Šviesaus atminimo mano lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Vincas Bazilevičius (1914–1999), Lietuvos pirmosios nepriklausomybės metais subrendęs inteligentas, pedagogas ir vertėjas, rezistencijos dalyvis, skaudaus likimo žmogus, jau daugiau nei dešimt metų ilsisi Kauno Romainių kapinėse.
1999 m. vasario 1 d. už rezistencinę veiklą jam buvo suteiktas dimisijos pulkininko leitenanto laipsnis, taip pat pripažintas Lietuvos kariuomenės savanorio kūrėjo statusas. Po mirties V. Bazilevičius apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu (2003 m. gegužės 12 d.) ir Lietuvos kariuomenės savanorio kūrėjo medaliu (2005 m. gegužės 22 d.).
1999 m. gegužės 1 d. per Laisvosios Europos radiją Vidmantas Valiušaitis apie jį pranešė: „Amžinybėn iškeliavo žmogus, kurio vardas neatsiejamas nuo pokario lietuvių rezistencijos istorijos. Vincas Bazilevičius, slapyvardžiu Taučius, buvo paskutinysis gyvas Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio prezidiumo narys, kartu su Vincu Selioku, Antanu Miškiniu, Antanu Kučingiu ir kitais visuomenei žinomais vardais atstovavęs akademinio išsilavinimo ir kultūrinio visuomeninio autoriteto socialiniam sluoksniui pokario lietuvių rezistencijoje. Žuvus partizanų vadui Baltūsiui-Žvejui, kurį laiką V. Bazilevičiui teko eiti BDPS prezidiumo pirmininko pareigas.“
Į Kauno V (mergaičių) gimnaziją, kur karui baigiantis lietuvių kalbą aukštesnėms klasėms pradėjo dėstyti V. Bazilevičius, įstojau vokiečių okupacijos metais, baigusi J. Damijonaičio pradinės mokyklos penkis skyrius. (Prieš tai tris skyrius baigiau Fredoje, 41-ojoje pradinėje mokykloje, mokoma patriotės, skautų vadės, puikios pedagogės Kazimieros Tumavičienės.) Beje, naujoje mokykloje IV skyriuje mus mokė taip pat patyrusi pedagogė Liubomira Šiaurienė. Jai su šeima repatrijavus į Vokietiją, V skyriuje mus mokė ir Jonas Kalvis, jaunas klaipėdiškis, įdiegęs atmintinus skaičiavimo įgūdžius.
Pirmose gimnazijos klasėse lietuvių kalbą gana monotoniškai mums dėstė mokytoja Ona Vaičienė, rami, kukli vidutinio amžiaus moteris. Tad vėliau ją pakeitęs V. Bazilevičius, 1942 m. Vilniaus universitete baigęs prancūzų kalbos studijas, 1942–1944 m. mokytojavęs Marijampolėje, iškart mus sužavėjo ir jaunu amžiumi, ir inteligentiška laikysena, ir geru dėstomo dalyko išmanymu. Tada dar nežinojome, kad jis buvo ir klasikinės literatūros vertėjas iš prancūzų kalbos.
Nuo pat pirmųjų pamokų pajautėme, kad turime mokytoją iš Dievo malonės. Ypač spalvingos buvo literatūros pamokos. Pavyzdžiui, dėstydamas Kristijono Donelaičio „Metus“, jis labai raiškiai atskleisdavo hegzametro grožį. Kad būtų dar vaizdingiau, graikiškai padeklamuodavo ir keletą eilučių iš Homero „Iliados“.
Gana pakilios buvo jo Vakarų Europos literatūros pamokos. Mokytojas ypač mėgo romantizmą, šios literatūros srovės kūrinius aptardavo tiesiog su įkvėpimu. Apskritai V. Bazilevičius mokėjo įtaigiai atskleisti literatūros grožį, įdiegti jai meilę visam gyvenimui.
Įtaigūs buvo ir jo dėstomi kalbos dalykai. Nė nepajutome, kaip perpratome sintaksę. Bent aš lengvai išmokau jos taisykles ir nedariau skyrybos klaidų. Net studijuojant lituanistiką Vilniaus universitete nedaug tereikėjo patobulinti sintaksės žinias.
Taip V. Bazilevičius mus vedė iš klasės į klasę, pradedant penktąja ir baigiant paskutine – aštuntąja. Šioje jau pradėjo mus rengti abitūros egzaminams, bet šių jam nebuvo lemta sulaukti.
Mokytojas domėjosi ir gimnazijos literatų būrelio veikla. Drauge su poetu A. Miškiniu, taip pat mokytojavusiu mūsų gimnazijoje, dalyvaudavo susirinkimuose, tardavo ten svarų žodį. Ir šiaip juodu, regis, buvo geri draugai.
Artėjo 1948 m. laidos abitūros šimtadienis, kurį numatėme švęsti su IV gimnazijos abiturientais (tarp jų buvo daug žadančių literatų – Eduardas Selelionis, Alfonsas Lagunavičius ir kt.). Rengėme šiokią tokią programėlę. Aš turėjau paskaityti savo kūrybos eilėraštį. Lauktasis šimtadienis įvyko vasario mėnesį. Bet vietoj džiaugsmo mus apstulbino baisi žinia – šventės išvakarėse buvo suimti mokytojai V. Bazilevičius ir A. Miškinis. Tą vakarą nebuvo per daug linksma – jį aptemdė mylimų mokytojų suėmimo šešėlis, mintys apie nieko gero nežadančią jų ateitį.
Daug vėliau paaiškėjo, kad už dalyvavimą rezistencinėje veikloje (nuo 1945 m.) abu mokytojai „troikos“ buvo nuteisti dvidešimt penkeriems metams lagerio. Nuo 1947 m. V. Bazilevičius buvo BDPS leidybos skyriaus vedėjas, kiek vėliau – prezidiumo narys. Redagavo svarbiausius pasipriešinimo dokumentus, tarp jų ir adresuotus tarptautinėms organizacijoms. Buvo Tauro apygardos laikraščio „Laisvės žvalgas“ redaktorius. Juozas Lukša-Daumantas knygoje „Partizanai“ nurodė, kad Taučius į Kazlų Rūdos miškus pats jam atvežė Memorandumą Jungtinėms Tautoms ir Keturių Tarybai Paryžiuje, laišką popiežiui, kad jis dokumentus nugabentų į užsienį. Per tą viešnagę Taučius dar pasakęs partizanams kalbą, norėdamas palaikyti jų kovinę dvasią.
Į Sibiro lagerius jie buvo vežami Stolypino vagone (tai stačių kalinių grūste prigrūstas gyvulinis vagonas su viduje vaikščiojančiu sargybiniu, neleidžiančiu prieiti prie langelio). Drauge su jais į tokius baisius vagonus buvo prikimšta nemažai inteligentų – inžinierius Jonas Boruta (rašytojo Kazio Borutos brolis ir dabartinio Telšių vyskupo Jono Borutos tėvas), inžinierius Vincas Seliokas, kunigas Mykolas Buožius, kunigas Petras Našlėnas-Kerbelis ir kt. A. Miškinis, niekada nestokojęs humoro jausmo, tada pasakė: „Važiuojam su visa tauta!“ O norėdamas nuraminti vagono nelaimėlių širdis, visus paraginęs sugiedoti giesmę „Šventas Dieve“: „Šventas Dieve, / Šventas galingasis, / Šventas amžinasis, / Pasigailėk mūsų!“
Netekus V. Bazilevičiaus, lituanistikos dalykus mums pradėjo dėstyti IV gimnazijos mokytoja Ona Zupkienė, poeto Kazio Zupkaus žmona. Tai buvo gera, patyrusi pedagogė, bet, šiaip ar taip, ne romantikas V. Bazilevičius. Per abitūros egzaminus dalyvavo ir atstovas iš miesto komjaunimo komiteto. Pamenu, man reikėjo pasakyti kažkokio žodžio kirčio priegaidę. Nebuvau tikra, ar gerai atsakiau, bet mokytoja linktelėjo galvą – atseit gerai. Na, juk tas atstovas vargu ar ką išmanė apie lietuvių kalbos kirčiavimą…
Pirmojo egzamino – lietuvių kalbos rašomojo – dieną mūsų laukė dar viena skaudi žinia: išgirdome, kad į Sibirą buvo išvežta ir gimnazijos direktorė Veronika Žvironaitė, tvirta, laisvamaniškų pažiūrų asmenybė, mums dėsčiusi gamtos mokslus.
Netrukus po lietuvių kalbos mokytojų suėmimo į mūsų gimnaziją, greičiausiai komjaunimo pasiųstas, buvo atvykęs pirmuosius žingsnius į literatūrą bežengiąs Mykolas Sluckis. Jis lankėsi ir mūsų klasėje. Tai buvo aukštas dailus vaikinas su juodų garbanotų plaukų kupeta. Ką jis tada kalbėjo, nebeprisimenu. Tik žinau, kad domėjosi gimnazijos literatais, o aš buvau viena iš jų. Jis paprašė manęs eilėraščių, daug neaiškindamas kam. Daviau, neprisimenu, vieną ar kelis. Ir, didžiausiai mano nuostabai, anksčiau parašytas gana žalias eilėraštis „Laimužę kalt smagu“ buvo išspausdintas „Komjaunimo tiesoje“ (1948 m. kovo 10 d.) su rubrika „Iš pradedančiųjų kūrybos“ ir prierašu: „Kauno V gimnazija.“ Juo, ko gero, norėta parodyti, kad, nepaisant mokytojų arešto, gimnazijoje viskas normalu, vyrauja optimistinė nuotaika. O publikacija per daug nesidžiaugiau, nes tas, kaip ir kiti mano eilėraščiai, buvo tik nedrąsūs literatūriniai bandymai, rašyti vien sau, retkarčiais paskaitomi literatų būrelyje ar per kokį gimnazijos vakarėlį.
O su V. Bazilevičiumi, kalėjusiu Norilsko, Čiūnos lageriuose, likimas vėl suvedė po keliolikos metų, kai jis grįžo į Lietuvą (1957). Tada dirbau „Vagos“ leidykloje, Verstinės literatūros redakcijoje, beje, drauge su Marija Subatavičiene-Kazlauskaite, V. Bazilevičiaus dukterėčia, kuri taip pat buvo baigusi mūsų gimnaziją. Kartą ji pasakė apie dėdės grįžimą. Nors ir labai suvargęs, paniekintas, V. Bazilevičius, grįžęs į Lietuvą, stengėsi gyvenimą pradėti iš naujo. Susirado darbą (dirbo Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje, Kauno viešojoje bibliotekoje, o saugumo persekiojamas iki 1965 m. – sandėlininku ir kitur), sukūrė šeimą – vedė laptevietę tremtinę Genovaitę Piliponytę, kuri jam buvo didelė pagalbininkė. Vėliau visa širdimi įsitraukė į Sąjūdžio veiklą, bendradarbiavo spaudoje, parašė atsiminimus „Mirties karuselėje“ (Kaunas: Aušra, 2000).
Retkarčiais jis aplankydavo ir dukterėčią. Per ją mokytojui perdaviau savo knygą „Lietuvių liaudies karinės-istorinės dainos“. Po kiek laiko jis susirado mane redakcijoje ir padovanojo savo išversto Honoré de Balzaco romano „Tėvas Gorijo“ antrąjį leidimą (1966). Jame greta V. Bazilevičiaus buvo nurodyta ir prityrusio redaktoriaus bei vertėjo Dominyko Urbo pavardė. Beje, su šiom pavardėm išėjo ir penki vėlesni romano leidimai: III – „Vaga“, 1971; IV, V – „Šviesa“, 1977, 1984; VI – „Baltos lankos“, 1998; „VII–XIX a. skaitiniai“, „Saulabrolis“, 2000. Beje, pirmasis (1949) leidimas pasirodė be vertėjo pavardės, nes tuo metu jis buvo kalinamas.
Labai džiaugiausi vėl išvydusi mokytoją, žinoma, gerokai pasikeitusį, bet tokio pat šviesaus veido, tokį pat malonų. Tada kiek šnektelėję išsiskyrėme. O paskui mus siejo šventiniai sveikinimai.
Atgimimo priešaušriu, ankstyvą 1986 m. pavasarį, mokytojas, norėdamas pasitarti dėl „Tėvo Gorijo“ vertimo autorystės, vėl mane aplankė. Kalbėjo, kad ne visas jo išverstas romano tekstas priskirtas jam. Gerokai prieš areštą Valstybinei grožinės literatūros leidyklai jis buvo įteikęs 10 lankų, o kiek vėliau – dar 3. Likę neišversta maždaug du pabaigos lankai – juos išvertęs D. Urbas. Tačiau sutartys V. Bazilevičiui buvo rašomos tik už 10 vertimo lankų, o antrajam vertėjui – už 5… V. Bazilevičius jautėsi nuskriaustas ir norėjo atkurti teisybę. Ką galėjau jam patarti? Nebūdama „Vagoje“ įtakinga, patariau kreiptis į tuometinį leidyklos vyriausiąjį redaktorių Juozą Stepšį. 1986 m. kovo 31 d. V. Bazilevičius šiam parašė pareiškimą, kuriame prašė, kad būtų atkurta teisybė ir pripažintos teisės į jo atliktą darbą. Kartu pareiškė neturįs jokių piniginių pretenzijų. Be to, pareiškime buvo paminėtas ir kitas jam iškrėstas akibrokštas: 1986 m. vasario 22 d. „Literatūros ir meno“ Nr. 8 išspausdintame rašinyje „Taurios širdies pašauktas“ „Tėvo Gorijo“ vertimas buvo pripažintas vienam D. Urbui. (Kodėl šio fakto vėliau viešai nepaneigė nei pats D. Urbas, nei „Vagos“ leidykla, nei jį paskelbusi savaitraščio redakcija?)
1986 m. balandžio 10 d. atsakyme, pasirašytame J. Stepšio (greičiausiai rašytame ne jo paties, nes verstine literatūra jis ne per daug domėjosi), nurodoma, kad 1948 m. liepos 15 d. su D. Urbu buvo sudaryta sutartis šiam išversti 5 „Tėvo Gorijo“ lankus, o leidyklos archyve esą nėra išlikę dokumentų apie V. Bazilevičiaus įteiktą vertimo pabaigą. Jam priekaištauta, kodėl nepareiškęs jokių pretenzijų sudarant vėlesnių leidimų sutartis. (Bet ar daug anuomet galėjo reikšti pretenzijas represuotas žmogus?) Atsakymo pabaigoje teigiama, kad jo pavardė nenutylima, vertėjo teisės nepažeistos, o dėl skyrių ir turinio nebuvimo pažymėti jo išversto teksto apimties nesą kaip. (Bet 1998 m. „Baltų lankų“ leidime toji apimtis pažymėta: p. 7–234 priskirti V. Bazilevičiui, o p. 235–270 – D. Urbui, tačiau tai – ne 5 lankai!) Pasak V. Bazilevičiaus, susitikus pats D. Urbas dėl tų trijų lankų pasiteisinęs tuo, kad buvę maži vaikai ir reikėję pinigų…
Dėl „Tėvo Gorijo“ vertimo autorystės mėginau pakalbinti buvusį antrojo leidimo redaktorių Juozą Naujokaitį ir ilgametį vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoją vertimų reikalams Vytautą Visocką. Bet nei vienas, nei kitas šiuo klausimu nieko negalėjo prisiminti – atseit viskas per daug nutolę.
Kadangi „Vagos“ atsakymas V. Bazilevičiui buvo formalus ir menkai motyvuotas, būsimiems romano leidėjams į šį klausimą vertėtų pažvelgti rimčiau ir nekartoti ankstesnių klaidų.
Genovaitės Bazilevičienės albumo nuotr.
Nuotraukoje: V. Bazilevičius Norilsko-Kajerkano lageriuose, 1955
