Paskutinį birželio penktadienį į buvusiosios Vilniaus Vytauto Didžiojo lietuvių gimnazijos patalpas rinkosi svečiai su puokštėmis gėlių. Beje, šį kartą tradicinė posėdžių salės apstatymas visai nepriminė susirinkimų atmosferos. Garbingus svečius pasitiko Mažosios Lietuvos Reikalų Tarybos vedėja p.Tatjana Šilienė ir atsakingoji sekretorė Birutė Kurgonienė. Žmonių susirinko daugiau negu buvo tikėtasi. Po trumpo p. Birutės įžanginio žodžio Mažosios Lietuvos Reikalų Tarybos pirmininko Vytauto Šilo 7O-mečio jubiliejaus proga išsirikiavo eilutė sveikintojų.
Tautinių mažumų ir išeivijos deportamento prie LRV vardu pasveikino jo atstovai Alfonsas Kairys ir Bertas Venskaitis. Vydūno draugijos ir Mažosios Lietuvos enciklopedijos redakcinės kolegijos vardu – dr. Vacys Bagdonavičius, istorikas ir enciklopedistas dr. Algirdas Matulevičius, istorikė dr. Nastazija Kairiukštytė,K.Donelaičio draugijos vardu – architektas ir kultūros istorikas dr. Napaleonas Kitkauskas, „Donelaičio žemės“ redaktorius Steponas Lukoševičius, istorikas dr. Feliksas Sliesoriūnas, kultūrologė Birutė Kurgonienė, filologė Genovaitė Kuckailienė.
Jubiliejaus minėjime gausiai dalyvavo Lietuvos esperantininkų sąjungos nariai – atsakingoji sekretorė Irena Alijošiūtė, knygų serijos apie esperanto kalbą ir esperantininkus redaktorius Mečislovas Grikpėdis, dizaineris Kazys Svidenis, sukaktuvininko sesuo Aldona ir brolis Algirdas su antrosiomis pusėmis. Tarp gražių lietuviškų sveikinimų ir linkėjimų kartais pasigirsdavo ir esperanto kalba. Buvo skaitomi ir atsiųsti sveikinimai.
Svečiams susėdus prie vaišių stalo, jubiliato garbei pakeltos taurės, giedama „Ilgiausių metų, ilgiausių …“
Jubiliatas susirinkusiems papasakoja savo pirmuosius žingsnius, perkeltine ir tiesiogine prasme vedusius į Mažąją Lietuvą. O tai buvo dar anais, sovietiniais, laikais. Ir tas kelias prasidėjo ne nuo humanitarinių fakultetų. Pasirodo, Vytautas buvo pasirinkęs ne filologo ar istoriko specialybę, o tiksliuosius mokslus – fiziką. Baigęs universitetą, dirbo radijo komponentų gamykloje konstruktoriumi. Jau buvo susidomėjęs esperanto kalba. Vadovavo jos kursams, vedė esperantininkų fakultatyvą Vilniaus pedagoginiame institute, vertė tekstus, sudarė esperanto kalbos vadovėlį radistams. Reikia pastebėti, kad sovietų saugumas esperantininkus, kaip ir kolekcionierius, filatelistus, bibliofilus, siekė kontroliuoti. Tad ir Vytautui teko pajusti nemalonų šios valdžios struktūros dėmesį, tik jis šioje srityje jau buvo toli pažengęs. Vienoje esperantininkų stovykloje susipažino su savo būsima žmona – Tatjana. Geri charakterio bruožai ir esperanto kalba juos suvedė šeimyninei laimei.
V. Šilas daugelio tarptautinių esperanto kalbos stovyklų dalyvis ir organizatorius, be to,
jis ir sportininkas, įgijęs V vandens ir pėsčiųjų turizmo kategoriją.
Kartą jam į rankas pakliuvo Jono Šliūpo raštai. Juos perskaičius, mąstymas ir veikla pakrypo visai kita linkme. (Vyresnioji karta gerai žino, jog sovietų cenzūros buvo uždrausta beveik visa nepriklausomos Lietuvos spauda). Kas tie lietuvninkai, prūsai? Aha, – reikia organizuoti ekskursijas po Karaliaučiaus kraštą. Prireikė sudaryti maršrutus, išnagrinėti senuosius gyvenviečių, vandens objektų pavadinimus. Palaipsniui sumanytos idėjos buvo realizuotos. Viena po kitos organizuojamos ekskursijos. Jų dalyviai – ne tik kraštotyrininkai, bet ir Istorijos instituto darbuotojai, mokslininkai, senovės gerbėjai. Tačiau būti vadovu sutinka tik vienas kitas. Rizikinga. Tų pareigų drąsiai imasi Vytautas Šilas. Iš konspektų gimsta nelegalus (cenzorių nekontroliuojamas) „Vadovas po Mažąją Lietuvą“ (1981). Po metų dar vienas, dvigubai papildytas. Atsiranda bendraminčių. 1983-iais – trečias. Pastarasis su V.Šilo sudarytu „Karaliaučiaus krašto žemėlapiu“. Jo tiražas – 1.5 tūkst. egz. Visi šie nelegalūs leidiniai buvo dalinami ekskursijų dalyviams.
Jeigu nebūčiau buvę tų ekskursijų dalyvis? Prisimenu, susimesdavome po „desėtką“ autobuso vairuotojui „chaltūrai“ (kartais ir oficialiai) ir pirmyn! Kad žinotumėte, kokį smalsumą tuomet tenkinome?! Ta žemė buvo slepiama kaip vagies grobis. O mums tai buvo Mažoji Lietuva („Kleine Litauen“, Skaluva, Nadruva, Semba …). Viliojo jos istorijos pėdsakai. Nors ir tie buvę suvokietinti gyvenviečių pavadinimai su –„ keim“, -„kehmen“ primindavo, jog čia kadaise buvo lietuviški kaimai, kiemai, o dabar čia viskas perkrikštyta. Svetimi vardai ir žmonės. Na, ir karas prieš kelis dešimtmečius baigėsi, o čia vis dar griuvesiai, apleista … „Tad geriau nefotografuoti“, nes „objektas“, zona. – galima turėti nemalonumų. O mus domino tik vietos, susijusios su Kristijonu Donelaičiu, Liudviku Rėza, Jonu Bretkūnu, Imanueliu Kantu, Viliumi Storasta – Vydūnu, Dovu Zauniumi, Martynu Mažvydu, Romintos giria, Karaliaučiaus Katedra, Adomo Mickevičiaus aprašyta Konrado pilimi, buvusi lietuvybės sostinė Karaliaučius, o po to – Tilžė, Darkiemis, Valtarkiemis, Teplava. Vokiečių kronikininko P.Duisburgiečio aprašytos lietuvių kovų ir pasipriešinimo vokiečių kolonizacijai vietos … Tai, ką pasakodavo Vytautas Šilas, beveik kiekvienam buvo pirmoji pažintis (po to dažnas į tokias ekskursijas vykdavo dar keletą kartų). Gimtojo krašto pažinimas- geras dalykas, tik niekada nepamiršdavome, jog mus sekdavo budri akis. Sekdavo ir fiksuodavo viską: kas važiuodavo, kur važiuodavo, ką ir kas kalbėjo. Tad vieną dieną ir Vytauto darbovietėje pasigirdo telefono skambutis su reikalavimu tuoj pat prisistatyti pas viršininką. O ten jo jau laukė I skyriaus (KGB) darbuotojas. Buvo pasiūlyta pratęsti pokalbį centrinėje būstinėje, kur jam pranešė, kad surinkta pakankamai medžiagos baudžiamajai bylai. Kvotė pats KGB pulkininkas M.Misiukonis. Tokie „pasikalbėjimai“ su „kagebistais“ kraštotyrininkams nebuvo naujiena, bet, kad Vytautas sugrįžęs iš saugumo būstinės pasikvietė gamyklos partijos, komjaunimo sekretorius bei „profsąjungos“ pirmininką ir informavo juos apie jam iškeltus kaltinimus, tai jau buvo drąsus žingsnis. Tik atsitiktinai susiklosčiusių aplinkybių dėka, Vytautui bylos pavyko išvengti.
Vytautas ir toliau tęsė pradėtą darbą, gerai suvokdamas, kad jo veikla sovietų saugumo sekama.
Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Rusija ji įtraukė į nepageidaujamų asmenų sąrašą. Šiuo metu jam (kaip ir kitiems krašto kultūros tyrinėtojams), be jokių paaiškinimų, draudžiama įvažiuoti į Kaliningrado sritį.
Bet darbas tęsiamas. Vytautas skaito paskaitas Mažosios Lietuvos kultūrinio palikimo klausimais, ta pačia tematika rašo straipsnius, kurių įvairiuose leidiniuose išspausdinta per porą šimtų.Priminsiu, 1990 m. kartu su H.Sambora išleistas naujas leidinys „Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje“. (Vilnius „Mintis“). Iki šiol ta knyga yra lyg mažoji Mažosios Lietuvos enciklopedija. Jo darbo dėka pasirodo Lietuvos mokslininkų straipsnių rinkinys rusakalbiam skaitytojui “Замечательные люди Малой Литвы“, atspausdintas rotoprintu1989 ir 1993 m.
1989 m. Vytautas Šilas tampa Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Mažosios Lietuvos etnocido, genocido ir kultūrinio palikimo klausimų komisijos pirmininku. 1989 m. tos komisijos pagrindu suformuojama Mažosios Lietuvos Reikalų Taryba, o jos pirmininku AT Prezidiumo sprendimu patvirtinamas V.Šilas. Tas pareigas, ne kartą perrinktas, garbingai vykdo iki šiol.
Vytautas .Šilas yra kelių mokslinių konferencijų dalyvis. Paskutinėje – „Komunizmą – į tarptautinį tribunolą“ jis perskaitė pranešimą apie Mažosios Lietuvos gyventojų sovietinį genocidą.
Internete Vytautas Šilas tvarko daugiakalbę Mažosios Lietuvos svetainę www.mlrt.lt
Negalima pamiršti ir išskirtinių jubiliato asmeninių savybių, jo darbštumo, nesavanaudiško atsidavimo visuomeninei veiklai, ramaus būdo ir nuoširdumo. Tad Vytauto jubilejaus proga bent mintimis sugiedokime Jurgio Girėno – Zauerveino (Dr .J.Sauerwein) giesmę taip, kaip ji „išguldyta“ Viliaus Kalvaičio „Lietuwszkų Wardų Klėtele“ (Tilžė, 1910).
Lietuwninkai mes ėsam gimę,
Lietuwninkai mes norim but.
Tą garbę gawome užgimę,
Tą ir nenorim leist pražût.
Drûtai laikyk, drûtai stowėkie,
Lietuwiszkoji giminė,
Drąsei lietuwiszkai kalbėkie,
Tegul supyksta nežinė!
Tegul supyksta, kas nežino,
Kalba senoji, kaip miela,
Kurioj mus „Tėwe-mûs`“ mokino
Tėtužis miels ir motyna!
Mielas Vytautai, geros Tau sveikatos, sėkmės kūrybinės veiklos baruose, džiaugsmo šeimyniniame gyvenime!
Voruta. – 2007, liep. 21, nr. 14 (632), p. 1, 3.
