Ne abstrakčią kompoziciją, o paminklą kovotojams už Lietuvos laisvę

Autorius: Data: 2013-09-04, 11:51 Spausdinti

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Valdybos pirmininkas Vytas MILIAUSKAS

Kiekviena tauta, išgyvenusi savo istoriją, džiaugiasi pasiekimais, reikšmingomis pergalėmis ir pergyvena patyrusi nesėkmes arba pralaimėjimus, ji pagimdo ir išugdo savo krašto patriotus, didvyrius, deja, ir išdavikus…. Tačiau tautos, ypatingai mažos, per šimtus ir tūkstančius metų nuolat priverstos ginti savo kraštą nuo atėjūnų, jos po visa griaunančių karų imasi darbų, ir šalis vėl keliasi iš pelenų. Tautą, kuri sukūrė ir apgynė savo valstybę, išsaugojo savo kalbą, kultūrą, ir papročius, be perdėtos pompastikos galima vadinti Didvyrių tauta. Valstybės, pasirinkusios demokratinio vystymosi kelią, stengiasi išsaugoti savo istoriją, didžiuotis ja, nepamiršdami didvyrių, ypatingai tų, kurie kovojo ir žuvo, kurių dėka krašto žmonės gyvena laisvai. Kad ateinančios kartos žinotų ir nepamirštų savo praeities, rašomos istorinės knygos, novelės, romanai, poezija, kuriama muzika, spektakliai, filmai, statomi paminklai ir kiti meno kūriniai, steigiami vietinės reikšmės ir centriniai muziejai ir t. t. Visa tai yra pagarbos savo šalies istorijai, meilės ir patriotizmo savo tautai, savo kraštui išraiška, tai – neišsenkantis žinių šaltinis jaunajai kartai ir galimybė svečiams pažinti krašto praeitį.

Taip turėtų būti ir taip yra daugelyje valstybių, patyrusių sunkią ir audringą savo istoriją. O kaip yra pas mus, Lietuvoje? Ar gali jaunuolis, būsimas krašto gynėjas ir kūrėjas, arba paprastas pilietis paimti į rankas vientisą Lietuvos istoriją ir paskaityti, susipažinti su istoriniais įvykiais pagrįstais faktais, su tikrais, o ne menamais didvyriais?

Galima nuoširdžiai stebėtis ir apgailestauti, kad valstybėje, švenčiančioje savo 23-iąsias Nepriklausomybės metines, bendrojo lavinimo švietimo įstaigose nėra Lietuvos istorijos dalyko kaipo tokio, t. y. mūsų tautos istorija moksleiviams atskiru kursu nedėstoma, nėra tinkamų tam istorijos vadovėlių, ypatingai prastai nušviečiami paskutinio šimtmečio įvykiai. Į Vilnių atvykę kitų kraštų svečiai tebesižavi Žaliojo tilto „puošmena“ – buvusio okupanto kariuomenės karių skulptūra, – šių karių dėka Lietuva neteko trečdalio savo pažangiausių piliečių. Galima tik įsivaizduoti, kokie jausmai, matant šias stovylas, apima tuos, kurių tėvus ar brolius be priežasties sušaudė arba ankstų rytą jų šeimą trėmė į nežinią, į šaltą Sibiro pragarą, būtent, šie kariai… Svečiai taip pat gali padėti gėlių prie paminklų, pastatytų „dėkingos lietuvių tautos“ tiems, kurie vyko į Maskvą atvežti „ilgai lauktos Stalino saulės“, kuri pusę šimtmečio degino lietuvių dvasią, kultūrą, tikėjimą ir pasitikėjimą savimi.

Lietuvos sostinėje Vilniuje, deja, nėra sukurto ir pastatyto paminklo kovotojams už Laisvę. Pagrindinėje Lietuvos aikštėje nėra paminklo, kuris reikštų pagarbą tautos kovai už Nepriklausomybę, padėką jos didvyriams, kovojusiems ir žuvusiems, kurių dėka gyvename nepriklausomi.

Dabar daug diskutuojama apie Lietuvos Laisvės kovotojų atminimo įamžinimo Lukiškių aikštėje Vilniuje meninės idėjos projektų konkurso rezultatus, komisijos sudėtį, jos darbą, projektų eksponavimo ir kitus keistus dalykus. Paskelbus konkurso nugalėtoją – projektą „Tautos dvasia“ (I vieta. Skulptorius Vidmantas Gylikis), Lietuvos Laisvės kovų dalyvių, GULAG’o kalinių ir tremtinių visuomenė sunerimo, pasipylė pasipiktinimo bei nepasitenkinimo balsai, įvairūs raginimai rengti protesto akcijas ir kt. Argumentuotai tvirtinama, kad konkurso nugalėtojo pateiktas projektinis pasiūlymas iš esmės neatitinka projekto konkurso tikslo, suformuluoto konkurso sąlygų 2-jame skyriuje, tuo pačiu yra nekokybiškas, todėl paminklas Laisvės kovotojams pagal šį projektą neturi būti realizuojamas.

Galima teigti, kad yra kelios nekokybiško konkurso rezultato priežastys:

  • abejotina vertinimo komisijos sudėtis, menkas rezistencijos temos išmanymas, iškreipta meno samprata, kurios pasekmėje monumentalios skulptūros žanras sutapatinamas su dekoratyvinėmis abstrakiomis kompozicijomis;
  • aiškiai nepasiteisino LR Kultūros ministerijos vienašališkas ir visiškai nemotyvuotas LR Vyriausybės įgaliojimus turėjusios darbo grupės pasiūlytos vertinimo komisijos nušalinimas. Senoji vertinimo komisija buvo nušalinta, o konkurso terminas buvo nukeltas. Tai sukėlė didelės painiavos. Naujos vertinimo septinių narių komisijos sudėtyje iš esmės tebuvo du skulptoriai (skulptoriai A. Ambraziūnas ir A. Bosas), galintys profesionaliai vertinti monumentalios skulptūros kokybę. Tai nulėmė tendencingą konkursinių projektų vertinimą. Mūsų nuomone, vertinimo komisijoje neturėtų būti žmonių, kurie iš esmės tėra meninės veiklos proceso adminstratoriai arba vadybininkai, kurių kompetencija monumentalios skulptūros srityje yra labai abejotina, nors formaliai jie save vadina menotyrininkais. Taip pat komisijoje neturėtų būti žmonių, kurie pasisako prieš klasikinių fundamentinių, visuotinai patikrintų meninių principų (simetrijos ašis, klasikinė meninė forma, tradicinė plastinė išraiška ir pan.) arba prieš visuotinai priimtų ženklų ir simbolių naudojimą kūryboje (kryžius, angelas, Vytis ir pan.). Tokių žmonių LR Kultūros ministerijos suformuotoje vertinimo komisijoje buvo dauguma, todėl tai ir lėmė tokį anemišką rezultatą;
  • konkursas buvo organizuotas nekokybiškai, nes organizatorius, t.y. LR Kultūros ministerija ėjo konfrontacijos keliu, mechaniškai taikydama viešųjų pirkimo įstatymo nuostatas meniniame idėjiniame konkurse, kas sukėlė didelį menininkų ir kitų suinteresuotų asmenų nepasitenkinimą, taip pat netinkamas projektų eksponavimas;
  • nors konkursas vykdomas formaliai prisilaikant architektūrinio konkurso nugalėtojo projekto „Ramybė“ (arch. R. Palekas, arch. P. Išora) teiginių, galimas argumentas, kad iš principo neteisingas reikalavimas neleisti statyti paminklo/monumento ant Aukų gatvės ašies. Reikalavimas ignoruoti istoriškai susiklosiusią urbanistinę ašį yra neįrodytas. Tai sutrukdė pasiekti organišką santykį su Lukiškių aikštės erdve, prarastas semantinis ryšys su paminkliniais ženklais Aukų gatvėje ir Genocido aukų muziejumi. Tokiu atveju komunistų vado V. Lenino „kvapas“ Lukiškių aikštės geometriniame centre išlieka;
  • nugalėtojo projektinis pasiūlymas yra pernelyg abstraktus. Projekto autoriaus pasirinkta netinkama meninė kalba, todėl pagrindinė mintis nėra lengvai identifikuojama. Verbalinė argumentacija neatitinka projekto vizualinės išraiškos. Tai reiškia, kad neįvykdytas konkurso sąlygų II dalies reikalavimas „sukurti paminklą, kuris raiškia meno kalba įprasmintų Lietuvos Laisvės kovotojų atminimą“. Vienintelis projekto ryšys su konkurso objektu yra pompastiškas pavadinimas „Tautos dvasia“. Abstrakti kompozicija, anemiška kreivė, todėl projektas nėra tinkamas realizacijai. Tai tikrai nėra geriausias, įtaigus, lengvai identifikuojamas, visuotinai priimtinas, tautos dvasią ir kovotojų už Lietuvos laisvę atminimą įprasminantis skulptūrinės kompozicijos projektas. Tai tiesiog abstrakti kompozicija, labiau tinkanti skverui, bet ne pagrindinei valstybės aikštei.

Įvertinę visa konkurso organizavimą, jo eigą ir, ypatingai, paskelbtą nugalėtojų projektinį pasiūlymą, kuris iš esmės neatitinka konkurso sąlygoms, būtina: 

  • pripažinti, kad konkursas įvyko, bet rezultatas yra nepatenkinamas, todėl siūlome skelbti naują Lietuvos Laisvės kovotojų atminimo įamžinimo meninės idėjos projektų konkursą Lukiškių aikštėje Vilniuje;
  • pripažinti, kad abstrakių kompozicijų projektavimo kelias yra neperspektyvus, todėl kitame konkurse labiau akcentuoti klasikinius fundamentinius, visuotinai patikrintus meninius principus (simetrijos ašis, klasikinė meninė forma, tradicinė plastinė išraiška ir pan.). Taip pat rekomenduojama neprieštarauti prieš visuotinai priimtų ženklų ir simbolių naudojimą kūryboje (kryžius, angelas, Vytis ir pan.), nes „Ezopo kalba“, t.y. sudėtingas idėjos „užkodavimas“ šiuolaikinėje laisvoje visuomenėje nebeturi prasmės;
  • sudaryti naują vertinimo komisiją, įtraukiant į ją žmones, kompetentingus monumentalios skulptūros srityje.

Šioms nuostatoms, atsižvelgiant į daugelio Laisvės kovų dalyvių, GULAG’o kalinių ir tremtinių pareikštas mintis, vieningai pritarta Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos išplėstiniame Valdybos posėdyje š. m. rugpjūčio 6 d. Vilniuje. Žmonės, kurie savo gyvenimo pavyzdžiu įrodė, kad jie buvo (ir yra) neabejotinai tautos dvasia ir atrama, turi kitokią nuomonę nei dabartinė projektų vertinimo komisija, ir tikisi, kad ši nuomonė bus išklausyta ir įvertinta.

R. Urbakavičiaus nuotr.

Nuotraukoje: Projektas „Tautos dvasia“ (I vieta). Skulptorius V. Gylikis

Istorija , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra