Pavardžių rašyba: ar vilkas bus sotus, o avis sveika?

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

2009 m. lapkričio 6 d. LR Konstitucinis teismas (KT), atrodo, padėjo tašką įsiplieskusioje diskusijoje dėl pavardžių rašymo LR piliečio pase nelietuviškais rašmenimis. KT dar kartą pakartojo savo ankstesnes išvadas, kad LR piliečio pase pavardė turi būti rašoma valstybine kalba, t. y. lietuviškais rašmenimis ir paaiškino, kad nėra jokių kliūčių to paties paso kitiems įrašams skirtame skyriuje asmens vardą bei pavardę įrašyti ir nelietuviškais rašmenimis bei nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja. Tiesa, šis papildomas įrašas neatstos pagrindinio įrašo lietuvių kalba.
 
Po KT sprendimo Lietuvai atvertas kelias sekti kaimynų latvių pavyzdžiu – kuomet pavardes rašant valstybinės kalbos rašmenimis, piliečiui pageidaujant, pase galima įrašyti ir jo pavardę nelietuviškais lotyniškojo pagrindo rašmenimis. Bėdos su tapatybės nustatymu, kai lietuviškais rašmenimis užrašyta Lietuvos piliečio pavardė gali būti nevienareikšmiškai traktuojama kurioje nors kitoje valstybėje ir dėl to asmeniui gali iškilti nepatogumų, išnyks. Telieka įstatymiškai reglamentuoti pavardžių įrašymo nelietuviškais rašmenimis tvarką. Taigi, dabar atrodo ir vilkas turėtų būti sotus ir avis sveika.
 
Tačiau pasirodo – arba vilkas labai alkanas, arba avis visiškai nesveika. Po KT sprendimo pasipylė keistos publikacijos, KT sprendimą komentuojančios vos ne kaip išpuolį prieš lenkų tautą.
 
Šių pasipiktinimų šaltiniai yra keli:
 
– negeranoriškas požiūris į Lietuvą kaip į Lenkijos provinciją, tarsi į nelegalią Žečpospolitos atplaišą, vis bandančią labiau atsiplėšti nuo „mamos“ Lenkijos;
 
– realių lenkų mažumai Lietuvoje sudarytų sąlygų neišmanymas;
 
– tikro Lietuvoje priimamų sprendimų turinio ir prasmės nežinojimas.
 
Nežadu čia aptarinėti negeranoriškumo ir sąmoningų bandymų palaikyti įtampą tarp lietuvių ir lenkų. Nors tokio negeranoriškumo ir sąmoningo įtemptos padėties eskalavimo, iškraipant realybę, pastebiu daug. Norėčiau atkreipti dėmesį į nesąmoningą (tikiuosi) visuomenės klaidinimą, iškraipant arba neteisingai aiškinant tikrus faktus.
 
Šiuo aspektu išskirčiau 3 pagrindinius mitus (blogąja šio žodžio prasme – prasimanymus), kuriuos eksploatuoja tiek Lenkijos, tiek ir Lietuvos (!) žiniasklaida bei politikai:
 
I prasimanymas: „mistinė trejybė q, x, w“
 
Štai rašoma: „Seime jau svarstomas Vardų ir pavardžių įstatymo projektas, pagal kurį dokumente reikėtų išsaugoti oficialiai vardu ir pavarde pažymėtą asmens tapatybę, o ne sukurti naują. Siūloma, kad vardai ir pavardės dokumentuose būtų rašomi arba lietuviškais rašmenimis, arba kitais lotyniško pagrindo rašmenimis, naudojant nelietuviškas raides q, x ir w.“
 
Susidaro slogus įspūdis, kad mūsų žiniasklaida ir mūsų politikai kažkokius šūksnius iš krūmų linkę iškelti iki valstybinio lygio precedentų.
 
Nieko panašaus Seime nesvarstoma. Po šio KT sprendimo, matyt, ir nebus svarstoma. Tiesa, yra užregistruotas toks projektas, kuriame minimos šios mistinės raidės, bet tas projektas niekada nepasiekė ne tik svarstymo, bet ir pateikimo stadijos.
 
Kita vertus, ar sukuriama kokia nors nauja tapatybė, kuomet Lietuvos Respublikos piliečio pase jo pavardė įrašoma valstybine kalba taip, kad bet kuris LR pilietis ją galėtų perskaityti taip, kaip ji skamba iš tikrųjų. Žinoma, šiuo atveju kyla problemų ją perskaityti teisingai trečioje šalyje. Tačiau, trečioje šalyje bet kuriam Lietuvos piliečiui kyla tų pačių problemų, ne tik lenkų tautinės mažumos atstovui. Po KT sprendimo įgyvendinimo mažumų atstovams tokių problemų nekils bent jau jų tautos daugumos valstybėje.
 
II prasimanymas: tariamieji kitų šalių precedentai
 
Vėl rašoma: „Europos Žmogaus Teisių Teismas, išnagrinėjęs Latvijos pilietės Jutos Mentzen (arba Mencenos − taip Latvijoje buvo perrašyta jos paimta sutuoktinio, Vokietijos piliečio, pavardė) skundą, 2004 m. konstatavo, kad pavardės fonetinė transkripcija ir gramatinė adaptacija, iškraipiusi originalią rašybą, prilygsta kišimuisi į jos asmeninį ir šeimos gyvenimą.“
 
Tačiau užmirštama parašyti, kokia yra Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) galutinė nutartis. O EŽTT pripažino, kad, šiuo atveju, toks valstybės kišimasis yra teisėtas, siekiant apsaugoti kitų asmenų teises, kiek tai susiję su latvių kalbos oficialiu statusu. Tačiau nagrinėdamas klausimą, ar asmens vardo ir pavardės perraša (transkripcija) latviškai nepažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Teismas nustatė, kad nepažeidžia.
 
EŽTT konstatavo, kad „kiekviena Susitariančioji Šalis, gerbianti Konvencijos saugomas teises, yra laisva nustatyti ir reguliuoti savo oficialios kalbos ir kalbų vartojimą tapatybę patvirtinančiuose ir kituose oficialiuose dokumentuose“, be to dar atskirai pabrėžė, kad „valstybėms oficialioji kalba yra viena iš pamatinių konstitucinių vertybių, lygiai kaip valstybės teritorija, organizacinė valstybės santvarka ir valstybės vėliava. <…> padarydama kalbą savo oficialiąja kalba, valstybė iš principo apsiima garantuoti savo piliečiams galimybę netrukdomai naudotis teise teikti ir gauti informaciją ne tik privačiame gyvenime, bet ir jų santykiuose su viešąja valdžia.“
 
Galiausiai Teismas nutarė, kad „Latvijos valdžios įstaigos neviršijo joms suteiktų šios srities vertinimo įgaliojimų“ ir prašymą prieš Latvijos Respubliką vieningai atmetė „kaip akivaizdžiai nepagrįstą.“
 
III prasimanymas: tariamasis tarptautinės Lietuvos ir Lenkijos draugystės sutarties pažeidimas
 
Ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos politikai bei žiniasklaida ir netgi Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vadovybė kaip susitarusi nenustoja klaidinti visuomenės teigdama, kad 1994 m. pasirašydami Lietuvos ir Lenkijos draugystės sutartį įsipareigojome Lietuvos lenkų pavardes rašyti lenkų kalbos rašmenimis.
 
Realybė tokia, kad prieš 15 metų (1994 04 26) pasirašytoje Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties 14–tame straipsnyje susitariančios šalys įsipareigojo „vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį“. Ten pat pažymėta, kad detalios pavardžių rašymo normos turės būti „nustatytos specialioje sutartyje“. Tačiau jokios specialios sutarties tuo klausimu pasirašyta nebuvo. Tuo būdu, lenkiškų pavardžių įrašymas LR piliečio pase valstybinės kalbos rašmenimis, išlaikant tautinės mažumos atstovo originalų pavardės skambesį, neprieštarauja šiai sutarčiai.
 
Susidaro slogus įspūdis, kad mūsų žiniasklaida ir mūsų politikai kažkokius šūksnius iš krūmų linkę iškelti iki valstybinio lygio precedentų. Dažnai net nepasižiūrima, nei kas tuose krūmuose lindi, nei dėl ko iš tikrųjų rėkia…
 
Po KT sprendimo BNS išplatino, o leidiniai beveik kaip oficialią Lenkijos nuomonę į pagrindines antraštes iškėlė lenkų internetiniuose bloguose išsakytas jausmingas nuomones: „Lenkų dienraštis: pasibaigė svajonės apie partnerystę su Lietuva“, „Lenkų europarlamentaras ragina tarptautinėje arenoje atakuoti Lietuvą“…
 
Tuo tarpu pasklaidžius Lenkijos žiniasklaidą, peržvelgus ir tuos pačius blogus matyti ir visai kitokių nuomonių bei vertinimų. Štai, pavyzdžiui, varšuvietis E. Treivaš (E. Treywasz), diskutuodamas su mūsų spaudoje išpopuliarinto internetinio dienraščio „Žečpospolita“ („Rzeczpospolita“) blogo autoriumi J. Haščynskiu (J. Haszczyński), parašiusiu komentarą: „Pasibaigė svajonės apie partnerystę su Lietuva“ rašo:
 
„…Jei, pavyzdžiui, koks nors rusų kilmės Lenkijos pilietis pageidautų turėti savo lenkiškame pase pavardę, įrašytą kirilica, taip pat to negautų. Visiškai kitas klausimas yra pavardės tarimas, kurį galimą užrašyti kiek įmanoma labiau neiškraipytame pavidale, naudojantis lotyniškais rašmenimis. Jei lietuviai priduria prie lenkiškų pavardžių -as arba -aitis tai skandalas, bet jei atsisako naudoti tik specifines lenkiškas raides, tai visai kas kita. O sumanymus apie Jogailaičių daugiatautę Žečpospolitą reiktų jau pagarbiai padėti į muziejaus ekspoziciją ir nelaukti iš kitų, kad bus jos pasekėjais“.
 
Kitas internautas Vlod (Wlod) palaiko E. Treivaš‘o nuomone: „Neturėtume daryti problemų dėl to, kad lietuviai savo lenkų kilmės piliečių pasuose lenkų kalbai būdingas raides keičia lietuvių kalbos raidėmis, reiškiančiomis tuos pačius garsus, arba praleidžia paukščiukus ar nosines lenkiškose raidėse ń, ą ir pan. Žinoma, Lietuvos valdžia galėtų parodyti gerą valią ir sutikti su lenkiška rašyba. Bet jei to nepadarė, tai neverta dėl to ginčytis… Aš ir pats susirašinėdamas su užsieniečiais nenaudoju savo varde lenkiško „ł“, o tik „l“. Ir nepykstu, kuomet tokiu pačiu būdu kas nors kreipiasi į mane.
 
Užsienietis ir taip nežinotų, kaip tą lenkišką raidę reikia tarti, o jo kompiuteris tikriausiai nesugebėtų jos atvaizduoti ir atspausdinti. Prancūzui brūkšnelis virš raidės apskritai reiškia visai ką kitą nei lenkui. Visai kas kita yra lenkiškų pavardžių deformavimas, priduriant prie jų lietuviškas galūnes. Kiekvienas turi turėti teisę išlaikyti savo asmeninės pavardės originalų skambesį.“
 
Manau normalu, kad lenkus jaudina jų pavardžių originalus skambesys ir tai, kad pavardės nebūtų iškreiptos, o ne tai, kokiais rašmenimis mes tą tarimą savo šalyje užsirašysime. Juk pavardė visų pirma – tariamų garsų rinkinys, o raidės – tik priemonė tiems garsams teisingai pavaizduoti. Kiekviena nepriklausoma šalis turi savo valstybinę kalbą ir savus garsaženklius, kurių dėka užrašo norimus ištarti garsus.
 
Lapkričio 6 d. KT sprendimas tautinėms mažumoms ir užsieniečiams, gavusiems LR piliečio pasą, suteikė papildomą teisę. Nuo šiol LR piliečio pase asmens pavardė jam pageidaujant bus įrašoma ne tik valstybinės kalbos rašmenimis, bet ir jo gimtosios kalbos (ar kitos) rašmenimis ir nesugramatinta forma. Tad vilkas turėtų būti sotus, o avis likti sveika.
 
www.delfi.lt
 
K. Čachovskio nuotr.
 
Nuotraukoje: J. Vaiškūnas

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra