Lietuvos miestų ir miestelių pirmųjų paminėjimų datos

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Pastaruoju metu vis labiau populiarėja įvairių miestų ir miestelių jubiliejai, rengiamos miestų dienos, formuojasi vietos istoriją įprasminančios tradicijos. Tai rodo didėjantį visuomenės dėmesį savo gyvenamos vietos istorijai. Miesto ar miestelio pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose data tampa svarbiu vietinio identiteto simboliu. Minimi jos jubiliejai, ji įrašoma informaciniuose stenduose, informacinėje literatūroje, tampa savotiško tos vietovės žmonių pasididžiavimo objektu, liudijančiu vietovės senumą, aktualizuojančiu tą epochą, kai prasideda šio konkretaus miesto ar miestelio istorija. Antai 2003 m. Panevėžyje, minint miesto 500 metų jubiliejų, atidengtas paminklas Aleksandrui – puikus miesto pradžią įprasminantis akcentas, atskleidžiantis Panevėžio specifiką. Tai nėra eilinis paminklas kuriam nors kultiniam Lietuvos valdovui, o paminklas būtent tam valdovui, kurio laikais įkurtas Panevėžys.
Deja, šiam miestų ir miestelių istorijos pradžios įprasminimo judėjimui iki šiol nėra sukurta elementarių mokslinių prielaidų. Enciklopedijose, žinynuose ir kituose informaciniuose leidiniuose neretai nurodomos netikslios ar apskritai nieko bendro su realybe neturinčios atskirų vietovių pirmo paminėjimo ar įkūrimo datos, o vietiniai kraštotyrininkai kartais sukuria ir dar kurioziškesnes versijas. Algimanto Miškinio ir Kazio Šešelgio bandymas suvesti į vieną vietą tokias datas, baigėsi apgailėtinai su gausybe fiktyvių, dažnai tiesiog iš piršto laužtų datų . Kur kas rimtesnis Elmanto Meilaus bandymas surinkti pirmąsias Lietuvos gyvenviečių įvardijimo miestais ir miesteliais datas, bet pastarosios tik atskirais atvejais sutampa su pirmuoju vietovės paminėjimu . Žinoma, negalima nepastebėti ir tam tikros pažangos, ypač pastebimos pastaruoju metu, pasirodant vis daugiau ir aukštesnio lygio lokalinės istorijos tyrinėjimų.
Didesnių abejonių niekada nekėlė pirmoji Vilniaus paminėjimo data – 1323 metai . Tiesa, mėgėjiškuose rašiniuose galime užtikti įvairių versijų – nuo T. Čackio paskelbtos versijos apie niekam iki šiol nežinomame XII a. islando Snorr-Sohno rankraštyje neva minimus Vilnių ir Trakus (Velni, Tryk)  iki diletantiškų siūlymų Vilniaus įkūrimo data laikyti Mindaugo karūnavimo datą, nes jis neva karūnavęsis Vilniuje, o Vilnius buvęs Voruta . Tačiau ir moksline prasme Vilniaus pirmojo paminėjimo datos problema nėra tokia paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Pirmą kartą Vilnius paminėtas 1323 m. sausio 25 d. datuotame Gedimino laiške. Tačiau čia pat iškyla pora problemų. Pirma, pačiame laiške sakoma, kad „prieš dvejus metus“ Vilniuje buvo pastatyta dominikonų bažnyčia . Kai miestas pirmą kartą paminimas metraštyje, jo paminėjimo data laikoma ne metraščio parašymo, o įvykio, ryšium su kuriuo jis paminėtas, data. Taip vertinant ir minėtą laišką, pirmąja Vilniaus paminėjimo data reikėtų laikyti 1321-uosius metus, kai įvyko laiške minimos dominikonų bažnyčios statyba . Antra problema yra istoriografinio pobūdžio: Alvydas Nikžentaitis yra pareiškęs nuomonę, kad minėtas laiškas datuotinas 1324 metais, nes metų pradžia laikytas kovo mėnuo, taigi 1324-ųjų sausis dar priskirtas praėjusiems 1323-iesiems . Priėmus šią nuomonę, seniausiais Vilniuje surašytais Gedimino laiškais tektų laikyti 1323 m. gegužės 26 d. laiškus, o dominikonų bažnyčios statyba persikeltų į 1322 metus . Vis dėlto A. Nikžentaičio nuomonės nepalaikė naujausio Gedimino laiškų sąvado sudarytojas S. Rowellas, pažymėjęs, kad XIV a. I pusės Livonijoje „Kalėdų metai (prasidedantys gruodžio 25 d. – T. B.) buvo naudojami dažniau negu Apsireiškimo ar Įsikūnijimo (kovo 25 d.)“ ir nėra jokio pagrindo manyti, kad Gedimino laiškas būtų datuotas Apreiškimo metais . Tad šiuo metu reikia orientuotis į tradicinį šių laiškų datavimą.
