Lietuvos vardo tūkstantmetis teorijų ir klystkelių labirintuose

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Pabaiga. Pradžia 38 numeryje
 
Tradicinė Šv. Brunono žuvimo vieta
 
Prieš daugiau kaip 100 metų vokiečių istorikas, Karaliaučiaus universiteto profesorius H. G. Voigtas nustatė, kad šv. Brunonas galėjęs būti nužudytas Gižycke prie didelio Negotino ežero. 1910 m. tebuvo pastatytas geležinis kryžius tam įvykiui atminti bei koplyčia, konsekruota šv. Brunono vardu1. Ar kankinio šv. Brunono kultas ten buvęs anksčiau, nežinia.
 
Penkios Voigto tezės
 
Pirma tezė. Šv. Brunonas vyko į Prūsiją ir buvo nužudytas Prūsijoje, bet netoli Lenkijos sienos. Šią tezę patvirtina Viperto pasakojimas, Titmaro kronika, Pietras Damiani‘s, Brunono laiškas imperatoriui Henrikui II ir kiti šaltiniai. Voigtas teigia, kad Brunonas išvyko iš Lomžos vėlyvą 1008 metų rudenį, keliavo dabartinių Lenkijos miestų Kolno ir Pišo kryptimi. Šv. Brunono žuvimo vietos reikia ieškoti netoli Lenkijos sienos, nes pagal Vipertą, Brunonas su palyda nenuėjo toli.
 
Antra tezė. Šv. Brunonas žuvo Prūsijos–Lietuvos–Rusios pasienyje. Apibendrinkime, ką apie Brunono žuvimo vietą pasakoja pirminiai šaltiniai. Vipertas mini Prūsiją (bet netoli Lenkijos sienos), Kvedlinburgo analai – Rusios ir Lietuvos pasienį, Titmaro kronika – Prūsų ir Rusios pasienį, Pietro Damiani‘s – Rusią (regem Russorum). Vėlesni šaltiniai, kaip Analisto Sakso ar Magdeburgo analai, įvardija Rusios–Lietuvos pasienį. Ademaro Šabaniečio kronikoje rašoma: „Brunonas atskubėjo pas pečenegus ir ėmė jiems skelbti Kristų, buvo jų nukankintas…“
 
XI a. pradžioje Lietuvos ir Rusios pasienis buvo nutolęs nuo Lenkijos per kelis šimtus kilometrų. Tai prieštarautų Viperto „kai tik peržengėm pagonių sieną, tuojau buvome atvesti“. Pagal Voigtą, Galindija yra Prūsija, Nadruva – Lietuva, o Jotva – Rusia, kadangi 983 metais ją buvo užvaldę Rusios kunigaikščiai. Vokiečių istorikas neišvengia klaidų. Galindija buvo vienos iš 12 prūsų genčių kraštas, ją Prūsija vadinti galima, bet Nadruvos niekaip negalima tapatinti su Lietuva, nes tai – rytų prūsų žemės. Jotvingiai 1009 m. jau seniai buvo nusimetę Rusios jungą, tad su Rusia jų tapatinti nederėtų.
 
Trečia tezė. Šv. Brunonas žuvo Gižycke prie Negotino ežero. Galindijos–Nadruvos–Rusios (Jotvos) sienos kertasi ties dabartiniu Gižycko miestu, keliasdešimt kilometrų nuo Brunono laikais buvusios Lenkijos sienos.
 
P. Damiani‘s mini didelį ežerą, prie kurio krikštijosi pagonys. Pagal Voigtą, tai galėjęs būti Negotino ežeras2, o upė, į kurią galėjo būti įmesta Brunono galva, yra kanalas tarp Negotino ir Bočno ežerų. Brunono laikais tai buvo du atskiri ežerai. Tarp vietovių Rydzeven ir Bogaczeven buvo siaura perėja. Turi reikšmės ir šalia Negotino ežero tyvuliuojantys ežerai Popówka Wielka ir Popówka Mała (vok. Pfaffensee), kurie, anot Voigto, nuo šių įvykių vardus bus gavę. Vietovę Zavadai (Zawady), kuri yra vakariniame Negotino ežero krante, taip pat Bogatzeven, Rydzeven, Kleszeven istorikas tapatina su
šv. Brunono žudiko vardu Zebedenas. Kaimai Graino, Krive Voigtui leidžia daryti prielaidą, kad čia buvusi nemaža pagonių kulto vieta.
 
Ketvirta tezė. Kur dingo Netimeras? Istorikai suka galvą, kodėl Viperto Netimeras, iškilios genties vadas, nei anksčiau, nei vėliau neminimas kituose istoriniuose šaltiniuose. Šaltiniai kalba apie Galindijos vadą vardu Jesugups, kuris turėjęs valdas šalia Negotino ežero. Lietuviškai kalbantiesiems nesunku iššifruoti Jesugups etimologiją. Šis vardas yra nuo „Jėzus gyvas“. Pagal Voigtą, Netimeras, norėdamas pagerbti ugnies bandymą perėjusį Brunoną, priėmė tokį vardą. Deja, ir čia Voigtas daro klaidą. Vėlesni tyrinėjimai parodė, kad Jesugups gyveno ir valdė dviem amžiais vėliau. Norisi įterpti ir E. Gudavičiaus samprotavimus. Anot jo, Netimero vardas neišliko dėl Kijevo Rusios valdovo Jaroslavo Išmintingojo žygio į Lietuvą 1040 ar 1044 metais. Šis rusų proveržis į Lietuvą nebuvo nei pirmas, nei paskutinis, nei kuo nors ypatingas. Manytina, kad Netimero tuo metu jau nebuvo tarp gyvųjų. Netimeras, vidutiniško, o gal ir nedidelio teritorinio vieneto (valsčiaus) vadas, buvo užmirštas, kaip užmiršti šimtai kitų į jį panašių prūsų ar jotvingių pulkų vadų.
 
Penkta tezė, kurios nežinojo pats Voigtas. Istoriko laikais Negotino ežerą vadinta Löwentinsee. Istorikui šis vardas niekaip nesisiejo su šv. Brunono nužudymu. Mat jis nežinojo, kad Löwentinsee ežeras kitados turėjęs kitą vardą. Po Antrojo pasaulinio karo lenkai keitė „atgautų žemių“ pavadinimus. Sugrįžta prie prūsų laikus menančio Negotino vardo. Kokia šio ežero pavadinimo etimologija? Pagal Algį Uzdilą, niegoti prūsų, o gal ir jotvių kalbose reikštų niegti, iš nežinių žudyti, galabyti.
 
1910 m. prie Negotino ežero buvo pastatytas geležinis kryžius šiam įvykiui atminti, šv.
Brunono vardu pavadinta Gižycko katalikų koplyčia.
 
Gižyckas ilgainiui pradėtas laikyti tradicine šv. Brunono žuvimo vieta.
 
Trys E. Gudavičiaus „atradimai“
 
E. Gudavičiaus nuopelnai, tyrinėjant šv. Brunono misiją į Prūsus, nemaži. Lietuvos vardo problema į Lietuvos istoriją pateko vėlai, tik su 1936 metais Adolfo Šapokos redaguota Lietuvos istorija3. A. Šapoka mini kažkokį Karolio Didžiojo žvalgą, kuris IX a., sugrįžęs iš rytų, paminėjo Lietuvą. Vėliau apie pirmąjį Lietuvos vardo paminėjimą yra rašęs „Lietuvos istorijos iki Vytauto Didžiojo mirties“ autorius Zenonas Ivinskis4. Apie Lietuvos vardo paminėjimą trumpai užsimena „Lietuviškoji tarybinė enciklopedija“ ir „Tarybų Lietuvos enciklopedija“.
 
Naują laikotarpį Lietuvos istoriografijoje pradėjo E. Gudavičius, kuris 1983 m. išleido veikalą „Lietuvos vardas XI a.–XII a. I pusės šaltiniuose“5. Jis pirmas pastebėjo, kad tuometiniai Vakarų šaltiniai aisčius vadindavę prūsų vardu. (Šia tema rašiau straipsnio pradžioje).
 
Pirmas „atradimas“, esą šv. Brunonas tikrai vyko į Lietuvą, žvelgiant į pateiktus faktus, laužtas iš piršto. Visi be išimties šaltiniai kalba apie Brunono ketinimą vykti pas prūsus. Brunonas visom išgalėm siekė įgyvendinti tai, ko nepavyko jo pirmtakui šv. Vaitiekui. Žygiui į Prūsus Brunonas rengėsi penkerius metus. Teiginys, kad Kolumbas atrado Ameriką, o Brunonas – Lietuvą, yra priimtinas, nes per jo kankinystę ir mirtį Lietuvos vardas užrašytas Kvedlinburgo analuose.
 
Antras „atradimas“, esą tai buvęs Lietuvos „karaliaus“ ir pirmas Lietuvos valstybės krikštas, yra istorijos klastotė, kuri veda mūsų tautą į klystkelius. Kaip minėjau, visi šaltiniai teigia, kad Netimeras krikštytas ir Brunonas nužudytas ne tame pačiame teritoriniame vienete. Jei Brunonas buvo nužudytas Rusios ir Lietuvos pasienyje, tai Netimero valdų reikia ieškoti Jotvoje.
 
Trečias „atradimas“: 1009 m. Lietuvos visuomenė. Jam aptarti pateikiu Z. Zinkevičiaus komentarą. „Kvedlinburgo analuose yra paminėtas Lietuvos vardas, bet ne vientisa Lietuvos valstybė, kurios tada, matyt, dar nė nebuvo. Kiek žinoma, etninės lietuvių gentys, valdomos atskirų kunigaikščių, pradėtos jungti tik maždaug po poros šimtmečių. Tai galutinai įvykdė karalius Mindaugas.“6 Netimeras buvo pakrikštytas ne senosiose etninėse lietuvių, bet greičiausiai jotvingių žemėse.
 
Leto Palmaičio tezės
 
Letas Palmaitis knygoje „Įmintos tūkstantmečio mįslės“7 tvirtina, kad šv. Brunonas žuvo ne senosiose jotvingių žemėse arti Lietuvos, bet prie Mituvos upės į šiaurę nuo Jurbarko. Jis teigia, kad šv. Brunono žūtį aprašančiuose šaltiniuose minima Rusia esanti ne Kijevo Rusia, o kraštas, buvęs Nemuno žemupyje. Šis pavadinimas, L. Palmaičio nuomone, išliko upės Rusnė vokiškame varde Russ. Pasak prof. Z. Zinkevičiaus, autorius nepaiso Kazimiero Būgos įspėjimo nedaryti išvadų iš svetimųjų iškraipytų lietuviškų vardų. Šis nepaisymas nuvedė knygos autorių klystkeliais. Vokiečių kalbininkas Walteris Fenzlau dar 1936 m. nustatė, kad Rusnės upės ir gyvenvietės vokiškas pavadinimas Russ esąs antrinis, atsiradęs iš lietuvių vardo Rusnė, išnykus n priebalsiui.
 
L. Palmaitis pabrėžia, kad Kvedlinburgo analuose pirma nurodoma Rusia, o po jos – Lietuva. Pagal jį tai reikštų, kad šv. Brunonas vyko iš Rusios (Nemuno žemupyje) į Lietuvą. L. Palmaitis nepastebi, kad šiuo atveju svarbi buvo ne ėjimo kryptis, bet tai, kad Kijevo Rusia buvo geriau pažįstama negu Lietuva. Analai pirma paminėjo geriau pažįstamą šalį, paskui – nežinomą.
 
Grzegorzo Bialunskio tezės8
 
Pirma tezė. Mitas apie šv. Brunono mirtį ties Gižycku kilo XX a. pradžioje. Jo autoriai – vokiečių istorikai Voigtas ir Trinckeris.
 
Antra tezė. Šv. Brunonas nuvyko į Prūsiją, tiksliau, į rytinę Jotvą. Vos ten įžengęs, pakrikštijo Netimero pulką. Ne visą Dainavos gentį, o tik vieną jos valsčių.
 
Trečia tezė. Pakrikštijęs Netimero pulką, Brunonas tęsė misiją Lietuvoje, kur Rusios pasienyje, galbūt prie Strėvos upės, susidūrė su atšiauriu pagonių priešiškumu. Pulko vadas, sueigai pritariant ir Brunonui atsisakius liautis pamokslauti, nuteisė jį mirti.
 
Ketvirta tezė. Šaltiniuose minimus Jotvos ir Lietuvos pulkus valdė sueigos. Sueigos sprendimai – šventi ir neatšaukiami – galiojo visiems. Nepaklusniųjų laukė mirtis.
 
Penkta tezė. Jotvingiai, nors buvo gamtameldžiai, turėjo savus dievų įvaizdžius, o tiesos išbandymui naudojo ugnį.
 
Autoriaus tezės
 
1. Šv. Brunonas ir jo pirmtakas šv. Vaitiekus į paskutinę misiją vyko savo valia, dėl evangelizacijos. Posovietinių istorikų teiginiai, kad jie buvo lenkų karaliaus pasiuntiniai ar šnipai, turėję tikslą užgrobti pagonių žemes, yra laužti iš piršto.
 
2. Kvedlinburgo analai (jų XVI a. kopija) nėra nei tikslesni, nei patikimesni už Titmaro, Viperto ir P. Damiani‘o versijas. Pastarieji šaltiniai nėra nei antriniai, nei, kaip tikina E. Gudavičius, Kvedlinburgo analų interpretacija. Titmaras buvo artimas šv. Brunono giminaitis, Vipertas – tiesioginis tų įvykių liudininkas, Damiani‘s sėmė informaciją iš žmonių parodymų. E. Gudavičiaus teiginiai, kad jie surašyti moterų vienuolyne, yra jo prielaida.
 
3. Kvedlinburgo analų minima kovo 9 d. yra patikimesnė nei Titmaro kronikoje pateikta vasario 14–oji. Kovo 9 dieną patvirtina Magdeburgo bei Veisenburgo nekrologiumai.
 
4. Brunonas vyko į Prūsiją (ne į Lietuvą, kaip teigia E. Gudavičius ir jo sekėjai). Taip tvirtina visi (be išimties) istoriniai šaltiniai. Brunonui rūpėjo padaryti tai, kas nepavyko šv. Vaitiekui. Pakrikštyti prūsus buvo jo gyvenimo tikslas. Šiai misijai jis atkakliai rengėsi nuo 1003 metų.
 
5. E. Gudavičius prielaida, kad X ir XI a. Vakarų šaltiniai aisčius vadindavo prūsų vardu, yra visiškai priimtina ir teisinga.
 
6. Brunonas buvo nužudytas lietuvių genčių teritorijoje netoli sienos su Rusia, bet ne Netimero valdose. Apie tai galima sužinoti analizuojant saksų, bavarų ir italų versijas.
 
7. Damiani‘o minimas „Netimero brolis“ galėjo būti „tik“ jo giminaitis, artimas ar panašias pareigas einantis asmuo. Tai rodo žodžio frater analizė.
 
8. Netimeras laikytinas tik vienu iš daugelio jotvingių pulkų vadų. Jo gentis nebuvo nei labai didelė, nei gausi. Jo atminimo neišliko kituose šaltiniuose, kaip ir neišliko kitų į jį panašių jotvingių pulkų (valsčių) vadų vardų.
 
9. Šv. Brunonas žmonių atmintyje per visą tūkstantmetį buvo savo pirmtako Adalberto šešėlyje, nes laikai, kuriuose veikė šv. Vaitiekus ir kuriais jis buvo iškeltas ant pjedestalo, jau buvo praėję. Nei Boleslovui Narsiajam, nei Henrikui II nebuvo naudos iš Brunono kankinystės ir mirties. Jie nesisielojo dėl Brunono palikimo. Informacija, kad Lenkijos karalius išpirko Brunono palaikus, galbūt yra tik Viperto prielaida, nors ją antrina Damiani‘s.
 
10. E. Gudavičiaus teiginiai, kad Brunonas tikrai vyko į Lietuvą, kad tai buvęs pirmas Lietuvos krikštas arba kad kalbama apie Lietuvos visuomenę, neturi pagrindimo istoriniuose šaltiniuose.
 
11. Viperto minimi 300 vyrų nėra Netimero kariauna, tik sueigos, kuri nutarė Brunoną išbandyti ugnyje, o vėliau priimti krikštą, dalyviai. Tuo galime įsitikinti atidžiai perskaitę Titmaro, Viperto, Damiani‘o versijas.
 
12. Teiginių, kad Netimeras suprato krikščionybės esmę ir sugebėjo diskutuoti teologiniais klausimais, kad norėjo krikštytis, todėl surengė ugnies išbandymo „inscenizaciją“, ir kad sutiko sudeginti stabus (E. Gudavičius, A. Bumblauskas), nepatvirtina nė vienas istorinis šaltinis.
____________________________________
 
Literatūra:
 
1.„Archiwum Parafii św. Brunona w Giżycku. Kronika Parafii rzymskokatolickiej św. Brunona w Giżycku“, p. 11.
2 Negotino ežero plotas yra 2604 ha.
3 Šapoka. A. „Lietuvos istorija“, p. 25.
4 „Tikra yra, kad Lietuvos vardą („Litua“) pirmieji paminėjo Annales Quedlinburgenses, pažymėdami, kad 1009 m. prie Lietuvos ir Rusijos sienos buvo nužudytas misininkas Šv. Bruno su savo aštuoniolika palydovų. Pažymėjimas, kad nužudymas įvykęs Lietuvos ir Rusijos pasienyje (greičiausiai prie Gardino, šalia Nemuno, jotvingių žemėje), leidžia daryti išvadą, kad jau XI a. pradžioje ir Vakaruose buvo žinoma, kur prasideda Lietuvos ribos.“
5 „Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai“, A serija, 1983, t. 3, p. 79–81.
6 „Voruta“, 2009 V 23, Nr. 10 (676), p. 1, 14.
7 „Įmintos tūkstantmečio mįslės. Šventasis Brunonas Bonifacas, senovės baltai ir pasienis“. – Kaunas, 2009.
8 Białuński G. „Studia z dziejów plemion pruskich i jaćwieskichō“, p. 135.
 
www.culture.lt
 
Nuotraukose:
 
1. Šv. Brunonas pamokslauja
2. Šv. Brunonas eina į ugnį
3. Šv. Brunonas

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra