Poezijos pavasario aidai
Autorius: Voruta Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti
Susitikimai su poezijos pavasario laureatais
„Čia tūkstantį metų dabar“ – tai šiemet pavadintas tarptautinis poezijos festivalis „poezijos pavasaris“ jau nuo gegužės vidurio žygiuoja per Lietuvą.
Didelė grupė poetų, aktorių, literatūros kritikų 17 dieną jį pradėjo Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje.
O štai gegužės 21 dieną eilės skambėjo Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje. Jau trečią pavasarį čia rengiami vakarai, kurių metu susitinkama su poezijos pavasario laureatais. Prieš trejetą metų bibliotekos skaitytojai turėjo progos klausytis jau mus palikusios Juditos Vaičiūnaitės eilių, susitikti su poetės dukra. Pernai įvyko Onės Baliukonės poezijai skirtas vakaras, kuriame dalyvavo literatūrologė prof. Viktorija Daujotytė, buvo rodomas filmas, kuriame ji kalbėjo apie savo kūrybą. Deja, pati poetė dėl ligos renginyje nedalyvavo.
Šiemet bibliotekos skaitytojai turėjo progos susitikti su 2004 metų poezijos pavasario laureatu, taip Nacionalinės premijos laureatu poetu Aidu Marčėnu ir literatūros kritiku Valentinu Sventicku, kuris neperseniausiai išleido monografiją apie jo kūrybą. Dainuojamosios poezijos atlikėjas Povilas Girdenis dainavo dainas A. Marčėno tekstais.
Vakaras buvo pavadintas „…taip kaip yra…“, todėl ne nuostabu, kad susirinkusieji tikėjosi išgirsti – o kaipgi yra, kad poezijos paukštė neišsigando nei sunkmečio, nei žodžio, už kurio vartojimą abonentas baudžiasi bausti šimtinėmis baudomis ir vis tiek ėmėsi kasmetinio žygio po Lietuvą (už žodžio „krizė“ vartojimą seimo narys A. Zuokas pasiūlė bausti šimtu litų). Atsakymo į tai nepasigirdo, nes… yra kaip yra… Tačiau dėl to nusivylusių nebuvo. Mat, poetas negailėdamas skaitė eiles iš būsimos knygos, Valentinas Sventickas pristatė savo įžvalgas, charakterizuojančias jo kūrybą.
Kalbindamas A. Marčėną V. Sventickas formulavo klausimus taip, kad susirinkusieji galėtų daugiau sužinoti ir apie poeto gyvenimą. Antai paklaustas, kas jam yra Maišymai (kaimas Lazdijų rajone), poetas atsakė, jog tai „vienintelė vieta, kurioje aš turiu savo šaknis. Būčiau visai kitoks žmogus, jeigu nebūčiau turėjęs to kaimo“. Mat, čia pas senelius prabėgo jo vaikystės vasaros.
Bet… Marčėnas nebūtų Marčėnas, jeigu į viską žvelgtų itin rimtai… Paklaustas apie savo kilmę, jis sakėsi nesąs jotvingis, nes „jotvingiai juodukai, o aš šiek tiek šviesesnis“ ir prisiminė vieną iš senolių, kuri esanti gimusi Odesoje ir pareiškė tikįs, jog kada nors gausiąs kokią Odesos Nobelio premiją.
Autorės nuotr.
Nuotraukose:
1. Literatūros kritikas V. Sventickas ir poetas A. Marčėnas puikiai papildė vienas kitą
2. Daug kam naujai nuskambėjo A. Marčėno eilės, kai jas atliko dainuojamosios poezijos atlikėjas P. Girdenis
3. Literatūros kritikas V. Sventickas, poetas A. Marčėnas ir dainuojamosios poezijos atlikėjas P. Girdenis Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje
Voruta. – 2009, birž. 6, nr. 11 (677), p. 6.
