Apie Latvijos ir Estijos rusų bei Lietuvos lenkų veiklos ir pretenzijų panašumus jau ne kartą rašyta. V. Tomaševskiui oponuojantys jo tautiečiai net iškėlę versiją, jog scenarijaus ir pretenzijų paralelės nesančios atsitiktinės – jas inspiruojąs Kremlius. Neturėdamas Lietuvoje tvirtos rusakalbės atramos, Kremlius savo destrukcinius žaidimus čia žaidžiąs lenkais virtusių politikierių rankomis. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos santuoka su Rusų aljansu irgi nesanti atsitiktinė. O visa ši kompanija esą kurstoma ne tiesiogiai, bet per Varšuvą, kur, kaip ir Lietuvoje, nebuvusi įvykdyta liustracija ir valdžioje likę daug ankstesniųjų „tovariščių“, kurie dabar dedąsi didesniais Lenkijos patriotais už tikruosius patriotus ir kurstą revanšistines nuotaikas kaimyninės Lietuvos pietryčiuose, dangstydamiesi lenkų teisių gynimu ir Lietuvos „tikros“ istorijos mokymu.

 

Pasak A. Butkaus, apie Latvijos ir Estijos rusų bei Lietuvos lenkų veiklos ir pretenzijų panašumus jau ne kartą rašyta. V. Tomaševskiui oponuojantys jo tautiečiai net iškėlę versiją, jog scenarijaus ir pretenzijų paralelės nesančios atsitiktinės – jas inspiruojąs Kremlius. Neturėdamas Lietuvoje tvirtos rusakalbės atramos, Kremlius savo destrukcinius žaidimus čia žaidžiąs lenkais virtusių politikierių rankomis.

 

Mūsų broliai latviai stebisi Lietuvos lenkų politikierių įžūlumu; sako: Latvijos rusai, kad ir kokie šovinistai būtų, tačiau tiek nesuįžūlėję, kad reikalautų gatvių pavadinimus rašyti dviem kalbomis – latviškai ir rusiškai. Stebisi dar ir todėl, kad lietuvių ir lenkų abėcėlės yra lotyniškos, tad gatvės pavadinimą „Šv. Antano g.“ dubliuoti dar ir „ul. Św. Antano“ latviams atrodo didžiausias absurdas.

 

Antrame pagal dydį Latvijos mieste Daugpilyje, kurio daugumą sudaro slavai, visi viešieji užrašai ir gatvių pavadinimai yra valstybine latvių kalba, bet nuo to nei vietiniai rusai, nei lenkai mažesniais slavais netampa. Tačiau latviai nuogąstauja, kad Lietuvai nusileidus lenkų kaprizams, Latvijos slavai gaus naują postūmį skaldyti visuomenę, vadovaudamiesi Lietuvos lenkų pavyzdžiu ir jiems padarytomis nuolaidomis.

 

Vienąkart, sako latviai, Lietuva jau padariusi Latvijai ir Estijai meškos paslaugą – Baltijos šalims atkūrus nepriklausomybę, Lietuva nesolidariai priėmusi nulinį pilietybės variantą, kai Latvijos ir Estijos pilietybės įstatymas buvęs kur kas griežtesnis dėl daug didesnės imigravusių slavakalbių gyventojų dalies tose šalyse. Maskva ilgai ir sau naudingai manipuliavusi šiuo skirtumu. Dabar latviai su nerimu laukia, ar Lietuva nusileis lenkų šovinistų spaudimui, ar vis dėlto sugebės atsilaikyti. Nes pravėrus vartus dar didesniam Vilnijos slavinimui, kitose dviejose Baltijos šalyse gali kilti didžiarusiško šovinizmo cunamis, destabilizuosiantis padėtį visame regione ir duosiantis Maskvai naujų kozirių kištis į Baltijos šalių vidaus reikalus slavakalbių teisių gynimo pretekstu.

Internetiniuose Lietuvos lenkų komentaruose atsispindi visiškai kitokia Vilniaus krašto istorijos interpretacija. Komentarų cinizmas ir obskurantizmas tiesiog šokiruoja. Želigovskinė Vilniaus okupacija traktuojama kaip Vilniaus išvadavimas iš „chamų litvinų“, nes esą reikėję gelbėti čia gyvenusius žmones, kurie buvo lenkai, kadangi kalbėję lenkiškai. (Ši tezė, beje, kvepia nacistine politika – ar tik ne iš Želigovskio su Pilsudskiu pasimokė Hitleris, po keliolikos metų „gelbėdamas“ vokiškai kalbančią Austriją, Čekoslovakijos Sudetus, o paskui ir pačią Čekoslovakiją? Be to, pagal tokią analogiją Didžioji Britanija dabar turėtų „gelbėti“ anglakalbius airius, o Rusija – vos ne visą Latviją ir Estijos Narvos regioną – A. B.) Šiuo metu Vilnius esąs Lietuvos okupuotas ir kolonizuotas atsikėlėlių iš… Lietuvos (sic!). Lietuvių kalbos šiame krašte niekados nebuvę. Ir apskritai jos nebuvę visoje Lietuvoje – žmonės iš seno kalbėję lenkiškai, o lenkų kalba esą parašyti ir teberašomi geriausi Lietuvos kūriniai.

 

Anot A. Butkaus, kodėl iš Vokietijos, Airijos, Ispanijos, Prancūzijos ar JAV Lenkija nereikalauja atidaryti valstybės išlaikomų lenkiškų mokyklų ir dar su gerokai mažesniu moksleivių skaičiumi klasėse bei 20 proc. didesniu finansavimu? Kodėl tylima, kad kaimyninėje Baltarusijoje, kurioje lenkų yra dvigubai daugiau nei Lietuvoje, veikia tik dvi lenkiškos mokyklos, o Lietuvoje – šimtas dvidešimt? Kur dar pasaulyje rasit tokią valstybę, kur būtų šitaip „pažeidinėjamos“ lenkų teisės?

 

Pačią lietuvių kalbą caro pavedimu sukūrę jo agentai „ruskije litovcy“ Ivan Basanovič ir Ivan Jablonskij, kad išstumtų lenkų kalbą. Lietuvių tarmes ir vietovardžius sukūręs dar vienas „ruskij litovec“ – Kazimir Bugo (neaišku tik, kaip jis tų tarmių išmokęs valstiečius ir Vilnijoje pridaigstęs lietuviškų vietovardžių – A. B.). Vilnių Lietuva gavusi iš Stalino rankų (lygiai kaip ir Lenkija Dancigą bei visą pietų Prūsiją, o čekai su austrais atgavę savo valstybes – A. B.) – jeigu ne Stalinas, Lietuva neturėtų nei Vilniaus, nei 1939 m. kovą vokiečių atimtos Klaipėdos (ką tada kalbėti apie pačią Lenkiją, jeigu Stalinas nebūtų iš jos išvijęs vokiečių? – A. B.).

 

Revanšistinis Vilniaus krašto lenkmečio adoravimas, prasiveržiantis Armijos Krajovos reidų inscenizavimu, lenkų gidų nuolatiniais pagraudenimais Rasų kapinėse ir kai kuriais „vilniukų“ suvažiavimo teiginiais, kaip du vandens lašai panašūs į Vokietijos neonacių pretenzijas į III Reicho valdytas žemes, tarp jų ir į dabartinės Lenkijos. Skirtumas nebent tas, kad Vermachto kariuomenės paradai Lenkijos pajūryje ar Čekijoje dar nerengiami – neleidžia etika bei tie patys ES standartai.

 

Vilnijos lenkų šovinistai į kairę ir į dešinę tvirtina, kad Lietuva jų atžvilgiu nesilaiko ES standartų. Jie dažnai kartoja Suomijos pavyzdį – ten esančios dvi valstybinės kalbos, t. y. be suomių, dar ir švedų, nors pačių švedų Suomijoje esą tik 6 proc. O Šveicarijoje net keturios valstybinės kalbos, tad kodėl taip nepadarius ir Lietuvoje? Stebina argumentų panašumas – tuos pačius argumentus latviams zyzia ir Latvijos rusai. Tačiau valstybės tuo ir skiriasi, kad kiekviena turi savą, unikalią istoriją. Suomių ir švedų santykiai iš esmės buvo kitokie nei lietuvių ir lenkų ar latvių ir rusų. Be to, Švedija XX a. pradžioje net minties neturėjo „vaduoti“ Helsinkio iš suomių. Tad vienos valstybės istorinė patirtis ir nuostatos nėra Prokrusto lova, į kurią reikėtų guldyti kitų valstybių kitaip susiklosčiusias tradicijas bei visuomenės normas.

 

Jei jau žiūrėsime Europos Sąjungos standartų, tai jų visuma tikrai nebus lenkų naudai. Nė vienoje Vakarų Europos šalyje nėra valstybės išlaikomų lenkiškų mokyklų. Kuo ne standartas? Gal imkim pagrindu šį? Civilizuotą, demokratišką! Ten nėra lenkiškų valstybinių mokyklų, nėra ir lenkų problemų. Ten nėra lenkų istorijos lektorių vojažų po valstybines mokyklas, tad Lenkijos diplomatams netenka paskui atsiprašinėti, nes toks lektorių ir juos kvietusių asmenų elgesys irgi neatitinka ES standartų.

 

Dar dėl rašybos. Daug kur Europoje lenkų ir kitų tautų asmenvardžių rašyba tradiciškai pritaikyta prie valstybinės kalbos rašybos. Net patys lenkai kitų tautų asmenvardžius rašo lenkiškomis raidėmis, plg.: Dżordż Busz, Dżordż Waszyngton. Nei Prancūzijos lenko pavardės rašyba Nawitzki, nei Vokietijos lenko Nowitzki, nei Latvijos lenko Navickis lenkams nekliūva, kabinėjamasi tik prie Lietuvos lenko pavardės Novickis rašybos. Reikalaudami iš lietuvių lenkiškas pavardes rašyti lenkiškomis raidėmis, lenkai patys mūsų pavardes rašo savais, o ne lietuviškais rašmenimis; geresniu atveju – mišriai, plg. Vygaudas Uszackas, Albertas Szimenas, Ernaldas Meskenas, Tautvydas Statkievicius ir pan. Kaip čia neprisiminsi lietuvių patarlės: kas nori prausti kitus, pirmiausia pats turi būti nupraustas.

 

Standartas dėl tautinių mažumų kalbų Europoje irgi ne visur vienodas. Neseniai Vengrija pamėgino apskųsti Slovakijos vyriausybę ES pareigūnams dėl neva pažeidinėjamų vengrų teisių Slovakijoje. Mat Slovakijoje pavasarį priimtas, o nuo rugsėjo įsigaliojęs naujesnis valstybinės slovakų kalbos įstatymas reikalauja ją vartoti visoje šalies teritorijoje. Įtampa tarp šitų dviejų ES narių išaugo tiek, kad rugpjūtį Slovakija atsisakė įsileisti Vengrijos prezidentą, planavusį vizito metu aplankyti ir vengriškąjį pasienio miestą Komarną, kur ketinta dalyvauti Vengrijos karaliaus Stefano paminklo atidengimo ceremonijoje. Vengrija reikalavo netaikyti įstatymo Slovakijos vengrų gyvenamosiose dalyse. (Slovakų ir vengrų kalbų socialinis prestižas praeityje buvęs panašus į lietuvių ir lenkų: Austrijos–Vengrijos imperijos laikais etninė Slovakija buvo jos dalis, o vengrų kalba buvo elito, taip pat miestelėnų kalba).

 

Šiame Vengrijos ir Slovakijos ginče Europos Sąjunga stojo Slovakijos pusėn. Eurokomisaras daugiakalbystės klausimams Rumunijos vengras J. Orbanas palaikė Slovakijos valstybinės kalbos įstatymą, teigdamas, kad jis atitinka europietiškus principus ir teisines normas. Europarlamento pirmininkas lenkas J. Buzekas Vengrijos parlamento pirmininkui paaiškinęs, jog Europa neturinti jokio pagrindo versti Slovakiją pakeisti kalbos įstatymą. Tautinių mažumų komisaras K. Volebekas Slovakijos įstatyme irgi neįžvelgęs nieko, kas prieštarautų tarptautinėms normoms.

 

Ar bent vienas mūsų rinktosios valdžios pareigūnas susimąstė, kodėl tik Lietuva išskiriama iš kitų valstybių? Gal kitos lygesnės už lygias? Kodėl ji klupdoma ir žeminama prieš kitas kaimynes? Kuo Lietuvos lenkai lenkiškesni už Latvijos, Čekijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos ar JAV lenkus, kur jų gyvena kelis ar net keliolika kartų daugiau nei Lietuvoje? Ar anie jau nebe lenkai? Ar jie ten negyvena „od wieków“? Kodėl iš Vokietijos ir Latvijos Lenkija nereikalauja papildyti valstybinės kalbos abėcėlės lenkiškomis raidėmis, kad tų šalių lenkai savo asmenvardžius rašytų taip, kaip jiems atrodo geriau? Kodėl iš Vokietijos, Airijos, Ispanijos, Prancūzijos ar JAV Lenkija nereikalauja atidaryti valstybės išlaikomų lenkiškų mokyklų ir dar su gerokai mažesniu moksleivių skaičiumi klasėse bei 20 proc. didesniu finansavimu? Kodėl tylima, kad kaimyninėje Baltarusijoje, kurioje lenkų yra dvigubai daugiau nei Lietuvoje, veikia tik dvi lenkiškos mokyklos, o Lietuvoje – šimtas dvidešimt? Kur dar pasaulyje rasit tokią valstybę, kur būtų šitaip „pažeidinėjamos“ lenkų teisės?

 

Ar nieko iš mūsų politikų neužgauna arogantiškas Lenkijos kolegų nesyk viešai kartotas teiginys, jog „su Lietuva reikia kalbėti griežtai ir kietai – tik tada galima pasiekti gerų Lenkijai rezultatų“? Ar tai neatsiduoda šlėktiškais 17-18 a. pelėsiais? Ar dar ilgai mūsų politikai pasiduos „strateginės partnerės“ reketui ir Lietuvos interesų mainams į abejotiną „trupinį aukso, gardaus valgio šaukštą“?

 

Lietuvos politikams vertėtų siūlyti Lenkijai pavardžių rašybos ir valstybinių mokyklų klausimą kelti VISOMS Europos Sąjungos narėms, turinčioms lenkų tautinę mažumą. O įstatymą dėl pavardžių, vietovardžių ir gatvių pavadinimų lenkiškos rašybos lenkų gyvenamose vietovėse priimti vienu metu visose ES šalyse. Tik tada tikrai bus galima kalbėti apie vienodą Europos standartą ir tik tada neliks visuomenės supriešinimo.

 

Tuo tarpu Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijai derėtų atidžiau pasidomėti humanitarinių disciplinų, ypač istorijos, dėstymo kokybe lenkiškose Lietuvos mokyklose ir užkirsti kelią obskurantiško požiūrio į Lietuvos istoriją bei kultūrą formavimui. Praktika už valstybės pinigus rengti tos valstybės istorijos ir kultūros niekintojus turi būti baigta.

 

www.delfi.lt

Asmeninio archyvo nuotr.
 

Nuotraukoje: A. Butkus

Voruta. – 2009, spal. 17 nr. 20 (686), p. 5.