą Kaniukų sunaikinimo akcijoje fiksuoja Lietuvos archyvuose išlikusios jų pačių bylos.  Prie jų reiktų pridėti ir D. Levin ir Z. A. Brown knygoje minimus Kauno geto kovotojus David Tepper, Yakov (Yankel) Ratner, Pesach Wolbe, Lazer Zodikov, Leib Zeitzev ir kitus šio  Kauno būrio „Mirtis okupantams“ partizanus. Nereikėtų pamiršti  ir to  žvalgybą  Kaniūkų kaime atlikusio šviesiaplaukio, mėlynakio jaunuolio, sovietinių partizanų vado Šilo iš kaimyninio kaimo,  persirengusio Plechavičiaus armijos kariu ir  išžvalgiusio pasmerkto  sunaikinimui kaimo teritoriją. Tik  norėtume jį įvardinti tikru vardu, o  ne  slapyvardžiu.

 

 

Dviejų   Šilų detektyvas

 

Iš čia aptariamos knygos  autorių   pateiktos informacijos žinome, jog  tas Kaniūkų kaimą  išžvalgęs  partizanas  Šilas buvo  partizanų būrio vadas. Autoriai nenurodo nieko tiksliau. Tarp Rūdninkų miške kovojusių  partizanų pavyko surasti keletą raudonųjų diversantų su panašiu slapyvardžiu: vieną Šilelį ir du- Šilus. Šilelis, atrodo,  buvo  eilinis kovotojas, ne būrio  vadas. Jis žuvo netrukus po Kaniūkų kaimo puolimo, vokiečiams  iš traukinio apšaudant  sovietinių diversantų slėptuvę.

Dar vieną Šilą – lietuvį parašiutininką  Vainutį, žydų kovotojų grupės „Kova“ partizaną, vėliau paskirtą  Perkūno  partizanų būrio vadu mini  pats D. Levin  kitoje savo knygoje „Fighting back“ ⁽⁹⁾ . Beieškant  partizano Šilo pėdsakų šioje istorijoje,   teko prisėsti prie   Dov Levin rašytų knygų ir atsiminimų, išklausyti  jo 4 val. ilgumo Holocaust muziejaus Vašingtone  darytų prisiminimų video įrašą, kuriame jis beveik nieko nepasakoja apie partizanavimą Rūdninkų girioje, bet atsiveria pranešdamas, kad išvadavus Vilnių nuo vokiečių,  buvo pakviestas dirbti į NKVD, tvarkyti vokiečių paliktus  archyvinius  dokumentus bei tuose paliktuose dokumentuose  jam patikėta ieškoti žydus šaudžiusių lietuvių. Verta pasižiūrėti su kokiu pasididžiavimu jis tai pasakoja. Įrašą žr. čia: https://collections.ushmm.org/search/catalog/irn504793

Apie Izraelio istoriko  Dov Levin veiklą NKVD organuose (angl.- security forces) atsargiai užsimenama  pačiame aptariamos knygos gale pristatant autoriaus biografiją.

Pastudijuoti teko  ir kitų  mūsiškių  sovietinių kolaborantų  atsiminimus, kuriuose  ir radome  saviškių gražiai aprašytą sovietinį partizaną Šilą.  

Dov Levin  savo knygoje „Fighting back“  (p. 277)  mini  lietuvį desantininką (parašiutininką)  Vainutį, turintį partizaninį Šilo slapyvardį. Ir čia Dov Levin   kažką  suka aplinkui, pateikdamas neteisingus  duomenis, klaidindamas ne tik eilinį savo skaitytoją , bet ir to laikotarpio istorijos tyrinėtojus. Gal istorikas, rašydamas Rūdninkų girios partizanavimo istoriją ir pats  pasiklydo tarp girios, miško ir dviejų Šilų. Sovietų partizanas Vaclovas Vainutis, partizanaudamas turėjo slapyvardį Survila ir buvo  sovietinių partizanų būrio „Margiris“ kovotojas. Pastarasis kartu ėjo ir Vilniaus komjaunimo apskrities pogrindinio komiteto pirmojo sekretoriaus pareigas. Tačiau mus dominantis sovietų partizanas Šilas, perdavęs  ir paruošęs Kaniūkų kaimo planus, pasirodo, savo partizaninę veiklą Lietuvoje taip pat pradėjo nuo „Margirio“ būrio.  Vėliau buvo paskirtas vadovauti  „Perkūno“ būrio partizanams. Tad vargu ar viename  būryje galėjo būti   du  partizanai tuo pačiu slapyvardžiu. Bet šitą netikėtai užsimezgusį  detektyvą   labai nesunkiai atskleidė  dar vienas Kaniūkų kaimo žudynių  dalyvis, atskiruose šaltiniuose įvardijamas, kaip tos akcijos vienas iš vadų  Albertas Barauskas, savo prisiminimų knygoje „Miškų frontas“ ^(11),    aprašęs abu   mus dominančius Šilus.  Apžvelgė jų gyvenimą,  veiklą ir dar  jų nuotraukas sukėlė. Iš šių prisiminimų  ir paaiškėjo, jog po Perkūno būrio  vado slapyvardžiu Šilas,  slepiasi  Vaclovas Jusevičius,  tas šviesiaplaukis, mėlynakis jaunuolis, kuris  pagal  knygos autorius D. Levin ir Z. A. Brown  sudarė  Kaniūkų kaimo planus, padėjusius  sovietų partizanams įvykdyti nekaltų kaimo žmonių žudynes. Pagaliau knygoje minimą faktą  giliau galėtų patyrinėti ir  patikslinti Lietuvos istorikai, jei suklydau darydama tyrimą.

 

Šilas ir jo gaujos banditai

 

Vaclovas Jusevičius -Šilas gimė 1917 m. Trakų aps. Žąslių̨ valsč., Lelėnų kaime mažažemio valstiečio šeimoje. Nepriklausomoje  Lietuvoje baigė̇ keturias pradinės mo­kyklos klases. 1940 m. įvedus  tarybų̨ valdžią̨ Lietu­voje, dirbo milicijos organuose. Prasidėjus karui, evakavosi gilyn į Rusiją, ten buvo pašauktas į 16-ąją lietuviškąją̨ šaulių diviziją. Baigęs  specparengimo kursą̨, 1943 m. liepos 20 d. pasiųstas į Lietuvą kovoti sovietinių partizanų būriuose, vykdyti diversijas. 1943 m. rugsėjo 15 d.  Kazėnų miškuose iš Vilniaus būrio išskirta 20 žmonių ir sudarytas naujas  būrys  Perkūno vardu.  Vadu paskirtas  S. Burokas (Garas),  būrio komisaru –  V. Jusevičius (Šilas) – daugiau apie tai R. Zizo knygoje „Sovietiniai partizanai Lietuvoje 1941-1944 m.“ (p. 205) ¹².  1945 m.  buvo Lietuvos KP (b) Trakų apskrities  komiteto karinio skyriaus vedėjas, dirbo atsakingą partinį darbą̨. Vėlesniais sovietų okupacijos metais baigė̇ respublikinę partinę mokyklą, vadovavo Molėtų̨ rajono partinei organizacijai, vėliau kolūkiui. Išėjęs į pensiją  gyveno Vilniuje, už nuopelnus partizanaujant jam paskirta personalinė pensija.  

Lietuvos archyvuose išsaugota  nemažai šio sovietinio partizano dokumentų ir liudijimų. Viename jų  Šilas- V. Jusevičius liudija,  kad  Kaniūkai buvo prie kelio, kuriuo  dažnai į  užduotis ėjo mūsiškių grupės ( R. Zizas… , p. 473).  Kitame  išlikusiame dokumente sovietinis partizanas „Perkūno būrio vadas Šilas – V. Jucevičius  1951 m.  birželio 8 d. MGB parodymuose tvirtino, kad Kaniūkų kaimo  puolimo operacijai  vadovavo Albertas Barauskas – Greitas  (R. Zizas…..,  p. 530)

Kitame dokumente jau pats A. Barauskas liudija, kad jo būrys „Margiris“ dalyvavo ir Bakaloriškių kaimo sunaikinime bei Daržininkų kaimo sudeginime ( R. Zizas…., p.  499).

 

 

 

Ar Kaniūkai dar Lietuvos kaimas?

 

 

D. Levin ir Z. A. Brown atsiminimų knygoje papasakotas Kaniūkų kaimo sunaikinimo epizodas mums  primena  ir  kitokią karo meto   patirtį,  ne mažiau skaudžią  mūsų istorijai ir ypač nepatogią Holokausto tyrinėtojams  bei jo atminties saugotojams. Lietuviškas Kaniūkų kaimas ir jos žmones  tapo  karo nusikaltimų ir aklos neapykantos  aukomis ir apie tai oficialiai Lietuvos valdžios sluoksniuose vengiama kalbėti. Ši skaudi istorija  patenka į ne itin pageidaujamų temų sąrašą, nes  ji ne tik apie  apie mūsiškius ar saviškius, bet ir apie tuos jūsiškius, kurie iki šiol dangstomi   skaudžia  žydų tragedijos skraite  garbinami kaip didvyriai, vieninteliai Lietuvos  išvaduotojai  ir  gelbėtojai.

Įamžinant ir pagerbiant žiauriai sunaikintą kaimą ir jo  aukas 2004 m. Šalčininkų rajono savivaldybė ir vietiniai  žmonės Lenkijos valstybei remiant lėšomis  kaimo pakraštyje nužudytiems Kaniūkų  kaimo gyventojams  pastatė  atminimo kryžių.  Jame  dviem kalbomis lenkiškai ir lietuviškai užrašė  žuvusiųjų vardus,   virš įprasmindami  Lenkijos herbą, nes būtent Lenkija rūpinasi  šios tragedijos tyrimu   ir aiškinasi kaltininkų vardus. Tad kyla klausimas ar kažkada buvęs lietuviškas  kaimas vis  dar Lietuvos,  jei paminkle neatsirado  vietos  nei vienam Lietuvos respublikos simboliui ar net herbui. Prie  paminklo,  paminėti  kaimo  tragedijos ir žuvusiųjų,  čia  susirenka  artimieji, vietiniai žmonės, organizacijų atstovai, taip pat  lietuviai šauliai, patriotai, padeda gėlių ir uždega atminimo  žvakeles. Apmaudu, jog   pagerbti aukų atminimą  oficialiai prie šio paminklo tebuvo  atvykę tik 2  Seimo  nariai. Tai rodo mūsų valstybės ir jos valdžios žmonių abejingumą šio kaimo istorijai ir  skaudžiam jo žmonių likimui.

2024 m.  sueis  lygiai 80 metų nuo šio skaudaus  ir žiauraus   įvykio. Ar Lietuva, jos valdžia,  valstybės pareigūnai  ras jėgų  valstybiniu mastu plačiau paminėti Kaniūkų kaimo tragediją?  Ar pagaliau oficialiai įvardins  šios tragedijos kaltininkus?  Būtų labai garbinga, jei 2024-sius  metus Seimas paskelbtų  Kaniūkų kaimo  aukų  atminimo metais.  

 

Naudota literatūra:

1.Donatas Januta. Užmirštų dzūkų savanorių kovos (1943-1944) (ir ,,Pirčiupio motinos” paslaptis)

 http://draugas.org/key/2011_reg/2011-06-09-DRAUGASo.pdf

2.D. Levin, Z. A. Brown. The Story of an Underground. Jerusalem, Israael. 2014, p. 358

3.The Avengers. R. Cohen. N.Y. USA. 2004.

4.Jewish Resistance: Diary of a Jewish Partisan Unit (1943-1944) https://www.jewishvirtuallibrary.org/operations-diary-of-a-jewish-partisan-unit-in-rudniki-forest

5.R. Zizas. Sovietiniai partizanai Lietuvoje 1941-1944m. Vilnius, 2014. p. 485

6.Ten pat, p. 479-481

7.Ten pat, p. 481

8.Ten pat, p. 481

9.D. Levin. Fighting back. N.Y. USA, 1985, p. 277.

10.Oral history interview with Dov Levin. United States Holocoust  memorial museum, RG Number: RG-50.030.029a

https://collections.ushmm.org/search/catalog/irn504793

11. A. Barauskas. Miškų frontuose. Vilnius, 1968. P. 245, 412,
12. R. Zizas. Sovietiniai partizanai Lietuvoje 1941-1944m. Vilnius, 2014. p. 205.
13. Irena Tumavičiūtė. Kaniūkų skerdynės naikintojo akimis – siaubingas pragaras. 78-osioms sunaikinto kaimo metinėms atminti. (Bagrianskio pasakojimas)

https://www.aidas.lt/lt/istorija/article/26843-01-19-kaniuku-skerdynes-naikintojo-akimis-siaubingas-pragaras-78-osioms-sunaikinto-kaimo-metinems-atminti

14. Audronė Janavičienė. Sovietiniai diversantai Lietuvoje (1941–1944). http://genocid.lt/Leidyba/1/audrone.htm
15. E. Elinas, D. Gelpernas. Kauno getas ir jo kovotojai. Vilnius, 1969.

Susijęs straipsnis

Rimantas Zizas. Žudynių Kaniūkuose pėdsakais