Šarūnas Šimkevičius. Kolekcininko pasakojimai apie mokslinį seminarą

Autorius: Data: 2019-01-06 , 11:54 Spausdinti

Šarūnas Šimkevičius. Kolekcininko pasakojimai apie mokslinį seminarą

Šarūnas ŠIMKEVIČIUS, www.voruta.lt

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje 2018 12 06 vyko mokslinis seminaras „Lietuvių periodikos paveldas: apskaita ir komunikacija“. Seminare nagrinėti aktualūs dokumentinio paveldo valdymo, skaitmeninės prieigos užtikrinimo ir sklaidos klausimai. Seminaras skirtas aktyvinti atminties institucijų (bibliotekų, muziejų ir archyvų) ir nacionalinės bibliografijos išteklių rengėjų bendradarbiavimą užtikrinant darbų tęstinumą ir jų sklaidą. Seminaro dalyviams buvo pristatyti pranešimai: „Viščiukus suskaičiavus: išeivijos periodika, vartotojo požiūris, susipažinus su „Periodinių leidinių lietuvių kalba, 1823-1940“ bibliografija“ (Prof. dr. Remigijus Misiūnas (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ir Vilniaus universitetas), „Bibliografinio darbo iššūkiai dirbant su senąja periodika“ (Danguolė Narkevičienė (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka), „Senosios lietuvių periodinės spaudos publikacijų apskaita: situacija ir perspektyvos“ (Ringailė Bagušytė (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka), „Senoji periodika ir jos panaudojimas kraštotyroje: kai kurie subjektyvūs provincijos bibliotekininko patirties aspektai“ (Jonas Brigys (Raseinių viešoji Marcelijaus Martinaičio biblioteka), „Senoji periodika Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje: ko gali tikėtis skaitytojas?“(Dr. Rima Cicėnienė, dr. Giedrė Miknienė, Sigita Kasiliauskienė, Jolanta Stasytė-Berniūnienė (Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka), „Spausdintinio periodikos paveldo apimtys ir geografija“ (Dr. Tomas Petreikis (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ir Vilniaus universitetas), „Lietuvių periodiniai leidiniai portale epaveldas.lt: kur dar reikia pasistengti“ (Jolita Steponaitienė (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka), „Lietuvos spaudos fotografijos raida 1860-1940 m. “ (Stanislovas Žvirgždas (Lietuvos spaudos fotografų klubas), „Spaudos kolekcininko žvilgsnis į lietuvių periodikos paveldą“ (Žilvinas Januška (Martyno Mažvydo bibliofilų klubas), „Pridėtinė sistemingos žiūros į periodiką vertė“ (Prof. dr. Paulius Vaidotas Subačius (Vilniaus universitetas). Seminare taip pat pristatoma nacionalinės bibliografijos kolektyvo parengta fundamentinė retrospektyvioji bibliografijos rodyklė „Lietuvos bibliografija. Serija B, Periodiniai leidiniai lietuvių kalba, 1823-1940. D. 1. “ (2018). Pirmoje bibliografijos rodyklės dalyje sutelkta informacija apie 1782 poligrafiniu būdu spausdintus leidinius lietuvių kalba. Bibliografijos rodyklė apima laikotarpį nuo periodinių leidinių lietuvių kalba pasirodymo (1823 m.) iki Lietuvos sovietinės okupacijos ir aneksijos (1940 m. birželio 15 d.). Bibliografinių duomenų informacinei ieškai parengtos asmenvardžių, chronologinė, kolektyvų, leidėjų, spaustuvių, publikavimo vietų, nerastų leidinių rodyklės. Šiuo darbu stiprinama lietuvių periodinės spaudos paieškinė informacinė funkcija sudarant sąlygas aktyvesnei dokumentinio paveldo vartosenai, tyrimams ir sklaidai.

       Šio leidinio pasirodymo proga kelios kuklaus kaimo kolekcininko mintys. Periodinės spaudos katalogų bandymų būta ir seniau. Tarpukariu tai darė žurnalai „Bibliografijos žinios“ ir „Knygos“. Kolekcininko Povilo Gasiūno katalogą kritikuoti mėgsta visi, bet mažai kas pastebi, kad pagrindinė jo klaida buvo tai, kad išleido ieškomų leidinių katalogą. Jei būtų išleidęs savo asmeninės kolekcijos katalogą – jo vertės niekas negalėtų paneigt. Nes turėjo vieną didžiausių periodikos kolekcijų. Periodinę spaudą aš pradėjau kolekcionuoti 1983 metais. Tuo metu išsamaus periodokos bibliografinio leidinio dar neturėjome. Tiesa, buvo 1940 – 1941 metų periodinės spaudos bibliografija, bet jos aš neturėjau, įsigijau gerokai vėliau. Tekdavo išsirinkt informaciją apie senuosius laikraščius iš tarybinių enciklopedijų. Buvau pasidaręs periodikos katalogą užrašų knygelėje. Kortelinis periodikos katalogas buvo pardavinėjamas kolekcininkų klube. Du svarbūs leidiniai pasirodė 1988 metais. Tai Jadvygos Kazlauskaitės  „Vilniaus periodiniai leidiniai. 1760 – 1918“ ir  „Vilniaus lietuvių periodiniai leidiniai. 1904 – 1940“. Ankstyvųjų Vilniaus periodinių leidinių bibliografinė rodyklė buvo išleista net 1500 egzempliorių tiražu, o tarpukarinių – rotaprintu 500 egzempliorių. Juliaus Tamošiūno parengta „Lietuviškų periodinių leidinių bibliografija 1832 – 1982“ išėjo jau tik atkūrus nepriklausomybę – 1991 metais. Tiesa,  jo kolekcijos parodos katalogas pasirodė dar tarybiniais laikais – 1989 metais. Labai norėjau tą parodą pamatyt, deja, neturėjau tokių galimybių. 1994 metais pasirodė jo „Lietuviškų periodinių leidinių bibliografija 1983 – 1993 su 1832 – 1982 bibliografijos papildymu“. 1990 – taisiais pasirodė ir minėtos naujos 2018 metų bibliografijos pirmtakas, bet man jo įsigyti nepavyko, buvo išleistas nedideliu tiražu. Žilvinas Januška šiuo metu turi didžiausią privačią senosios periodikos kolekciją Lietuvoje. Joje virš 1400 skirtingų pavadinimų leidinių, pasirodžiusių iki 1944 metų. Tarp jų tik 33 šapirografiniai leidiniai. Žilvino teigimu, rankraštiniai leidiniai yra labai reti ir dar rečiau jų pasirodo pardavime. Kolekcionavimo pradžioje jis pastoviai pirkdavo laikraščius iš penkių asmenų, rinkusių periodiką, o paskui sustojusių. Šie asmenys savo kolekcijose turėtus rankraštinius leidinėlius jau buvo pardavę muziejams ar bibliotekoms, nes tai buvo lengviausias kelias. Tuo tarpu jų turimų spausdintų spaustuvėse laikraščių bibliotekos nepirkdavo, o Žilvinas juos mielai įsigydavo. Ilgainiui ir pats jau tavo išrankus. Parsineša jis ir dabar pastoviai naujų leidinių, bet tai jau labiau žaidimas su smulkmenomis: tai antraštė įdomi, tai pirmasis numeris, tai viršelis gražus. O iš viso jo kolekcijoje yra virš 4300 skirtingų periodinių leidinių. Senąją spaudą jis pradėjo kaupti tik 1997 metais, žymiai vėliau, nei aš. Tiesa, anksčiau į jo rankas irgi papuldavo senųjų leidinių, bet jis to laikotarpio nevadina kryptingu rinkimu. Pasiekus tokį lygį, dabar kolekcija pildosi jau labai pamažu. Pastaruoju metu per metus kolekciją papildo jau tik 15 – 20 naujų pavadinimų. Žilvino teigimu, palėpės jau peržiūrėtos, todėl tenka ieškot naujų papildymo šaltinių. Čia reikia pastebėti, kad tarybinių laikų periodikos kolekcionavimo sąlygos visiškai skyrėsi nuo dabartinių laikų. Tai buvo šios srities kolekcininkų aukso amžius. Šiandien likę tik du spaudos kolekcininkai, o tada jų buvo apie 10 – 20. Kai kas sakytų, kad kokia čia gausybė, 10 – 20 tai irgi gana mažai. Tačiau to visiškai užteko, kad susidarytų rinka. Reikia pastebėti, kad dalis leidinių yra labai reti, todėl visiems kolekcininkams kai kurių pavyzdžių tikrai neužtekdavo. Plius dar buvo gausus ratas atsitiktinių žmonių, besidominčių spauda. Tokių, kurie specialiai nerinkdavo, bet įsigydavo kažką pasiskaityt, pavyzdžiui žurnalą „Karys“. Tai buvo visai kiti laikai, dabartiniam žmogui gal net sunkiai suprantami. Atrodo, dabar pilna visokios spaudos. Tarpukariu irgi buvo panašiai. Tačiau sovietiniais metais ši spauda buvo sunaikinta ir labai sėkmingai. Buvo tikras informacijos badas. Sovietinių laikraščių nuobodybė skatino ieškot kažko kita. O tarpukario leidiniuose kolekcininkas galėdavo daug ko rast, nuo rimtų istorinių tekstų iki bulvarinio pobūdžio informacijų. Nors  aš aktyviai spaudą renku ir dabar (kiek leidžia mano galimybės), bet tenka pripažint, kad sovietmečiu tiek rinkti, tiek skaityti buvo žymiai įdomiau. Neseniai įsigijau daug tarpukario bulvarinės spaudos. Ir ten radau labai įdomių tekstų – tiek apie Dzūkijos istoriją, tiek siaubo kūrybos. Labai gaila, kad neteko jų skaityti anksčiau, sovietmečiu. Dar būtina pastebėt, kad sovietinių laikų kolekcininkai rinko ne tik dėl savęs, bet ir dėl išsaugojimo ateities kartoms. Šiandien kai kam tai gali pasirodyt naivu ar neįtikėtina, bet tada situacija buvo visai kita. Informacijos badas, žmonės mokėdavo už senas knygas didelius pinigus. Sovietmečiu antikvariatai veikdavo, bet juose galima buvo įsigyti tik žurnalą  „Kultūra“, ar kitus ideologiškai režimui priimtinus leidinius. Nebuvo prekiaujama ne tik kairiųjų pažiūrų, bet ir pačių komunistų senaisiais laikraščiais. Reikia pastebėt, kad sovietmečiu tokios spaudos rinkimas buvo pati pavojingiausia kolekcionavimo rūšis. Ypač buvo baiminamasi dėl vokiečių laikais leistų laikraščių. Situacija visiškai pasikeitė po 1990 metų. Labai greitai žmonės prisisotino informacija, tarpukario periodinės spaudos buvo galima įsigyti laisvai. Leidinių ėmė vis daugėti, o besidominčių mažėti. 1990 metais vis labiau ėmė kristi pinigų vertė. Todėl senieji leidiniai tapo labai pigūs. 1991 – 1993 metais buvo galima lengvai ir pusvelčiui surinkt gerą periodikos kolekciją. Ką aš ir dariau. Jei tarybiniais laikais aš spaudą rinkau daugiausia tik po vieną pavyzdį kiekvieno periodinio leidinio, tai po 1990 metų mano kolekcija labai išsiplėtė. Gali kam kilti klausimai, ar tai klaida, ar tai pozityvu. Atsakymas būtų sudėtingas, atsižvelgiant į Tomo Petreikio pranešime paminėtus tokios kolekcijos gabaritus. Tačiau 1993 metais situacija vėl pasikeitė – buvo įvestas litas. Periodiniai leidiniai vėl pabrango, todėl man teko grįžt prie senesnės praktikos rinkti tik po vieną pavyzdį. Labai greitai pradėjo trūkti pinigų, todėl norint toliau pildyt savo kolekciją, teko dalį leidinių parduot. Aš gailiuosi nebent tik to, kad kai kuriuos leidinius pardaviau labai skubotai, šiandien dalies jų vertė būtų labai didelė. Kurį laiką man sekėsi nusipirkt visus norimus periodinius leidinius. Tačiau ilgainiui pinigų ėmė neužtekti ir teko praleist dvi labai puikias kolekcijas. Vienos iš jų pirkėjas buvo Žilvinas. Bet apie tai – kitą kartą. Žilvinas įsigijo dar ir nemažą Algimanto Giedros kolekciją. Žilvinas formuoja savo kolekciją panašiu principu kaip ir aš – stengiasi įsigyt po vieną pavyzdį kiekvieno periodinio leidinio. Tačiau, jei leidinys yra retas, tokio mielai priglaudžia ir kelis numerius. Ir jis nelinkęs atsisveikinti su savo retais leidiniais, ypač su tokiais, kurių turi tik vieną egzempliorių. Kartą aš sužinojau, kad jis turi įsigijęs labai retą  „Dainavos šaulį“, išleistą Alytuje. Nors aš daug metų renku spaudą, bet šio laikraščio turiu tik kopiją, todėl siūliau Žilvinui labai aukštą kainą, bet jis nesutiko jo parduot. Ž. Januška pradėjo nuo sąjūdžio periodikos. Čia jis taip pat pasiekė aukštumų. Nors šią temą mes pradėjome rinkti tais pačiais metais, bet greitai Žilvinas mane aplenkė ir čia. Tuo labiau, kad aš labai aktyviai rinkau tik pirmuosius 5 metus. Žinoma, papildau savo kolekciją ir dabar. Kalbant apie periodikos kolekcijas gali kilti klausimas, ar gali privatus kolekcininkas surinkt tokio lygio kolekciją, kokią turi LNB. Čia reikia pastebėt, kad Lietuvos didžiųjų bibliotekų rinkiniai yra milžiniški, rinkti daugybę metų. O kolekcininko gyvenimo amžius ribotas. Plius daugumas leidinių yra labai reti, todėl įsigyti jų vis sunkiau. Ypač reti tarpukario gimnazijų laikraštėliai. LNB laikraštėlių kolekcija labai didelė. Tačiau galima ir pastebėt, kad ant daugelio jų yra garsių tarpukario Lietuvos kolekcininkų Povilo Gasiūno ir Jono Kirlio nuosavybės ženklai. Peršasi išvada, kad vis dėlto ir kolekcininko indėlis saugant paveldą gali būt didžiulis. Juk tada tokių leidinių niekas nerinko, todėl būtent kolekcininkų dėka laikraštėliai ir buvo išsaugoti. Ir dar vienas pastebėjimas. Tomas Petreikis seminaro dalyviams pristatė pačius seniausius periodinius leidinius lietuvių kalba. Šie leidiniai neišlikę. Ir tik vienas jų užfiksuotas senoje fotografijoje. O ta fotografija – būtent kolekcininko parodos. Minėti Povilas Gasiūnas ir Jonas Kirlys buvo patys garsiausi savo laikmečio periodikos rinkėjai, tačiau iš tikrųjų tuo metu buvo ir daugiau šios srities rinkėjų, išlikę jų skelbimai laikraščiuose. Leidinį „Lietuvos bibliografija. Serija B, Periodiniai leidiniai lietuvių kalba, 1823-1940. D. 1 “ (2018) pasitinku ir vertinu labai teigiamai. Jis suteiks galimybę kolekcininkams sužinot, kokių leidinių yra ir leis pasirinkt, ką reikia rinkti. Sąlyginai, nes naudojantis dar ir savo patyrimu, kolekcininkas galės nustatyti ir leidinių retumą, naudodamasis šia rodykle. Įdomu, ar ateityje bus ir periodikos rodyklės su kainomis. Svarbiausi pasaulio kolekcionavimo centrai yra JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija. Šios šalys yra tikrai su didelėm kolekcionavimo tradicijom ir patirtim. Pavyzdžiui, galiu paminėt, kad JAV ant sienos įrėmintas kabinamas ne tik plakatas, bet net ir laikraštis, ar žurnalas, ar net jo viršelis su svarbiais istoriniais įvykiais. Tuo tarpu Lietuvoje, nors periodiką renku daugybę metų, bet nemačiau, kad kas pirktų ir kabintų ant sienos kokį V. Kudirkos „Varpą“, ar kitus Lietuvos istorijai svarbius leidinius. Taip pat labai saviti kolekcionavimo centrai yra netoli mūsų – tai yra Rusija ir Lenkija. O Lietuva tai labai menkos kolekcionavimo kultūros šalis, nors tradicijų būta, bet jos nutrauktos okupacijų, išlikę negausūs kolekcininkai jau susiduria su naujais iššūkiais, tiek neigiamu valdžios požiūriu, tiek gyventojų mažėjimu. Paimkim populiariausią kolekcionavimo rūšį – numizmatiką. Lietuvoje dar tik pasirodo rimtesni monetų katalogai, neseniai varčiau Žygimanto Augusto monetų katalogą. Amerikoje net specialūs albumai tik amerikietiškų monetų kolekcijai leidžiami.  Net ir Rusijos monetų mėgėjams yra lengviau, nes Rusijos rinkos galybė lemia, kad rusiškų monetų katalogai yra geri, pastoviai atnaujinami, jie yra su monetų tiražais, su kainomis. Ir jie yra pdf formate, galima net parsiųst telefoninę versiją. Yra net senų sagų katalogai. O su spauda yra visai kitaip. Pavyzdžiui pateiksiu elementarų atvejį iš savo bibliofilinės patirties. Rusijoje yra leidžiami bibliofiliniai periodiniai leidiniai, kur galima būtų pasiskaityt apie įvairius spaudos pavyzdžius. Kartą Vidmanto Staniulio knygyne įsigijau žurnalo „Pro knigi“ dviejų metų komplektus. Man žurnalas patiko ir aš noriu įsigyt jo naujausius numerius. Tačiau tai padaryt nėra lengva ir man kol kas nepavyko. Užsiprenumeruot neįmanoma. Tačiau pavyko sužinot, kad šį žurnalą vienas žmogus atveža ir pardavinėja Rygoje. Tada nusprendžiau parašyt žurnalo redaktoriui ir paklaust, kaip galima tą žurnalą įsigyt. Ir paaiškėjo, kad tas žmogus jį perka Maskvoje ir atveža perparduot į Rygą. Redaktorius žadėjo sužinot to žmogaus kontaktus. Tada būtų galima su juos susisiekt, pasiklaust, kada jis atvažiuos į Rygą ir tada prašyt pas savo pažįstamą kolekcininką, kad nupirktų man tą žurnalą, kai bus Rygoje. Tą padaryti aš prašiau Utenos kolekcininką Arvydą Jurkaitį. Tačiau redaktorius taip ir neatsakė man. Va tokia sudėtinga procedūra. Tačiau ką šis pavyzdys rodo. Rodo, kokia iš tikrųjų menka Lietuvos kolekcionavimo rinka, nes nėra nei paklausos, nei galimybių žurnalui įsigyt. Net ir mažesnės Latvijos rinka žymiai solidesnė, nes ten atveža tą žurnalą. Tiesa, žinau, kad yra vienas Lietuvos bibliofilas, kuris apeina tokius barjerus, bet jis turi daug pažįstamų Rusijos bibliofilų, o gal ir pats perka Rygoje – tai Gintautas Trumpis. Na, gal dar bandysiu pasinaudot jo patirtimi, kaip man įsigyt tą žurnalą. Kai kas gal patars, kad galiu pirkt Prancūzijoje kitą bibliofilų žurnalą. Taip tai tiesa, bet žurnalo siuntimas bus labai brangus, plius realiai veikia pirkėjų iš Lietuvos diskriminacija, dėl daugybės problemų dalis pardavėjų tiesiog nesiunčia savo prekių į tokią šalį. Daugybė pavogimų ir įvairių trukdymų lemia, kad Lietuva laikoma nepageidaujama šalimi. Dažnai reikia paieškot tokio pardavėjo, kad siųstų savo prekes į Lietuvą. Tad geriau bandysiu žurnalo „Pro knigi“ ieškot per bibliofilą Gintautą Trumpį.  O kol tai pavyks – užsisakiau lietuvišką žurnalą  „Tarp knygų“. Seminaro dieną gavau dovanų Gintauto Trumpio leidinį „Asmeninė knyga. Katalogas. Knyga II. Mažoji Lietuva“. 17 knygos egzempliorių yra vardiniai, iš tų 17 savininkų 2 skaitė savo pranešimus ir šiame seminare: Tomas Petreikis ir Žilvinas Januška. Na, o mano egzempliorius yra numeruotas 30 numeriu. Apie šią knygą parašysiu atskirai. Bet aš ją paminėjau ne šiaip sau. Tuo labiau, kad greitai mano kolekciją papildė ir Šarūno Toliušio knyga „Mažosios Lietuvos periodinė spauda 1811 – 1939“ (Klaipėda, 2018). Neišvengiamai kyla klausimas, ar kolekcininkui geriau leisti tik savo kolekcijos katalogus, ar bandyt aprėpt visumą? Kad ir koks būtų atsakymas, man įdomios abi šios knygos.

Renginiai ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra