Nepriklausomybės akto signataro D. Malinausko premija šiemet įteikta Nijolei Balčiūnienei

Autorius: Data: 2014-03-13, 09:46 Spausdinti

Nepriklausomybės akto signataro D. Malinausko premija šiemet įteikta Nijolei Balčiūnienei

Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataro Donato Malinausko premija skiriama asmeniui, kuris yra prisidėjęs prie Lietuvos nepriklausomybės stiprinimo, laisvės idėjų platinimo, valstybės istorijos garsinimo bei žmonių gerovės kėlimo ir kuriam artimos Donato Malinausko puoselėtos vertybės. Premijos iniciatoriai ir steigėjai D. Malinausko vaikaitis Tadas Stomma ir Viktoras Jencius-Butautas. Jau tapo tradicija, kad šis apdovanojimas teikiamas Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje po šia proga aukojamų šv. Mišių už 1918 metų Nepriklausomybės Akto signatarą Donatą Malinauską.

2012 m. šia premija buvo apdovanoti monsinjoras Alfonsas Svarinskas ir Nacionalinio Lietuvos  istorijos laikraščio „Voruta“ steigėjas ir vyr. redaktorius Juozas Vercinkevičius. 2013 m. premija įteikta „Vilnijos“ draugijos pirmininkui habil. dr. Kazimierui Garšvai. Šiemet, kovo 9 d., šis garbingas apdovanojimas įteiktas visuomenininkei, etnologei, tautinių vertybių puoselėtojai Nijolei Balčiūnienei.

Nijolė Balčiūnienė yra ilgametė „Vilnijos“ draugijos pirmininko pavaduotoja, Lietuvos Sąjūdžio tarybos narė, Etninės kultūros globos tarybos narė. 1993–1999 m. dirbo Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Užsienio lietuvių skyriuje. Kuravo Lenkijos, Baltarusijos, Latvijos, Estijos ir kitų valstybių lietuvių bendruomenes, susipažino su etninių žemių lietuvių kultūros ir švietimo problemomis, kurios rūpi iki šiol. Kuruoja folkloro ansamblių ir klubų veiklą. Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“, globojančios Pietryčių Lietuvos mokyklas, valdybos narė. Konsultuoja ir padeda kurti bendruomenes Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose. Taigi su p. Nijole kalbamės apie jos pagrindines veiklos sritis, apie darbus Lietuvos ir jos žmonių gerovei.  

Ilgus metus darbuojatės „Vilnijos“ draugijoje. Kaip prasidėjo Jūsų veikla joje, kokie pagrindiniai tikslai, ką pavyko įgyvendinti?

Tarpukario okupuotame Vilniaus krašte veikė lietuvių švietimo draugija „Rytas“. Kaip šių idėjų tęsėja, 1988 m. kalbininko Kazimiero Garšvos iniciatyva ir įsikūrė „Vilnijos“ draugija, kuri, rūpinasi kultūra, švietimu, mokyklomis ir apskritai padeda Pietryčių Lietuvos bei etninių žemių lietuviams. Po Nepriklausomybės atgavimo, kartu su  habil. dr. Kazimieru Garšva aktyviai triūsė Stasys Trepšys, Romualdas Krivelis, Evaldas Gečiauskas, Juozas Tonkūnas, Genovaitė Ručinskienė, Vidmantas Žilius ir kiti pietryčių Lietuvos mokytojai. Gilias mokslines įžvalgas atliko draugijos tarybos narys, geografas dr. Petras Gaučas. Mokslininko disertaciją „Etnolingvistinė Rytų Lietuvos gyventojų raida XVII a. pirmoje pusėje – 1939 m.“  turėtų perskaityti ne tik prolenkiški politikai, bet ir visi aukščiausieji valdžios pareigūnai.

Į „Vilnijos“ draugijos veiklą įsitraukiau 1993 m., kai dirbau Tautinių mažumų ir išeivijos departamente, kur rūpinausi užsienio lietuviais, susipažinau, kokia yra situacija, kokie spręstini klausimai. „Vilnijos“ draugija atkūrus Lietuvos nepriklausomybę rūpinosi naujų lietuviškų mokyklų steigimu Rytų Lietuvoje, tuometinė Vilniaus apskrities administracija bei buvęs Švietimo ministras Zigmas Zinkevičius įsteigė per 30 lietuviškų mokyklų valstybine kalba tose gyvenvietėse, kur jų trūko. Tuo tikslu Tautinių mažumų ir išeivijos departamente buvo įsteigtas regioninių problemų skyrius, kuris rūpinosi lietuvybės reikalais rytinėje mūsų šalies dalyje. O draugijos nariai talkino visuomeniniais pagrindais.

„Vilnijos“ draugija rūpinasi ne tik mokyklų rėmimu, kultūriniais renginiais, taip pat organizuoja Vilniaus krašto okupacijos (spalio 9 d.) ir atgavimo (spalio 28 d.) minėjimus  Vilniuje, Giedraičiuose, Širvintų rajone. Didelė klaida, kad 1994 m. pasirašant Lietuvos–Lenkijos bendradarbiavimo sutartį nebuvo įvardinta Vilniaus krašto okupacija. Juk iš tiesų tai buvo okupacija, ginkluotas įsiveržimas ir kitos valstybės didelės dalies paėmimas. Buvo naikinama lietuvybė, uždarytos lietuviškos mokyklos, skaityklos, bibliotekos, drausta kalbėti lietuviškai. Deja, nutautinimas vyko ne tik per mokyklas, bet ir per Bažnyčią, nes pamokslai būdavo lenkų kalba, krikštijant nerašydavo metrikuose, kad lietuvis, o įrašydavo lenkų tautybę arba išvis padėdavo brūkšnį. Tačiau to krašto lietuviškumą neįmanoma paneigti, nes vietovardžiai, vandenvardžiai rodo, kad nuo seniausių laikų didžiulė teritorija abipus rytinių ir pietinių Lietuvos sienų buvo istorinės baltų žemės, o pietryčių Lietuva buvo valstybės centras.

Draugijoje esu atsakinga už etninių žemių lietuvių globą, didžiausią dėmesį skiriu Gudijos ir Punsko lietuvių reikalams. 1998 m. organizavau kraštotyrinę ekspediciją, kurios metu buvo įsteigta Breslaujos lietuvių bendruomenė ir trys sekmadieninės lietuviškos mokyklos.  Nuolat padedu Apso, Rodunios, Lydos, Gardino sekmadieninėms mokykloms, kurioms labai trūksta etninės kultūros mokytojų, mokymo priemonių, tautinių drabužių, didesnio finansavimo kultūriniams – švietėjiškiems projektams įgyvendinti. Reikėtų padidinti iš Lietuvos išvykstančių dirbti į etninių žemių mokyklas mokytojų atlyginimus. Per pastaruosius metus kai kurie mokytojai atsisakė dirbti Rimdžiūnų mokykloje. Pelesos, Gervėčių mokyklų mokytojai gyvena neremontuotuose, apleistuose „alytnamiuose“, sumažėjo jų atlyginimai, ilgose eilėse tenka stovėti važiuojant  per sieną. Dėl įvairių sunkumų, kurių nesprendžia atsakingi pareigūnai, trūksta mokytojų norinčių dirbti Gudijos, Karaliaučiaus krašto lituanistinėse mokyklose.

Nepakankamas valstybės institucijų dėmesys Punsko, Seinų krašto lietuviams. Praėjusiais metais buvo uždarytos Navininkų ir Pristavonių mokyklos lietuvių kalba.  Tai didžiulis smūgis šio krašto lietuvybei. Tenka tik apgailestauti, kad Lietuvos Švietimo ir mokslo bei Užsienio reikalų ministerijos nesugebėjo aukščiausiu valstybiniu lygiu susitarti su Lenkijos valstybe dėl pakankamo šių lietuviškų mokyklų finansavimo. O tuo tarpu Lietuvoje tautinių mažumų mokyklos finansuojamos padidintomis moksleivių krepšelio lėšomis (120 proc.). Kadangi mūsų valdžios pareigūnai nesugeba šio klausimo išspręsti tinkamai, nuolaidžiauja kaimyninės valstybės švietimo įstaigų finansavimo politikai, tai skaudina etninių žemių lietuvius, nes jie nejaučia savo etninės valstybės visaverčio palaikymo. Atrodo, kad nei Premjeras, nei Užsienio lietuvių departamentas nemato, negirdi, kad Seinuose veikiantis Vysk. A. Baranausko fondas apmokestintas nekilnojamojo turto mokesčiu – 35 tūkstančiais zlotų. Pasak fondo vadovų, Seinų miesto burmistro sprendimas nukreiptas prieš lietuvius, kadangi kitaip sunku paaiškinti sprendimą apmokestinti mokyklinį autobusą ir patalpas, kuriose organizuojama lietuvių kultūrinė veikla. Akivaizdu, kad tokių mokesčių savivaldybei nemoka Seinuose veikiančios lenkiškos mokyklos nei miesto kultūros namai.

Prisiminkime kokius pažeminimus tenka patirti ten gyvenantiems lietuviams dėl Berznyko kapinėse palaidotų Lietuvos karių paminklų sutvarkymo, dėl poeto A. Žukausko tėviškės išniekinimo ir t.t. Lietuvos institucijos, net istorikai neformuoja tautos istorinės atminties, nejautriai reaguoja į Lenkijos lietuviams brangų istorijos bei kultūros paveldo išsaugojimą.

Manau, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu panaikinus Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą užsienio lietuviams atsirado daugiau problemų, anksčiau jie galėjo vienoje įstaigoje išspręsti švietimo, kultūros, vizų ir kt. klausimus. Dabar atvykęs  bendruomenės pirmininkas laksto tarp dviejų ministerijų.

 

Kaip vertinate Lietuvos lenkų rinkimų akcijos reikalavimus dėl Tautinių mažumų įstatymo?

Manau, kad tautinių mažumų įstatymas nėra būtinybė, nes Europoje tik aštuonios valstybės yra jį priėmusios. Lietuva yra ratifikavusi Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją. Ją mūsų šalis, mano nuomone, vykdo net uoliau, negu to reikalaujama. Konvencijoje nėra nė vieno griežto reikalavimo, dažniausiai vartojami terminai „sudaryti sąlygas“, „stengiasi, jei toks prašymas atitinka realų poreikį“ ir pan. Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos 13 straipsnyje rašoma, kad šalių švietimo sistemose pripažįstama tautinei mažumai priklausančių asmenų teisė steigti privačias švietimo įstaigas bei kur yra pakankamas poreikis, „stengiasi, kiek įmanoma, užtikrinti, kad mažumoms priklausantys asmenys turėtų reikiamas galimybes mokytis tos mažumos kalbos ar mokytis šia kalba“. Lietuvos valstybė sukūrė žymiai geresnes sąlygas, nei reikalauja konvencija, yra sukūrusi geriausias sąlygas ugdyti kitakalbių (ypač lenkų) švietimą nuo darželio iki aukštosios mokyklos. Todėl stebina politikuojančių tautinių mažumų atstovų nepagrįsti tendencingi skundai, kurie iškreipia tikrąją padėtį, kursto tautinę nesantaiką ir klaidina netgi Europos Sąjungos institucijas.

Dėl vietovardžių rašymo kita kalba reikalavimai nepagrįsti, nes Vilniaus ir Šalčininkų rajonų bei Gudijos ir Punsko etninėse žemėse vietovardžiai, vandenvardžiai yra baltiškos kilmės. Nepagrįstos pretenzijos dėl vardų ir pavardžių rašymo, į kurias taikliai atsako akad. Zigmas Zinkevičius: „Tyrimo metu panaikinus pavardėse esamą lenkišką apvalkalą, išryškėjo nepaprastas toms pavardėms pradžią davusių senųjų lietuviškų asmenvardžių grožis, atspindintis buvusį krašto didingumą.“ Santykiuose su Lenkija Lietuvos valstybės atstovai laikosi neteisingos taktikos. Lietuviškos rašybos ir abėcėlės klausimų negalima paversti derybų, o tuo labiau pažadų objektu.

Taigi kadangi esame ratifikavę minėtą konvenciją, tai ji yra tapusi mūsų teisinės sistemos dalimi. Atskiro įstatymo šiuo klausimu nereikėtų. Be to, dar yra Lygių galimybių, Švietimo, Visuomenės informavimo įstatymai ir kiti, kuriuose apibrėžtos tautinių mažumų galimybės puoselėti tautinių bendrijų kultūrą bei švietimą. Užtektų tik Tautinių bendrijų kultūros rėmimo programos, kuri užtikrintų kitakalbių, kitataučių kultūros puoselėjimą. Mūsų valstybė skiria didžiulį dėmesį šiems klausimams. Kultūros ministerijoje yra Tautinių mažumų skyrius, Vilniuje veikia Tautinių bendrijų namai, Kaune – Įvairių tautų kultūrų centras.

Pietryčių Lietuvą daug metų valdant vienos politinės partijos atstovams vis dažniau pasireiškia atvejų, kai dėl Lietuvos Konstitucijos ir įstatymų bei teismų sprendimų laikymosi nukenčia ugdymo įstaigų valstybine kalba atstovai. Pavyzdžiui, Veriškių pradinės mokyklos direktorė net teisme turėjo rajono savivaldybei įrodinėti, kodėl neturi būti uždaryta lietuviška mokykla.

 

Esate Lietuvos Sąjūdžio tarybos narė. Jūsų manymu, koks šios tarybos vaidmuo šiandieninėje Lietuvoje? Ar tauta vis dar įsiklauso į jos balsą, kaip tai buvo prieš 23 metus ar vis dėlto vaidmuo jau pasikeitęs?

Lietuvos Sąjūdis nuo pat pradžių atstovavo, telkė, vienijo visus Lietuvos žmones. Manau, kad ir šiandien jis turi likti visų Lietuvos žmonių Sąjūdžiu. Jeigu didelė dalis visuomenės sunerimusi dėl vieno ar kito aktualaus klausimo, Sąjūdžio taryba negali likti abejinga ir turi išgirsti įvairių visuomenės dalių nuomones. Apmaudu, kad Sąjūdžio vadovybė neišgirdo daugiau kaip 300 tūkstančių Lietuvos piliečių nuomonės dėl žemės referendumo. Net pusė Sąjūdžio tarybos narių buvo nesuprasti, nes palaikė nuomonę, kad negalima leisti parduoti žemės užsieniečiams, kol dar nėra įteisinti tinkami saugikliai.

Sąjūdis turi nenusigręžti nuo pamatinių vertybių, kurių pagrindu jis ir susikūrė. Todėl privalo deramai ir laiku reaguoti į grėsmes iš rytų ir į  netikėtas grėsmes, kurios sklinda iš vakarų: tvirtai saugoti ir ginti tradicinę šeimą, etnokultūrines vertybes, valstybinę kalbą, teritorinį vientisumą.  Viešas Klaipėdos sąjūdiečių laiškas priminė kažkada duotos prie Laisvės paminko Kaune priesaikos žodžius: „Tebūnie Lietuva tokia, kokios norės jos žmonės“.

 

Esate Etninės kultūros globos tarybos (EKGT) narė. Kokie šios kadencijos tarybos tikslai, ką ketinate keisti, inicijuoti?

Naujos sudėties taryba ir pirmininkas V. Jocys tik pradeda savo veiklą. Ką tik paminėjome Tarmių metus, 2014 – tieji Lietuvos etnografinių regionų metai, svarbu bus atskleisti etnografinių regionų istorinę – kultūrinę reikšmę bei savitumo puoselėjimo svarbą. Artimiausiame posėdyje, kartu su EKGT regioninėmis tarybomis teiksime siūlymus etnografinių regionų metų minėjimo programai.

Priimtas Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas, preambulėje teisingai įvardinta, kadetninė kultūra yra tautos būties, išlikimo ir tvirtumo esmė, nacionalinės kultūros pamatas“. Tačiau tenka apgailestauti, kad mokyklose iki šiol nėra lietuvių etninės kultūros pamokų, kad folkloro ansamblių vadovai dažnai dirba be jokio atlygio, kad biudžete nėra lėšų tautiniam kostiumui, tradiciniams amatams? Darbų tiktai netruks.

 

Dirbate su 1990 m. Kovo 11-osios akto signataru Algirdu Valcovu Patacku. Kaip vyksta darbas su nuoseklias moralines normas turinčiu ir dažnai tvirtą poziciją valstybei svarbiais klausimais išreiškiančiu politiku?

Tai didelė dovana ir atsakomybė. Jau studentiškais metais slapta dalijomės informacija apie pogrindžio leidinius, tada ir išgirdau šį vardą. „Jie“ buvo vyresni, jau baigę mokslus, geriau organizuoti, kūrė „pogrindžio mokyklą“. Priešinomės tai pačiai sovietinei santvarkai, dalyvavome Romuvos ir žygeivių sąjūdžiuose, netgi dainuodavome tame pačiame aspirantų bendrabutyje. Mus sieja Rasos šventės slėpinys. Tai giliai pajuto tie, kurie buvo pirmose Rasos šventėse Kernavėje, tas neapsakomas šventumas lydi visą gyvenimą. Gal todėl panašiai suprantame Tėvynės meilę, lietuvių kalbos grožį, baltų kultūros, šeimos ir tradicijų svarbą.

Algirdas Patackas yra Sąjūdžio ir Doros žmogus, iškiliausias šiandienos mąstytojas, be galo kūrybingas, giliai atskleidžiantis lietuviškąją savimonę, baltiškos gyvensenos gelmes, pajutęs amžinybės šnaresius.

Minėjote „tvirtą poziciją“. Ji ypač reikalinga šiandien, kai įsigali liberalizmas ir kosmopolitizmas. Globalizacija meta iššūkį lietuvių kalbai, todėl ypatingą reikšmę įgauna A. Patacko žodžiai: „Kalba mūsų tautai yra neatplėšiama savasties dalis, ją praradus mūsų tautos jau nebebūtų.“

 

Visą savo laisvalaikį taip pat skiriate visuomeninei veiklai: rengiate sekmadieninius žygius po Vilniaus apylinkes, etnokultūrines šventes, nuo studentiškų dienų lankote Liaudies dainų klubą „Raskila“, šokate liaudies šokius. Toks poreikis aktyviai dalyvauti visuomenės kultūriniame gyvenime buvo išugdytas tėvų namuose ar universitete?

 

Be abejo, tėviškė yra pradžios šaltinis.  Užaugau ant gražiosios Dubysos kranto, gal todėl jaučiu stiprų ryšį su gamta.  Tėvai išugdė vertybes, dorą, giminės susibūrimuose nuolat skambėjo senosios dainos, tėvukas mokėjo daug partizaniškų. Kaimo vyrai malūne drąsiai burnodavo ant „kolchozo“ pirmininko ir komunistų valdžios. Tėvų jaunystė prabėgo tarpukaryje, seneliai dirbo žemę, pasistatė namus, užaugino šešis vaikus, karas ir pasikeitusi santvarka sujaukė gyvenimus. Tautiškumas jau buvo suformuotas šeimoje, mokykla tik padrąsino, išmokė, sovietinei propagandai buvau atspari. Nuo studentiškų dienų pirmo kurso paviliojo žygeivystė bei etnokultūrinis sąjūdis. Vilniaus universitete, o ypač Gamtos mokslų fakultete praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje gimė įvairios pasipriešinimo sovietinei santvarkai formos. Nenorėjome būti tarybiniais turistais – pasivadinome žygeiviais, vis labiau krypome į kraštotyrą, istorinių bei kultūros paminklų apsaugą, gamtos puoselėjimą. Su pilnomis kuprinėmis knygų pradėjome lankyti lietuviškas salas Gudijoje bei Karaliaučiaus srityje, 1970 m. pirmą kartą aplankiau Pelesos krašto šviesuolę Mariją Kruopienę, su kuria artimai bendravau iki pat jos mirties. Dvasiniai ieškojimai brendo Romuvos judėjime. Ypač piktino tuometinę valdžią ir saugumiečius Rasos šventė Kernavėje, Vėlinės Rykantuose, Dariaus ir Girėno tėviškių tvarkymo darbai, tūkstantiniai Vilniaus ir Kauno aukštųjų mokyklų žygeivių sąskrydžiai. Buvau žygeivių sekcijos „Gabija“ pirmininkė, kiekvieną savaitgalį po Lietuvą pasklisdavo šimtai jaunų studentų žygeivių, lankėme piliakalnius, pilkapynus, ąžuolynus ir dainavome patriotines dainas. Iš žygeivystės dvasios gimė  liaudies dainų klubas „Raskila“, kuriame dainuoju ir šoku iki šiol. Vis dar  keliauju: pėsčiomis, slidėmis, plaukioju baidare. Žinau, kad ėjimas pėsčiomis gamtos takais yra didžiausia dovana. Jau penkiolika metų sekmadieniais  kviečiu vilniečius keliauti Sapieginės, Pūčkorių, Ribiškių, Rokantiškių ar Iškartų raguvynais, Riešės, Turniškės, Baltupio upelių arba Žaliųjų ežerų pakrantėmis. Netrukus pavasario lygiadienis, kurį su raskiliečiais, romuviečiais ir keliautojais sutiksiu ant Pūčkorių piliakalnio. Taip ir sukuosi darbų, žygių bei kalendorinių švenčių rate.

Kalbėjosi  Juozas Vercinkevičius

Autorės archyvo  nuotr.

Premijos , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra