„Nepriklausomybės sąsiuviniai“: apie Maironį beveik be lyrikos

Autorius: Data: 2015-04-01, 10:12 Spausdinti

 Linas V. Medelis

Tu mano naktis ir dangus.[i] Apie Maironį beveik be lyrikos.

Pasakojama, kad Maironio mirtis (1932 metų birželio 28)  tautai nepadarė didelio įspūdžio. Gal todėl, kad jis kaip asmenybė daugeliui jau buvo miręs gerokai anksčiau. Kaip gyvas žmogus buvo svetimas ir tolimas. Jis buvo  jau simbolis, o gyvų simbolių nebūna. Statula. Paskutiniais gyvenimo metais jam pačiam tautinio dainiaus aureolė tikriausiai buvo našta, tačiau bet koks atsitolinimas nuo įprasto pagarbos ir garbinimo lygio arba nuopelnų menkinimas žeidė. Jaunoji poetų karta stengėsi nuo jo laikytis nuošaliau: pūtė kiti literatūriniai vėjai, kitos buvo nuotaikos, o Maironis jau buvo „retro“, į jo kūrybą ir patriotizmą  jaunimas žiūrėjo ironiškai, pašaipiai, arogantiškai. Gal dėl to jis nedalyvavo savo 60-mečio minėjime. Kažin, ar dalyvautų ir šių dienų 150-mečio iškilmėse, paskaitęs tokį savo „enciklopedinį“ pristatymą viename populiariame dienraštyje: „Jonas Mačiulis-Maironis yra kunigas, poetas, profesorius ir visuomenininkas. Gimė 1862 m. spalio 21 d. Pasandravio dvare, Šiluvos valsčiuje, Raseinių apskrityje. Mirė 1932 m. birželio 28 d. Kaune. Maironis žinomas kaip XIX ir XX a. lietuvių romantizmo poetas, parašęs tokius Lietuvoje žymius kūrinius kaip „Trakų pilis“, „Lietuva brangi“ ir daugelį kitų. Kaune veikia jo vardo muziejus“.

Penkios skriaudos Maironiui

Visi Maironio biografijos tyrinėtojai išvardina po keletą didžių Maironio gyvenimą aitrinusių tarytum negyjančių, apgyjančių ir vis maudžiančių žaizdų. Alfonsas Nyka-Niliūnas jų vardija penkias.[ii] Štai jos:

1. Tauta nesidomėjo gyvu Maironiu ir tą savo nesidomėjimą išreiškė, nerasdama jam vietos savo tarpe ir „ištremdama šį pusdievį į abstrakčios legendinės egzistencijos Parnasą“. Visiems genijams tai teko patirti, ne visi tą tylą pakėlė tylėdami. Neoriginalus genijaus ar didelio talento santykis su minia – esi ne vienišas, bet vienas, ir tik tas „vienas“ tave gali giliai suprasti.

Tai buvo pirmas didelis jo nusivylimas dar kūrybos pradžioje:

Einu  nesuprantamas vienas keliu

Be draugo, ir nieks nepalydi;

Nors verkia širdis, linksmai juoktis galiu,

Ir kūdikiai laimės pavydi.

                                                   Ko siekiu ir alkstu, 1895

Antroje gyvenimo pusėje tas jausmas tapo dar ryškesnis.  Jis ieškojo gyvo bendravimo ir šilumos, o buvo uždarytas – ypač tas pasijuto paskutiniais gyvenimo metais – „auksiniame narve“.

2. Didžiausia Maironio auka – ne tik kad  jis rašė apskritai, o kad jis rašė merdėjančia „aukštuomenės“, didžiosios dalies inteligentijos niekinama leisgyvės tautos mirštančia lietuvių kalba. Juk negalime paneigti, kad, pasak Nykos-Niliūno, tokios ištikimybės savo tautai niekuomet neatsvers nei doleris, nei šaldytuvas, nei automobilis, nes Maironis tikrai būtų galėjęs nušvisti daug stipriau, daug galingiau kur kitur – Peterburge, Maskvoje ar Varšuvoje, kaip, pavyzdžiui, Jurgis Baltrušaitis[iii].

J. Baltrušaičio eilės yra savo laikmečio rusų  simbolizmo viršūnė, jo kūryba lietuviškai iki tokio lygio, deja, nepakilo. Galima ir paradoksaliai, priešingai paklausti: kaip toli būtų pasklidęs garsas apie Adomą Mickevičių, jeigu jis būtų rašęs lietuviškai?

Maironis pasirinko kelią, kuriame jį matome, ir, svarbiausia, mūsų poezijai jis uždavė lietuvišką toną: „Maironio reformų komplekse reikšmingiausias momentas buvo mūsų kalbos struktūrai netinkančios, iš lenkų paimtos silabinės eilėdaros pakeitimas tonine ir jos normų (metrų, strofų etc.) konkretus kūrybinis pritaikymas.“[iv]

3. Patriotizmas, idealizmas gadino nervus ir sveikatą, bet kartu tai buvo postūmis kūrybai ir… kliūtis dvasininko karjerai. „Litvomanija“ ir, be abejo, „litvomaniška“ poezija užkirto kelią vyskupystei, kurios Maironis troško ir jautėsi jos vertas.

Prolenkiška bažnytinė hierarchija stengėsi neprisileisti įtakingo lietuvių visuomenės veikėjo. Titulų būta – 1903 m. jis tapo Mogiliovo garbės kanauninku, nuo 1911 m. prelatas, 1914 m. Žemaičių konsistorijos oficiozas; tačiau vyskupo žiedo, kaip M. Valančius ir  A. Baranauskas, jis negavo. Todėl Maironis jautėsi negalįs kaip lygus stovėti jų gretoje. O jis juk buvo lyderis ir „niekuomet gerai nesijautė antraeiliame vaidmenyje“. Taip buvo Peterburge, kur jo nuopelnai lietuvybei lyginami su Vinco Kudirkos nuopelnais Varšuvoje, taip buvo ir Kaune, kur šita nuoskauda išsiliejo eilėmis:

Ir šitai kaip kareivis nelygioj kovoj

Be garbės ir be vardo tėvynėj laisvoj

Aš perblokštas ir vienas!..

                                                   Skausmo skundas, 1927

Lapo viršuje, kampe, brūkštelėti žodžiai: „Spausdinti tik po mano mirties“.

4. Dar viena žaizda, skaudus smūgis buvo jo poezijos reikšmės ir vertės neigimas, kai Lietuvą pasiekė pirmosios modernizmo bangos. Jaunimui pranašo šešėlis užstojo šviesos blyksnius iš Vakarų. Tačiau, norėdami to ar ne, Maironio mokyklą išėjo visi: „Visas vadinamas „pomaironinės“ kartos branduolys išėjo Maironio mokyklą – vieni greičiau išsivaduodami, tik pradžioje pajusdami jo poveikį, o kiti patirdami stipresnę ir giliau siekiančią įtaką.[v]

Tą mokyklą, net stengdamiesi nepripažinti Maironio, perėjo ir jaunieji XX a. trečiojo – ketvirtojo dešimtmečio poetai. Kiekvienas naujas literatūrinis judėjimas laikė savo pareiga atsiriboti ir kritikuoti Maironį. O kai negali pripažinti įtakos, vertės, aukščio, puikybę gali sutramdyti tik nužudydamas fiziškai ar dvasiškai, sumenkindamas ar pajuokdamas.

Patriotinė, liaudiška, valstietiška poezija traukėsi. Maironis jautėsi asmeniškai įžeistas. Nuo jo nusigręžia ne tik modernistai, bet ir konservatoriai, kai kurie jų kaltino Maironį, kad jis tiesiog nesuprantąs nūdienos problemų. „Laisvėje“ (krikščionių demokratų politikos ir literatūros dienraštis) apie  poemą „Mūsų vargai“ aktyvus Krikščionių demokratų partijos (o Maironis buvo vienas jos kūrėjų) veikėjas A. Šmulkštys-Paparonis rašė: „/…/ Be reikalo Maironis dabartinius laikus kliudo. Jisai, man rodos, šių dienų nesupranta. Žiūri į jaunosios Lietuvos kovą, kaip žiūri nuo kranto turistas į beplaukiantį audringa jūra laivą. Mato, tiesa, jame tam tikrą judėjimą, skiria gal žmonių siluetus, bet nejaučia tos mirtinos kovos, kurią veda jūrininkai su įšėlusia jūra ir negirdi agonijos šauksmų /…/. Maironi! Nors tavo siela žvaigždžių takus pažino ir ne vienam keleivių žemės nušvietė kelią, bet tave patį aš matau saulolaidos masinančioj šviesoj ir tariu, gerbdamas tavo vardą: „Labanakt, Maironi!“[vi]

Maironis ilgai tylėjo. Kaip vieną retą jo protesto formą galima prisiminti atsisakymą dalyvauti savo 60-mečio minėjime [1922].

5. Paskutinis, bene skaudžiausias Maironio nusivylimas – nepriklausomybę atgavusios tautos laisvo gyvenimo realybė. „/…/ Išsivadavusi tauta, vadovaudamasi realistine nemirtingojo ginklanešio Sancho Pansos išmintimi lavonus kuo greičiau guldyti į grabą, o gyviesiems pulti prie ragaišio, buvo per daug užimta kasdieniškais rūpesčiais, kad dar galėtų rūpintis praeities liekanomis bei sentimentais.“[vii]Maironio dalyvavimas įvairiose valstybinėse šventėse buvo tapęs lyg kokiu gero tono ženklu, ir jis sako kalbas: Vasario 16 – ąją, Aukštųjų kursų atidaryme, atidengiant paminklą žuvusiems už tėvynę, Vytauto Didžiojo metinių proga… Jis nedalyvauja valstybės organizavime ir valdyme tiesiogiai, tampa reprezentaciniu asmeniu, kviečiamas atlikti religinių apeigų. Jis norėjo, kad šalyje klestėtų dvasinė ir materialinė gerovė, be įtampos ir klasinio priešiškumo. Jis tapo spindinčia valstybės emblema oficialiose iškilmėse.  Tačiau jam visada kliuvo visuomeninio idealizmo stoka, spekuliacija patriotizmu, kai aplinkui vis labiau ryškėjo socialinė atskirtis, kyšininkavimas, valstybės turtų švaistymas, biurokratija…

Valstybė ir tautos gyvenimo gerovės matai kaip tada, taip ir dabar buvo labai neaiškūs. Algirdas Julius Greimas, kažkur šalia Paryžiaus galvodamas apie šiandieninę (būsimą) nepriklausomą Lietuvą, aiškino (tik niekas nenorėjo girdėti): „Kalbant apie Lietuvos gerbūvį, jos ateitį – vienintelis išeities taškas – pats biedniausias lietuvis“ [1958].[viii] Maironis kartais nubraukdavo ašarą dėl „biednystės“,  bet giliau tuos rūpesčius palikdavo Dievui.

Tačiau apie valdžios dorovinį neįgalumą Maironis kalbėjo drąsiai, nepaliaudamas tikėti, kad viską galima pakeisti griežtais žodžiais ir eilėmis. O politiniai Maironio idealai nebeatitiko realybės. Lietuvos realybė buvo pasimetusi. Dar prieš karą Vincas Mykolaitis-Putinas rašė: „Šiandien, kai jau mes išgyvenome Maironio epochos obalsius, jos entuziazmą ir kai turime jos pasiektą tikslą, pajutome aplink save nykią tuštumą, susmulkėjimą ir kūrybos pajėgų nykimą, nes mes nežinome, ko siekti, ko ilgėtis ir už ką kovoti.“[ix]

Tolinamas ir tolstantis

Vienas dabar žinomas publicistas yra pasakojęs: „Kai pirmąkart mažoje kaimo bažnytėlėje, Lietuvos viduryje atsitiktinai išgirdau giedant „Marija, Marija, skaisčiausia lelija…“, tiesiog nustėrau: nepaprasta, nepaprastai lietuviška giesmė“. Žinoma, tai subjektyvu, asmeniška ir, be abejo, skonio dalykas. Tada, gal prieš porą metų vidurinę mokyklą baigusiam jaunuoliui nei labai rūpėjo, nei jis žinojo, kas parašė žodžius, kas kūrė muziką. Anais laikais literatūros mokytojai retai išdrįsdavo atkreipti moksleivių dėmesį į šventus dalykus, kurie iš vadovėlių būdavo cenzūros išbraukti. Taip jis ir išaugo – padorus žmogus, bet nei cicilikas, nei karštas katalikas. Vanda Zaborskaitė, praėjus dar  šešiasdešimčiai metų po Maironio mirties, rašydama apie kitą nuostabią giesmę (jai muziką sukūrė Juozas Naujalis) jau galėjo ir Dievą paminėti: „/…/ giesmė „Lietuva brangi“. Jos spindintis grožis, širdis pavergianti įtaiga stiprina mūsų tikėjimą tuo, kad žmogaus dvasios kūriniai yra nesunaikinamas tautos lobis, ištvėręs visas negandas ir kančias, išvedęs mus iš imperijos griuvėsių į naujos laisvės krantą. Šis meno kūrinio tvarumas sutvirtina mūsų tikėjimą gyvos žmogaus dvasios galia. Dėl to mes priimame iššūkį iš pinigais pertekusių barbarų, iš valdžios trokštančių savimylų, iš atgal besigręžiojančių „buvusiųjų“, priimame iššūkį – visi tie akademikai nubrizgusiais švarkeliais, vargetos poetai, dailininkai ir menininkai – priimame iššūkį visų mūsų ateities vardan. Maironio ir Naujalio tikėjimo, doros ir darbų vardan, tardami iš jų dvasios kylančius žodžius: Padėk mums, Dieve!“[x]

Žodžius, tas Maironio kalbos formas, liaudis priėmė kaip savas, jo eilėms melodijas dažnai kūrė pati. XIX pabaigos, XX amžiaus pradžios Lietuva mažai raštinga. Po aukštais medžiais, po šiaudiniais stogais (retame dvare bebuvo kalbama lietuviškai) skambėjo Maironis. Atsiverskime Irenos Slavinskaitės komentarus Maironio raštų pirmame tome [1987] – manykim, suskaičiuota toli gražu ne viskas, bet tikrai liaudies dainomis virto: „Miškas ūžia“ – užrašyta 25 dainos variantai, „Putino daina“ – užrašyta 11 dainos variantų, „Užtrauksme naują giesmę“ – 16 variantų, „Lietuva brangi“ – 19 variantų, „Ar skauda man širdį?..“ – 32 variantai , „Oi neverk, motušėle“ – 15 variantų… Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad Maironio eilės buvo perduodamos iš lūpų į lūpas, kad jos įsimintos neturint tiksliai užrašyto teksto, arba, galbūt, pritaikomos savo tarmei, savo ausiai, kaip neužrašyti į penklines plito tų dainų melodijų variantai, kurių kiekvienai dainai yra bent po keletą.

Štai klasiko ženklas! – daina, ryšys su visuomene, nelyginant pokalbis su kiekvienu žmogumi. Bet profesorė Viktorija Daujotytė šiandien Maironį vadina  tolinamu ir tolstančiu. Vienas jos esė, vertinantis Maironio kūrybą, bandymas sulaikyti tolstantį Maironį, taip ir pavadintas: „Tolinamas ir tolstantis Maironis“: „Maironį pritemdo vertinimai, analizės, interpretacijos… Sakau: Maironis, pritemdytas vertinimų, analizių. Bet neturiu kitos galimybės sulaikyti tolstantį Maironį…“[xi]

Tačiau tolinamas ir tolstantis poetas tokiu tampa ne tik dėl per didelio literatūros mokslo dėmesio. Taip, kiekvienas jubiliejus, iškilmės pagal ilgai derintą planą ir sąmatą, tos kalbos, tie orkestrai ir citatos veikiau tolina, nei artina. Sunkiausia našta ir šiemet, minint Maironio jubiliejų, atrodo, vėl  atiteko moksleiviams, bibliotekininkams, veteranų chorams… Jausmų prasme Maironio  metai kai kam tėra ne daugiau nei gėlių vainiko padėjimas prie šaltos skulptūros kojų. Nusisukai ir pamiršai.

Kita vertus, juo toliau, juo labiau „poezija tampa išprususių ir išlavėjusios dvasios žmonių užsiėmimu“,[xii] ypač šiandien, kai valdžioje televizorius ir internetas. Poezijai pajausti reikalingas ne tik jausmas, bet ir protas. Dar kažkas. Galbūt, patriotizmas – norint Maironį pakęsti, reikalinga savyje turėti ir patriotizmo.

Simptomiška, kad pradžioje paminėto „enciklopedinio“ Maironio apibūdinimo autorius atrinko, jeigu neminėsime „ir kitų“, tik du kūrinius – labiausiai patriotiškus „Trakų pilis“, „Lietuva brangi“, – ir… tarsi tokius nučiupinėtus, nudrengtus, nudėvėtus pabodusius daiktus. Ar tai tokia klasikų dalia? Gal kaip tik todėl, kai norima atskirti poeziją ir patriotizmą, galima pasakyti ir taip: „Maironis ir šiandien tebėra nežinomas, neįvertintas, neatskleistas ir, iki tam tikro laipsnio, nesuprastas. Ir čia kaltas ne kas kitas, kaip tik tam tikras iš kartos į kartą paveldimas „patriotinis kompleksas“, vis dar fatališkai tebežlugdantis gyvo ir iš anksto nenulemto kontakto su  poezija galimybę.“[xiii]

Ar taip gali būti? Ne, negali! Maironis ir žinomas, ir įvertintas, ir atskleistas, ir suprantamas. Savaip. Oficialiai. Artimesnio kontakto su poezija galimybė… – teisingai. Tačiau be patriotizmo Maironis, kaip kūrėjo visuma,  neįmanomas.

Sovietmečiu Maironis vienų buvo suvokiamas kaip anos, nepriklausomos Lietuvos, simbolis, todėl „tarybiniam piliečiui“ delnų nutrinti tarpukario metų Maironio poezijos leidiniai turėjo ir nepaprastą simbolinę vertę. To nebuvo galima nei paneigti, nei atimti, tad atskirų rinktinių bei raštų leidimai tarybiniais metais privalėjo užgniaužti tą tarpukario sakralumą ir negalėjo būti leidžiami be akylos cenzūros, ypatingos apsaugos, papildomų komentarų frazei ar net tiktai vienam žodžiui. Viktorija Daujotytė pasakoja: tada į redakcinę komisiją pašaukiami akademikas, profesorius, LTSR nusipelnęs mokslo veikėjas, LTSR valstybinės premijos laureatas, vėliau LTSR liaudies rašytojas, Lietuvių kalbos ir literatūros instituto direktorius Kostas Korsakas, nepriekaištingos reputacijos Rašytojų sąjungos pirmininkas, CK narys, LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas, triskart LTSR valstybinės ir Lenino premijos laureatas  Eduardas Mieželaitis, Stalino premijos laureatas, LTSR liaudies rašytojas Antanas Venclova (ne tiek svarbu, visais tais titulais jie pagarbinti iki ar po Maironio „priežiūros“ – tai tiesiog „valstybiškai“, „bolševikiškai“ teigiamos ištikimų  nomenklatūrininkų charakteristikos). Jie visi – to laiko kultūros ideologijos šulai, o kartu ir atramos, tarsi žaibolaidžiai, reikalingi nuslopinti ideologiniams smūgiams. Poeto autoriteto sumažinimui, jo buržuazinės prigimties paaiškinimui panaudotos visos to laiko ideologinės klišės – klerikalinės poeto pažiūros, feodalinės praeities aukštinimas, duoklė, kurią Maironis atidavė savo laikui ir savo klasei. Bet ištarta nesislapstant: „Man rodos, kad Maironio poetinė tradicija ir lig šiol nenustojo buvusi gyva“. Tai galėjo kristi žmonėms į širdis. Jau galima ir nebegirdėti straipsnio pabaigos klaiko, kai tarybiniai žmonės tiems, kurie dar svajoja apie numirusios praeities restauraciją, atsako Maironio žodžiais: „Nebeužtvenksi upės bėgimo…“[xiv]

Žmonės suprato savaip ir mokėsi patriotizmo arba tiesiog neskaitė įžangų ir bolševikinę skaistybę saugančių idealų. Bet tik už Atlanto buvo galima parašyti: „Jis yra pirmas lietuvių literatūroje poetas patriotas tikrąja to žodžio prasme, kokie nebuvo nei Donelaitis, nei Strazdelis, nei Baranauskas, į amžiaus galą nuo lietuviškojo judėjimo nusisukęs. Tautinio atgimimo epopėjoje Maironis be abejo yra didžiausia figūra, toli prašokanti visus politinius veikėjus. Ir šiandien daug kas skelbia mintį prasimušti svetimų tautų arenose, užmiršdami graudžią pilką tiesą, kad šviesa neština ne ten, kur jos per daug, bet kur jos per maža.“[1952][xv]

Tauta tegalėjo šnabždėti:

Į eilę stok, sena tauta!

Europoj buvus kitada

Prieš turkus siena iš granito!

Iš naujo auki pagarboj,

Kurios nepaprastoj kalboj

Girdėtis atbalsis sanskrito!

                                                   Mūsų vargai,1920

Tautai išlaikyti dvasią stiprybėje, sukaupti energijos ateičiai, be abejo, Maironio poezija labai padėjo. Ne tik lyrinė, bet ir tokia mobilizuojanti ir agituojanti, kaip ką tik cituotoji. „Tauta – tai ne tik jos garbinga ar liūdna praeitis, ne tik dabarties neišskaitoma, dažnai nesuprantama mišrainė, kur neatskirsi niekšybių nuo žygdarbių; tauta – tai jos sukauptas energijos krūvis, jos atsisakymas priimti kolektyvinę mirtį, jos veržlumas gyventi.“[xvi]

Ir to veržlumo gyventi, atrodo, dar būsime kiek išlaikę – kartu su Maironiu.

Maironis laiko rate

Patriotinė Maironio poezijos mintis vis sukasi tam tikrais laiko ciklais: veiklos lietuvybėje pradžia – XIX amžiaus pabaiga ir maždaug iki 1905 metų; veikla ir kūryba Pirmosios Respublikos metais – nuo 1918 metų iki mirties; ir šis mūsų laikų dvidešimtmetis – lyg tęsiantis prieškario dvidešimtmetį arba iš naujo kurtas dvidešimtmetis – kurį taip pat galima vertinti ar iliustruoti  Maironio eilėmis.

Štai jis puola ir šaiposi iš jaunosios lietuvių inteligentijos ydų dar imperijos valdomos Lietuvos fone – karjerizmo, prisitaikymo, prabangos siekimo ir abejingumo tautos kančioms bei skurdui:

Mano gudrūs draugai greit į žmones išėjo;

Žemės išmintį gilią suprato;

Išsiblaivė sapnai! Nebegaudo jau vėjo;

Iš aukštybių ir žiūri, ir mato!

                                                   Mano moksladraugiams, 1895

Tais pat metais jis parašo eilėraštį „Dėl išrinktųjų“ ir skelbia jį savo rinktinėje „Pavasario balsai“; taiso jį, 1913 metais „Pavasario balsuose“ jis pavadintas „Pabėgėliai“; 1920 metais dar kitame  „Pavasario balsų“ leidime jis vėl jį redaguoja ir pavadina „Tautos pabėgėliams“ – toks jis liko aktualus visiems šio rinkinio leidimams.

Štai jis atsiriboja nuo „lenkomanų“ ir tyčiojasi iš dvarininkų abejingumo lietuvybei:

„Oičizna“ jums kvepia, ne žemė-tėvynė,

Maitinanti storus pilvus,

Ne prosenių žemė, kurios išsigynę,

Begarbinat lenkų dievus. /…/

O išgamos! Pirštinę štai geležinę

Dabar jums metu į akis!

Jų nesugebėjimo atisakyti šlėktiško gyvenimo būdo, senųjų įpročių:

Tradicijų savo nuo vakar dienos,

Kultūros skelbikai užkimę!

Negarbūs pabėgėliai mūsų tautos!

Prabočių ainiai išsigimę! /…/

Tėvų – didžiavyrių vaikai svetimi,

Lyg kryžkeliais gimę dėl juoko!

Kur motina jūsų? Nuraudus pati

Nedrįs besisavint apuoko.

Jų nesugebėjimo prisitaikyti prie kapitalistinės ekonomikos:

Kai grašio „ prie dūšios“ nebliks jau visai,

Kai niekas neskolins at galo,

Tada bus nuskundžiami sunkūs laikai!..

Ir spiesis prie svetimo stalo.

Duok, Viešpatie, pranašu būt melagingu;

Nuo Volgos mužikai ateis;

Už banko skolas, be derybų draugingų,

Nuo žemės nustums jus pečiais.

Jų moralės, saviizoliacijos, perėjimo į priešų eiles imantis nedorų, negarbingų veiksmų savo pasirinkimui pateisinti:

Kodėl tai, pamėgę intrigas tamsoj,

Pakampiais „danosus“, šmeižimą,

Jie skriaudžia mums vardą Europoj visoj,

Pasiekę net tolimą Rymą.

Štai jis guodžia, skatina, agituoja, kai ne vienam idealistui iškilo pasirinkimo klausimas: su kuo, už ką ir kaip, – 1905 metai, Rusijos imperijoje neramumai, streikai, kruvini susirėmimai – tai pasirinkimo, apsisprendimo metai, kai ne vienam jaunam idealistui teko rinktis, – eiti taikios kovos už lietuvybę ar  pasipriešinimo jėga keliu. Visa savo dvasia Maironis visuomet buvo už pirmą kelią, bet … visuomet prisimindamas bočių kovas su kalaviju rankoje.

Šalin nusiminę dūsavimai skaudūs!

Jie silpnina dvasią paikai.

Ar mums kaip mergaitei raudoti nuraudus,

Nors spaudžia nelaimės, vargai?

Ne taip mūsų bočiai didvyriai kariavo,

Kai gindami brangiąją Lietuvą savo,

Jų ėjo į kovą pulkai. /…/

Į darbą, į darbą, kaip Dievas įsakė,

Su tekančia saule vilties!

                                                   Šalin dūsavimai, 1905

Štai jis piktinasi nepriklausomybės siekėjų tarpusavio santykiais bei neveiklumu ir „Lietuvių laikraštyje“ (1905, Peterburgas) rašo: „Prisiklausykime paprastoms tarp mūsų kalboms, o ne kartą ir laikraščių straipsniams! Išgirsime tiktai aimanavimą, kritikas, išmetinėjimą vienas kitam: mes snaudžiame, niekas nieko nedaro, ši N. N. daug galėtų, o nieko nedirba, visai atšalo!.. ir paklebinę liežuvį ar pabrėžę kartais šauną ant kitų kritiką, laukiame, iki saulė patekės ar kiti, pabudę ant mūsų trimito balsą, stos į darbą. Niekas stačiai nepaklausia savęs, o aš pats, ką gera padariau?“

Ir po dvidešimties metų pakartoja:

Tuščių skundų, įgrisusių dejonių

Gana! Per daug nenuoramos rėksniai!

Gana verkšlent jums, milžinai svajonių,

Išlepinti ir sotūs tinginiai! /…/

Ne kritikų, kur šmeižia, viską, peikia,

Ne pranašų bedugnės ateities, -

Mums reikia tų, kur susikaupę veikia!

Daugiau darbų! Daugiau jaunos vilties!

                                                   Nuolat verkšlenantiems politikams, 1926

Štai jis šaukia ginti tėvynės:

Pirmyn į kovą už tėvynę,

Už brangią žemę Lietuvos!

Garbė tėvams, kurie ją gynė

Ir kas už ateitį kovos!

Štai jis entuziastingai džiaugiasi iškovota nepriklausomybe:

Nejaugi tai ne sapnas? Ne svajonė,

Viliojusi… dar vakar be vilties?

Nejau vergijoj slėgusi dejonė

Dabar tik sapnas? Šmėkla praeities? /…/

Jauna, laisva, pati savęs valdovė

Tautų eilėn įstojo Lietuva… /…/

Garbė, garbė, kad iš Maskvos griuvėsių

Drąsiais pečiais ją išnešėt kilniai!

                                                   Nepriklausomybę atgavus (1918?)

…Ir tepraėjus porai metų apie ją Vasario 16-osios proga rašo: „Vasario 16-ąją dieną aš pavadinčiau siena tarp dviejų Lietuvos pasaulių: anoje pusėje Lietuva – svajota, pasišventimo meilėje pradėta, čia ji realinė, skausmuose gimusi; ana – skaisti, idealių troškimų sritis, padangėmis skriejusi, erškėčių vainiku pasipuošusi, kaip kentėtoja, – ta, žemiška, apčiuopiama, bent kiek nustojusi skaistumo ir aureolės; anos mylėtojai nieko nuo jos netroško, jai viską aukavo, – tos mėgėjų šalininkų daugiau, bet jie jau sau reikalauja užmokesčio ir šiltos vietelės; /…/ anoji simpatingesnė, bet grįžti į jos pasaulį jau nebesinorėtų; nesinorėtų ir šioje apsistoti: lauki, kada ji stos kūnu – dvasia, kada pasakys pasauliui: štai esmi nauja pajėga kūrėja, kada sulauks savo Schilerių, Rembrandtų, Newtonų, Bramantų, kada jos dvasia sieks daugiau negu jos kūno sienos. Ar kas tų, kurie šiais metais švęs vasario 16 dieną, to susilauks, nežinau; aš nesulauksiu.“ Lietuva. 1920.

Rašo, net pernelyg nesirinkdamas žodžių:

O, siurbėlės, niekšai, bastūnų gauja!

Diplomuotų valizų vežikai!

Kai kur kai kas

Net pavarde apsišarvojęs nauja!

Be sąžinės kyšių lupikai!

                                                   Kai kam, 1923

Į akis kalba taip pat griežtai, pavyzdžiui, atrodytų, iškilmingiausia proga, atidengiant paminklą „Žuvusiems už tėvynę“ (1923): „[Paminklas] Žuvusiems už tėvynę, tai yra tiems, kurie ant pečių išnešė savo skęstančią motiną tėvynę iš mirtino pavojaus, o patys žuvo, bet ne tiems, ne tiems, kuriuos šiandieną tėvynė ant savo pečių išnešė, o kurie norėtų iš jos paskutinius syvus išsiurbti ir pinigų rytõ pasiimti, ją išnaudoti, su jos skriauda plunksnomis apaugti! Juk ir tokių mūsų tarpe netrūksta, naujai iškeptų nuo vakar dienos patriotų išgamų.“

Praėjus kiek daugiau nei šimtui metų nuo Maironio mirties, priminkime jam jo žodžius: „/…/ …ne veltui kai kurie sako, kad mirusieji tautos didvyriai ne mažesnę, jei ne didesnę turi įtėkmę į tautos likimą ir jos ateities pakraipą negu gyvi jos veikėjai. Tauta, kuri neturėjo savo didvyrių, kurios praeity nekalba didvyrių vardai, kuri neturi tradicijų, ne tik neturi savo istorijos. Ji nėra tauta.“ (1921).

…Ir paklauskime,  ar Maironis, kaip praeities didvyris, pats turi dabar kokią „įtėkmę į tautos likimą ir jos ateities pakraipą“? Ar Maironis reikalingas tik sunkiais tautai įtampos, negandų metais? Ar Maironis žinotinas tik tuo, jog parašė eilėraštį „Trakų pilis“?

Ko gera, į visus tris klausimus jis atsakytų – ne. Ką gi, tokio atsakymo tikrai būtų galima tikėtis: Maironis – idealistas, romantikas, patriotas, toks išliko iki pat mirties ir išsilaisvinimo, ir išlaisvinimo kovą tęsė ir tada, kai kova buvo laimėta. Pergalė gal buvo ne tokia, kokios jis norėjo, bet pergalė.

Stebėtis galima nebent tuo, kad savęs pačių, kaip tautos, kaip valstybės suvokimo lygiu tiek mažai pasistūmėta į priekį. Tarytum būtume grįžę atgal ir vėl, iš naujo,  sukame istorijos ratą. Nė šimtmečio nepraėjo po Maironio mirties. Toks tarpsnis tautos istorijoje taip maža, kad nenuostabu, jog neužžėlė Maironio išvaikščioti takai, kuriais dabar dar vaikšto mūsų visuomenė, mūsų politika, mūsų mąstymas. O tai, kas įvyko toje Lietuvos epochoje… „/…/tai, kas įvyko, kas buvo atlikta per tą trumpą Nepriklausomybės periodą, priskirtina visų pirma pačiai tautai, jos sugebėjimui prisitaikyti prie naujų situacijų, atliepti į naujus stimulus, naujus iššaukimus: man teko matyti užmigusių ir nepajėgiančių atsibusti tautų – žinau, apie ką kalbu. Tačiau tautą įformina, sustruktūrina valstybė, duodama jai administracinius ir politinius kadrus, leisdama pasireikšti atsakingiems jos vadovams.“[xvii]

O Maironis ir tegalėjo būti tik vienas iš milžinų, žadinusių užmigusią tautą. Toks tik vienas, dainavęs ir kalbėjęs tautai suprantama kalba.

Maironis tolinamas ir tolsta nuo mūsų dar ir dėl to, kad apie lietuvybę, lietuviškumą, patriotizmą, tėvynę ir meilę jai šiandien tampa vis sunkiau kalbėti dėl nuolatinio „europinių banderlogų“ išorinio spaudimo apskritai pašalinti tokius žodžius iš kalbinės vartosenos. Yra ir vidinių paskatų jų negirdėti – juk tokius žodžius pripažįstant tektų pripažinti ir pareigas, dėti pastangų, kad tokios sąvokos turėtų realią vertę.

Maironis  tolsta nuo mūsų dėl nuolatinio dažnai geriausių mūsų tautinių pajėgų praradimo, „tautos pabėgėlių“, apie kuriuos rašė savo satyrose. Maironio laikais, pusketvirto šimtmečio praėjus po Mažvydo, daug rasdavosi tokių, kurie nedrįso, vengė prabilti protėvių kalba. Tada, XX a. amžiaus pradžioje, kai buvo gėda kalbėti lietuviškai, bet materialiai saugu gyventi v Severo zapadnom kraje,[xviii] tai buvo greičiau dvasinis nei fizinis praradimas.

„Mes nesame tokie vandalai, kad juos neigtume kaip tokius, tik mes nenorėtume jų pripažinti tautiniais ideologais, patriotais ir tokiais, kurie mums kasdien rodomi kaip pavyzdžiai. O tai yra baisiai skaudus klausimas. Tiesiog istorinis klausimas lietuvių tautos ne tik kultūrinio, bet ir valstybinio gyvenimo raidoje. Jis skaudus ir dėl to, kad visas mūsų tautos gyvenimas buvo vienas didelis skausmas. Tai šiuos „tautos pabėgėlius“ Maironis puolė savo satyrose. O mes atvirkščiai, kažkodėl gyrėmės ir tebesigiriame šitokiais savosios tautos dezertyrais, tais, kurie, palikę purvinus namus, kitur pagarsėjo, gyrėmės, užmiršdami, kad vis dėl to jie yra dezertyrai.“[xix]

Šiandieniai praradimai greičiau fiziniai nei dvasiniai. Kitos ir praradimų paskatos, priežastys, tik rezultatai dažniausiai tokie pat. Yra praradimų ir namie, beveik neatitaisomų. Vieno Druskininkų laikraščio redaktorius rašo: „Jei po kelių dešimtmečių mūsų liks ne trys, o tik du ar vienas milijonas, tai jų bus būtent tiek, kiek gali būti laimingi šiame jaukiame Europos užkampyje.“ Ar toks žmogus jau nėra prarastas? Ar tai neprimena vieno senovės Graikijos mito pasakojimo apie silpnaprotį, bandžiusį nukirsti šventyklos kolonas – kad būtų šviesiau!?

Tai labai netipiškas atvejis. Dažniau būna, kad vakarui atėjus, sūnūs palaidūnai grįžta, atgailauja, beldžiasi į duris. Nyka-Niliūnas sako: „Mes juos įleidžiam, susigraudinam, sušildom, o jie po to mums ima aiškinti, kad mes esam nepakankamai kultūringi, prastuoliai. Ir mes tada išeiname patys iš namų“.[xx]

Tad Maironis mums reikalingas. Reikėtų jį jaukintis – dainomis, eilėmis, kalbomis, maldomis, – ir jis gal pradės artėti.

„Negyvenimas, ko gero, ir yra tas mūsų šiandieninis gyvenimas, kai išbarstome daugiau, negu sukaupiame, kaip taip sunkiai susinešame, niekaip nesusisukame lizdo, kurį galėtume pavadinti namais, kai savo buvimą pavertėme žodžiais apie buvimą, o būtį – žodžiais apie būtį. Mūsų negyvenimas įgijo totalų mastą, nes gyvenimas – tai pirmiausia dvasinė sąvoka. Neturėdami kitos išeities, mes atimame iš jos dvasinį turinį ir pasitenkiname vien fizine prasme. Ir sakome – gerai gyvename.“[xxi]

Todėl taip ir sakau.



[i] Straipsnio pavadinimui paimta eilutė  iš Maironio poemos „Mūsų vargai“: „Daug kentėjus, tėvyne, užmirški vargus!/ Juk tu mano naktis ir dangus!“ – Aut.

[ii] Nyka-Niliūnas A. Temos ir variacijos. Literatūra, kritika, polemika. Vilnius, Baltos lankos, 1996, p. 4–6.

[iii] Ten pat, p. 293.

[iv] Ten pat, p. 7.

[v] Zaborskaitė V. Maironis. Vilnius, Vaga, 1987, p. 409.

[vi] Ten pat, p. 420.

[vii] Nyka-Niliūnas A. Temos ir variacijos. Literatūra, kritika, polemika. Vilnius, Baltos lankos, 1996, p. 5.

[viii] Greimas A. J. Iš arti ir iš toli. Literatūra, kultūra, grožis. Vilnius, Vaga, 1991, p. 317.

[ix] Zaborskaitė V. Maironis. Vilnius, Vaga, 1987, p. 287.

[x] Ten pat, p. 114.

[xi] Daujotytė V. Minėti Maironį, Lietuvą, viltį. Kalba Maironio 150 metų sukakties minėjime Šiauliuose. 2012 m. spalio 19 d., http://siauliai.lcn.lt/skelbimai/;491.

[xii] Nyka-Niliūnas A. Temos ir variacijos. Literatūra, kritika, polemika. Vilnius, Baltos lankos, 1996, p.15.

[xiii] Nyka-Niliūnas A. Temos ir variacijos. Literatūra, kritika, polemika. Vilnius, Baltos lankos, 1996, p. 15.

[xiv] Daujotytė V. Minėti Maironį, Lietuvą, viltį. Kalba Maironio 150 metų sukakties minėjime Šiauliuose. 2012 m. spalio 19 d., http://siauliai.lcn.lt/skelbimai/;491.

[xv] Nyka-Niliūnas A. Temos ir variacijos. Literatūra, kritika, polemika. Vilnius, Baltos lankos, 1996, p. 292.

[xvi] Greimas A. J. Iš arti ir iš toli. Literatūra, kultūra, grožis. Vilnius, vaga, 1991, p. 320.

[xvii] Greimas A. J. Iš arti ir iš toli. Literatūra, kultūra, grožis. Vilnius, vaga, 1991, p. 256.

[xviii] Šiaurės vakarų krašte. – Red.

[xix] Nyka-Niliūnas A. Temos ir variacijos. Literatūra, kritika, polemika. Vilnius, Baltos lankos, 1996, p. 392.

[xx] Nyka-Niliūnas A. Temos ir variacijos. Literatūra, kritika, polemika. Vilnius, Baltos lankos, 1996, p. 392.

[xxi] Kukulas V. Eilėraščio namai: esė apie poezijos šiandieną. Vilnius, Vaga, 1992, p. 131.

Straipsnis skelbtas istorijos ir kultūros ketvirtiniame leidinyje „Nepriklausomybės sąsiuviniai“. Anot vyr. redaktoriaus Romualdo Ozolo, šio leidimo svajonę ne vienus metus puoselėjo būrelis Sąjūdžio pirmeivių, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų, Pirmosios vyriausybės ministrų. skirtas mūsų valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjantis ketvirtinis leidinys. Valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas. Priduriama, kad nepriklausomybės samprata tiek asmeniui, tiek tautai, tiek valstybei yra tokia fundamentali – prasmės požiūriu universali, o reikšmės požiūriu praktiška, – kad nepriklausomybės liudijimai ir mąstymai gali sudominti iš esmės visus ir kiekvieną. 

Kultūra , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra