Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro Petro Klimo gyvenimas ir veikla

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Petras Klimas – iškilus Lietuvos valstybininkas, 1918 m. vasario 16-osios Akto signataras, mokslininkas. Ypač dabar, artėjant Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo 90-osioms metinėms, pra-sminga pasigilinti į jo gyvenimą ir darbus.
Vaikystė, mokslo ir studijų metai
P. Klimas gimė 1891 m. vasario 23 d. Kušliškių kaime, netoli Kalvarijos miestelio, Marijampo-lės apskrityje. Tėvai vaikui davė Šv. Petro Damijono vardą. Beveik dešimt P. Klimo pirmųjų gyveni-mo metų prabėgo šiek tiek atnaujintos, senelių statytos, buvusios dūminės pirkios gale, o XIX ir XX a. sandūroje ant jos akmeninių pamatų iškilo naujas namas.
Atsiminimuose P. Klimas ypač pagarbiai pasakojo apie savo tėvą. Apie 1858 m. gimęs Bernar-das Klimas, baigęs pradžios mokyklą, įstojo į Seinų kunigų seminariją. Ten bestudijuojantį pasiekė baisi žinia – žuvo kartu su tėvais gyvenęs ir ūkį turėjęs perimti brolis. Taigi, sugrįžęs į gimtinę buvęs klierikas pradėjo ūkininkauti. Kaimynams padėdavo parašyti prašymus arba skundus vietos ir guberni-jos valdžiai. Šeimininką labai gerbė samdiniai. Maždaug dvidešimt šešerių metų amžiaus sulaukęs B. Klimas pasipiršo Elenai Rašytiniūtei iš Liudvinavo parapijos Šilavoto kaimo. Susituokę jiedu gyveno darniai, daug dirbdami, rūpindamiesi vaikais ir vienas kitu. B. Klimo sodyboje buvo slepiamos knyg-nešių J. Kanclerio ir P. Mikolainio į Lietuvą atgabentos knygos. Jų sklaida po Lietuvą rūpinosi kuni-gas Adomas Grinevičius (1845–1932) . Tačiau P. Klimą krikštijo jau naujas Kalvarijos parapijos kle-bonas Jonas Žaliauskas. Turbūt P. Klimo krikštatėvis, giminaitis iš tėvo pusės, Degutis neseniai atli-kęs karinę tarnybą Peterburgo kariniame orkestre bei pramokęs rusiško rašto, gimtinėje paskirtas vai-tu, vaiką gimimo metrikų knygose įrašė „solidžiau“ – Klimaševskiu. Šią savo pavardę P. Klimas pasi-keitė baigęs studijas.
Jis turėjo du brolius – penkeriais metais vyresnį Sergijų ir dvejais metais vyresnį Adolfą, o kai sulaukė aštuonerių, gimė sesutė Marija. Apie vaikystę jis pasakojo: „Augau tad toje visa ko perteku-sioje ramybės ir darnumo saloje kaip vešlus žolynas pievoje be ligų ir nuotykių. Didelėj samdinių dar-bininkų šeimynoje mano tėvai maišėsi kaip lygūs su lygiais, valgė prie bendro stalo, ir neatmenu tarp jų nei barnių, nei pykčių“ .
Klimai stengėsi, kad jų gabūs vaikai gautų kuo geresnį išsilavinimą. Šilavote P. Klimas per me-tus pasirengė stoti į pradinę mokyklą. Pirmąją klasę lankė jau Kalvarijos dviklasėje pradžios mokyklo-je. Ten kunigas tikybą dėstė lietuviškai. 1901 m. P. Klimas baigė pradžios mokyklą ir priėmė Seinų vyskupo Antano Baranausko suteiktą Sutvirtinimo sakramentą. Tų pačių metų gegužę berniukas su tėvu išvažiavo į Marijampolę. Stojamiesiems egzaminams P. Klimas papildomai nesirengė, tad buvo sunerimęs, ar pakaks anksčiau įgytų žinių, tačiau įstoti į gimnaziją pavyko. Džiugus grįžimas namo jam turėjo pranašauti linksmą vasarą, bet netrukus šeimą prislėgė skaudi netektis. Liepos 1 d. nuo plaučių tuberkuliozės mirė vos keturiasdešimt trejų metų sulaukęs B. Klimas, o šeima ilgam paskendo ašarose. E. Klimienė, gerbdama vyro valią, ryžosi sūnų Petrą išleisti į mokslus. Rudenį jis išvažiavo mokytis į Marijampolės gimnaziją. Apsigyveno mokyklos bendrabutyje.
1867 m. Marijampolėje įkurta berniukų gimnazija turėjo ugdyti ištikimybę Rusijos imperijai, bet ši vieta tapo svarbiu lietuvių kultūros židiniu. Daug jos absolventų tapo lietuvybei nusipelnusiais žmonėmis: Jonas Basanavičius, Jonas Jablonskis, Kazys Grinius, Pranas Mašiotas, Pranas Vaičaitis. Lietuviai mokiniai gimnazijoje turėjo Kauno ir Vilniaus gubernijų mokyklose neprieinamą privilegiją – gimtosios kalbos pamokas. Jos įtrauktos į Marijampolės ir Suvalkų gimnazijų mokymo programas, kaip viena iš atsparų lenkų kalbos ir kultūros įtakai. P. Klimas atsiminimuose pasakojo, kad Marijam-polės gimnazijoje oficialioji kalba buvo rusų, bet lietuviai tarpusavyje netrukdomi kalbėdavosi lietu-viškai.
„Kad ir svetimi, bet prityrę mokytojai mokėjo sugundyti ir matematika, ir geografija, ir gamta-moksliu, ir vokiečių, prancūzų ar lotynų kalbomis“ , – apie Marijampolės berniukų gimnazijos peda-gogus pasakojo P. Klimas. Įkvėptas gamtos mokslų mokytojo, jis per vasaros atostogas gimtinėje, su-kaupė nemenką herbarą ir vabzdžių rinkinį . Labai vertino fizinio lavinimo pamokas: jos teikė „savo-tiškos drąsos, patvarumo, pasitikėjimo savo eisenoj, savo judėjimuose ir sveiko draugiško lenktynia-vimo dvasios. Retas mūsų nebuvo tuomet geras čiuožikas, sviedinio mušikas ar narsuolis sniegų ko-vose. Kūno išmiklinimas, gerai atsiliepdamas mūsų sveikatai ir ūpui, lengvino patį mokslą: mes mo-kėmės tartum juokaudami“ . Jis dainavo gimnazijos chore ir netgi grojo smuiku orkestre. Kol mokyk-los kapelionu buvo Rusijos politikai palankus kunigas Miknevičius, rusiškai vedamos tikybos ir Šv. Rašto pamokos P. Klimą nuvildavo . Nauju kapelionu paskirtas poetas ir vertėjas kunigas Motie-jus Gustaitis (1870-1927) dėstydamas gerokai įdomiau ir lietuviškai mokinių susidomėjimą tikyba at-gaivino. Lietuvių kalbos pamokos pirmosiose gimnazijos klasėse P. Klimo ir bendraamžių per daug nedžiugino: „Dėl jų reikėjo keltis arba viena valanda anksčiau, arba tiek pat ilgumo pasilikti po pie-tų…“ . P. Klimas prisiminė: „Nors gimnazija buvo pilna beveik vienų lietuvių, <…> savo rūšies apru-sinimas vystė nejučiomis lietuvišką dvasią, ją stabdydamas reikštis ir bręsti. Lietuvių kalbos pamokos netesėjo [nepajėgė – V. B.] mus atvystyti. Mūsų lietuviška sąmonė nesiplėtė ir tarytum atsiliko nuo rusiškai lankstomos dvasios ir žinijos“ . Tačiau iš šeimos atsineštas, per gimtąją kalbą sklidęs tautinis pradas nenyko, gal tik stokojo galimybių sustiprėti.
Baigęs keturias gimnazijos klases, P. Klimas išvyko į pirmąją didelę savo kelionę: 1905 m. lie-pos 1 d. kapelionas M. Gustaitis su penkiolika mokinių keliavo į Vilnių ir Trakus. Moksleiviai klajojo po Vilniaus gatves klausydamiesi pasakojimo apie miesto praeitį ir architektūros bruožus. Jie lankėsi bažnyčiose, vėliau – „Vilniaus žinių“ spaustuvėje, pusryčiavo Petro Vileišio namuose. Vilnius sužavė-jo mokinius – jie pasakojo iš šios kelionės grįžę kitokie, nei buvo , taip pat ir P. Klimas: „Aš buvau ta-rytum pakrikštytas ilgaamže praeities dvasia. Ir kada Petras Vileišis, mus pavaišinęs, atsisveikindamas dalijo po ryšulėlį savo knygų, aš jam pabučiavau ranką…“ .
Beveik keturis pirmuosius berniuko mokymosi metus Marijampolės gimnazijoje ir bendrabutyje tvyrojusi rami atmosfera pradėjo irti dar 1904 m. pb. Rusų-japonų karo paskatintas visuomenės neri-mas paveikė ir Marijampolės gimnazijos mokinius. 1905 m. pr. P. Klimas su dviem draugais ant bal-tos bendrabučio sienos smala užrašė „ZWIERINIEC, WCHOD 5 KOP.“ [rusų k. – „Žvėrynas, įėjimas 5 kap.“]. Tada jie net nesuvokė, kokią perkeltinę prasmę šiuose žodžiuose įžvelgė caro valdžiai prieš-iški vyresniųjų klasių mokiniai ir praeiviai .
Kai gimnaziją paveikė revoliucinės nuotaikos, vyresniųjų klasių mokiniai, staiga pasijuto suau-gę. Jiems buvo patraukli kovos dvasia, žavėjo susibūrimų slaptumas. 1905 m. rudenį prasidėjo moki-nių streikas. Dar kartą įtampa gimnazijoje pratrūko 1906 m. sausio 9 d. – mokiniai nėjo į pamokas, su-rengė mitingą, minioje buvo ir P. Klimas. Kai pavyko įkalbėti atsitraukti direktoriaus iškviestą kazokų būrį gimnazijoje prasidėjo priverstinės atostogos.
P. Klimas nusivylė revoliucine kova, bet toliau domėjosi „pirmeiviškomis“ socialdemokratinė-mis idėjomis. Darbą atgaivinusios gimnazijos moksleivių didžiausias laimėjimas buvo leidimas dau-giau laiko skirti kultūrinei veiklai. Lietuviai mokiniai Marijampolėje įkūrė teatro trupelę bei chorą, ku-rie tapo puikia tautinio sąmoningumo mokykla ir paskata įsilieti į kultūrinį gyvenimą. Miesto salėje šventadieniais rengdavo viešus spektaklius, choro pasirodymus, šokius. P. Klimas dainavo chore, o te-atro trupės pastatymuose vaidindavo komiškąsias roles. Trupė su naujausia plačiajai auditorijai skirta lietuvių dramaturgija supažindindavo Marijampolės ir aplinkinių miestelių žmones.
1908 m. sausio 19-ąją d. P. Klimą labai nudžiugino „Vilniaus žinios“: paskelbė jo pirmąjį straipsnelį – feljetoną „Kalėdos – kam linksma, o kam bėdos“ . Tuomet itin mėgęs kairiųjų pažiūrų publicisto Alberto Prūseikos-Vabalo tekstus P. Klimas pasirinko Vabalėlio slapyvardį. Vėliau lietuvių dienraštyje jis paskelbė naujienų, publicistikos, L. Tolstojaus ir A. Čechovo apsakymų vertimų, net savo eilėraštį „Gyvenimo upelis“.
Tuo pat metu, 1908 m. pr. P. Klimas su bičiuliu Juozu Papečkiu pradėjo leisti lietuvišką gimna-zijos moksleivių laikraštį „Mokinių draugas“. Šis keturių-šešių puslapių dydžio ranka rašytas periodi-nis leidinėlis – pirmasis lietuviškas laikraštėlis Marijampolėje. „Mokinių draugas“ kvietė „per šviesią vienybę ir kovą – prie laisvės ir geresnio būvio“, skatino moksleivius kurti ir lavintis, ragino telktis vi-suomeniniam darbui, tapti „<…> žibintais visuomeninio darbo tamsybėse“ . Hektografą laikraščio dauginimui paskolino „Žagrės“ ūkio draugijoje dirbęs Jonas Vailokaitis. Redakciją pradžiugino Vinco Akelaičio žinutė apie šį laikraštį, išspausdinta „Vilniaus žiniose“. „Mokinių draugas“ padėjo P. Kli-mui ir jo bičiuliams įkūnyti žurnalistinio darbo ir kūrybinius polinkius, paskleisti kultūrinės tautinės kovos idėjas tarp gimnazijos mokinių. Leidėjai parengė keturiolika laikraščio numerių.
Šį spaudos darbą nutraukė represijos. Sužinoję apie necenzūruotą laikraštėlį, Marijampolės žan-darai 1908 m. liepos 9 d. pradėjo tyrimą. P. Klimą ir jo bendraminčius suėmė. Kaltino dėl nesantaikos kurstymo tarp lietuvių ir rusų, raginimų maištauti, uždraustos spaudos laikymu. Suimtuosius pašalino iš gimnazijos. Tyrimas dėl įrodymų stygiaus ilgai užtruko. Teismas įvyko 1909 m. gegužės 28 d. Var-šuvoje. Kaltinamuosius nemokamai gynė į Marijampolę iš Peterburgo parvykęs II ir III Dūmos narys advokatas Andrius Bulota. P. Klimas prisiminė, kad po poros valandų uždaro teismo posėdžio išgirdę nuosprendį, kaltinamieji nuo įtampos jo net nesupratę. Advokato A. Bulotos šūksnis „Asilai, lenkitės, visi esate išteisinti!“ visus nepaprastai pradžiugino . Pasibaigus teismo procesui mokiniai buvo su-grąžinti į Marijampolės gimnaziją ir 1910 m. sėkmingai pabaigė.
P. Klimas buvo vienas iš geriausių Marijampolės gimnazijos mokinių. Puikūs abitūros egzami-nų, ypač lotynų kalbos, istorijos, fizikos ir matematikos, pažymiai liudijo, kad vaikinas gali rinktis bet kokią specialybę. Jis ketino studijuoti gamtos mokslus, bet paviliotas raginimo prisidėti prie lietuviš-kos spaudos leidimo, nusprendė stoti į teisę.
Maskvos universitete jis visiškai paniro į mokslus ir tautinę kultūrinę veiklą. Lankė paskaitas, daug laiko praleisdavo universiteto ir Rumiancevo muziejaus, taip pat vokiškos ir prancūziškos litera-tūros bibliotekose, kai kurias reikalingas knygas įsigydavo. Siekis pažinti žmogų ir visuomenę atvedė P. Klimą prie mokslų, kurie traukė labiau, nei teisė – filosofijos ir istorijos. Jis studijavo Antikos filo-sofų, viduramžių scholastų ir naujųjų laikų mąstytojų darbus, ypač daug gilinosi į I. Kanto ir K. Mark-so veikalus. Laisvalaikiu jis lankydavosi muziejuose, teatre, operoje, koncertuose ir maskviečių stu-dentų susibūrimuose. Maskvos Didžiajame teatre stebėjo spektaklius su žymiaisiais operos solistais: sopranu Antonina Neždanova, bosu Fiodoru Šaliapinu, lyriniu tenoru Leonidu Sobinovu. Mėgo Kons-tantino Stanislavskio trupės spektaklius. Žavėjosi Maskvos Tretjakovo galerijoje demonstruotais me-no kūriniais, 1913 m. svečiuodamasis pas bičiulius Peterburge, apžiūrėjo Ermitažo ekspoziciją. Labai džiaugėsi galimybe išgirsti žymaus dirigento Sergejaus Kusevickio vadovaujamo orkestro atliekamą simfoninių kūrinių ciklą – nuo pirmųjų iki tuometinių naujausių šio žanro kūrinių. Grožinei literatūrai laiko terasdavo keliaudamas arba stovėdamas eilėje.
P. Klimas daug laiko skyrė tautiniam darbui. Maskvoje gyvenusius tautiečius sutikdavo mieste veikusių lietuviškų draugijų susirinkimuose, studentiškuose vakaruose ir susibūrimuose, priklausė Maskvos lietuvių studentų draugijai. Dar mokydamasis gimnazijoje, 1910 m. pradėjo bendradarbiauti Maskvos lietuvių studentų rūpesčiu pradėtame leisti „Lietuvos žinių“ priede – jaunuomenės laikraštė-lyje „Aušrinė“. Tų pačių metų rudenį buvo išrinktas į atnaujintą šio leidinio redakciją. P. Klimas joje dirbo iki 1912 m. vasaros, vėliau „Aušrinei“ parengdavo straipsnių. Anot jo, „„Aušrinė“ pažadino ir subūrė to meto pakrikusį ir išsibarsčiusį jaunimą į didelį būrį, užmezgė jo bendravimą tarpusavyje ir su liaudimi, sutvirtino jos lietuviškumą ir pasiryžimą išryškinti savo uždavinius ir kelius. <…> Galime tad sakyti, kad „Aušrinė“ išvarė antrąjį „Aušros“ barą“ .
Žinia apie Pirmojo pasaulinio karo pradžią tėviškėje atostogavusį P. Klimą negreitai pasiekė. Tačiau karas pakreipė jo likimą visiškai kita linkme. Maskvos universiteto Teisės fakulteto absolven-tas ketino rinktis naujas, istorijos studijas, bet grįžęs į Maskvą buvo dėstytojų įspėtas apie būsimą pirmakursių mobilizaciją ir metus tęsė tolimesnes teisės studijas.
Kultūrinė ir politinė veikla Vilniuje
1915 m. visam laikui parvykęs į Lietuvą P. Klimas pasinėrė į tautinę visuomeninę ir kultūrinę veiklą. Jis įstojo į Lietuvių draugiją šelpti nuo karo nukentėjusiems. Ten parengė plačią ataskaitą lėšas tiekusiam Tatjanos komitetui apie ankstesnę draugijos veiklą. Vokiečiams artėjant prie Vilniaus, daug lietuvių traukėsi į Rusijos gilumą, skilo ir komitetas. Jis veikė ir Rusijoje, Peterburge (vėliau – Voro-neže, kur telkė pasitraukusius lietuvius, ir Vilniuje, kur šelpė neišvykusius iš Lietuvos tautiečius), kai P. Klimas liko Vilniuje. Dėl didžiulio darbštumo, veiklumo, sumanumo, gilios erudicijos bei tvirtų tautinių nuostatų jis, nors ir būdamas labai jaunas, greit tapo vienu iš svarbiausių Lietuvių draugiją nukentėjusiems nuo karo šelpti narių. Komitetas rūpinosi ne tik tuo, kas jam buvo pavesta – prieglau-dų globa, maisto ir lėšų tiekimu stokojantiems. Jame telkėsi žmonės, kuriems buvo svarbi Lietuvos politinė ateitis, kurie slapčia rūpinosi, kaip galėtų pasiekti tėvynės Nepriklausomybės paskelbimo. Tarp tokių žmonių buvo ir P. Klimas.
Daug laiko ir energijos jis skyrė ir Lietuvių mokslo draugijai, į kurią įstojo dar 1914 m. birželio 27 d. Beje, jis buvo tarp draugijos visuotinio susirinkimo svečių dar 1908 m., kai mokėsi gimnazijo-je . Nuo pat įstojimo, kol gyveno Vilniuje, jis nepraleido nė vieno visuotinio susirinkimo. Kasmet pa-rengdavo po politinės, socialinės, kultūros istorijos ar filosofijos pranešimą, pvz.: 1914 m. – „Kas rei-kia žinoti prieš imant tvarkyti javų prekybą Lietuvoje?“, o 1918 m. – „Senoji lietuvių tikyba“.
1916 m. Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komitetas į Lietuvos miestelius pa-siuntė tris savo narius, kad jie patyrinėtų lietuvių inteligentų ir valstiečių pažiūras, švietimo bei svei-katos apsaugos padėtį, administracijos institucijų įtaką visuomenei. Šie tikslai buvo pridengti būtinybe parūpinti maisto Vilniaus prieglaudoms, tad pavyko gauti okupacinių institucijų leidimą kelionei. P. Klimas buvo pasiųstas į pietų Suvalkiją ir Dzūkiją. Lietuviai inteligentai (pirmiausiai dvasininkai) miesteliuose jam pasakojo apie karo metais vietos žmonėms padarytas skriaudas, jų ekonominę būklę ir nuotaikas.
Tais pačiais metais jis parengė istorijos darbą „Lietuva, jos gyventojai ir sienos“ , kuriuo vado-vaujantis vėliau buvo grindžiamos Lietuvos valstybės teritorijos ribos. Jas apibrėždamas, autorius la-biau rėmėsi ne istoriniu, o etnografiniu principu, pabrėždamas, kad lenkinimo ir rusinimo paveiktos, bet dar gana lietuviškos sritys vertos tapti Lietuvos valstybės dalimi. Tai jis įrodė vadovaudamasis sta-tistiniais ir geografiniais duomenimis. P. Klimas pasisamdė dirbti surašinėtoju 1916 m. vokiečių reng-tame Lietuvos gyventojų surašyme ir pats patyrė Vilniaus karšto gyventojų santykį su tautiškumu. Vadovaudamiesi jo per šį surašymą padarytomis išvadomis lietuviai inteligentai paruošė kreipimąsi į okupacinę vokiečių valdžią. Pats P. Klimas parašė atsišaukimą tautiečiams siūlydamas: „Tik laisvi pa-likę, svetimų tautų nevarinėjami ir negrumiami, tik laisvi valdovai laisvoje savarankiškoje Lietuvoje tegalime savo gyvenimą tinkamai sutvarkyti ir kaip kitos nepriklausomos tautos sau gražią ateitį nu-kloti. Susipraskime visų pirma! Uždekime dvasioje laisvos nepriklausomos Lietuvos obalsį [šūkis, de-vizas – V. B.] ir jo vardu vienybėje kits kitą remkime!“ . Šio atsišaukimo lapeliai ne tik buvo pa-skleisti visoje Lietuvoje, bet ir nuorašais keliavo iš rankų į rankas.
P. Klimas dalyvavo ruošiant 1916 m. birželio 10 d. memorandumą Vokietijos Vyriausiajam ka-ro vadui Rytuose, kuriame pabrėžta: „Politinio savarankiško gyvenimo siekimuose apimdami visus krašto sluoksnius ir dėdami pagrindan savo ypatingą kultūrą, lietuviai prisistato sau ateitį, tvarkomą demokratiniais principais su demokratine atstovybe, su seimu Vilniuje, į kurį turi būti renkami visuo-tiniu, lygiu, tiesioginiu ir slaptu balsavimu“ . Iš šių dokumentų jau ryškėjo būsimojo Lietuvos Nepri-klausomybės akto kontūrai. Rengiant įvairius lietuvių politikų vardu skelbiamus dokumentus apie Lie-tuvos ateitį jauniausias talkininkas buvo P. Klimas. Tą nulėmė ne tik jo erudicija ir išmintis, bet ir tei-sinės žinios bei puikus vokiečių kalbos mokėjimas. Jis prisidėjo ir kuriant 1916 m. balandžio 24 d. kreipimosi į JAV prezidentą Woodrow Wilsoną tekstą, kuriame apibūdinti lietuvių tautinės veiklos apribojimai priklausomybės Rusijos imperijai metais.
1916 m. lapkritį viešėdamas tėviškėje, P. Klimas buvo suimtas ir apie tris mėnesius kalintas Vilkaviškio kalėjime, nes mėgino paskleisti atsišaukimus, kuriuose kalbėjo apie Lietuvos Nepriklau-somybės siekį.
1917 m. birželį Vyriausias karo vadas Rytuose leido Lietuvoje sudaryti „pasitikėjimo tarybą“. Ši tik patariamąjį balsą teturinti institucija turėjo tapti krašto prijungimo prie Vokietijos priedanga. Ta-čiau Vilniaus lietuvių politinio gyvenimo dalyviai rūpinosi, kad ji nevirstų okupantų įrankiu. Jie su-manė Tarybą išrinkti tautiečių susibūrime. Vokiečių valdžia tam neprieštaravo. Organizacinis komite-tas, iškilūs tautiečiai iš visos Lietuvos ir keturi vilniečiai – iš viso septyniolika žmonių – rengė būsimą Lietuvių konferenciją. Komiteto sekretoriumi buvo paskirtas P. Klimas. Nerimauta, kaip Taryba galės ir ar išvis pajėgs įgyvendinti savo tikslus. P. Klimas dienoraštyje apie tai rašė: „Ir aš, ir Šaulys su Smetona išrodinėjome, jog maksimalizmas yra jaunėlių svajonių padaras. Reikia būti realistais: ką mes galime… Daryti kompromisus mes esame priversti, jei norime tikrai iškelti Lietuvos valstybės klausimą. Kongresas [konferencija – V. B.] tai spręs. Bet kongresui jau reikia paruošti pačią Lietuvos idėją“ . Surengti tikrus rinkimus okupacinė valdžia neleido, tad komitetas nutarė sukviesti žinomus Nepriklausomybės idėjai ištikimus inteligentus ir žemdirbius. Dalį kviečiamųjų numatė jau pirmųjų posėdžių metu. Kai kuriuose valsčiuose aktyvesnieji vietos gyventojai susibūrę išrinko savo atstovą.
Rugsėjo 18 d. į Vilnių suvažiavo 213 atstovų iš 32 apskričių, tarp jų buvo ir P. Klimas. Kaip rugsėjo 6 d. įkurto laikraščio „Lietuvos aidas“ faktinis redaktorius Lietuvių konferencijoje sėdėjo gre-ta prezidiumo narių.
Rugsėjo 21 d. kartu su Saliamonu Banaičiu, Jonu Basanavičium, Mykolu Biržiška, Kaziu Bi-zausku, Pranu Dovydaičiu, Steponu Kairiu, Donatu Malinausku, Vladu Mironu, Stanislovu Narutavi-čiumi, Alfonsu Petruliu, Antanu Smetona, Jonu Smilgevičiumi, Justinu Staugaičiu, Aleksandru Stul-ginskiu, Jurgiu Šauliu, Kazimieru Šauliu, Jokūbu Šernu, Jonu Vailokaičiu ir Jonu Vileišiu buvo iš-rinktas į Lietuvos Tarybą. Buvo sulaukęs 26-erių ir tik metais vyresnis už jauniausiąjį kolegą K. Bi-zauską, bet pagal rinkimuose į Tarybą gautų balsų skaičių – net ketvirtas. Daugiau jų buvo skirta tik J. Basanavičiui, J. Šauliui ir A. Smetonai.
P. Klimas dalyvavo daugumoje Lietuvos Tarybos posėdžių. Svarstant aktualius klausimus nere-tai patardavo, patikslindavo kalbėjusius, pasiūlydavo nemažai redakcinių pastabų. Taryboje ryškėjo dvi politikų grupės: dešinioji dauguma, pasirinkusi nuolaidų Vokietijai kelią, ir keturi kairiųjų pažiūrų politikai, reikalavę atvirai paskelbti institucijos tikslą – visišką Lietuvos Nepriklausomybę. P. Klimas rinkosi vidurio kelią. Labiau simpatizuodamas kairiesiems, jis suvokė, kad Vokietija iki pat visiško pralaimėjimo Lietuvos valstybės nepripažins ir gali bet kada nutraukti Tarybos darbą.
1917 m. gruodžio 10 d. Kaune įvyko Tarybos atstovams susitikime su Vokietijos kanclerio ir Užsienio reikalų ministerijos atstovu Kurtu fon Lersneriu. Jis pateikė lietuviams dokumento projektą. Jo pirmoji dalis skelbė apie atsiribojimą nuo ankstesnio Lietuvos priklausymo kitoms valstybėms, ant-roji – jos autonomiją Vokietijos sudėtyje. Kitą dieną Lietuvos Taryba svarstė šį vadinamąjį gruodžio 11-osios memorandumą. P. Dovydaitis nedalyvavo posėdyje, A. Stulginskis susilaikė, S. Kairys, S. Narutavičius ir J. Vileišis balsavo prieš, likusieji, taip pat ir P. Klimas – už. Istorikų tyrinėjimai skati-na teigti, kad nors ir buvo šio akto priešininkų, visi posėdyje dalyvavusieji Tarybos nariai pasirašė po dokumentu .
1918 m. pr. Vokietijos pareigūnai paprašė Tarybą priimti tik gruodžio 11-osios memorandumo pirmąją dalį, kurią ketino panaudoti Bresto taikos derybose su Rusija. Sausio 8 d. vykusiame Lietuvos Tarybos posėdyje akto projektą iš naujo suredagavo P. Klimas dar papildydamas teiginiu apie Stei-giamojo Seimo sušaukimo būtinybę. Kadangi nemažai šio dokumento varianto formuluočių panaudota Lietuvos Nepriklausomybės akte, P. Klimą turėtume vadinti ne tik jo signataru, bet ir bendraautoriu-mi.
Dar vienas grįžimas prie kompromiso. Sausio 26 d. Lietuvos savarankiškumo skelbimo doku-mento projektas suardė Tarybą. Okupacinė valdžia siūlė paruošti du teksto variantus: Rusijai pranešti tik apie Nepriklausomybės paskelbimą, o Vokietijai prie to paties teksto pridėti dar ir įsipareigojimus tapti jos autonomine dalimi, tiesa, jei tam pritars Steigiamasis Seimas. Šiuo projektu iš esmės grįžta prie gruodžio 11-osios memorandumo. Abu dokumentai buvo priimti balsų dauguma, bet Taryba ski-lo: prieš balsavę S. Kairys, S. Narutavičius ir J. Vileišis paskelbė apie išstojimą iš Tarybos, kartu iš-stojo ir M. Biržiška. Institucijai iškilo subyrėjimo grėsmė.
Vasario 9 d. Lietuvos Tarybos įgaliotas J. Šaulys susitiko su Vokietijos Reichstago daugumos atstovais. Parlamentarai pabrėžė, kad „pripažįsta teisę patiems lietuviams nuspręsti savo ateitį“ . Po poros dienų į Tarybos posėdį susirinkusieji nutarė skelbti visiškos Nepriklausomybės aktą, bet tam reikėjo, kad institucija vėl susivienytų. Tad likę jos nariai paprašė P. Klimą, J. Šaulį ir J. Vailokaitį tarpininkauti, kad išstojusieji grįžtų. Tačiau atrodo, su jais P. Klimas tarėsi vienas. Jis sukvietė keturis kolegas į „Lietuvos aido“ būstinę. Grįžimo sąlyga ir buvo visiškos Nepriklausomybės akto paskelbi-mas. Taikytojui teko ir dar viena subtili misija: grįžtantieji, priimdami tokį svarbų dokumentą, nenorė-jo Tarybos pirmininku matyti vieno iš nuolaidžiausiųjų kolegų A. Smetonos. P. Klimo sugebėjo įtikin-ti likusius kolegas, kad iškilmingą dieną institucijai turėtų pirmininkauti vyriausiasis jos narys, „Auš-ros“ leidėjas ir Didžiojo Vilniaus Seimo rengėjas J. Basanavičius. Tai liudija jo diplomatinius gabu-mus.
Vasario 15-ąją d. vėl susivienijusios Lietuvos Tarybos dauguma pritarė S. Kairio, S. Narutavi-čiaus ir J. Vileišio parengtam akto projektui. Jis rėmėsi dar 1917 m. rugsėjo 22 d. Lietuvių konferenci-jos priimta rezoliucija ir sausio 8-osios akto tekstu. Ir vėl jį galutinai suredaguoti buvo patikėta P. Klimui.
O kitą dieną, vasario 16-ąją, visi Lietuvos Tarybos nariai susirinko Lietuvių draugijos nukentė-jusiems nuo karo šelpti Centro komitete (dabar Pilies g. 26), jo pirmininko A. Smetonos kabinete. Ta-rybai pirmininkavęs J. Basanavičius perskaitė Lietuvos Nepriklausomybės Akto tekstą ir visi dvide-šimt vyrų abėcėlės tvarka po juo pasirašė. Štai kaip P. Klimas atsiminimuose apibūdino šį dokumentą: „To pagrindinio akto tekstas, kurį mes nustatėme solidarumo vedami, skyrėsi nuo visų ligi tol aplin-kybių sužalotų pareiškimų. Jis buvo trumpas ir griežtai principinis, kitaip tariant, amžinas, prieš kurį gali reikštis tik atviri ar užsimaskavę priešai“ . Signataro dienoraštyje atsirado įrašas: „16. II. Šian-dien <…> Lietuvių Komiteto bute mažam kambarėly susikimšusi Taryba „paskelbė“ vienu balsu Lie-tuvos nepriklausomybę. Tai yra susijungusios Tarybos vaisius. Tai yra ir pamatinės reikšmės aktas Lietuvos istorijoje“ .
„Lietuvos aido“ redakcija vasario 16-osios d. vakare kreipėsi į karo cenzūros darbuotojus ketin-dama išleisti specialiai šiai datai skirtą numerį su akto tekstu ir keliais straipsniais Lietuvos politinių siekių tematika. P. Klimui pasirūpinus vasario 18-ąją d., nelaukiant cenzūros sprendimo, keli šimtai „Lietuvos aido“ egzempliorių buvo išspausdinti ir paslėpti. Jo įtarimai pasitvirtino: akto viešinimas buvo visiškai uždraustas, o straipsniai labai išbraukyti. Tačiau dalis laikraščio numerių ir slapčia iš-leistų proklamacijų su akto tekstu vėliau išplito po Lietuvą pranešdami žmonėms apie valstybingumo paskelbimą.
Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti leistą ir P. Klimo redaguotą iš pradžių du kar-tus per savaitę ėjusį laikraštį Vilniaus lietuvių politikai sumanė panaudoti kaip būdą, tegu ir atsargiai, paskleisti savo idėjas tautai. Be to, trūko spaudos ne tik šiam tikslui – lietuvių kalba ėjo vien okupaci-nės valdžios įrankis „Dabartis“, kurioje daugiausiai spausdinti jos nutarimai. Kai buvo išrinkta Lietu-vos Taryba, darbas „Lietuvos aide“ iš P. Klimo pareikalavo labai daug jėgų, nes dažnam numeriui nemažai rašydavo ir pats, be to, kontroliavo visos negausios redakcijos darbą ir turėjo nuolat rūpintis kaip pergudrauti cenzorius. Redakcijos personalas susidėjo tik iš trijų žmonių, dalį tekstų parašydavo jos bendradarbiai. Naktį prieš pasirodant numeriui P. Klimas budėdavo M. Kuktos spaustuvėje ir ten cenzūros išbraukytas signalinio egzemplioriaus vietas išimdavo iš galutinio laikraščio varianto bei pa-rengdavo paskutinę korektūrą. „Lietuvos aidas“ iškart tapo Tarybos talkininku. Net pasirodžius nau-jiems lietuvių periodiniams leidiniams ir pirmajam faktiniam redaktoriui pasitraukus, jis liko tose „vė-žėse“, į kurias buvo įstatytas P. Klimo – ne politinės srovės, o valstybės laikraštis.
Nuo 1917 m. pb. P. Klimas kartu su A. Janulaičiu, K. Bizausku, M. Biržiška ir A. Smetona dir-bo Lietuvių mokslo draugijos „Vadovėlių“ komisijoje ir jai vadovavo nuo 1918 m. vid. 1918 m. spalį jo perskaitytoje komisijos ataskaitoje paminėti jau 56 išleisti rengiami vadovėliai. Nors joje užsime-nama, kad „toks platus darbas, varant visose srityse pirmąsias vagas, reikalauja milžiniško redakcijos ir finansų pajėgų įtempimo“ , dabar sunku suvokti tuometinį komisijos krūvį ir darbo aplinkybes. P. Klimas derino darbą prie vadovėlių su veikla Lietuvos Taryboje, įsipareigojimais Lietuvių draugijoje nukentėjusiems nuo karo šelpti ir jau minėtu „Lietuvos aido“ redagavimu. Labai daug dirbo atrinkda-mas vadovėliams (dažniausiai – skirtiems vidurinėms mokykloms) tinkamus rankraščius. Dar ir reda-guodavo atsiųstųjų vadovėlių tekstus bei rengė savuosius: „Lietuvos senobės bruožai“, „Lietuvos že-mės valdymo istorija“, „Skaitymai lietuvių kalbos pamokoms“. Jo redaguoti ir parašyti vadovėliai Lietuvos Respublikoje pakartotinai leisti net keletu laidų. P. Klimas, vadovaudamasis ankstesniais Jo-no Jablonskio siūlymais redaguodamas vadovėlius, daug prisidėjo prie lietuviškos rašybos, kai kuriais atvejais – ir prie sąvokų bei terminų suvienodinimo.
Kai pavadinimą 1918 m. liepos 11 d. iš „Lietuvos Tarybos“ į „Lietuvos Valstybės Tarybą“ pa-keitusią instituciją, bandžiusią nuo Vokietijos apsisaugoti kviestiniu monarchu, ištiko krizė, P. Klimui vėl teko taikytojo vaidmuo. Šįkart iš tų pačių keturių, kaip ir sausio mėnesį, pasitraukusiųjų tegrįžo tik M. Biržiška.
Anot P. Klimo, „paskutinis mirštančios galybės suurzgimas“ buvo 1918 m. rugsėjo 14 d. Vokie-tijos kanclerio Georgo von Hertlingo raštas Tarybai, kuriame pabrėžta, kad okupantė kovo 23 d. pri-pažino Lietuvos nepriklausomybę tik pagal gruodžio 11-osios d. memorandumo tekstą ir jai privalu sudaryti žadėtąsias konvencijas . Jau rugsėjo 30 d. kancleris G. von Hertlingas atsistatydino. Tačiau žlungant Vokietijai pajusti palengvėjimą Lietuvoje buvo sunku – pakrikusi vokiečių kariuomenė dar labiau prislėgė savo kraštą dažnomis rekvizicijomis. P. Klimas, kaip Lietuvos Valstybės Tarybos sek-retorius, su kolegomis turėjo atakuoti ir aukščiausias Vokietijos ir vietos okupacinės valdžios instituci-jas protestuodami ir reikalaudami pažaboti savivalę.
Spalio 20 d. Tarybos prezidiumą priėmė naujasis kanclerius Maxas von Badenas. Jo pasisaky-mas atvėrė naujus vartus Tarybos darbui: „Vokietijos Reichas nori pavesti pačiai lietuvių tautai nusta-tyti savo konstituciją ir savo santykius su kaimyninėmis valstybėmis“ .
P. Klimas dalyvavo derybose dėl pirmosios Lietuvos vyriausybės sudarymo. Kai lapkričio 11 d. pradėjo darbą Augustino Voldemaro vadovaujamas ministrų kabinetas, tą pačią dieną signataras buvo paskirtas antruoju Užsienio reikalų ministerijos darbuotoju – generaliniu sekretoriumi. Tiesą sakant, tuomet jis ir net trejas pareigas kabinete ėjęs A. Voldemaras ir tesudarė užsienio reikalų ministeriją. Taip pat nuo lapkričio 26 d. dirbo Lietuvos Valstybės Tarybos redakcijos komisijoje redagavusioje vi-sus institucijos priimtus įstatymus. Prieš Kalėdas P. Klimas išvyko į Paryžių bei prisidėjo prie kitų Lietuvos delegacijos Paryžiaus taikos konferencijoje narių. Tai buvo jo pirmoji didelė kelionė į Vaka-rus.
Nepriklausomoje Lietuvoje ir jos diplomatinėse atstovybėse
Paryžių P. Klimas pasiekė 1919 m. kovo 7 d. Jis buvo paskirtas Lietuvių delegacijos, kuriai pirmininkavo A. Voldemaras, sekretoriumi. Jis rūpinosi visa delegacijos raštvedyba. Pats P. Klimas apie savo pareigas rašė: „Man dabar tenka daryti įvairiūs raštai į valstybes ir konferencijas, reikia iš-rūpinti jų išvertimas, reikia vesti visi posėdžių protokolai, redaguoti propagandos literatūrą ir vesti spaudos biurą, šnekėti su korespondentais ir gaminti jiems informacinė medžiaga, pagalios palaikyti ryšius su mūsų valdžia ir diplomatais“ . Ir tada, ir vėliau P. Klimas skatino Lietuvos valstybę bendra-darbiauti su kitomis dviem Baltijos šalimis. Delegacija siekė Lietuvos tarptautinio pripažinimo bei da-lyvavimo derybose kaip pilnateisė Europos valstybė. Deja, jai, kaip ir kitų dviejų Baltijos valstybių at-stovams, to pasiekti nepavyko, tad teliko veikti neoficialiai.
1919 m. rudenį P. Klimas parvyko iš Prancūzijos jau į kitą Lietuvos sostinę – Kauną. Vilniaus kraštas ir Lietuvos sostine numatytasis miestas buvo užimti lenkų. Spalio 24 d. jis paskirtas Užsienio reikalų ministerijos valdytoju, o gruodžio 15 d. – viceministru. Ministerijoje P. Klimas iškart tapo viena iš pačių svarbiausiųjų figūrų, be kurios pritarimo nebūdavo priimamas joks svarbesnis sprendi-mas. Iki paskyrimo į diplomatinę tarnybą 1923 m. rudenį jis buvo antrasis asmuo ministerijoje. Ir jam išvykus į Lietuvos atstovybes užsienyje ministerijos vadovai dažnai teiraudavosi jo nuomonės apie sudėtingus tarptautinės arba painesnius Lietuvos užsienio politikos klausimus. Tai nestebina: nuo dviejų žmonių Lietuvos užsienio reikalų ministerija ilgainiui išaugo iki 218 etatų (kartu su diploma-tais) 1940 m.  Visą tą laiką joje dirbo P. Klimas.
P. Klimas dalyvavo delegacijoje pasirašiusioje sutartį dėl karo metu pasitraukusiųjų į carinės Rusijos gilumą grąžinimo, o 1920 m. liepos 12 d. – taikos sutartį su Sovietų Rusija. Jo vaidmuo buvo itin svarbus mėginant spręsti Lietuvos ir Lenkijos sienų klausimus bei prijungiant Klaipėdos kraštą. Dalyvavo Tautų Sąjungos taryboje, Briuselyje 1921 m. balandžio-rugsėjo mėnesį vykusiose derybose dėl Lietuvos ir Lenkijos ribų bei santykių nustatymo. Tų pačių metų gruodžio 24 d., vykdydamas už-sienio reikalų ministro pareigas, Lietuvos vyriausybės vardu atmetė šių derybų pirmininko belgų poli-tiko Paulio Hymanso pasiūlytą Lenkijai palankų kompromisinį projektą. P. Klimas dirbo 1922 m. ru-denį Klaipėdos krašto priskyrimo Lietuvai siekusioje ir 1924 m. pavasarį Klaipėdos konvencijos pro-jektą svarsčiusioje delegacijose. Užsienio reikalų viceministrui buvo pavaldi ir Lietuvos telegramų agentūra „Elta“. Kai jos vadovo nebūdavo pavaduodavo pats P. Klimas.
Jo darbo užsienio reikalų ministerijoje metais Lietuva sulaukė tarptautinio pripažinimo: de jure ją pripažino Anglija, Prancūzija, JAV, Vokietija, Italija, Latvija, Estija, Skandinavijos ir Beneliukso valstybės.
Darbą ministerijoje P. Klimas derino su pamėgta moksline veikla – istoriko darbu. Jis pirmasis istorijai įamžino Lietuvos valstybingumo atkūrimo peripetijas 1915-1918 m., bet tyrinėjo ir Tėvynės viduramžių istoriją. Juozas Pajaujis, pažinojęs P. Klimą dar Vilniuje, vėliau prisiminė: „Politinė dip-lomatinė veikla buvo oficialiai svarbiausioji jo darbo sritis, bet ne vienintelė ir, galima sakyti, ne pati mėgiamiausioji. Vidinis jo polinkis buvo į mokslą, ypačiai į Lietuvos istoriją“ . 1920 m. pasirodė P. Klimo knyga „Muravjovo laikmetis Lietuvos žemės ir žemininkų istorijoje“, 1922 m. – „Istorinė Lie-tuvos valstybės apžvalga“. 1921-1922 m. mokslininkas nemažai rašė į kun. Juozo Tumo-Vaižganto redaguotą žurnalą „Mūsų senovė“. 1920-1921 m. vieną semestrą dėstė Aukštuosiuose kursuose ir iš jų išaugusiame Lietuvos universitete. Apie 1923 m. jam kilo dilema: likti ministerijoje ar atsidėti moks-linei veiklai. P. Klimas apsisprendė einamų pareigų nepalikti, o tyrinėjimams skirti laisvalaikį. Tega-lime tik spėti, kiek su savo darbštumu jis būtų davęs tarpukario istorijos mokslui. Tačiau ir toliau kau-pė studijų metais pradėtą rinkti lituanistinę biblioteką, vertingus rankraščius ir žemėlapius, kuriuos panaudojo savo istorijos veikalams.
1921 m. liepos 7 d. P. Klimas vedė kolegę, Užsienio reikalų ministerijos archyvo vedėją Bronę Mėginaitę, Vaižganto dukterėčią. Jį ir, kaip Klimai vadino, dėdę, susiejo graži bičiulystė, kuri tęsėsi iki tikinčiųjų mylimo dvasininko ir žinomo rašytojo mirties. 1922 m. Kaune Klimai susilaukė dukters Eglės.
1923 m. rugsėjo 15 d. P. Klimas buvo paskirtas Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuo-ju ministru Italijoje. Jis pirmasis iš į Lietuvos atstovybę Romoje paskirtų diplomatų turėjo tokį aukštą rangą. Siekė supažindinti Italiją su Lietuva bei patraukti bent dalį tų italų, kurie dėl Vilniaus krašto konflikto palaikė Lenkiją. Todėl dirbdamas Romoje, jis pasirūpino, kad į Lietuvą būtų pakviesti keturi italų žurnalistai. Jie keliavo po Lietuvą, domėjosi jos praeitimi ir naujos valstybės politika, o grįžę į Italiją paskelbė straipsnių vietos spaudoje. Pats diplomatas 1923 m. spalio-gruodžio mėn. rašė apie Italiją ir jos gyventojus į Lietuvos spaudą. P. Klimas rūpinosi ir liaudies meno populiarinimu Italijoje – jo pastangomis lietuvių tautodailė eksponuota Monzos tarptautinėje meno parodoje. Turbūt didžiau-sias jo darbas, siejęs dviejų valstybių praeitį, buvo apie italų diplomatą Ambrosio Contarini (1429-1500) savo kelionių metu apsilankiusį Lietuvoje ir pabuvojusį Trakuose, Kazimiero Jogailaičio rū-muose. Deja, mažiau nei dvejus metus Romoje tedirbęs diplomatas jį turėjo atidėti į šalį ir paskelbė tik 1931 m. 1925 m. lapkričio 7 d. baigė darbą Lietuvos pasiuntinybėje Romoje.
1925 m. gegužės 20 d. P. Klimas tapo pirmuoju Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuo-ju ministru Prancūzijoje, vėliau dar ir Belgijoje, Liuksemburge, Ispanijoje bei Portugalijoje. Jis rezi-davo Paryžiuje ir Prancūzijos pasiuntinybei vadovavo iki 1940 m. rugpjūčio 24 d., kol ją uždarė, pas-kui atstovavimą Lietuvai tęsė turėdamas neapibrėžtą, bet vis dar diplomatinį statusą. O 1925 m. P. Klimas į Paryžių išvyko tiesiai iš Romos. Ir vėl valstybės dienraštyje „Lietuva“ pradėti skelbti jo straipsniai apie Prancūzijos vidaus ir užsienio politiką, visuomenės gyvenimą, jos ir tėvynės dvišalių santykių raidą. Galima teigti, kad taip detaliai Lietuvą su Prancūzija pirmasis supažindino būtent P. Klimas. O Lietuvoje jo vadovavimo atstovybei Prancūzijoje metais viešėjo keletas prancūzų publicis-tų.
Tų pačių metų rugpjūtį Lietuvos atstovybė persikėlė į naujas, pasirūpinus jos vadovui, patalpas, kuriose dirbo, kol pastatą užgrobė Baltijos respublikas aneksavę sovietai. Pašventinti naujosios atsto-vybės ir paviešėti pas artimuosius su dovanomis bei maišeliu lietuviškos žemės buvo nuvykęs kun. J. Tumas-Vaižgantas.
Lietuvos atstovybės darbą ir valstybės, kurioje akredituotas, politiką diplomatas aptardavo į Už-sienio reikalų ministeriją siunčiamuose pranešimuose. P. Klimas juos rašydavo itin stropiai, kartais net gana ilgus – iki 10 psl., 1935 m. jis paruošė net 135 tokius pranešimus . Jam dirbant Lietuva su Pran-cūzija pasirašė nemažai svarbių sutarčių: konsulinę sutartį, konvenciją dėl teismų aktų ir apklausų ci-vilinėse bei komercinėse bylose, prekybos ir prekių ženklų apsaugos susitarimus. Pasitarti aktualiais klausimais P. Klimas dažnai susitikdavo su kitų dviejų Baltijos valstybių atstovybių Prancūzijoje va-dovais.
Jis bent po vieną kartą lankėsi ir kitose šalyse, kuriose buvo akredituotas . 1932 m. pasirašė prekybos susitarimą su Portugalija, 1938 m. – su Belgija. Dažnai dalyvaudavo Lietuvos delegacijose Ženevoje per Tautų Sąjungos posėdžius, kur buvo svarstomi Lietuvos ir Lenkijos santykių bei Klaipė-dos krašto statuso klausimai.
Diplomatas daug rūpinosi populiarindamas prancūzų kultūrą Lietuvoje. Jo pastangomis į Lietu-vos aukštąsias mokyklas atvyko dirbti prancūzai dėstytojai. Skatinamos Lietuvos ir Prancūzijos vy-riausybės skirdavo lietuvių jaunimui stipendijas studijoms prancūzų aukštosiose, ypač meno, tarptau-tinių santykių ir karinėse mokyklose. Iš viso Prancūzijoje kasmet studijuodavo apie 300-400 lietuvių studentų. P. Klimas išleido keletą veikalų prancūzų kalba: „Tableu synoptique de l´histoire de Lithua-nie“ (glaustą Lietuvos istorijos konspektą išleido prestižinė „Larousse“ leidykla), viešų paskaitų apie Lietuvos ekonomiką, teisinį statusą ir santykius su Lenkija tekstus.
1937 m. gruodžio 16 d. pranešime P. Klimas, galima sakyti, apibendrino savo darbo Prancūzijo-je rezultatus: „Specialūs santykiai su Lietuva atrodo įėję į tradicinės simpatijos srovę ir bet kuriuo klausimu pajudinus oficialines sferas, galima rasti noro patenkinti mus kiek tat galima. Mūsų prekybi-nių santykių plėtimas daro čia irgi didelės įtakos, lygiai ir prancūzų kalbos įvedimas į vidurines mo-kyklas ir prancūzų profesorių angažavimas“ .
Nuo 1927 m. jis vėl nemažai laisvalaikio paskirdavo istorijos tyrinėjimo darbui. Ieškodavo me-džiagos viešosiose bibliotekose, kaupė leidinius, istorinius šaltinius, žemėlapius bei graviūras lituanis-tine tematika ir lankėsi privačiose bibliotekose. 1928-1940 m. jis parengė nemažus savo atsiminimų straipsnius apie mokymosi Marijampolės gimnaziją metus ir kelionę po pietų Suvalkiją ir Dzūkiją 1916 m. . Parašė straipsnį apie Lietuvos Nepriklausomybės siekį ir paskelbimą 1915-1918 m. jos de-šimtmečiui skirtam straipsnių rinkiniui ir skyrių apie nepriklausomos valstybės gyvenimą A. Šapokos istorijos vadovėliui . 1931 m. istorijos veikalu „Ghillebert de Lannoy. Dvi jo kelionės Lietuvon Vy-tauto Didžiojo laikais“ (1413-1414 ir 1421) susiejo Lietuvos ir Prancūzijos praeitį. Kaupė medžiagą ir apie Lietuvos proistorę bei viduramžius.
Laisvalaikiu P. Klimas dažnai lankydavosi Paryžiaus muziejuose ir galerijose. Mėgo keliauti – taip galėdavo palyginti skirtingų tautų kultūrą ir papročius. Apžiūrėjo Prancūzijos miestus ir mieste-lius garsėjusius senąja architektūra. Automobiliu keliavo po Vengriją. Buvo nuvykęs į Angliją – Lon-doną. P. Klimas gana išsamiai susipažino su Šveicarija – šios valstybės sanatorijose net keletą metų tų laikų žmonių rykštę, tuberkuliozę, gydėsi jo žmona. 1938 m. iš Kauno buvo nuvažiavęs į Maskvą, ku-ri jam paliko itin slogų įspūdį. Apie 1939 m. keliavo po Pietų Vokietiją, Olandiją ir Čekoslovakiją.
Ir darbo reikalais, ir pailsėti P. Klimas parvykdavo į Lietuvą. Įsikurdavo Kaune, bet aplankyda-vo ir toliau gyvenančius artimuosius, vasarą nuvykdavo pailsėti į Palangą. Klimai Kaune Vaižganto gatvėje statydinosi namą, kuriame svajojo įsikurti, kai šeimos galva baigs diplomatinę karjerą. Deja, jame pagyventi Klimams teko tik tarpukariu, kai trumpam parvykdavo į Tėvynę.
1930 m. Klimų šeima susilaukė sūnaus Petro.
P. Klimui teko patirti net dviejų pasaulinių karų išbandymus. Abu buvo sunkūs Lietuvai ir jos žmonėms, tačiau Antrasis pasaulinis karas nulėmė net tik P. Klimo bei bendraminčių kurtos valstybės, ir jo asmeninę dramą. 1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietijos kariuomenė įsiveržė į Lenkijos teritoriją, o po dviejų dienų Prancūzija ir D. Britanija paskelbė karą užpuolikei. P. Klimas prisiminė, kai Baltijos valstybių atstovai Prancūzijoje spalio 5 d. susirinko į posėdį, „nuotaika buvo labai pesimistiška. Ir Es-tas, ir Latvis laikė padėtį Baltijos valstybėse priklausoma nuo Rusijos, kuri vargu, ar benorės būti džentelmeniška“ . Po penkių dienų Maskvoje Lietuvos ir SSRS atstovai pasirašė savitarpio pagalbos sutartį. Jau kitą dieną, spalio 11-ąją, P. Klimas nuėjo į Prancūzijos užsienio reikalų ministeriją ištirti jos požiūrį į šią sutartį. Pažadų griežtai reaguoti į galimą sovietų agresiją Lietuvos diplomatas nesu-laukė.
Akivaizdu, kad P. Klimas, kaip ir anksčiau, liko tarp labiausiai patyrusių ir vertintų Lietuvos diplomatų. Jo akreditavimo vietoje, Paryžiuje Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys para-gino susirinkti didžiosiose Europos valstybėse dirbusius pasiuntinius. Prašė pasiūlyti, kokių veiksmų Tėvynės politinei padėčiai komplikuojantis turėtų imtis užsienio reikalų ministerija. Lapkričio 2 d. į Paryžių atvyko Bronius Balutis iš Londono ir Stasys Lozoraitis iš Romos. Suvokdami Lietuvos vals-tybingumui gresiantį pavojų šie diplomatai ir P. Klimas parengė slaptą memorandumą . Jame aptarė užsienio valstybių paramos siekimo būdus ir teisėto valdžios perdavimo išeivijos lietuviams arba Lie-tuvos vyriausybės persikėlimo į užsienį galimybes. Siūlymams vyriausybė pritarė, bet jų įkūnijimą atidėliojo . Tad J. Urbšys ėmėsi atsargumo priemonių turėjusių prireikus užtikrinti diplomatų darbo tąsą. 1940 m. birželio 1 d. jis paskyrė Lietuvos diplomatijos vadovybę: S. Lozoraitį – diplomatijos še-fu, P. Klimą – jo pirmuoju pavaduotoju, o J. Šaulį – antruoju.
Karas sukėlė grėsmę ir Prancūzijai. 1940 m. gegužę Vokietijos kariuomenė įsiveržė į Šiaurės Prancūziją. Vyriausybė ir diplomatinis korpusas pasitraukė iš Paryžiaus. Ankstų birželio 11 d. rytą iš ten išskubėjo ir P. Klimas su žmona. Nutrūko atstovybės diplomatinio susisiekimo ryšys su Lietuvos užsienio reikalų ministerija Kaune.
Likimas okupavus Lietuvą
Apie tėvynės okupaciją P. Klimas išgirdo laikinoje pasiuntinybės prieglaudoje su savininku klausydamasis radijo. Kitą dieną ir vėl per radiją išgirdo apie naujos Lietuvos vyriausybės sudarymą. Jis žinojo apie gegužės 25 d. SSRS įteiktą notą, kurioje grasinta Lietuvai, tad suvokė kilusius pavojus. Šifruotomis telegramomis ir laiškais diplomatas bandė sužinoti apie Tėvynėje susiklosčiusią padėtį. Klaidingų vilčių jam teikė naujojo ministro pirmininko pavaduotojo ir užsienio reikalų ministro Vinco Mickevičiaus-Krėvės visoms pasiuntinybėms pasiųsta raminanti telegrama. Kaip ir kiti Lietuvos dip-lomatai stokodamas informacijos P. Klimas iš pradžių skatino bejėgę okupuoto krašto vyriausybę veikti.
Birželio 25 d. įsigaliojo neseniai pasirašyta Kompjeno paliaubų tarp Prancūzijos ir Vokietijos sutartis. Prie tris penktadalius Prancūzijos teritorijos užgrobusiai Vokietijai paklususios Philippo Pétaino marionetinės vyriausybės liko dirbti didžioji diplomatinio korpuso dalis, taip pat ir P. Klimas. Anksčiau klajoję iš vieno miesto į kitą vyriausybė ir diplomatinis korpusas apsistojo Viši mieste. P. Klimas visus pasiuntinybės darbus dirbo vienas – kitus darbuotojus išleidęs nemokamų atostogų, jie gyveno Paryžiuje. Viši Klimai retai tegalėdavo susisiekti su Lietuvos institucijomis.
Apie tikrąją padėtį Tėvynėje dar liepos 1 d. laiškais kitoms pasiuntinybėms pranešė joje slapčia lankęsis Lietuvos pasiuntinybės Vokietijoje vadovas Kazys Škirpa. Tačiau kurį laiką P. Klimas dar vylėsi, kad okupuotos Lietuvos užsienio reikalų ministras dar gali priimti ir savarankiškų sprendimų. Lietuvos užsienio reikalų ministerija P. Klimą, kaip ir kitus jo kolegas, mėgino priversti sugrįžti – lie-pos 6 d. diplomatams išsiuntinėjo telegramas, kuriose ragino atvykti į Tėvynę „pranešimo padaryti“ . P. Klimas ją gavo vienas iš paskutiniųjų. Liepos 17 d., jausdami pinkles kviestieji atsiprašė ir atsargiai atsisakė teisindamiesi, kad jiems keliauti uždrausta dėl sveikatos. P. Klimas turbūt vienintelis ketino grįžti. Lietuvoje liko vasaroti pas artimuosius išvykę jo vaikai . Tik karo nulemta aplinkybė – negavo benzino automobiliui – tuomet išgelbėjo jį nuo sovietinių represijų. Kvietimą pakartojus, liepos 31 d. paskelbta, kad jie atleidžiami iš pareigų ir baudžiami Lietuvos pilietybės atėmimu, draudimu grįžti į Tėvynę bei turto konfiskavimu. Šios sankcijos kol kas netaikytos P. Klimui. Kaune dar tikėtąsi, jog jis parvyks. Vėliau Klimų šeima pagaliau sužinojo, kad vaikams pavyko pasiekti Vokietiją ir kelionė į Lietuvą nebeteko prasmės. Patyręs diplomatas suvokė, kad ji ne tik kėlė pavojų asmens laisvei, bet ir galėjo būti suvokta kaip paklusimas okupantams.
1940 m. rugpjūčio 3 d. P. Klimas sužinojo, kad Lietuva buvo įjungta į SSRS sudėtį. Apie susi-klosčiusią padėtį Prancūzijos užsienio reikalų ministeriją jis skubiai informavo žodžiu , o kitą dieną ministrui Pauliui Baudoinui pateikė notą, kurioje prašė nepripažinti Lietuvos aneksijos . Rugpjūčio 5 d. panašų dokumentą jis nusiuntė Portugalijos vyriausybei. Tuometinę Lietuvos valstybininko dvasinę būseną atskleidžia laiškas dukrai Eglei: „Trisdešimt metų mano darbo nuėjo niekais ir taip nelauktai – netikėtai. Tu, vaikeli, to atjausti negali. Bet aš už tai ir vargau, ir kalėjimuos sėdėjau, ir visas dienas – per trisdešimt metų, ir net kiek daugiau, nes ėmiau jau rašyti ir kovoti nuo 1908 metų – tik tuo buvau susirūpinęs, tik tuo sielojausi“ .
Greit SSRS ambasada Prancūzijoje pareikalavo jai perduoti Lietuvos pasiuntinybę, jos turtą ir archyvą. P. Klimui atsisakius, užsienio reikalų ministras P. Baudoinas jam priminė, kad sovietai yra Vokietijos sąjungininkai. Pačios Lietuvos pasiuntinybės padėtis karo sąlygomis buvo kebli ir išlikimas priklausė nuo Prancūzijos geranoriškumo. Diplomatas išgavo P. Baudoino pažadą, kad vyriausybė sta-tinį perims į savo globą ir užantspaudavusi saugos, kol sulauks sprendimo dėl Lietuvos tarptautinio statuso. Tuomet liepos 29 d. P. Klimas kolegai S. Bačkiui nurodė Paryžiuje nuo rugpjūčio 1 d. sustab-dyti pasiuntinybės darbą ir perimti Lietuvos turtą. Jis pabrėžė: „Jei okupacijos valdžia reikalautų pasi-untinybę atiduoti Lietuvos agresoriui, t. y., Rusijai, prašau intervenuoti pas okupacijos valdžios šefą, kad mano įsakymu Tamsta gali namus perduoti tik prancūzų vyriausybės dispozicijon“ . Rugpjūčio 24 d. jos raktai buvo perduoti Paryžiaus policijos prefektūrai. Paaiškėjo, kad pastatas iškart atiteko SSRS ambasadai. Apie dėl šios netekties patirtą sukrėtimą P. Klimas laiške kolegai Albertui Geručiui taip rašė: „Iš visų penkiolikos metų mano buvimo [Lietuvos diplomatu Paryžiuje], – tai buvo didžiau-sias man smūgis net atsižvelgus į šio krašto nelaimę“ .
Įsikraustydami į Lietuvos ambasados pastatą SSRS atstovybės darbuotojai sužinojo, kur paslėp-tas iš jo išgabentas Klimų šeimos turtas ir rugpjūčio 31 d. jį pagrobė. Iš sukaupto turto šeimai liko tik tai, ką ji iš Paryžiaus išsivežė kelioniniuose lagaminuose. P. Klimas liūdnai ironizavo: „Jie pirmiausiai išvogė visą paties ministerio turtą, drabužius, avalynę, paveikslus, didelę biblioteką, galybę Lietuvos žemėlapių, istorinių dokumentų, rankraščių, laiškų, fotografijų, visus asmeninius baldus, sidabrą, in-dus, ligi tarnaičių marškinių ir vaikų žaislų. Turbūt neklysdami per daug Viši ir Paryžiaus diplomatai juokiasi, kad Maskvos ambasada, atstovaudama Lietuvai, sulietuvėjo, užsimovusi Klimo batus ir Kli-mienės naktinius marškinius“ . Diplomatui ir istorikui buvo ypač gaila bibliotekos: „Bet man tai yra baisus nuostolis ypatingai dėl bibliotekos, kurią aš rinkau per 25 metus ir negailėdamas išlaidų. <…> Aš turėjau bemaž viską, kas tik buvo kada nors pasirodę Prancūzijoje su Lietuvos paminėjimu ar šio-kia tokia aliuzija… O kiek buvau surinkęs dokumentų nuo pat X a.?“ .
P. Klimas 1940-1941 m. net keletą kartų vyko į vienintelės nepriklausomą savo valstybę atsto-vaujančios institucijos – Lietuvos diplomatinės tarnybos – pasitarimus Lietuvos ambasadose Romoje arba Šveicarijoje, Berne. 1940 m. rugsėjį Romoje diplomatai įkūrė lietuviai diplomatai įkūrė Lietuvos tautinį komitetą. Institucija iš pradžių turėjo tapti bent jau Lietuvos užsienio reikalų ministerija ir pa-sipriešinimo darbą koordinavusiu centru. P. Klimas jai nepriklausė, bet daug rūpinosi, kad ji galėtų darniai ir sėkmingai dirbti. Deja, plati Lietuvos diplomatų ir politikų gyvenamųjų vietovių geografija, negalėjimas bendrai dirbti gyvenant kariaujančiose valstybėse, politinių pažiūrų skirtumai lėmė, kad aplink diplomatus išeivijos lietuvių politinis gyvenimas nesusitelkė . Institucija, dar nepradėjusi dar-bo, tyliai užgeso ir P. Klimo į ją dėtos viltys žlugo. 1941 m. liepą jis pats nebesutiko įeiti į siūlomą pertvarkyti Tautinį komitetą, bet ir ragino kol kas nekurti naujų: „Tą [vyriausybę – V. B.] turėjo reikš-ti Tautinis komitetas savo diasporiškoje sudėtyje. Tik ta prasme jis buvo ir sudarytas. Bent kiek tai mane liečia, tai aš nemanau, kad mes galėtume dabar apleisti savo postus ir lansuotis į naujoviškas or-ganizacijas, kurios neturės po savimi jokių kitų sankcijų, kaip tas, kurias mes norėsime fikcijomis pa-remti. Kiekvieną valandą galime pasidaryti reikalingi savo senose funkcijose, kurios negali būti kon-testuotos, o tik paneigtos“ .
P. Klimas nepamiršo Prancūzijoje studijavusių tautiečių. Diplomatui besirūpinant Prancūzijos vyriausybė vienerius metus skyrė dvylika stipendijų šalyje studijavusiems lietuviams .
Kartu su vaikais Klimai Viši gyveno susigrūdę viename viešbučio kambaryje. Peržiemoję jie nutarė trauktis iš šio miesto. Prancūzijos vyriausybė su Lietuvos diplomatu ryšių nebepalaikė, tad likti šioje kuklioje prieglaudoje buvo beprasmiška. Klimai įsigijo keturių kambarių vilą su žeme Pietų Prancūzijoje Grase, vos už septyniolikos kilometrų nuo jūros. 1941 m. birželio 4 d. įsikeldami Klimai ją juokais pakrikštijo pagal B. Klimienės gimtinės miestelio pavadinimą „Vila Svėdasai“. Grase P. Klimas, susiieškojęs reikiamos literatūros, įniko į sodininko ir daržininko darbą.
Mėnesiui baigiantis „Vilos Svėdasai“ ramybę pertraukė radijo pranešimas: Vokietija paskelbė karą SSRS, sovietai traukiasi iš Lietuvos, kuri vėl turėtų tapti laisva. P. Klimas išskubėjo į Viši. Po ke-lių dienų spaudoje paskelbta apie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą. Lietuvos diplomatas išvyko į Šveicariją, iš kurios ketino kuo greičiau keliauti į Lietuvą. Ten paaiškėjo, kad Tėvynė tapo Vokietijos įkaite, o valstybingumo atkūrimo siekis liko neįgyvendintas.
Liepos 14 d. Berne vykusiame lietuvių diplomatų susitikime P. Klimas pabrėžė: „Visi pasiunti-niai ir nariai turi laikyti save Lietuvos valstybės atstovais, savarankiškos Lietuvos atstovais. Jeigu visų tautų teisės apkarpytos, tai ir mes tas teises turime ginti; naujoje Europos santvarkoje turėtume daly-vauti lygiomis teisėmis su kitomis tautomis. Mes turime vieną tikslą – nepriklausomybę“ .
Laisvu laiku Grase jis sėsdavosi prie ilgą kelią kartu su juo patyrusių istorijos užrašų, nutaręs parengti Lietuvos istorijos sintezę nuo pirmųjų apie kraštą žinomų duomenų iki gyvenamojo laiko. Spėjo parašyti ir suredaguoti du tomus apimančius priešistorę iki 1000-ųjų mūsų eros metų. Dirbda-mas prie antrojo trūkstamos medžiagos kartu su artimaisiais ieškodavo bibliotekose.
1943 liepos 12 d. Pietų Prancūziją pagal susitarimą su Vokietija valdžiusios Italijos karininkai atliko kratą Klimų namuose ir šeimai uždėjo namų areštą. Karininkai papasakojo, jog to pareikalavo Vokietijos pareigūnai. Kai po Italijos kapituliacijos kare vokiečių kariuomenė ėmė artintis prie Graso, jie įspėjo, kad P. Klimui derėtų pasislėpti. Bet nerimaudamas, kad nepakenktų savo šeimai ir nesijaus-damas nusikaltęs, areštuotasis šio raginimo nepaisė. Rugsėjo 18 d. kratą „Villa Svėdasai“ atliko jau Vokietijos Gestapo pareigūnai. Atėmę visus dokumentus jie areštavo šeimininką. Kitą dieną suimta-jam leido parašyti laišką šeimai. Jis rašė: „Reikia surasti ką nors, kas galėtų prižiūrėti daržą ir pasodin-ti kas reikalinga jūsų aprūpinimui maistu palengvinti. Sudėkite mano knygas ir apsaugokite jas nuo dulkių. Aš jus visus apkabinu labai stipriai ir jus užtikrinu, kad mano senatvė nebus labai skirtinga nuo jaunystės. Kad vaikai stropiai dirbtų, atsimindami mano dabartinį nedarbingumą“ . Jo autorius turbūt juto, kad šis išsiskyrimas gali būti labai ilgas ar net paskutinis. Šeimos nariai skubiai kreipėsi į kitus lietuvių diplomatus ir Prancūzijos vyriausybę, bet išlaisvinti suimtojo nepavyko.
P. Klimą apie mėnesį kalino Paryžiaus užmiestyje Fresnes kalėjime. Po to prasidėjo tikra jo „ka-lėjimų odisėja“. Kilnojamas iš vienos vietos į kitą jis neteko paskutinių su savimi turėtų vertingų daik-tų, patyrė badą, kalėjimų prižiūrėtojų grubumą ir smurtą, regėjo daugybę mirčių. Pirmuosius lietuvius jis išvydo Instenburgo (Įsrutis, dab. Rusija, Černiachovskas) kalėjime. Ten sutiko žurnalistą Henriką Blazą. Anot jo, „kalėjimų odisėją“ baigdamas P. Klimas atrodė taip: „Susikūprinus žmogysta. Ant galvos nublukusi, kažkada buvusi ruda, ir visaip išsikraipiusi skrybėlė. Juodas, gerokai apšiuręs paltas. Iš po jo kyšo suskudurėjusiais galais kelnės. O jau pusbačiai pusbačiai, niekas jų pusbačiais nepava-dintų: vienos suraizgytos, suraišiotos liekanos. Veidas perlysęs, susiraukšlėjęs. Žilas šepetys dengia smakrą ir skruostus. Viena nosis ir žandikauliai kyšo iš sučiauptų lūpų“ . P. Klimas jam pasakojo: „Kur tik aš nebuvau ir kokių kalėjimų nemačiau! Ir didelių, ir mažų Vakarų Vokietijoje, Bavarijoje, Brandenburge, net Holšteine. Vieną dieną veža pirmyn, į rytus, sekančią vėl atgal vakarų kryptimi. Pavėžino mane po Vokietijos kalėjimus virš dviejų mėnesių, atvežė į Dancigą, ir iš čia nukreipė Len-kijos kryptim. Pabuvojau ir Varšuvos, ir Krokuvos, ir Lomžos, ir daugelio kitų mažesnių miestų kalė-jimuose. Visi perpildyti, visur spūstis, utėlės, mušimas, badas. Nakvynė dažnai ant plikų cementinių grindų. Po Lenkijos nuvežė mane atgal į Vokietiją. Vežiojo po kalėjimus, kuriuose jau kartą esu bu-vęs. Vėl stumdė į vakarus, į pietus, šiaurę, kol pagaliau atsidūriau Rytprūsiuose“ .
Išbadėjusį, leisgyvį, beveik nebepastovintį ant kojų 1944 m. kovo 13 ar 14 d. iš Rytprūsių atvežė į Kauno kalėjimą. Po keleto dienų Kaune tardytojas Runkė parodė įkaltį – Gestapo perimtą laišką, ku-riame kritikuota Vokietija. Vėliau pareigūnas P. Klimui pasakęs, kad laiškas „adresato nepasiekė ir aš jau pakankamai už tai nubaustas, jie nusprendė mane paleisti su sąlyga, kad įsipareigoju nekenkti vo-kiečių interesams, ir pridėjo, kad turėdami galvoje mano auklėjimą jie nesitiki mane perauklėti ir jiems užtenka tolimesnės veiklos atsisakymo“ . Tardytojas pabrėžęs, kad P. Klimas bus nuolat polici-jos prižiūrimas pareikalavo būsimos gyvenamosios vietos adreso ir patikrino, ar ten tikrai gyvena su-imtojo svainė Barbora Lesauskienė. P. Klimas įsipareigojo vos gavęs šaukimą prisistatyti į Gestapo Kauno žinybą. Prievarta apkeliavęs net aštuoniolika kalėjimų visą pusmetį nebuvo tardomas, jam ne-suformuluotas joks kaltinimas.
1944 m. kovo 19 d. P. Klimas buvo paleistas. B. Lesauskienė nusilpusį sesers vyrą parsivedė į savo namus Kaune Vaižganto g. 26. Į Tėvynę grįžusiam P. Klimui atgauti jėgas padėjo ilgametis „Pienocentro“ direktorius Jonas Glemža pasirūpinęs maisto produktų tiekimu B. Lesauskienei. Rūpes-tingai prižiūrimas artimųjų P. Klimas atgavo jėgas. Jis susitikdavo ir bendraudavo su Kauno inteligen-tais, svarstydavo lūkesčius dėl Lietuvos ateities. 1944 m. birželį kartu su Lesauskiais išvažiavo į kai-mą. Keliose vietose prisiglaudė trumpam, o artėjant žiemai persikėlė į Prano Lesauskio brolio Felikso ūkį Drobūkščių kaime prie Kvėdarnos (Šilalės r.). J. Glemža per patikimus žmones perdavė žinią, kad Tauragėje yra paliktas leidimas P. Klimui išvykti į Vokietiją, bet šis tokia galimybe nepasinaudojo.
1945 m. žiemą Kvėdarnoje pasirodė rusų kariai. B. Lesauskienė su sūnumi ir svainiu išskubėjo į Kauną. Lesauskių namai Vaižganto gatvėje jau buvo nacionalizuoti ir tikriesiems šeimininkams teko įsikurti pas bičiulius. P. Klimas prisiglaudė Ringaudų kaime Tadui Ivanauskui priklausiusioje Obely-nės sodyboje (Kauno r.) ir dirbo sargu bei daržininku.
1945 m. rugsėjo 19 d. jį suėmė ir apkaltino priešvalstybine veikla. Jau gyvendamas Obelynėje  padėjo išversti teisininko prof. Tado Petkevičiaus parengtą memorandumą į prancūzų kalbą. Didžio-sios Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų vadovams skirtame memorandume pabrėžta, kad Lietu-va buvo prievarta įtraukta į SSRS, papasakota apie represijas, paprašyta padėti lietuvių tautai ir grą-žinti prarastą Lietuvos Nepriklausomybę.
P. Klimas nuteistas 10 metų kalėjimo bausme. Vorkutos priverstinio darbo stovykloje jam teko kasti druską. Vėliau Čeliabinsko srities Kopejsko kalėjime dirbo žemkasiu, juodadarbiu ir dailide – kaldavo karstus. Nuo mirties išgelbėjo B. Lesauskienės ir Onos Landsbergienės paruošti siuntiniai 1954 m. sausio 1 d. P. Klimas grįžo į Lietuvą ir vėl įsikūrė Kaune pas B. Lesauskienę. Jos šeimai bu-vo leista įsikurti dviejuose savo buvusio namo kambarėliuose. Grįžęs į Lietuvą, jis vengė prisiminti sovietų kalėjimuose praleistus metus. Laiške dukrai Eglei apie patirtas represijas teužsiminė: „Tu, vaikeli, negali įsivaizduoti mano tos trylika metų trukusios odisėjos, kurios tikrovė prašoka Alighieri vaizdus“ .
Jo šeima ėmė rūpintis, kad P. Klimui būtų leista išvykti į Prancūziją, bet net prezidento Charlio de Gaulle tarpininkavimas ir kreipimasis į Prancūzijoje viešėjusį SSRS vadovą Nikitą Chruščiovą ne-padėjo. Jam nebeteko išvysti sūnaus ir žmonos. B. Klimienė iki mirties rašė vyrui laiškus, parengdavo siuntinių, pasirūpindavo reikiamais vaistais, ketino pati grįžti į Lietuvą, bet nuo šio pavojingo suma-nymo artimieji ją atkalbėjo. Ji mirė Grase 1957 m. gegužės 12 d. P. Klimo duktė E. Fourier-Ruelle si-ekė, kad jai būtų leista nuvykti pas tėvą į Lietuvą ir tik po devynerių metų pastangų jai pavyko. Po il-gos pertraukos jie susitiko 1963 m. gruodį Vilniuje. Duktė pas tėvą buvo atvykusi dar tris kartus – 1964, 1965 ir 1966 m., tuomet viešėjo ir Kaune.
P. Klimas ilgą laiką negavęs jokios pensijos ar pašalpos gyveno iš artimųjų lėšų, kartais sušel-piamas dukros, JAV gyvenusio brolio Adolfo arba Vincentos Lozoraitienės siuntiniais. Lesauskių bu-telis, kai jame vėl įsikūrė P. Klimas, virto Kauno tarpukario inteligentų traukos centru. Jis daug ben-draudavo su J. Urbšiu, A. Stulginskiu, Zigmu Toliušiu ir Valentinu Gustainiu. Būdamas stipresnės sveikatos ir esant gražiam orui P. Klimas dažnai nuo pat ryto išeidavo pasivaikščioti po Kauno sena-miestį. Šnekteldavo su sutiktais pažįstamais, užsukdavo pas draugus. Lageryje buvo visiškai nualinta P. Klimo sveikata, jį vargino įvairios kūno negalios: diabetas, kojų skausmai, širdies priepuoliai, akių katarakta ir tinklainės pakitimai. Tačiau liko nepalūžusi jo dvasia, puiki atmintis, skvarbus ir kritiškas protas, pasakojimo gebėjimai. Ilgą laiką jis kas rytą sėsdavosi prie darbo stalo. Skaitydavo žvelgda-mas pro du stiprius didinamuosius stiklus. 1961 m. P. Klimui buvo patikėta išversti prancūzų rašyto-jos George Sand romaną „Indiana“. Jis daug susirašinėjo su dukra Egle, sūnumi Petru ir broliu Adol-fu. Nuo 1967 m. vid. P. Klimas laiškus vien tik diktuodavo Juozui Urbšiui. Paskutinis jo vardu rašytas laiškelis, kalėdinis sveikinimo atvirukas, buvo datuotas 1968 m. gruodžio 12 d.
P. Klimas mirė 1969 m. sausio 16 d. Po dviejų dienų buvo palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
* * *
P. Klimo gyvenimo ir veiklos istorija glaudžiai suaugusi su Lietuvos valstybės istorija, tokia pat kupina išbandymų ir paradoksų. Jis baigė teisės mokslus, bet niekada nedirbo pagal specialybę. Vis dėlto įgytas teisės žinias rado, kur panaudoti – jos pravertė dirbant Lietuvos Taryboje, buvo svarbios dirbant žurnalistinį, o vėliau ir diplomatinį darbą. Ketino studijuoti istoriją, bet šią svajonę įgyvendinti sutrukdė karas. Bet jos neišsižadėjęs P. Klimas tapo pirmuoju ir bene plačiausiai tuometinę naujausią-ją Lietuvos istoriją tyrinėjusiu mokslininku, netgi kurį laiką dėstė Lietuvos universitete. Rasdavo laiko ir darbams iš senesnių laikotarpių, nors prie istorijos tyrinėjimų prisėsdavo tik laisvu nuo tarnybos me-tu. Keičiantis Lietuvos valdančiosioms partijoms P. Klimas išsaugojo politinį neutralumą, susitelkda-mas vien profesinei ir mokslinei veiklai. Siekiant Lietuvos valstybingumo ir jį įtvirtinant šis valstybi-ninkas ne kartą buvo vienas jauniausių ar, net pats jauniausias, iš kolegų ir tuo pat metu iš pačių įta-kingiausių, ne vieną darbą Tėvynei pradėjo pirmasis.
P. Klimo biografija liudija ir dar vieną paradoksą: koks svarbus kiekvieno žmogaus indėlis vykstant didiesiems istorijos pokyčiams ir koks silpnas gali būti net didžiausias eruditas bei intelek-tualas prasidėjus šiurpiausiems istorijos virsmams.
Dar nuo pat vaikystės susiejęs savo likimą su tautine, o vėliau  ir politine veikla, P. Klimas pir-mąkart už tai į kalėjimą pateko sulaukęs septyniolikos metų. Vėliau kalintas jau būdamas Lietuvos Ta-rybos nariu. Represijų nepatyrė tik Lietuvos Respublikoje. Okupavus Lietuvą, patyrė ir priverstinio emigranto dalią, kai negalėjo grįžti į Tėvynę, ir fašistinės Vokietijos bei SSRS kalėjimų siaubą. Tačiau P. Klimui ypač skaudus buvo Lietuvos Nepriklausomybės, dėl kurios taip nuosekliai kovojo jaunystė-je, praradimas. Su juo nesusitaikė iki pat mirties. Tad 1990 m. kovo 11-osios aktas – istorinės tiesos atstatymas P. Klimo ir kitų Lietuvos okupacijos tragediją patyrusių valstybininkų svajonės įgyvendi-nimas bei iškiliųjų jų darbų tąsa.

Voruta. – 2008, kov. 15, nr. 5 (647), 4.
Voruta. – 2008, kov. 29, nr. 6 (648), 4.
Voruta. – 2008, bal. 12, nr. 7 (649), 4.

Voruta. – 2008, bal. 26, nr. 8 (650), 4.
Voruta. – 2008, geg. 10, nr. 9 (651), 4.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra