Mažo miestelio didi istorija

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Istorine prasme Klaipėdos kraštas yra specifinis, nes pokario metais keitėsi ne tik politinė santvarka, bet ir visa Mažosios Lietuvos socialinė sistema.
 
Vietinių gyventojų beveik neliko, o ir tie ilgus dešimtmečius bijojo apie aną laikotarpį, čia gyvenusius žmones, krašto tradicijas ką nors prisiminti ar prasitarti. O dabartinius sudėtingi keliai tais rūsčiais pokario laikais atvedė į Priekulę.
 
Galime tik džiaugtis ir didžiuotis, kad miestelis turi tokius darbščius savo krašto patriotus ir entuziastus, kaip mokytoja Edita Barauskienė, kuri Priekulės ir jos apylinkių istoriją su meile pateikė šioje knygoje „Mažas miestelis prie didelio kelio“*.
 
Sudėtinga ir sunki Priekulės, kaip ir viso Klaipėdos krašto, istorija – daugiau kaip septyni šimtmečiai vokiečių okupacijos, prievartos, nutautinimo ir kovos. Reikia tik stebėtis bei didžiuotis, kiek šviesuolių ir iškilių kultūros veikėjų yra kilę iš šio mažo, tačiau mums tokio brangaus kampelio!
 
Apie Priekulę pirmąją istoriją „Prökuls: Kirchspiel und Marktort im Memelland“ („Priekulė: Klaipėdos krašto parapijos ir prekybos centras“) parašė ir 1989 metais Vokietijoje išleido buvęs priekuliškis Gerhardas Jankus. Ją į lietuvių kalbą išvertė Z. Dūdaitė ir prof. Domo Kauno rūpesčiu 1990 metais buvo išspausdinta Vilniuje, minint miestelio 450–ąsias paminėjimo metines. Autorius aprašė tik prieškarinę krašto ir Priekulės istoriją bei Antrojo pasaulinio karo metus, bet visai nemini lietuvininkų kultūrinės veiklos. Reikia pastebėti, kad čia veikė spaustuvė (1865-1918), kuri išleido 260 knygų ir 9 periodinius laikraščius, lietuviška bibliotekėlė ir knygynėlis, jaunimo kultūros švietimo draugija „Viltis“, lietuvių klubas ir kitos organizacijos.
 
Medžiagą Priekulės istorijos apmatams pateikė nemažas būrys priekuliškių, buvusių, esančių ir dabar jau gyvenančių kitur… Tai buvęs Priekulės vidurinės mokinys VU prof. Domas Kaunas, architektai Marija ir dr. Martynas Purvinai, gydytojas Vilius Ašmys, Endrius Karalius, Marija Krukytė, Heincas Gailius iš Kalviškių, buvę mūsų mokyklos mokytojai – KU prof. Romualda Dobranskienė, Stasys Jankus, Stasys Rutkauskas, buvę mokyklos mokiniai – Algis Dambrauskas, Ieva Krukytė-Armonaitienė, Asta Norvilaitė-Janušauskienė, Vanda Kensminavičiutė-Būdvytienė, Rožė Barasaitė-Juškėnienė, Daiva Mikėlaitytė-Onaitienė, dailininkas Linas Julijonas Jankus, Elvyra Jašmontaitė, Marijona Vilčiauskienė, Šarūnas Knabikas – Priekulės Ievos Simonaitytės vidurinės mokyklos mokinys, foto žurnalistas Albinas Stubra, žurnalistas Vytautas Kaltenis ir kiti.
 
Bet pagrindinį darbą atliko ir po sunkiausia našta nenulinko gležni moters pečiai. Tai vietos vidurinės mokyklos mokytoja, šio krašto lietuvininkė ir didelė patriotė, visuomenininkė, rašytoja Edita Kurpreikšytė-Barauskienė, gimusi Virkytuose, Saugų vls. 1999 metais ji parašė ir knygą „Vyžeikių karalienė: pasakojimai apie Ievą Simonaitytę“.

Jau 1540 metais minima kaimo prie Minijos dalis – dabartinė Priekulė. Po smuklininko ir seniūno Luko Priekulės mirties kaimas pavadintas jo pavarde. Dar kryžiuočių laikais per Priekulę vedė svarbūs keliai į Žemaitiją, Karšuvą ir Skalvą, nes čia buvo patogi brasta. Šiuo metu miestas išsidėstęs toje vietoje, kur Minijos upę kerta plento ir geležinkelio Klaipėda–Šilutė–Tilžė–Karaliaučius linijos. Prie kryžkelės Klaipėda–Šilutė–Kintai–Dreverna, po santariečių pasodintu ąžuolu, 1997 metais minint rašytojos Ievos Simonaitytės 100–ąsias gimimo metines, pastatyta buvusios priekuliškės Dalios Matulaitės skulptūra „Šventvakarių Ėvė“. Priekulė labai žalia. Minijos kilpoje yra Vingio parkas, labai mėgiamas priekuliškių ir svečių, kur vyksta žirginio sporto varžybos, dainų bei kitos šventės.

 
Per karus, dažnus gaisrus seniausi Priekulės pastatai buvo sunaikinti. Daugeliui bus netikėta, kad keletą amžių gyvenvietė – valsčiaus ir parapijos centras – pagal gyventojų skaičių buvo kelis kartus mažesnė už kaimyninius jai pavaldžius kaimus. Tik XIX amžiaus antroje pusėje ir XX amžiaus pradžioje miestelis išaugo ir tapo panašus į miesto tipo gyvenvietę – tai buvo ekonominio suklestėjimo laikas. Čia įsikūrė daug amatininkų, krautuvininkų. Tada pastatyta daug tvirtų plytinių išraiškingų pastatų, kurie karo (tik vienas pastatas), o ypač sovietinės okupacijos metais, labai nukentėjo, buvo nugriauti arba perdirbti, siekiant sunaikinti taip vadinamą vokišką architektūrą, ir prarado savitą šiam kraštui būdingą vaizdą. Sovietmečiu Mažoji Lietuva (buvo vengiama net minėti jos vardą) buvo pasmerkta sunaikinimui, kad niekas neprimintų čia buvusio lietuvininkų krašto. Tačiau šiandien tai vienas geriausiai išlikusių Mažosios Lietuvos miestelių, nes kiti dar labiau sužaloti. Jį puošia senojo architektūros paveldo fragmentai. Minėtinas 1885 metais statytas paštas, kuris iki šiol nepakeitė savo pirminės paskirties, ir dar keletas pastatų. Sovietinės okupacijos metais buvo nugriauta Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčia (karo metu rusų kareivių sudeginta) su aukštu bokštu. Buvusiame šventoriuje, kur buvo ir kapinės, pokario dykvietėje, 1992 m. rugpjūčio 7 d. pastatytas juodo švediško akmens altorius–paminklas sunaikintiems Dievo namams (projekto autoriai – M. Purvinienė ir M. Purvinas, darbų meistras – Vilius Stančius), o buvusius bažnyčios pamatus po poros metų pažymėjo žema akmenine tvora. Galima pasidžiaugti, kad pagaliau Priekulės istorinė dalis įtraukta į laikinąjį kultūros paminklų apskaitą. Tai buvo padaryta nenuilstančių šio krašto architektūros tyrinėtojų M. ir M. Purvinų atkaklaus užsispyrimo dėka.
 
1923 metais Priekulė kaip ir visas Klaipėdos kraštas prisijungė prie Lietuvos. Pagausėjus lietuvių katalikų 1937 metais jiems pastatyta bažnyčia, kuri veikia iki šiol. 1939 metais Priekulėje gyveno apie 2 000 gyventojų. Čia veikė įvairios valsčiaus įstaigos, vietinė pramonė, mokyklos, vaistinė ir pan. Tad prieš Antrąjį pasaulinį karą miestelis buvo reikšminga krašto gyvenvietė. Karo pabaigoje dauguma gyventojų buvo evakuoti, kurių dalis sugrįžo, bet pasitaikius progai (likę vokiečiai ir lietuvininkai) vėl išvyko į Vokietiją, nepakęsdami sovietinių okupantų prievartos, pažeminimo, persekiojimo…
 
Pokariu Priekulė buvo sovietinio administracinio rajono centras – tada ypač nukentėjo architektūros paveldas, nes neliko privatinės nuosavybės – pastovių ir rūpestingų savininkų, jų įprastos priežiūros, todėl praeityje tvarkinga gyvenvietė bei jos ūkis pradėjo smarkiai nykti. Neprižiūrimos sunyko arba buvo išdraskytos dauguma kapinių (anksčiau beveik kiekvienas kaimas turėjo savo kapines, o didesni – net keletą).
 
1587 metais įkurta Priekulės evangelikų liuteronų parapija kaip Klaipėdos filija. 1628 metais pastatyta bažnyčia. Čia kunigavo kunigai, kurie prisidėjo prie lietuvių raštijos, vertė ir kūrė giesmes, kitus religinius tekstus [Fridrichas Masalskis (1590–1613), Jonas Aldus (1613–1642), Kristupas Jurkšaitis (1878–1882), Vilius Gaigalaitis (1902 (ne 1905) –1915), Endrikis Endrulaitis (1904–1919)].
 
Per karą su švedais bažnyčia buvo sugriauta, o nauja pastatyta 1697 metais. Ši suremontuota 1884–1885 metais, kai pristatytas ir 50 metrų aukščio bokštas, ritmingai svyravęs į abi puses.
 
Pokariu liuteronai įsirengė bažnyčią parapijos pastate, kur rusų kareiviai laikė arklius, bet sovietinė valdžia ir ją atėmė. Po kelių metų per Aukščiausiąjį Teismą Vilniuje pavyko ją vėl atgauti, kurioje ir dabar meldžiamasi.
 
Elniškės našlaičių prieglaudos savininkas kunigas Franzas Šrėderis 1865 metais įkūrė spaustuvę, leidusią įvairią literatūrą – lietuviškus kalendorius, religinio turinio knygas kaimui. Gautos pajamos buvo skiriamos prieglaudai išlaikyti. Tai buvo pirmoji tokios rūšies spaustuvė-spaustuvininkų mokykla dabartinės Lietuvos teritorijoje. Ji veikė iki 1875 m., buvo išspausdintos 48 lietuviškos knygas. Jos įpėdinis Jurgis Traušys 1876–1918 m. išspausdino 222 knygas ir 8 laikraščius, tarp jų (spaudos draudimo laikotarpiu) ir Didžiajai Lietuvai. Abu spaustuvininkai išleido tiek lietuviškų leidinių, kad Priekulė iškilo į IV vietą tarp Mažosios Lietuvos miestų. Minėta spaustuvė veikė Elniškėje, vėliau Gropiškiuose, Drukiuose.
 
Priekulės parapinė mokykla jau veikė 1590 metais. Joje 1761 metais pradėjęs precentoriauti Danielius Gottliebas Settegastas išleido „Naudingas bičių priežiūros knygeles“ (1801 m.). Mokykla 1878 metais tapo pasaulietine, jai išlaikyti karališkoji valdžia skyrė 3 000 markių dotaciją. 1903–1919 metais mokytojavo tautosakininkas, vertėjas ir laikraščio „Keleivis“ redaktorius Wilhelmas Kučius.
 
1860–1863 metais Priekulėje antruoju teisėju dirbo vokiečių rašytojas, laikęs save poetu, Ernstas Vichertas (1831–1902). Jis įkūrė mėgėjų teatrą, kuriam pats rašė pjeses. Čia parašė ne vieną apysaką lietuviška tematika, rinkinys pavadintas „Lietuviškos apysakos“ („Šaktarpis“, „Ansas ir Grita“ ir kt.).
 
XX amžiaus pradžioje Priekulėje veikė moterų, jaunikaičių ir mergų draugijos, o po Pirmojo pasaulinio karo 1919 metais įsikūrė jaunųjų draugija „Viltis“, nacių uždaryta 1939 metais, kuri suvaidino svarbų vaidmenį stiprinant lietuvybę: turėjo bibliotekėlę, organizavo įvairius kultūrinius renginius, ekskursijas.
 
1939 kovo 23 dieną Hitleris aneksavo Klaipėdos kraštą. Pasitraukė arba buvo priversti bėgti į Lietuvą ne tik didlietuviai ir žydai, bet ir tikrieji krašto gyventojai – lietuvininkai. Likusieji lietuviškos orientacijos buvo suimti ir uždaryti į kalėjimus, kai kurie vėliau sunaikinti. Buvo uždarytos visos lietuviškos įstaigos, organizacijos, įmonės, uždrausta lietuvių kalba net bažnyčiose. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, lietuvininkai pateko į vokiečių kariuomenę ir daugelis padėjo galvas už Vokietiją įvairiuose frontuose. 1944 metais, priartėjus rusams, vietiniai gyventojai buvo prievarta evakuoti, tik vienas kitas sugebėjo pasislėpti. Rusų tankai traiškė besitraukiančių civilių gyventojų vilkstines ties Šilute. Rusų kariškiai Klaipėdos krašte elgėsi kaip okupantai priešo žemėje – ėmė ne tik gyvulius, grūdus, šieną, maisto produktus, bet ir siuvimo mašinas, laikrodžius, drabužius, batus, prievartavo moteris…
 
1945 metų pavasarį lietuvininkų ūkiuose nemokamai apsigyveno persikėlėliai iš Žemaitijos ir kitų Lietuvos vietų, jiems buvo teikiamos paskolos, mokesčių lengvatos. Naujakuriai lietuvininkų nebeįleido į buvusius ūkius. Vietiniams gyventojams, kurie patikėję sovietų valdžios pažadais sugrįžo iš Vokietijos, buvo sudarytos diskriminuojančios sąlygos, jie buvo skriaudžiami ir tremiami į Sibirą, jei kam patikdavo jų ūkis.
 
1945 metais buvo įkurtas Priekulės tarybinis ūkis. Cituoju: „Darbo sąlygos tarybiniame ūkyje mažai kuo skyrėsi nuo darbo konclageryje. Moterys iš Voveriškių, atsikėlusios trečią valandą nakties ir palikusios vienus mažamečius vaikus, per sniegą brido ketvertą kilometrų ligi Stragnų fermų, dirbo ten ištisą dieną, o vakare savo kūdikiams neturėjo teisės parnešti nė vieno litro pieno… Jei nutverdavo, tai būdavo iškoneveiktos kaip didžiausios nusikaltėlės. Dirbti reikėjo veltui – iš idėjos, o kad vaikai verkia ir prašo valgyti, valdžios vyrams nerūpėjo.“ Toks sunkus buvo gyvenimas pokario metais Priekulės apylinkėse.
 
Knygoje plačiai aprašomas priekuliškių gyvenimas sovietiniais laikais, pateiktos įvairių įstaigų, įmonių, bažnyčių veikla, kultūrinio gyvenimo kronika, Atgimimas, priekuliškių kūryba ir prisiminimai, kurie turi neįkainojamąją vertę.
 
Pokario metais iš nugriautos bažnyčios šventoriaus-kapinių buvo perkeltas į Elniškės kapines ir palaidotas kunigas E. Endrulaitis. Čia atvežtas iš Vokietijos ir 1994 kovo 26 d. perlaidotas dr. prof. kun. V. Gaigalaitis su žmona Marija.
 
Priekulės apylinkėse gimė žymūs lietuvininkai – gydytojas, kraštotyrininkas, dr. Vilius Ašmys, fotožurnalistas, straipsnių autorius Albinas Stubra (I. Simonaitytės pusbrolis), aforizmų kūrėjo, poeto ir vertėjo Vytauto Karaliaus tėvas Endrius Karalius, 1923 metų sukilimo dalyvis, istorikė, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė, dr., lietuvininkų draugijos „Mažoji Lietuva“ seimelio pirmininkė, aštuntoji I. Simonaitytės premijos laureatė Silva Pocytė ir kt.
 
Priekulę garsina jos pokario abiturientai. Tai Domas Kaunas – VU prof., habil. dr., knygotyrininkas, bibliofilas (taupumo sumetimais nevardiju visų jo titulų ir apdovanojimų), daugelio knygų ir straipsnių apie Mažąją Lietuvą autorius, paskyręs visą gyvenimą jos kultūros (knygos, periodika, spaustuvės) tyrinėjimui ir propagavimui. Garsi Lietuvoje skulptorė Dalia Matulaitė, skulptorius Jonas Meškelevičius, kurio krikštas–paminklas, skirtas Priekulės 450-mečiui ir Lietuvos Nepriklausomybės atgavimui, puošia miestelį, dailininkas, KU Dailės katedros vedėjas, doc. Linas Jankus, poetė ir kritikė Paulina Žemgulytė ir kt.
 
Nuo 1978 metų Priekulėje veikia rašytojos Ievos Simonaitytės muziejus, jos vardu pavadinta ir vidurinė mokykla. Retorinis klausimas – kada žymiausios šio krašto dukros kauleliai bus perlaidoti iš Vilniaus Antakalnio kapinių, nes jos paskutinė valia buvo amžinam poilsiui atgulti gimtojoje žemėje ant Minijos kranto prie savo namelio Priekulėje.
 
Reikia pastebėti, kad leidinyje yra keletas korektūros klaidelių, pasikartojimų, datų ir faktų netikslumų (pvz., Ūsėnai yra už Šilutės, o ne tarp Priekulės ir Šilutės). Skaitytojui praverstų asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės, kurių, deja, nėra. Bet tai nė kiek nemažina knygos vertės. Visa, kas surašyta, liks ateities kartoms apie tą žiaurų istorijos puslapį, kai Mažoji Lietuva prarado savo tapatybę, kultūrinį–istorinį paveldą, beveik visus savo tikruosius krašto gyventojus – lietuvininkus ir vokiečius.
 
*Priekulė. Mažas miestelis prie didelio kelio. Kaunas: UAB „Judex“, 2005, 457 p., iliustr.
 
Nuotraukoje: Rašytoja E. Barauskienė
 
Voruta. – 2007, gruod. 23, nr. 24, p. 3.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra