Istorija kartojasi, tam tikrais laiko tarpais, kai kuriais aspektais. Tai, suprantama, atsitiktinumai, bet metų sandūroje, kai žiniasklaida ypač ryškiai pražysta daugybės astrologų, žiniuonių, bioenergetikų, kortų būrėjų ir net vienos mokslų daktarės sukurptų pranašysčių žiedais, ne nuodėmė paieškoti ir kai kurių istorinių paralelių.
Herojinėje, epinė prancūzų poema „Rolando giesmė“, sukurta XII amžiuje apie VIII amžiaus įvykius. Vaizduoja Frankų valstybės Karolio Didžiojo sūnėno Bretanės markgrafo Rolando mūšį su baskais, kuriame jis žuvo, bandydamas su bretonų būriu pridengti frankų atsitraukimą iš Pirėnų pusiasalio.Tai įvyko 778 metais. Poema su poetikai būdinga hiperbolizacija, batalinėmis scenomis išaukština ištikimybę karaliui, tėvynei, krikščionybei (LTE, T. 9, P. 473).Tuo metu Karolis Didysis savo karalystės pasienyje steigė markas (karines administracines apygardas), kurias valdė jo skirti markgrafai, valstybės valdymo centru pavertė karaliaus dvarą, leido visiems galiojančias kapituliarijas (rašytus įsakus), valdė per savo pasiuntinius, kontroliavusius karinius ir administracinius pareigūnus (LTE, T. 5, P. 333).
Prabėgo dvylika šimtmečių nuo paminėtų įvykių. Pasaulis, atrodytų, neatpažįstamai pasikeitė, civilizacijai padarius milžinišką šuolį į priekį, o santykiai tarp žmonių, valstybių, tarp valstybės ir bažnyčios, žmogaus ir valstybės pakito santykinai mažai.
Buvusių okupantų teisinius įsipareigojimus perėmusios valstybės finansinių rėmėjų ir patarėjų pagalba tapęs nepriklausomos demokratinės parlamentinės valstybės vadovu, ponas Rolandas visą valstybės valdymą užsimojo sukoncentruoti prezidentūroje, šalį valdyti dekretais , per patarėjus kontroliuoti visus pareigūnus, provincijoje įkurti prezidentūros kontroliuojamas, savivaldybes dubliuojančias tarybas. Apsiskelbęs teisingumo simboliu, palaimintu paties Popiežiaus, sukiršino žmones, padalijęs juos į jį mylinčią „liaudį“ ir jo nekenčiantį „elitą“, savo priešais apšaukė ne tik visas valstybės institucijas, bet ir Konstitucinį teismą ir Katalikų bažnyčios vadovus. Savo ištikimybę rinkiminiais pažadais suviliotiems piliečiams įrodinėja važinėdamas už jų pačių pinigus po šalį ir pasakodamas lėkštus anekdotus bei įvardindamas vis naujus savo „priešus“, surengusius prieš jį „sąmokslą“. Ištikimybę savo valstybei jis demonstruoja kreipdamasis į piliečius per televiziją, o krikščionybei – išaukštindamas burtininkę, neva jį išgydžiusią „įkrautu energija“ vandeniu ir tualetiniu popieriumi, bei paties Dievo vardu išpranašavusią jam dvi kadencijas.
Tikėkime, kad nereikės laukti keturių šimtmečių, kol nauji trubadūrai sukurs tautinę herojinę epinę poemą „Rolando giesmė“, kurioje, sekdami prancūziškaisiais pirmtakais, poetizuotai, hiperbolizuotai ir teisiškai pagrįstai pavaizduos paskutinį poemos herojaus mūšį Konstituciniame Teisme ir Seime. Apdainuos kaip švytravo atkakliųjų baskų apkaltos kardai ir kaip lūžinėjo samdytųjų bretonų gynybinės ietys, o Rolandas Paksas giedodamas: „Neatsistatydinsiu!“, ant visų „š… ir tapšnojo“. Išaiškins kas buvo tie XXI amžiaus frankai ir kur tasai Pirėnų pusiasalis, iš kurio jie taip nenorėjo pasitraukti.
