Lietuvių antinacinis pasipriešinimas

Autorius: Data: 2016-02-10, 17:41 Spausdinti

Lietuvių antinacinis pasipriešinimas

Antivokiškas atsišaukimas (nuotr. iš ,,Lietuva 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija“. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2007, p. 247)

Sigitas TUTLYS, Vilnius, www.voruta.lt

1941 birželį nacių Vokietijai okupavus Lietuvą, prasidėjo jos antinacinis pasipriešinimas. Ši rezistencija čia ir apžvelgiama.

Lietuvių antinacinis pasipriešinimas  – 1941–44 lietuvių patriotų priešinimasis nacių okupaciniam režimui[1]. Jo pagrindinis tikslas – atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Pasipriešinimo veikėjai orientavosi į JAV ir Didžiąją Britaniją, tikėdamiesi, kad bus įgyvendinti 1941 rugpjūčio 14 Atlanto chartijos[2] principai. Lietuvos didžiausiais priešais buvo laikomos komunistų valdoma Sovietų Sąjunga (priešas Nr. 1) ir nacių valdoma Vokietija (priešas Nr. 2).

Pasipriešinimo organizacijos

Naciams vykdant grubią priespaudos politiką 1941 vėlyvą rudenį pradėjo kurtis slaptos lietuvių pasipriešinimo organizacijos: Lietuvių frontas (LF), Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS), Lietuvos laisvės armija ir kitos. Stipriausios ir aktyviausios buvo LF ir LLKS (kūrėsi 1941 pab.–1942 pr.). Į LF daugiausia būrėsi katalikiškos orientacijos jaunimas ir inteligentija, į LLKS – tautinės ir liberalinės pakraipos asmenys. LF turėjo karinį (Kęstučio organizacija), politinį-informacinį ir finansinį skyrius. LF su kitomis pogrindžio organizacijomis 1943 lapkričio 25 įkūrė Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK). Jame LF atstovavo Adolfas Damušis. 1943 vid. LLKS subūrė apie 3000 narių, leido vidaus informacijos biuletenį, 1944 pr. įsteigė slaptą Laisvosios Lietuvos radiją; transliacijos buvo girdimos net Švedijoje. 1943–44 Valstybės slaptoji policija (gestapas) suėmė keliolika sąjungos vadovybės narių ir spaudos leidėjų.

1942–43 vis labiau brendo poreikis suvienyti jėgas ir įsteigti vieną pasipriešinimo vadovybę, bet dėl pažiūrų skirtumų ir partinių prieštaravimų tai užtruko. Iki VLIK įsteigimo veikė 2 politiniai centrai: Tautos taryba (įsteigta 1942 pavasarį) ir Vyriausias lietuvių komitetas. Taryba telkė katalikiškos orientacijos sambūrius ir organizacijas: LF, krikščionis demokratus, Darbo federaciją, Ūkininkų sąjungą ir Lietuvių vienybės sąjūdį. O į Vyriausią lietuvių komitetą susibūrė LLKS, socialdemokratai, tautininkai, liaudininkai ir nacionalistai (buvę Lietuvių nacionalistų partijos nariai). Po 5 mėn. trukusių Tautos tarybos ir Vyriausio lietuvių komiteto derybų ir pasitarimų nuspręsta įsteigti vieną pogrindžio vadovybę – VLIK. Pirmasis jo posėdis įvyko 1943 lapkričio 25 Kaune. Demokratiškai buvo sukurta pasipriešinimo vadovybė[3], atstovaujanti beveik visoms, išskyrus Lietuvos laisvės armiją, partijoms ir neseniai susikūrusioms kovos organizacijoms. Iki nepriklausomybės atkūrimo VLIK planuota peversti nelegalia Lietuvos vyriausybe, ji turėjo vadovauti pasipriešinimui, Lietuvoje ir užsienyje atstovauti Lietuvai, saugoti jos suverenias teises. Įsteigus VLIK, nustojo veikti Tautos taryba ir Vyriausias lietuvių komitetas. 1944 vasario 16 VLIK paskelbtoje deklaracijoje Į Lietuvių Tautą! išdėstyta jo veiklos programa (svarbiausias tikslas – nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas).

Pasipriešinimo vadovybės ryšiai su užsieniu

Antinacinio pasipriešinimo vadovai, norėdami atkreipti Vakarų demokratinių valstybių dėmesį į Lietuvos laisvės reikalą, ieškojo ryšių ir paramos Vakarų Europoje. 1943 liepą LLKS narys Algirdas Vokietaitis Baltijos jūra nuvyko į Švediją. Joje buvo įsteigtas Lietuvių komitetas, kuris vietos spaudoje demaskavo nusikalstamą nacių politiką Lietuvoje, informavo apie pasipriešinimo veiklą ir propagavo Lietuvos nepriklausomybės įdėją. Šveicarijoje politinę veiklą plėtojo Lietuvos diplomatai Jurgis Šaulys, Eduardas Turauskas, Albertas Gerutis ir Steponas Garbačiauskas. Jie redagavo antinacinius Eltos biuleteinius ir siuntė juos į užsienį, palaikė ryšius su Lietuvos pasiuntinybėmis JAV ir Didžiojoje Britanijoje, su Berlyne veikiančiu Kaziu Škirpa ir VLIK. Bendraudami su užsieniu pasipriešinimo veikėjai Vakarų šalių visuomenei teikė informaciją apie tikrąją padėtį Lietuvoje: nacių nusikaltimus (žydų holokaustą, krašto ekonominį plėšimą ir kt.), apie patį pasipriešinimą ir siekį atkurti Lietuvos nepriklausomybę. 1944 kovą VLIK pasiuntė į Suomiją savo atstovą K. Ambraziejų, kuris turėjo informuoti suomius apie padėtį Lietuvoje, prašyti ginklų būsimai Lietuvos kariuomenei, bet balandžio 21 Taline jį suėmė gestapininkai. 1944 balandį–gegužę pradėta masiškai suiminėti Baltijos šalių pasipriešinimo dalyvius. VLIK, numatydamas artėjantį sovietinės kariuomenės įsiveržimą, paskyrė atstovus Vokietijoje: prelatą Mykolą Krupavičių, advokatą Rapolą Skipitį ir diplomatą Vaclovą Sidzikauską. Lietuvoje privalėjo likti vadinamojo Mažojo VLIK 3 atstovai (pasiliko tik Povilas Šilas). 1944 vasarą VLIK veikla Lietuvoje nutrūko[4].

 Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas Stasys Lozoraitis. Roma. Nuotrauka iš S. ir S. Lozoraičių muziejaus.

Pasipriešinimo taktika ir metodai

Antinacinio pasipriešinimo specifinis bruožas – neginkluoto pasipriešinimo taktika. Pasipriešinimo vadai suprato, kad maža lietuvių tauta negalės ilgai ir atvirai (ginklu) priešintis žiauriam okupaciniam režimui, pradėjusiam žudyti ir deportuoti civilius gyventojus. Partizaniniai veiksmai Vokietijos kariuomenės užnugaryje būtų nelygi kova ir sukeltų masines okupantų represijas. Neginkluotas pasipriešinimas vyko įvairiomis formomis: Lietuvos vyrai nestojo į vokiečių okupacinės administracijos organizuojamus politinius ir karinius dalinius, visi gyventojai vengė vykti darbti į Vokietiją, ūkininkai nevykdė žemės ūkio prievolių, buvo varoma antinacinė propaganda ir agitacija, stengiamasi išsaugoti lietuvių švietimo ir kultūros įstaigas, demaskuojami ir bauginami kolaborantai.

Pasipriešinimo svarbiausias ginklas buvo slapta antinacinė spauda. Ji demaskavo nacių politiką Lietuvoje ir ugdė pasipriešinimo dvasią okupantams, orientavo Lietuvos visuomenę į neginkluotą pasipriešinimą, okupantų vykdomų akcijų sabotažą ir boikotą. Per laikraščius lietuvių jaunuomenė buvo agituojama nestoti į Reicho darbo tarnybą, demaskuojami nacių bandymai mobilizuoti Lietuvos vyrus į SS (sukarintos organizacijos) legioną, Vokietijos kariuomenę ir policijos batalionus, kritikuojamas Lietuvos žmonių vežimas prievarta dirbti į Vokietiją, smerkiami tautos išdavikai ir kolaborantai. Slaptų laikraštėlių tiražas buvo 2–6 tūkstančiai egzempliorių, o svarbūs didesnių laikraščių (pvz., Į laisvę) numeriai su nurodymais dėl mobilizacijos buvo leidžiami keliolikos tūkstančių egzempliorių tiražu ir, prireikus, papildomai dauginami provincijoje. Lietuvių pogrindžio spauda[5] padėjo sužlugdyti okupacinės administracijos surengtas mobilizacijas, pvz., 1943 vasarį–kovą pabandžius organizuoti lietuvių SS legioną, pogrindinė spauda pasipriešino, ir šios pastangos žlugo. Spauda pabrėždavo, kad skelbiamos mobilizacijos neteisėtos, prieštarauja Lietuvos Respublikos karinės prievolės ir Hagos tarptautinės konvencijos (1907) sausumos karo įstatymams.