Dar 1930-aisiais Kaunas atšventė savo 900 metų „jubiliejų“ , nors 1030 m. data, kai Palemono sūnus Kunas tariamai įkūrė Kauną , jau nė iš tolo nebeatitiko to meto bendrosios istoriografijos lygio. Tai rodo, kad net didžiųjų miestų atveju lokalinės istorijos tyrimai atsilieka nuo bendros istoriografijos raidos, ir ši tendencija išlieka iki šiol, nors Kauno atveju ši problema jau tarsi įveikta. Vėliau net ir tam tikro moksliškumo siekiančiuose veikaluose buvo dar galima užtikti diletantiškų samprotavimų apie Kauno paminėjimą Idrisio veikale (1140–1154 m.) , bet šiaip jau šiuo metu yra pakankamai įsigalėjusi moksliškai pagrįsta nuomonė, kad Kaunas pirmą kartą paminėtas 1361 m.
Šiaulių pirmojo paminėjimo data irgi iš pažiūros yra aiški – 1236 m. Tiesa, Šiaulių paminėjimas 1236 m. rugsėjo 21 d. (Šiaulių mūšio išvakarėse) nuo seno kėlė nemažai diskusijų. Dar ir šiandien kai kurie latvių autoriai neatsisako istoriografijoje seniai atmestos versijos, kad 1236 m. paminėta Soule yra Vecsaulė prie Bauskės . Tačiau, nors šiandien nebėra rimtesnio pagrindo abejoti vietovardžio Soule tapatumu su Šiaulių žeme , kyla rimtų abejonių, ar tikrai Šiaulių žemės centras XIII a. buvo dabartiniai Šiauliai, įsikūrę pačiame žiemgalių žemių paribyje. Atrodo, kad XIII–XIV a. Soule, terra Sauleorum centrą labiau tiktų sieti su Šiaulėnais ir prie jų esančiu Kudinų piliakalniu (Šiaulės kalnu) .
Klaipėda, Panevėžys ir Marijampolė – vieni iš nedaugelio Lietuvos miestų, kurie savo istoriją pradeda ne nuo atsitiktinio pirmojo paminėjimo, o nuo įkūrimo datos. Ta proga verta pabrėžti, kad gyvenvietės ar miesto „pirmojo paminėjimo“ bei „įkūrimo“ sąvokų nedera painioti, kaip dažnai net sąmoningai daroma.
Nekelia abejonių trečiojo Lietuvos miesto – Klaipėdos – pradžios data. Miesto pradžia – 1252 m. liepos 29 d., kai Vokiečių ordino didžiojo magistro vietininkas Eberhardas Zeinas ir Kuršo vyskupas Henrikas susitarė dėl pilies „vietoje, kur upės Nemunas (Memela) ir Danė (Danga) suteka“ statybos . Netrukus pastatyta pilis gavo Memelburgo vardą (vėliau – Memelis, lietuviškai – Klaipėda).
Panašus ir Panevėžio atvejis. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras 1503 m. rugsėjo 7 d. dovanojo Ramygalos klebonui „Salą“ (Ostrow) tarp Nevėžio ir Lėvens bei tarp Vilktupio ežero ir Zurblio pievos (tai – į šiaurę nuo Nevėžio esanti dabartinio Panevėžio miesto dalis su aplinkiniais kaimais), kad jis ten įkurtų bažnyčią . Panevėžio vardas dokumente dar neminimas, tačiau prie bažnyčios išaugęs miestelis vėliau vadinamas Panevėžio vardu (1503 m. miestelį „Ostrove“ jau buvo pradėjęs kurti Trakų vaivada Jonas Zabžezinskis, kuris perleido bažnyčiai savo pastatytą karčemą ir suprojektuotą turgaus aikštę).
Įkūrimo data žinoma ir Marijampolės atveju – miestą įkūrė marijonai 1758 m. Prienų seniūnės Butlerienės dovanotoje žemėje. Tiesa, šiuo atveju gali kilti problemų, kaip traktuoti iki tol Marijampolės vietoje (arba šalia pirminės Marijampolės) buvusį Pašešupio kaimą (minimą nuo 1667 m.) ir jo pagrindu apie 1736 m. įkurtą Starapolės miestelį . Jie – tarsi Marijampolės pirmtakai, tačiau literatūroje tai traktuojama skirtingai: kaip Marijampolės miestelio įkūrimas šalia Starapolės , arba kaip Starapolės pavadinimo pakeitimas į Marijampolę .
Kai kurie miestai ir miesteliai savo istoriją pradeda nuo labai ginčytinų datų. Utenos pirmojo paminėjimo data laikomi 1261 m. , tačiau istoriografijoje seniai priimtas teiginys, kad 1261 m. datuotas ir Mindaugui priskiriamas donacinis aktas, kuriame, be kita ko, minima ir Utena, iš tiesų tėra XIV a. pabaigos falsifikatas . Pirmasis tikras Utenos paminėjimas – 1373 m. vasario mėn. (apie 14 d.) žinutė Hermano Vartbergės Livonijos kronikoje .
Iki pat pastarojo meto buvo itin supainiota pirmojo Telšių paminėjimo data. Dar visai neseniai buvo nurodomos fiktyvios 1317, 1398 m. datos . Pastaruoju metu apsistota prie 1450 m. datos, bet ir ją pagrindžiantis dokumentas nėra išlikęs. Jis buvo žinomas tik XIX a. istorikams (A. L. Jucevičiui, A. Prekeriui), todėl ir šios datos patikimumas dar nėra visiškai aiškus . Vis dėlto ja remdamiesi telšiečiai šiemet atšventė 555-asias miesto metines.
Dar viena problema – abejotinas ar klaidingas šaltiniuose minimų vietovardžių tapatinimas su dabartiniais vietovardžiais. Tauragnai šiemet atšventė 750 metų jubiliejų. 1255 m., kaip pirmojo Tauragnų paminėjimo data, pagrįsta tų metų Mindaugo Sėlos dovanojimo akte paminėta Thovraxe, kurią reikėtų tapatinti ne su Tauragnais, o su Taurože – upeliu, įtekančiu į Šventąją Anykščių rajone ir prie jo buvusiu Lašinių piliakalniu . Kitas Tauragnų paminėjimas būtų 1261 m. Mindaugo Sėlos dovanojimo akte, bet tai jau minėtas XIV a. falsifikatas, kuriame autentiško 1255-ųjų akto Taurožė (Thovraxe) paverčiama Tauragnais (Thowraggen). Tad pirmąjį tikrą Tauragnų paminėjimą tenka nukelti į 1373 m.
Nepagrįsta kai kuriose mokslinėse studijose iškelta hipotezė išpopuliarino ir klaidinančią Papilės pirmojo paminėjimo datą – 1253 m. Tais metais sudarytame Pietų Kuršo dalybų akte, Ceklio žemėje, paminėta šiandien patikimai nelokalizuojama vietovė Pilene, Antano Salio atsargiai sieta su Papile, tačiau Ceklio žemė nesiekė šio miestelio, o ir pavadinimo panašumas menkas, jo akivaizdžai per maža, norint susieti šias vietoves. Tikrąja pirmojo Papilės paminėjimo data reikia laikyti 1339 metus .
Vienas iš retesnių atvejų, kai esant abejotinai pirmojo paminėjimo datai švenčiama vėlesnė data, yra Palanga. Palangos istorijos pradžia siejasi su dviem datom – 1161 m. birželio 15 d., kai, pasak Kuršo vyskupų kronikos, danai puolė Palangą, ir 1253 m., kai Palanga minima Pietų Kuršo dalybų akte. Vis dėlto 2003-aisiais Palanga atšventė 750 metų jubiliejų, orientuodamasi į antrąją datą. Tam, matyt, turėjo įtakos dar 1999 m. išleista solidi mokslinė „Palangos istorija“, kurioje Alvydas Nikžentaitis, atkreipęs dėmesį į 1161 m. datą mininčio šaltinio vėlyvumą (1431 m. dokumentas) ir netikslumus (žygis priskiriamas Valdemaro I sūnui Danijos karaliui Abeliui – iš tiesų karalius Abelis buvo Valdemaro II sūnus ir valdė 1250–1252 m.), padarė išvadą, kad 1161 m. data nėra patikima ir negali būti laikoma pirmuoju Palangos paminėjimu . Vis dėlto čia nesinorėtų dėti taško: 1161 m. epizodą nagrinėjusio Edgaro Andersono manymu, šaltinis gali atspindėti realius įvykius. A. Nikžentaitis, deja, neaptarė ir nepaneigė E. Andersono argumentų: 1) Valdemaras I turėjo nesantuokinių sūnų, iš kurių žinomas kunigaikštis Christoforas, todėl gali būti, kad Abelis – kitas nežinomas nesantuokinis Valdemaro I sūnus; 2) karaliaus titulas galėjo būti pridėtas vėlesnio perrašinėtojo, žinojusio apie karalių Abelį, Valdemaro II sūnų: sunku patikėti, kad tokio masto chronologinė klaida būtų padaryta ruošiant falsifikatą teisinėms pretenzijoms pagrįsti – tai panašiau į menkai Danijos istoriją išmanančio perrašinėtojo klaidą; 3) dokumente paminėtos datos gerai dera prie bendros Danijos istorinės raidos (Valdemaras I rėmė imperatoriaus Frydricho I iškeltą antipopiežių Viktorą IV (1159–1164) ir siekė imperatoriaus paramos, todėl negalėjo rengti žygių prieš artimesnes Danijai pietų Pabaltijo žemes, buvusias Vokietijos įtakos sferoje, o tik prieš tolimesnes – Kuršą, Estiją; tik po Viktoro IV mirties, 1168 m. susitaikęs su popiežiaus Aleksandro III šalininku arkivyskupu Eskiliu ir jo padrąsintas, Valdemaras I puolė Riugeno salą, o 1169 m. gavo popiežiaus Aleksandro III padėką už kovą prieš imperatorių ir jo antipopiežius – tai gerai dera su Kuršo vyskupų kronikos žinia, kad danų 1161 m. paskirtas pirmasis Kuršo vyskupas Ernemordas popiežiaus buvo patvirtintas 1169 m.) . Taigi šis klausimas dar reikalauja gilesnių mokslinių studijų ir diskusijų.
Apskritai galima pastebėti, kad 1253 m. yra istorijos pradžia bent 16-ai dabartinių Lietuvos miestų ir miestelių. Tais metais sudaryti du informatyvūs aktai: 1253 m. balandžio 4 (ar 5) d. Pietų Kuršo dalybų aktas  ir 1253 m. liepos mėnesio Mindaugo donacinis aktas . Pirmajame pirmą kartą minimos tokios vietovės, kaip Gargždai, Kartena, Palanga, Skuodas, Mosėdis, Alsėdžiai, Nevarėnai, Žarėnai, Rietavas, Gardai (dabar Žemaičių Kalvarija), atskirame dokumente paminėta Kretinga , antrajame akte nurodyti Kražiai, Laukuva, Raseiniai, Betygala, Ariogala, Veisiejai . Tai kompleksiniai šaltiniai, išsprendžiantys iš karto kelių vietovių pirmojo paminėjimo datos klausimus. Abejoti galima tik dėl kai kurių interpretacijų: Palangos atveju – ar tai tikrai pirmas paminėjimas, Nevarėnų atveju – ar tikrai tie Nevarėnai, nes Nevarėnų apylinkėse visai nėra to meto archeologinių paminklų .
Kai kurių miestų ir miestelių pirmojo paminėjimo datos apskritai laikytinos kuriozais. Antai Viduklę kai kurie informaciniai leidiniai priskiria prie 1253 m. Mindaugo dovanotų valsčių , tarsi nenorėdami jos išskirti iš tais metais iš tiesų minimų kaimyninių valščių – Raseinių, Kražių, Laukuvos – tarpo. Tuo patikėję vidukliečiai 2003-iaisiais rengėsi švęsti savo miestelio 750 metų jubiliejų, tačiau turėjo nusivilti: iš tiesų Viduklė minima tik nuo 1352 m.
Ukmergė pirmą kartą paminėta 1333 m. Hermano Vartbergės kronikoje , tačiau ilgą laiką buvo paplitęs teiginys, neva ji įkurta 1225 m.  Data išvesta iš Lietuvos metraščių (Bychovco kronikos) legendinėje dalyje nurodytos Ukmergės įkūrimo sąsajos su Dausprungu, kuris legendoje laikomas Palemono bendražygiu, o istorijoje žinomas kaip Mindaugo brolis, paminėtas 1219 m. Prisirišus prie istorinio Dausprungo laikų, sukurta fiktyvi 1225 m. Ukmergės „įkūrimo“ data. Dar 1975 m. iškilmingai atšvęstas su šia data susietas 750 metų „jubiliejus“ , o 1225-ieji, kaip miesto „įkūrimo“ data iki šių metų buvo nurodoma Ukmergės savivaldybės tinklalapyje .
Dar toliau iš legendų išvesdami savo istorijos pradžios datą nuėjo žagariečiai. Reali pirmojo Žagarės paminėjimo data problemų nekelia – tai 1254 m. Žiemgalos dalybų aktas . Tačiau, remiantis vietinėmis legendomis, kad Žagarė esanti senesnė už Rygą, sukurta fiktyvi pirmojo Žagarės paminėjimo data – 1198 m., kuri perkelta iš Rygos istorijos . Ji iki šiol nurodoma turistinėje – informacinėje literatūroje , o 1998 m., dalyvaujant Prezidentui Valdui Adamkui, buvo iškilmingai atšvęstas tariamas Žagarės 800 metų jubiliejus, ta proga Žagarei suteiktas herbas.
Kai kurie informacinėje literatūroje pasitaikantys netikslumai yra menkesnio pobūdžio, bet irgi nesuteikia pasitikėjimo dabartine lokalinės istorijos būkle. Antai visa literatūra apie Rumšiškes nurodo fiktyvią šio miestelio paminėjimo datą – 1381 m., paimtą iš T. Narbuto interpretacijų. Tikroji data – 1382 m. liepos 1 d., skiriasi nedaug, bet siejama su visai kitu įvykiu . Anykščių atveju ilgą laiką buvo nurodoma 1442 m. data  – tai vienas iš nedaugelio atvejų, kai tikroji miesto istorijos pradžia buvo pavėlinta. Tik 1992 m., ruošiantis minėti miesto 550 metų jubiliejų, susigriebta, kad Anykščius mini ir dvejais metais ankstesnis 1440 m. dokumentas . Dokumentas buvo paskelbtas dar XIX a. ir naudojamas istoriografijoje , bet nepatekęs į rašančiųjų Anykščių istorijos apybraižas akiratį.
Iš aptartų pavyzdžių galima padaryti išvadą, kad iki šiol egzistuojanti informacinė, enciklopedinė literatūra šiuo požiūriu nekelia pasitikėjimo, daugelis miestų ir miestelių pradžios datų dar reikalauja nuodugnesnių tyrinėjimų. Pagrindines problemas galima suskirstyti į tokias grupes:
1. Legendinės istorijos problema – datos, išvedamos iš legendų. Kauno atveju tai jau praeitis, bet Žagarės atvejis rodo, kad tokiu būdu išgautos fiktyvios datos vis dar gožia tikrąją istoriją.
2. Falsifikatų problema – datos, pagrįstos nepatikimais ir abejotinais šaltiniais bei falsifikatais. Prie šios grupės reikėtų priskirti Utenos atvejį, o taip pat pirmojo Palangos paminėjimo problemą. Ne visi abejones keliantys šaltiniai turi būti besąlygiškai atmesti – kai kuriais atvejais vis dar reikėtų platesnių mokslinių diskusijų.
3. Istoriografiniai nesusipratimai – datos, pagrįstos neegzistuojančiais šaltiniais, atsiradę netiksliai interpretavus istoriografines prielaidas ar dėl kitos techninės klaidos. Tai Rumšiškių, Viduklės atvejai.
4. Istoriografiniai „miražai“ – datos, paremtos klaidingu vienos vietovės istorijos faktų perkėlimu į kitos panašiai vadintos vietovės istoriją, kaip Papilės atveju. Kai kuriais atvejais dėl to galimi moksliniai ginčai – pvz., dėl Soule-Šiaulių, Thovraxe-Tauragnų tapatumo.
5. Tikslios datos problema – chronologinės problemos interpretuojant žinomus ir patikimus šaltinius. Ne visuose šaltiniuose nurodoma tiksli data (ypač mėnuo, diena). Dažnai tokiais atvejais nieko negalima padaryti ir lieka susitaikyti su informacijos spraga. Bet būna ir tokių atvejų, kai datą patikslinti įmanoma, arba kai data reikalauja teorinio apmąstymo, kaip Vilniaus atveju.
6. Pavėlintos datos problema – tai atvejai, kai pirmasis vietovės paminėjimas nėra žinomas lokalinėje istorijoje, kaip buvo Anykščių atveju iki 1992 m.
7. Miesto įkūrimo problema – tai atvejai, kai pirmasis vietovės paminėjimas yra pranešimas apie miesto ar miestelio įkūrimą. Tai idealus atvejis – prasmingesnė data, nei atsitiktinis pirmas paminėjimas, tačiau gali kilti problemų dėl šioje vietoje anksčiau buvusių ar galėjusių būti gyvenviečių traktavimo, jų tęstinumo svarstant vietovės istorijos pradžios problemą.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra