Prisiminimai apie reformatą Simoną Konarskį

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija (toliau Draugija) 2009 m. spalio 29ąją miestelėnus ir sostinės svečius sukvietė į Reformacijos dienos minėjimą, kurio metu prisimintas kovotojas už laisvę Simonas Konarskis.
 
Šiemet paminėtos 492–osios Reformacijos metinės. Draugijos pirmininkas prof. Sigitas Kregždė, be kita ko, pabrėžė, kad Draugija domisi istorija ir stengiasi prikelti nepamatuotai pamirštas istorines asmenybes. Draugijos pirmininko pavaduotojas Donatas Balčiauskas akcentavo, kad Reformacijos diena – įsimintina visam pasauliui.
 
„Prieš beveik 500 metų Liuteris paskelbė 95 tezes, kuriose kritikuota nuklydusi katalikų bažnyčia. Ji buvo tiek nuklydusi, kad reikėjo ją reformuoti, – pabrėžė D. Balčiauskas. – Draugijai, gyvuojančiai jau 16 metų ir vienijančiai daugiau kaip 400 narių, ypatingai brangi ši diena. Mums labai rūpi dorovinis kultūrinis tobulinimasis, todėl rengiamos konferencijos, ekskursijos. Neatsitiktinai šiemet prisimenamas S. Konarskis – pernai minėtos 200 jo gimimo, šiemet 170 mirimo metinės. Simonas išpažino evangelikų reformatų tikėjimą.“
 
Renginyje dalyvavo Draugijos nariai, Vilniaus reformatų choras „Giesmė“ (vadovė Janina Pamarneckienė), Vilniaus Simono Konarskio vidurinės mokyklos direktorė Teresa Michailovič, pavaduotoja Kristina Kratkovska, gausus moksleivių būrys.
 
K. Kratkovska informavo susirinkusius, kad mokykla stengiasi surinkti viską, kas mena Konarskį. „Moksleiviai buvo nuvykę į jo gimtinę, taip pat kasmet tvarkome šio iškilaus žmogaus žūties vietą, uždegame žvakutes, – sakė ponia Kristina. – Lietuvoje daugiau nėra mokyklos, pavadintos S. Konarskio vardu. Tokį licėjų aptikome Lenkijoje, Seinuose, tačiau ten yra kur kas mažiau eksponatų, susijusių su Konarskiu, negu pas mus.“
 
Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos Vilniaus krašto vadas Jonas Ragauskis pabrėžė, kad būtina ieškoti galimybių, kaip atstatyti S. Konarskio žūties vietoje 1924 m. kovo 2 d. reformatų Bažnyčios Vilniaus Sinodo rūpesčiu pastatytą paminklą, kurio viršūnėje buvo pavaizduotas didelis erelis su plačiai išplėstais galingais sparnais, draskantis nelaimingą auką.
 
Karininko Jurgio Simono Konarskio sūnų Seirijų reformatų bažnyčios kunigas pakrikštijo net keturiais vardais: Simonas, Konstantinas, Juzefas, Ignacas. Simonas lankė pradžios mokyklą Simne, po to įstojo į Lomžos karo mokyklą – ruošėsi karininko karjerai kaip jo tėvas bei senelis. 1825 metais jis pradėjo karinę tarnybą – tapo Lenkijos karalystės I–ojo šaulių pėstininkų pulko savanoriu. Po dviejų metų jau buvo puskarininkis. 1830 metais lapkričio 29 d. Lenkijoje prasidėjus sukilimui, jo pulkas, kaip ir visa karalystės kariuomenė, perėjo į sukilėlių pusę. 1831 metais sukilimas persimetė į Lietuvą. S. Konarskis su generolo Chlapovskio korpusu persikėlė per Nemuną padėti vietos sukilėliams. Dalyvavo Panerių kautynėse prie Vilniaus, kurias sukilėliai po atkaklių mūšių pralaimėjo ir pasitraukė į Lietuvos gilumą. Nuslopinus sukilimą, emigravo į Prancūziją, dalyvavo italų, lenkų tautinio išsivadavimo sąjūdžiuose, propagavo visų Europos tautų kovotojų už laisvę solidarumo idėjas, ragino kovoti dėl pilietinių teisių. S. Konarskis deklaravo teisę įgyti išsilavinimą, spausdinti knygas, laisvai užsiimti prekyba ir pramone. Pritarė, kad balsavimo teisė turi būti suteikta visiems piliečiams, o ne tik bajorams. Vilniaus universiteto profesoriaus J. Lelevelio paragintas, kaip emisaras ryžosi grįžti į Tėvynę. 1835 m. gruodžio mėn. S.Konarskis slapta perėjo Rusijos sieną, užmezgė ryšius su Vilniaus, Tartu slaptomis organizacijomis, Kijevo universiteto studentais.
 
S. Konarskis Vilniuje lankėsi ne kartą: susipažino su pirmosios Vilniaus miesto istorijos būsimuoju autoriumi Mykolu Balinskiu, Medicinos chirurgijos akademijos (uždarius universitetą buvo paliktas tik Medicinos fakultetas) studentu Pranciškumi Savičiumi, nusipirko iš vietos pirklio N. Rozentalio šriftą ir ruošėsi steigti spaustuvę atokiame Gudijos vienkiemyje Košaruose. Pajutęs, kad yra sekamas, paspruko neįprastu būdu: buvo medikų studentų paguldytas į akademijos klinikas ir karste išvežtas iš miesto. Bet 1838 m. birželio 8 d. netoli Rūkainių, prie Rūkainės upelio stovėjusioje Ašmenos trakto Kryžkelio pašto stotyje žandarų buvo atpažintas ir suimtas. Dar kalėjime S. Konarskis tapo didvyriu. Jo laiškai pateko į laisvę, plito nuorašais per medikus studentus. Nepasisekus mėginimui suorganizuoti pabėgimą, S. Konarskis buvo sušaudytas 1839 m vasario 27 d. Vilniuje, Poguliankos priemiestyje (dabar Muitinės gt.) Į mirties bausmės įvykdymo vietą Simoną Konarskį lydėjo Vilniaus reformatų bažnyčios kunigas senjoras Lipinskis, kuris prieš tai ilgai su juo kalbėjosi, skaitė atgailos psalmes. Sakoma, kad paskutinę naktį jam buvo ir fleita leista groti. Didžiulės minios vilniečių susirinko į bausmės vietą atsisveikinti su Simonu Konarskiu ne kaip su kaliniu, o kaip su didvyriu. Karininkas, turėjęs vadovauti šiam procesui, neišlaikė, apsimetė sergąs. S. Konarskiui buvo leista pačiam užsirišti akis. Po 12 šūvių žmonės puolė prie nužudytojo, kaip relikvijas plėšė drabužių skiautes, mirkė jo kraujyje nosines. S. Konarskio kūnas buvo įmestas į ten pat iškastą duobę, o vieta sulyginta su žeme. S. Konarskio mirtis buvo suvokta kaip jo įpareigojimas tęsti kovą.
 
Po kiek tai laiko Antaninos Sniadeckos pastangomis ir jos pažinčių dėka naktį Simono Konarskio kūnas buvo iškastas ir palaidotas Evangelikų liuteronų ir reformatų kapinėse ant Tauro kalno, visai netoli tos vietos, kur dabar tebestovi buvę Profsąjungų rūmai. Tai liudija išlikę dokumentai ir užrašyti žmonių prisiminimai. S. Konarskio žūties vietoje 1924 m. kovo 2 d. reformatų Bažnyčios Vilniaus Sinodo rūpesčiu buvo pastatytas paminklas, kurio viršūnėje pavaizduotas didelis erelis su plačiai išplėstais galingais sparnais, draskantis nelaimingą auką. Kasmet Vilniaus Sinodai prasidėdavo S. Konarskio sušaudymo vietos aplankymu, prie paminklo buvo dedamos gėlės, kalbamos maldos. Per II pasaulinį karą paminklas neišliko. Dabar toje vietoje stovi tik paprastas paminklinis akmuo su įrašu. Vilniaus reformatų bažnyčios sienoje buvo įmūryta paminklinė lenta: Szymon Konarski (1808–1839).
 
www.ref.lt
 
Nuotraukose:
 
1. Reformacijos dienos minėjimas, kurio metu prisimintas S. Konarskis
2. Habil. dr. Aldona Prašmantaitė perskaitė pranešimą „Simonas Konarskis – kovotojas už laisvę“

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra