Ukrainą, kaip ir Lietuvą, palietė ne viena emigracijos banga. XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje jie, kaip ir lietuviai, vyko į Amerikos žemyną ieškoti geresnio duonos kąsnio ar bėgo nuo okupacinės valdžios teroro, nenoro tarnauti priešo kariuomenėje. Vėliau emigracijos priežastys keitėsi. Tačiau Ukrainoje vyko ir prievartinė emigracija, kurią daugelį metų siekta nutylėti. Pirmoji tokios emigracijos banga – lenkų ir vokiečių iškėlimas į Ukrainos teritorijos pasienio ruožus 1934–1936 m. Antroji (1944–1946) ir trečioji (1947) deportacijos banga– tai ukrainiečių iškėlimas iš jų etninių teritorijų Lenkijos valstybėje.
Prievartinė emigracija
1944–1946 m. beveik 488 tūkstančiai ukrainiečių priverstinai (nors visur buvo deklaruotas laisvanoriškumo principas) buvo perkelti į Ukrainos Sovietinių Socialistinę Respubliką – nuo Lvovo iki Donecko. Tačiau po tokio masinio „tautų perkėlimo“ taip vadinamojoje Užkerzonės teritorijoje (Padliesė, Chelmas, Nadsiania, Lemkovščina) dar likosi apie 150 tūkstančių ukrainiečių, kurie priešinosi deportacijai, slėpėsi miškuose ir gebėdavo sugrįžti į savo gimtus namus. Tada juos nusprendė perkelti į vakarinius ir šiaurinius regionus, į buvusios Rytų Prūsijos teritoriją, kuri atiteko Lenkijai vokiečiams pralaimėjus Antrajame pasauliniame kare.
Operacijos „Vysla“ pradžia
Formali operacijos „Vysla“ pradžia – Lenkijos gynybos ministro pavaduotojo generolo Karolio Sverčevskio (1897 02 22–1947 04 28) nužudymas. Jis buvo dalyvavęs 1917 m. spalio perversme, respublikonų pusėje kovęsis Ispanijoje, dalyvavo formuojant Lenkijos kariuomenę ir užėmė aukštas pareigas. Pagal oficialią versiją generolas K. Sverčevskis 1947 m. balandžio 28 d. inspekcinės kelionės į Beščadą metu pateko į Ukrainos sukilėlių armijos (UkSA) pasalą. Tačiau tyrinėtojai liudija, kad tuometiniai komunistinės Lenkijos valdytojai ir jų globėjai Maskvoje patys susidorojo su populiariu ir mėgiamu generolu K. Sverčevskiu.
Jau kitą dieną įvyko Lenkijos politbiuro pasitarimas, kuriame buvo priimtas sprendimas dėl operacijos „Vysla“ pradžios. Šį itin slaptą nutarimą Gomulka ir Berut pasirašė slapyvardžiais: Veslav ir Tomaš. Taip buvo siekiama galutinai išspręsti ukrainiečių klausimą „nebus žmonių – nebus problemų!“Buvo bandoma įrodinėti, kad perkėlus ukrainiečius, susilpnės UkSA veikla. Tačiau tuo metu Lenkijos teritorijoje, pagal lenkų žvalgybos duomenis UkSA karių buvo apie 1700 ir jie realios grėsmės komunistiniam rėžimui jau nebekėlė.
Gyventojų deportacija
Karinė operacija „Vysla“ prasidėjo 1947 m. balandžio 28 d. ryte, ketvirtą valandą. Miegančius kaimus apsupo kariniai daliniai. Buvo atidžiai stebima, kad niekas nepasitrauktų ar nepasiliktų. Buvo pranešta, kad tokie asmenys bus skelbiami banditais ir jiems bus taikomos ypatingos priemonės. Pasirengti kelionei buvo duota nuo 2 iki 5 valandų, tačiau kai kuriose vietose teliko tik 20 minučių. Trūko transporto, todėl žmonės mažai ką galėjo pasiimti. Likosi jų pastatai, kuriuos buvo statę tėvai ar proseneliai, gyvuliai, sukaupti daiktai…
Operacijoje dalyvavo 5 pėstininkų divizijos, viena vidaus saugumo divizija, visa tų vietovių milicija. Be to, kovinėje parengtyje buvo Sovietų Sąjungos ir Čekoslovakijos pasienio kariai, kad ukrainiečiai negalėtų pabėgti į šias teritorijas. Operacijai „Vysla“ vadovavo generolas Stefan Mossar.
Deportuotus ukrainiečius apgyvendino ne miestuose, o kaimuose ir vienoje vietoje ne daugiau 10 procentų deportuoto kaimo gyventojų. Jiems neleido apsigyventi arčiau 50 km nuo pasienio sausumoje ir 30 km – jūros pasienio bei srities centrų. Galutinis tokio išblaškymo tikslas – asimiliacija.
Osvencimo filialas – Javožnas
Istorikams ir dabar kyla vis dar neatsakytas klausimas, kodėl Stalinas po beveik 500 tūkstančių ukrainiečių deportacijos 1944 – 1946 m. vėl nusprendė į savo teritoriją priimti 150 tūkstančių?
1947 m. gegužės 6   1949 m. sausio pabaigoje Javožne veikė koncentracijos stovykla – Osvencimo filialas. Čia vyko deportuotų ukrainiečių taip vadinamas perrūšiavimas buvo įkalinami tie, kurie buvo laikomi banditais ar jų ryšininkais.
Per nepilnus dvejus metus Javožno stovykloje buvo įkalinta apie 4 tūkstančiai žmonių, tarp jų 700 moterų ir vaikų. Čia buvome visi Užkerzonės teritorijos ukrainiečiai dvasininkai: 22 graikų apeigų katalikai ir 5 stačiatikiai. Galutinis operacijos „Vysla“ aukų skaičius – arti 10 tūkstančių.
Ukrainos prezidento V. Juščenkos dėmesys istoriniam atminimui
Artėjant skaudžios operacijos „Vysla“ 60-mečio jubiliejui ir siekiant pagerbti aukas, objektyviai nušviesti šiuos tragiškus Ukrainos istorijos puslapius 2007 m. balandžio 5 d. Ukrainos prezidento V. Juščenkos įsakymu Nr. 274/2007 buvo nuspręsta Kijeve bei kituose miestuose organizuoti gedulingus vakarus, tematines mokslines konferencijas, skleisti žinias apie įvykius, susietus su operacija „Vysla“, šią temą įtraukti į mokyklines programas, užrašyti liudininkų atsiminimus, parengti ir išleisti dokumentų rinkinį bei tyrinėjimų medžiagą.
Įsakyme nurodyta Lvovo, Voluinės, Rivnensko ir Ternopilio sričių administracijoms rūpintis paminklo deportacijos aukoms pastatymu Lvove.
Įsakyme taip pat nurodyta Ukrainos užsienio reikalų ministerijai suaktyvinti pasitarimus su Lenkijos Respublika dėl renginių Lenkijos teritorijoje ir Lenkijos bei Ukrainos prezidentų dalyvavimo.
Nurodyta visapusiškai išplėsti masinę informaciją apie „Vyslos“ operaciją bei renginius.
Prezidentų susitikimas Varšuvoje
2007 m. balandžio 27 d. Ukrainos prezidentas V. Juščenka oficialaus vizito Varšuvoje metu su Lenkijos Respublikos prezidentu Lechu Kačinskiu pasirašė bendrą kreipimąsi dėl operacijos „Vysla“ 60-mečio minėjimo ir kitus 2007–2008 metų bendradarbiavimo dokumentus. Kaip Ukrainos spaudoje rašyta, abu prezidentai yra giliai įsisąmoninę istorinio supratimo ir susitaikymo svarbą ir būtinybę.
Ukrainos prezidentas tikisi, kad Ukraina ir Lenkija artėja į bendrą operacijos „Vysla“ įvertinimą. V. Juščenka atkreipė dėmesį, kad į šį istorijos puslapį reikia žiūrėti itin atsakingai – tarpusavio susitaikymo ir atleidimo žvilgsniu.
Kituose dokumentuose paliestas nacionalinių mažumų Lenkijoje ir Ukrainoje klausimas.
Abu prezidentai dalyvavo ekumeninėse pamaldose, skirtose operacijos „Vysla“ aukoms, kurios vyko Varšuvoje, prezidento rūmų koplyčioje.
Iškilmingas minėjimas Lvove ir kiti renginiai
2007 m. balandžio 27 d. Lvovo Salomėjos Krušelnickos nacionaliniame operos ir baleto teatre vyko iškilmingas minėjimas, skirtas operacijos „Vysla“ 60-mečiui paminėti. Ukrainos prezidentas V. Juščenka suspėjo atvykti į Lvovą ir dalyvauti renginyje.
Buvo neįprastai malonu išgirsti, kad prezidentas, pradėdamas kalbą, pasisveikino krikščioniškai. Savo kalboje V. Juščenka akcentavo, kad reikia gerai žinoti savo tautos ir valstybės istoriją, nepamiršti nekaltų žuvusių, pabrėžė, kad operacijos „Vysla“ kaltininkai – komunistinis totalitarinis režimas, kuris turi būti tvirtai ir galutinai pasmerktas Ukrainos, Lenkijos ir viso pasaulio.
Po pranešimų buvo išklausyta A. Kos-Anatolskio penkių dalių oratorija „Nuo Niagaros iki Dniepro“. Ją atliko Ukrainos Taraso Ševčenkos nacionalinės premijos laureatės   nusipelniusi Ukrainos kapela „Trembita“, Lvovo valstybinė choro kapela „Dudaryk“, taip pat Lvovo Salomėjos Krušelnickos nacionalinio akademinio operos ir baleto teatro simfoninis orkestras. Solistai – šio teatro sopranas Svetlana Mamčur bei baritonas Orestas Sydor. Dirigentas – Ukrainos Taraso Ševčenkos nacionalinės premijos laureatas, liaudies artistas, profesorius Jurijus Luciv.
Sausakimša Lvovo operos ir baleto salė ilgais aplodismentais dėkojo atlikėjams, karštai plojo prezidentui ir skandavo jo vardą.
Balandžio 28 Lvove paskelbta nukentėjusių dėl prievartinio ukrainiečių iškėlimo iš etninių žemių (Lemkivščinos, Nadsianijos, Pidliašės, Cholmščinos) per operaciją „Vysla“ atminimo – skausmo diena. Vėliavos buvo perjuostos juodais kaspinais, o 12 valandą dienos suskambo Lvovo šventyklų varpai, kurių skambesys virpino sielas, tą momentą straipsnio autorė matė ne vieną braukiantį ašarą. Lvovo srities vadovai padėjo gėlių toje vietoje, kurioje numatyta dar šįmet pastatyti paminklą 1944–1951 metų visų keturių pagrindinių Lvovo srities teritorijų deportacijų aukoms .
Sekmadienį, balandžio 29 d.,Lvovo srities taryba Laisvės prospekte, prie paminklo T. Ševčenkai, organizavo akciją, skirtą operacijai „Vysla“.
Operacijos „Vysla“ 60-mečio minėjimas Lenkijoje
Peremyšlyje (Lenkija) operacijos „Vysla“ aukoms paminėti renginiai vyko 2007 m. balandžio 27–30 dienomis. Jau minėtas balandžio 27 d. Lenkijos ir Ukrainos prezidentų susitikimas ir jų dalyvavimas ekumeninėse gedulingose šv. Mišiose. Be to, tą pačią dieną Pietryčių moksliniame institute atidaryta darbų, skirtų deportacijoms, paroda. Bandūristų kapela, padainavo ukrainietiškų dainų.
Kitą dieną Peremyšlyje vyko tarptautinis istorijos seminaras „Akcija „Vysla“ karo ir pokario deportacijų fone“, kuriame dalyvavo mokslininkai iš Ukrainos, Lenkijos, Prancūzijos bei JAV. Graikų katalikų apeigų bažnyčios kurijoje įvyko dokumentinio rinkinio „Šaltiniai iš Ukrainos graikų apeigų katalikų bažnyčios veiklos Lenkijoje 1944–1989 metais“ prezentacija.
29 d. iš Lvovo į Peremyšlį išvyko didžiulė autobusų vilkstinė. Jais keliavo prieš 60-metį į operaciją „Vysla“ pakliuvusių giminaičiai, mokslininkai, valdžios atstovai. Peremyšlyje Graikų katalikų apeigų bažnyčiose ir stačiatikių cerkvėse buvo aukojamas šv. Mišios, o Pikuličių karių kapinėse – ekumeninės gedulingos maldos už mirusius ir operacijos „Vysla“ aukas.
Buvo organizuota spaudos konferencija „Ukrainiečiai Lenkijoje – postulatai: operacijos „Vysla“ 60-metis“. Graikų apeigų katalikų katedroje įvyko koncertas, o tėvų bazilijonų bažnyčioje   dokumentinio filmo „Akcija „Vysla“ prezentacija ir susitikimas su autore Jadvyga Novakivska.
Pirmadienį (balandžio 30 d.) Peremyšlio Tautos namuose vyko lenkiškų bei ukrainietiškų filmų ir reportažų pokario deportacijos tematika prezentacija.
Tautos stiprybės šaknys
Operacijos „Vysla“ renginiai liudija vieningą tautos ir valstybės požiūrį – pagarbą savo istorijai, jos asmenybėms, skausmingų įvykių iškėlimą ir žinių apie juos sklaidą, tikro kaltininko – komunistinio totalitarinio režimo įvardinimą ir reikalavimą, kad tokie veiksmai ir jų vykdytojai būtų tvirtai ir galutinai pasmerkti viso pasaulio. Tik gerbiant ir branginant savo praeitį, galima pasisemti stiprybės ateities kūrybai.