J.Budrys priima raportą prie sukilėlių užimtos Prancūzijos prefektūros, 1923 m., MLIM nuotr.

Istorija nėra tik datos ir faktai. Tai tikri žmonės, jų gyvenimai ir drąsa keisti įvykių tėkmę. Šią savaitę Lietuvoje istorija atgyja ypatingu įvykiu: iš Čikagos (JAV) į Lietuvą atvežami ir Klaipėdos senosiose kapinėse rugsėjo 22 d. perlaidojami vieno iš Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos organizatorių Jono Budrio ir jo žmonos Reginos Kašubaitės-Budrienės pelenai.

Joną Budrį galima vadinti istorine asmenybe, žvalgu, kontržvalgybininku, pagrindiniu 1923 m. uostamiestyje vykusio sukilimo vadu, šio krašto gubernatoriumi, o jo žmoną Reginą – telegrafo ryšininke, Lietuvos konsulato Amerikoje darbuotoja ar kitais istorijos puslapiuose juos įrašiusiais vardais. Ir nors kalbame apie šimto metų įvykius ir jau anapilin išėjusias asmenybes, šiandien apie jas pasakoja, prisiminimais ir mintimis apie šios savaitės įvykį dalijasi patys Budrių giminaičiai.

Giminės – istorijos liudytojai

Gebėjimas padėti, atjausti, būti kartu net skiriant tūkstančiams kilometrų, sudėtingi laikai ir paprasti kasdieniai džiaugsmai – apie visa tai kalba Budrių artimieji. Rugsėjo 21 d. į Lietuvą drauge su kitais aštuoniais Budrių giminaičiais iš JAV atvyksta Timothy Budrys, Jono Budrio anūkas. „Jaučiuosi pagerbtas, kad Jono ir Reginos pelenai grįžta į gimtinę, iš kurios jie buvo priversti bėgti, – apie jausmus istorinio įvykio išvakarėse kalba T. Budrys. – Šis nuostabus kvietimas grįžti pas mano giminę, į jų gimtąjį kraštą ir protėvių poilsio vietą, išties jaudina.“

J. Budrio anūkas pasakoja apie savo penkias lietuvių ir ukrainiečių kilmės dukras, kurias įkvepia Klaipėdos išvaduotojų narsa, kraujo ryšys su tautiniu didvyriu, jos didžiuojasi, kad jų prosenelius pripažįsta už istorinį pasiekimą. „Pagarba, kurią savo darbais pelnė mano senelis Jonas Budrys, įkvėpė mano šeimą ir sustiprino mūsų asmeninį ryšį su gyvybinga ir veržlia Lietuvos kultūra“, – sako T. Budrys.

Savo protėvių istorija didžiuojasi visa plati Budrių ir Kašubų giminė. Į Lietuvą šią savaitę atvykstanti Reginos Kašubaitės-Budrienės dukterėčia Victoria Kašuba Matranga sako, kad visi giminės vieningai sutinka – Budrių pelenai turi atgulti Lietuvoje – šalyje, kuriai jie paskyrė didžiuosius savo gyvenimo darbus. „Dabar stengiamės įgyvendinti jų viltų grįžti namo, į savo mylimą tėvynę, kas jiems, žinoma, buvo neįmanoma sovietmečiu, – sako V. Matranga. – Palydėsim iki amžino atilsio Klaipėdos kapinėse šalia 1923 m. sukilimo bendražygių.“

„Kai Jonas mirė, buvau dar mažas, bet puikiai pamenu pasisėdėjimus su senele Regina, kaip valgydavau jos pirktus saldainius ir grožėdavausi muzikalia lietuvių kalbos gaida jos balse“, – praeities akimirkas atmena J. Budrio anūkas T. Budrys.

Kitas anūkas – Čikagos apylinkėse gyvenantis muzikantas David Budrys – sako gerai pažinojęs močiutę Reginą ir su ja ypač daug bendravęs vėlesniais jos gyvenimo metais. „Pamenu, jai patikdavo net šaltu oru atverti atvirą langą, mėgautis grynu oru, o po vakarienės ji visada suvalgydavo šiek tiek varškės. Ji dalinosi gardžiais skanėstais, pavyzdžiui, šokoladu padengtomis džiovintomis slyvomis, ir su šypsena sakydavo: „Jie europietiški“.

Likimo vingius įveikęs kraujo ryšys

Nors Regina buvo antroji Jono žmona, pirmos ir antros Jono santuokų palikuonių santykiai – puikūs. Giminaičiai bendrauja ir atmena savo tėvų – Budrių ir Kašubų – pasakojimus apie tuos laikus, kai vieni kitiems padėjo atvykti į JAV ir čia įsitvirtinti. „Budriai gelbėjo ir rėmė lietuvius, kiek jų lėšos ir pozicija leido – visokiais būdais ir taip, kaip jie pajėgė“, – apie giminaičių norą padėti ne tik artimiesiems, bet ir kitiems tautiečiams kalba Victoria Kašuba Matranga.

Visi artimieji jaučia ryšį su Lietuva ir puikiai suvokia įvykių, kurių pagrindinėmis figūromis kadaise tapo Regina ir Jonas, prasmę, pamena Budrių įsitraukimą į Lietuvos vientisumo kūrimą – jų veiklas, dėl kurių teko rinktis išeivių likimą.

„Mes čia, Čikagos apylinkėse, labai džiaugiamės, kad mūsų seneliai perlaidojami Klaipėdos memoriale, kuris grąžina juos į pamiltą tėvynę ir įamžina svarbų Lietuvos istorijos įvykį. Žinome, kad Lietuvoje jų kapą aplankys ir stipresnį ryšį pajus daugiau lietuvių, nei čia gyvenanti trečia ir ketvirta išeivių giminaičių karta“, – sako giminaitė Živilė Numgaudaitė Šilgalienė, kurios mama buvo Jono Budrio dukra iš pirmosios santuokos.

„Senelį Joną Budrį prisimename kaip stambų rimtą vyrą, sunkiai bendraujantį su vaikais, – Živilė kaip ir David leidžiasi į asmeninius prisiminimus. – Kita vertus, Regina buvo atvira ir kalbi. Ji su entuziazmu paaiškindavo, kokį jie atlieka darbą, į kurį ji buvo įtraukta.“

Daugelį metų literatūros ir teatro mokytoja dirbusią Živilę jos šeimos istorija įkvepia eilėms, kurios parodo nuoširdų artimųjų ryšį tiek su savo giminės praeitimi, tiek su jos šaknims gyvybę davusia šalimi: „Kai užgiedosi LIETUVOS HIMNĄ, / Atsimink mane ir mano darbus, / Kadangi sugrįžtu į didvyrių žemę / Ir ten palaidosiu kūno šarvus. <…> Prisiminkim kovotojus, jų veidus ir akis, / Kuriose žibėjo laisvės ugnis, / Paminklo šešėly broliai miega ramiai – / Klaipėdos išvadavimą gerbkime amžinai… (2023 m. gegužės 28 d., Živilė Numgaudaitė Šilgalienė).

Paprastas nepaprastų žmonių gyvenimas

Reginos Kašubaitės-Budrienės dukterėčia Victoria Kašuba Matranga prisimena sunkumus, su kuriais teko susidurti Budrių giminės šeimoms Amerikoje. „Mano tėvas dirbo dienos metu banke, o mama naktimis fabrikuose, tad sesuo mane saugojo ir auklėjo, – pasakoja ji. – Jonas Budrys dirbo ir gyveno Niujorko centre konsulate, o savaitgaliais grįždavo pas žmoną ir sūnų į jų vištų ūkį Naujajame Džersyje“.

„Man būdavo didžiausias džiaugsmas didmiestį matyti. Mėgdavau žaisti Vytauto ir Aleksandros Kašubų dirbtuvėse ir netoli jų namų esančiame konsulate stebėti raštinės darbus. Ten teta ir dėdė išsaugojo Lietuvą“, – atminimų iškarpas vardija Reginos Kašubaitės-Budrienės dukterėčia ir apgailestaudama priduria: „Kai Regina kelis metus gyveno netoli Čikagos pas sūnų, ten lankydavomės. Bandžiau įrašyti jos atsiminimus, bet deja, gyvenimo įvykiai nutraukė tą užmojį.“

Atsisveikinimas

Giminės su Jonu Budriu atsisveikino 1964 m. Čikagoje, o su Regina 1998 m. „Per Jono laidotuves svečių vaišės buvo tėvų namuose; mama pagamino maistą ir šeimininkavo, o aš su drauge stalus dengėme ir indus plovėme, – paprastomis istorinės asmenybės laidotuvių akimirkomis dalijasi V. Matranga. – Regina mirė 1998 m. Putnamo senelių prieglaudoje ir jos šeima išpildė jos norą: ją palaidojom šalia savo mylimo vyro. Antkapy įrašyta „Jo dešinė ranka“.

Jono ir Reginos Budrių giminaičiai atvyksta į Lietuvą dalyvauti Klaipėdoje rugsėjo 22 d., 13 val., numatomose gedulingose Šventosiose Mišiose Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės bažnyčioje, o 14.10 val. – perlaidojimo ceremonijoje Klaipėdos skulptūrų parke (Senosiose kapinėse). JAV likę giminaičiai ruošiasi rugsėjo 23 d. vyksiančiam dalies pelenų perlaidojimui Čikagoje, Tautinėse kapinėse.

Vyriausybės komunikacijos departamentas