Vokietijos okupacinė administracija karo ir darbo mobilizacijas skelbė per visą okupacijos laikotarpį, tačiau jų rezultatai nebuvo tokie, kokių ji tikėjosi. Lietuvių savivaldos administracijos žiniomis, iki 1943 spalio 11 į kariuomenę buvo pašaukta 103 640 žmonių, o paimta tik 10 608 vyrai ir 1087 moterys (apie 10% šaukiamųjų). Jaunimo apsiprendimą dažniausiai lemdavo lietuvių pogrindžio spaudos nurodymai bei patarimai. Dėl boikoto naciams nepavyko sudaryti didesnių lietuvių karinių dalinių ar junginių (nei pulkų, nei divizijų) ir pasiųsti juos kariauti į Rytų ar Vakarų frontus. Pasipriešinimo vadovybė siekė, kad lietuvių jaunimas nekovotų fronte dėl nacių karo tikslų ir apskritai nekariautų už Lietuvos teritorijos. Antinacinės propagandos ir agitacijos veikiami iš lietuvių policijos batalionų ir viešosios policijos nuo 1943 rugsėjo iki 1944 balandžio dezertyravo 2655 policininkai ir kariai. Vokietijos vyriausybei ir okupacinei administracijai taip pat nepavyko Vietinės rinktinės paversti SS daliniais ir išsiųsti kariauti iš Lietuvos. Generolo Povilo Plechavičiaus vadovaujamos rinktinės karių diduma (apie 7500 žmonių) 1944 gegužės vid. su ginklais ir amunicija išsiskirstė. Be to, vokiečių okupantams nepavyko 1943–44 išsiųsti į Vokietiją prievarta darbti apie 100 000 Lietuvos žmonių.

Veikiami pasipriešinimo agitacijos daugelis lietuvių savivaldos pareigūnų sabotavo okupantų potvarkius ir stengėsi išsaugoti Lietuvos žmones, materialiąsias ir kultūrines vertybes. Dėl pasyvaus pasipriešinimo daug lietuviškos administracijos pareigūnų (tarp jų 4 generaliniai tarėjai) pateko į Vokietijos koncentracijos stovyklas ir kalėjimus. Lietuvių pogrindžio ir inteligentijos pastangomis pavyko išsaugoti neuždarytas ir nesuvokietintas gimnazijas, o iki 1943 kovo – vidurines bei aukštąsias mokyklas. 1943 kovo 16–17 naciai, keršydami už SS legiono boikotą, suėmė 46 lietuvių inteligentus ir išsiuntė juos į koncentracijos stovyklas, uždarė Lietuvos aukštąsias mokyklas. 1941–44 lietuviai sudarė ir dalį Lietuvos sovietinių partizanų.

Pasipriešinimo reikšmė

Neginkluoto antinacinio pasipriešinimo taktika nesugebėta apsaugoti visų Lietuvos gyventojų (buvo išžudyta apie 90% Lietuvos žydų), bet lietuvių tauta apsaugota nuo masinių represijų ir žmonių nuostolių. Pasipriešinimo ideologija, patirtis ir sukurtos karinės organizacijos (pvz., Lietuvos laisvės armija) parengė tautą pasipriešinimui sovietiniam okupaciniam režimui, ypač 1944–53 partizaniniam karui.

Literatūra:

Lietuva 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2007

Bubnys A. Lietuvių antinacinis pasipriešinimas / Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 13. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, p. 152–154.



[1] 1941 birželio 22–28 Vokietijos kariuomenė, puldama SSRS kariuomenę (Raudonąją armiją), užėmė Lietuvą. Naciai skelbė Lietuvą išvadavusi iš bolševizmo jungo, bet nesirengė pripažinti Lietuvos laikinosios vyriausybės ir atkurti nepriklausomos Lietuvos valstybės. Sovietinę okupaciją ir aneksiją pakeitė nacių okupacinis režimas.

[2] Ji skelbė, kad JAV ir Didžioji Britanija nesiekia jokių teritorinių pokyčių be laisvai išreikštos tų teritorijų gyventojų valios, gerbia tautų teisę pasirinkti valdymo formą ir sieks, kad ši teisė būtų atkurta toms, iš kurių buvo atimta ir t. t.

[3] 1943–45 pirmininkas socialdemokratas Steponas Kairys.

[4] 1944 pavasarį ir vasarą gestapas suėmė šio komiteto pagrindinius narius. Kurį laiką veikęs Mažasis VLIK gegužės 25 išleido atsišaukimą, bet veiklos neplėtojo. 1945 VLIK atsikūrė Vokietijoje, 1955 persikėlė į JAV ir veikė iki 1992.

[5] Svarbesni periodiniai leidiniai (1941–44): Apžvalga, Atžalynas, Baltija, Į laisvę, Karinės ir politinės žinios, Laisvas žodis, Laisvės kovotojas, Lietuva, Lietuvių fronto biuletenis, Lietuvos judas, Lietuvos laisvės trimitas, Mūsų žemė, Naujas žygis, Nepriklausoma Lietuva, Pogrindžio kuntaplis, Vardan tiesos, Vieninga kova.

 

Istorija , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra