Ramunė LAPAS Specialiai „Lietuvos žinioms“ iš Čikagos

Vasario 16-osios išvakarėse skaitytojams siūlome pasakojimą apie Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio vienturtę dukrą Aldoną Stulginskaitę-Juozevičienę ir jos šeimą.

Čikagoje veikiantis Lietuvos vaikų globos būrelis „Saulutė“ vasario 5 dieną sukvietė lietuvius į renginį, skirtą Lietuvos prezidento A. Stulginskio gimtadieniui paminėti. Indrės Tijūnėlienės vadovaujamoje „Saulutėje“, kuri daug metų daiktais ir pinigais remia vaikų globos namus Lietuvoje, taip pat gausias bei našlaičius ir neįgalius vaikus globojančias šeimas, iždininkės pareigas eina vyriausioji A. Stulginskio anūkė Ramunė Račkauskienė. Kaip renginio garbės viešnia buvo pakviesta prezidento dukra A. Stulginskaitė-Juozevičienė, balandžio 28 dieną švęsianti savo jubiliejų – 90-metį. Ji – vienintelis gyvas „prezidentinis“ vaikas iš pirmosios nepriklausomybės laikų. Popietėje dalyvavo A. Juozevičienės šeima: dukros, sūnus, anūkai, proanūkiai.

Prezidentas – kalinys

Apvalesnis A. Stulginskio jubiliejus buvo pernai – šių metų vasario 26 dieną minėsime jau 126-ąjį jo gimtadienį. Neeilinė asmenybė Lietuvos istorijoje, Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras, Steigiamojo Seimo pirmininkas, 1922-1926 metais – pirmasis konstitucinis Lietuvos Respublikos prezidentas, įtvirtinęs demokratinės santvarkos pagrindus, A. Stulginskis vienintelis iš prieškario prezidentų pasiliko sovietų okupuotoje Lietuvoje ir kartu su savo tauta patyrė visas užklupusias negandas.

Ištremtas 1941-ųjų birželį, perėjęs lagerius ir kalėjimą, jis išgyveno ir kartu su žmona 1956 metais prieš pat Kalėdas grįžo į Kauną.

Ona Stulginskienė mirė 1962-aisiais, taip ir nepasimačiusi su vienturte Aldute emigravusia į Vakarus. Tėvui su dukra pavyko susitikti du kartus – 1965 ir 1967 metais. Prezidentas mirė 1969-ųjų rugsėjo 22 dieną. Palaidotas šalia žmonos Aukštosios Panemunės kapinėse.

Gimusi prezidentūroje

A.Stulginskaitė pirmuosius savo gyvenimo metus praleido prezidentūroje Kaune. Vyresniųjų brolių rengtas į kunigus Domininko ir Marijonos Stulginskių pagrandukas Aleksandras po studijų Austrijos Insbruko universitete (tėvų jėzuitų vadovaujamame teologijos-filosofijos fakultete) nutarė, kad jis, „tapęs pasauliečiu inteligentu, bus naudingesnis Lietuvai negu kunigaudamas“. A. Stulginskis baigė agronomijos studijas Žemės ūkio institute Halėje, Vokietijoje, tačiau jo kelias greitai pasisuko į politiką. 1920-ųjų pavasaris buvo pažymėtas dviem svarbiais 35 metų vyro gyvenimo įvykiais: balandžio 24-ąją tuometis Lietuvos ūkininkų sąjungos vadovas A. Stulginskis vedė dešimčia metų jaunesnę mokytoją Oną Matulaitytę, o gegužės 15 dieną buvo išrinktas Steigiamojo Seimo pirmininku, einančiu valstybės prezidento pareigas (1922 m. jis tapo Lietuvos prezidentu). 1921-ųjų balandžio 28 dieną Stulginskiams gimė duktė Aldutė.

A. Juozevičienė duodama interviu Čikagoje pasakojo, kad mažai ką prisimena iš savo gyvenimo laikinojoje sostinėje, prezidentūroje. Nenuostabu, juk kai A. Stulginskis perdavė raktus prezidentui Kaziui Griniui 1926 metų birželį, jai tebuvo penkeri. Labiausiai mažai mergaitei įsiminęs šveicorius, neleisdavęs prezidento atžalai žaisti gražiomis plytelėmis grįstoje aikštelėje prie įėjimo. Ten sustodavo mašinos ir išlipdavo svečiai. Šveicorius bijojo, kad mergaitė nespės pabėgti, todėl nuolat gąsdino, kad pagaus ją, sutrins kaip pipirą ir suuostys. „Aš jau tada bėgdavau kuo toliau nuo tų plytelių, kad tik manęs nesuuostytų!“ – juokdamasi prisimena A. Juozevičienė.

Trūko tik broliuko ar sesutės

Ryškesni jos vaikystės prisiminimai – iš Jokūbavo, kur Stulginskių šeima persikėlė gyventi palikusi laikinąją sostinę. Buvusį Parčiauskio dvarą netoli Klaipėdos A. Stulginskis įsigijo dar būdamas prezidentu ir dabar prisiminė agronomo diplomą – tapo rimtu ūkininku. Anot A. Juozevičienės, žiemą gyvenimas Jokūbave tekėjo gana ramiai, užtat vasarą būdavo labai smagu – atvažiuodavo tėvų, vėliau ir jos pačios draugų. Vasarotojai eidavo grybauti, maudytis į Minijos upę, visada lydimi dviejų didelių, protingų ir draugiškų šunų – Dogo bei Džimio.

„Pati svarbiausia vasaros šventė buvo Šv. Ona – mamos vardinės, – prisimena ponia Aldona. – Palangoje vasarojantys tėvų draugai pasisamdydavo keleivinį autobusą ir Šv. Onos rytą su šeimomis bei vaikais atvažiuodavo į Jokūbavą.“ Dažni svečiai būdavo arkivyskupas Mečislovas Reinys, Maironis, kun. Mykolas Vaitkus, Šalkauskiai, Raulinaičiai, Klimai, Dulskiai.

„Aš viena buvau, – pasakoja ponia Aldona šių eilučių autorei, – neturėjau nei brolių, nei seserų. Man to labai trūko. Turėjau dvi drauges – savo amžiaus sesutes (Danutė ir Aldutė Dulskytės – R. L.), labai joms pavydėjau, kad jos dvi, o aš viena. Bet šiaip mano vaikystė buvo laiminga. Kai suėjo septyneri, man dovanų nupirko mažą ožkytę – ji dar gėrė iš buteliuko pieną. Aš ją užsiauginau, ji tapo tokia didele, gražia, balta ožka ir nuolat paskui mane sekiojo. Ožka buvo labai išlepinta, niekas negalėjo jos suvaldyti, tad kai išvažiavau į gimnaziją, ją pardavė.“

Paklausta, kieno – tėvo ar mamos vaikas ji buvo, prisipažįsta, kad vis dėlto tėvo: „Mano ir tėtės būdas panašesnis. Nors mamos geresnis charakteris. Apskritai mano mama buvo ir labai gera, ir labai graži, ir labai maloni moteris. Ir aš taip norėjau, kad nors viena mano duktė atsigimtų į mamą… O štai sūnus labai panašus į mano tėvelį. Ir išvaizda, ir būdu, ir judesiais.“ Stulginskių dukra teigia, kad nė vienas iš tėvų jos nelepino – abu mylėjo.

Pakeliui į Sibirą – tėvelių priesakas

Kokias vertybes jai įskiepijo tėvai? „Pirmiausia – tikėjimą, – sako ponia Aldona. – Sąžiningumą, pareigingumą. Senutį, tėvelio tėvą, kuris pas mus gyveno, visi labai gerbėm. Jis mirė būdamas 103 metų. Gerų dalykų mokė – kaip būti doru žmogumi. Kaip tame laiške, kurį man išsiuntė išvežami tėvai iš Naujosios Vilnios: „Atmink visur ir visada, kad esi katalikė ir lietuvė“, – rašė mama. O tėtė pridėjo: „Būk geras žmogus.“ Man atrodo, tai yra svarbiausi dalykai.“

Šį laišką (kaip ir kitą korespondenciją) A. Juozevičienė saugo iki šiol. Šiurpuliai nueina per kūną pamačius šį autentišką popieriaus lapelį, ypač žinant, kada ir kokiomis aplinkybėmis jis parašytas. Kai NKVD suėmė Stulginskius, jų dukra Aldona studijavo Kaune. Dvylikos metų mergaitė išvažiavo iš namų mokytis į trečią Šv. Kazimiero seserų gimnazijos klasę. 1939-aisiais ji įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti medicinos. Minėtą laišką, kurį tėvai adresavo O. Stulginskienės draugei Petronėlei Lastienei, dukrai perdavė geraširdė moteris. Paskutinis A. Stulginskaitės pasimatymas su tėvais įvyko per 1941-ųjų Velykas. Mamos ji daugiau nepamatė, su tėvu susitiko po ketvirčio amžiaus, kai šiam buvo 80 metų.

Pabėgėlės dalia

Ponia Aldona prisimena, kad 1940 metais iš Kauno parvažiavusi į Jokūbavą rado jų name gyvenančius sovietų karius – tėvai buvo išsikraustę į mažąjį namą. Vis atvažiuodavo kas nors iš okupantų valdžios pareigūnų ir siūlydavo jos tėvui vienokias ar kitokias pareigas savo valdžioje. Štai vidaus reikalų liaudies komisaras Aleksandras Guzevičius siūlė A. Stulginskiui būti LTSR atstovu Amerikoje. 1941 metų birželio 14-osios rytą Aldona iš ponios Lastienės, pas kurią studijuodama gyveno, išgirdo, kad pradėjo vežti žmones. Paskambino namo – Jokūbavo centrinėje dispečerinėje pasakė, kad tėvus jau išvežė. Kitą dieną Kauno geležinkelio stotyje mergina bėgiojo tarp vagonų tikėdamasi dar pamatyti tėvus, bet veltui. Po kelių dienų jai perdavė Naujojoje Vilnioje tėvų iš traukinio vagono išmestą raštelį.

1944 metais, dar spėjusi gauti lietuvišką mokslo baigimo diplomą ir ištekėti už kurso draugo Jono Juozevičiaus, A. Stulginskio dukra paliko Lietuvą. „Išvažiavom pasikinkę arklius. Kartu su mumis – vyro brolis kunigas Juozevičius ir vienas jo draugas. Važiavom iki Šilutės, bet ten jau kovos vyko, tad reikėjo palikti arklius ir kaip nors pėstiems mėginti praeiti“, – prisimena ji. Gyveno DP stovykloje Augsburge, Vokietijoje. Čia pasaulį išvydo dukros Ramunė ir Jūratė (sūnus Linas gimė jau Amerikoje 1955 metais). Į JAV Aldonos šeimą pasikvietė A. Stulginskio brolis Kazimieras, gyvenęs Vestvilyje.

Kad tėvai gyvi, Aldona sužinojo dar Vokietijoje 1947 metais (1942-aisiais buvo pasklidusi žinia apie A. Stulginskio tariamą mirtį) – viena lenkų šeima, anksčiau paleista iš tremties, pranešė mamos adresą. „Parašiau laišką į Ameriką savo draugei ir ji per Raudonąjį Kryžių parašė mano mamai. Mama tą laišką gavo, atrašė mano draugei į Ameriką, o ši persiuntė man“, – pasakoja A. Juozevičienė. Kito mamos laiško reikėjo laukti ilgai – jis atėjo tik po Stalino mirties, jau į Ameriką. Dažnesnis susirašinėjimas ir siuntinių siuntimas prasidėjo tėvams grįžus į Lietuvą.

Prireikė medikės diplomo

„Kai atvažiavome į Čikagą, – pasakoja A. Juozevičienė, – mano vyras Šv. Antano ligoninėje pradėjo metų praktiką, kuri visiems iš Europos atvykusiems daktarams buvo privaloma. Aš per vasarą su mergaitėmis gyvenau pas dėdę. Šis turėjo ūkį, bet neturėjo šeimininkės, tai aš ten šeimininkavau. Rudenį atvykome į Čikagą. Išsinuomojome tokį mažą butelį. Vyriausioji dukra pradėjo lankyti darželį Braiton Parke. Tą žiemą taip ir pragyvenome, o po metų, kai mano vyras baigė privalomąją praktiką, gavo darbą Šiaurės Dakotoje, valstybinėje ligoninėje, ir mes išvažiavome. Ten praleidome porą metų, paskui persikėlėme į Javą. Dažnai nuvažiuodavome savaitgaliui į Čikagą. Pagaliau nusipirkome namą ir vėl atsikraustėme į šį miestą.“

Vyras įkūrė savo kabinetą, o Aldona pradėjo dirbti Mount Sinai ligoninės kraujo banke. Ten išdirbo dešimt metų. Vėliau porą dešimtmečių dirbo laboratorijoje Šv. Kryžiaus ligoninėje.

Planas – parodyti tėvui visus anūkus

Pastangos pasikviesti tėvus iš okupuotos Lietuvos į laisvąjį pasaulį nedavė vaisių. Tad 1965 metais A. Juozevičienė su vyriausia dukra Ramune išvyko į okupuotą Lietuvą susitikti su tėvu – mama jau buvo mirusi. Skristi reikėjo per Maskvą. Kelionė buvo sunki, pilna nežinios. „Pirmą kartą tėvelis susitikti su manimi atvažiavo į Vilnių – tada tik savaitę galima buvo būti, ir tik Vilniuje. Nors aš pabuvau ir Kaune vieną dieną… Vaikščiojome po Vilnių, nuėjome iki Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, atsisėdome šventoriuje ant suoliuko – manėme, ten jokių mikrofonų nėra prikabinėta. Jis man labai daug apie Sibirą pasakojo. Kai baigė, viską atsiminiau, bet rytojaus dieną nieko nebežinojau! Viskas dingo. Nežinau, kodėl taip atsitiko. Man labai gaila, kad dabar nieko iš tų jo išgyvenimų neatsimenu.

Grįždami porą dienų praleidome Maskvoje – tėvas vyko kartu, tik jo neįleido į viešbutį, nakvynės turėjo ieškoti kitur. Abu vakarus trise ėjome į Didįjį teatrą – žiūrėjome operą „Karas ir taika“ bei baletą „Žizel“, – kalba A. Juozevičienė. Atsisveikindama duktė pažadėjo atvažiuoti po dvejų metų su kita anūke – Jūrate. 1967 metais A. Stulginskis jau gyveno savo bute Kaune – duktė ir anūkė gavo leidimą tris dienas ten viešėti su sąlyga, kad niekur neišvažiuos iš laikinosios sostinės (Jūratė vis dėlto buvo nuvykusi į savo tėvo tėviškę – Kupiškį). Išvykdama Aldona pažadėjo kitą kartą atvažiuoti su sūnumi, bet trečiai kelionei nebegavo vizos. O 1969 metų rudenį tėvas mirė.

Kitą kartą į Lietuvą A. Juozevičienė atvyko jau tik atkūrus nepriklausomybę. Lietuvoje yra trys A. Stulginskio vardo mokyklos, kurias ji globoja: Jokūbavo pagrindinė, Kauno ir Kaltinėnų vidurinės.

Amerikoje – kelios Stulginskių kartos

Ponia Aldona turi dvi dukras – pedagoges dr. Ramunę Račkauskienę ir Jūratę Norvilienę (abi gyvena Čikagoje) bei sūnų dr. Joną Liną Juozevičių. Šis, kaip ir tėvai, pasirinko mediciną, dirba gydytoju reumatologu Madisone, Viskonsine (ir labai panašus į savo senelį prezidentą). Septyni A.Stulginskio proanūkiai: Rita Račkauskaitė-Bieliauskienė, Jonas Račkauskas, Aras Norvilas, Venta Norvilaitė-Dawdell, Kovas Norvilas, Darius Norvilas ir Aura Juozevičiūtė – visi suaugę, profesijas įgiję žmonės, tik Aura, jauniausioji, dar studentė. Auga ir du proproanūkiai – šešerių Benediktas ir ketverių Martynas Bieliauskai.

Asmeninio albumo nuotr.

www.lzinios.lt

Nuotraukoje: Prezidento A. Stulginskio šeima