Rytų Lietuva – etniškai mišrus regionas rytinėje Lietuvos dalyje, susidaręs XVII–XX a. suslavėjus iki tol ištisai lietuviškoms teritorijoms. Rytų Lietuvos suslavėjimas XX a. turėjo didelę įtaką rytinių Lietuvos sienų raidai, tarpukariu lėmė Vilniaus krašto okupaciją, o kartu ir priešiškus Lietuvos ir Lenkijos santykius. Rytų Lietuva XX a. buvo polonizuojama. Pradėta ten gyvenusių lietuvių, rusų, žydų diskriminacija ir teroras. Nelenkiška kalba ir kultūra buvo niekinama, trukdoma jai plėtotis. Dėl to, net ir pasitraukus lenkams, Rytų Lietuvoje tebevyrauja minėtos tautos kalba ir kultūra. Rašydama šį rašinį pabandysiu išsiaiškinti Lenkijos okupacijos pasekmes Rytų Lietuvai, kodėl šis regionas taip skiriasi nuo kitų Lietuvos regionų? Ir išsakyti savo nuomonę šiuo klausimu.

 

Mano manymu, Lenkija negražiai pasielgė okupavusi Rytų Lietuvos teritoriją. Ji, kaip artima Lietuvai valstybė, turėjo padėti pastarajai, o ne okupuoti Vilnių ir Vilniaus kraštą. Šitą okupaciją galima pavadinti išdavyste. Ne tik Lietuvos valstybės, bet ir Lenkijos vertybių, tradicijų išdavyste. Iš tikrųjų netgi gėdinga, kai tu išduodi savo draugus. Labai negarbinga užpulti ilgaamžę sąjungininkę ir jėga pasiglemžti jos sostinę.

 

Nors praėjo daugiau nei 70 metų, kai istorinė Lietuvos sostinė Vilnius ir ketvirtadalis Vilniaus krašto po 20 metų Lenkijos okupacijos teisėtai ir džiaugsmingai grįžo Lietuvai, bet okupacijos laikų prisiminimai ir padariniai neišblėso iki šiolei. Net ir šiandien daug žmonių nekalba valstybine kalba, pavardės yra sulenkintos. Mane labiausiai nustebino ir netgi sukrėtė tai, kad kai kuriuose miesteliuose gatvių pavadinimai rašomi ir lenkų, ir lietuvių kalba. Mokslininkai, remdamiesi tyrimais, pabrėžė, kad lenkų kalbos plitimas Rytų Lietuvoje nebuvo susijęs su lenkų kėlimusi į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Jų teigimu, dauguma sulenkintų žmonių yra tikri lietuviai.

 

Per du dešimtmečius Lenkija nuskurdino ir nutautino etnines lietuvių žemes. Vienas iš padarinių – kultūros sužlugdymas. Mano nuomone, lietuvių kultūra labai nukentėjo Rytų Lietuvoje. Čia prigijo lenkų kultūra, kuri gana sėkmingai gyvuoja ir šiais laikais. Švenčiamos lenkiškos šventės, pavyzdžiui: lenkų mokyklose minima Lenkijos nepriklausomybės diena. Manau, kad tai yra labai keista ir apie kokį Lenkijos okupacijos padarinių naikinimą galima kalbėti, jeigu Lietuvoje minime Lenkijos valstybės šventes. Per tokias šventes kaip Derliaus šventė, Užgavėnės ir t. t. dainuojama lenkiškai ir dėvimi lenkų tautiniai drabužiai. Rytų Lietuvoje yra daug šios tautos tradicijų, papročių, kurie saugojami ir puoselėjami. Sulenkėdami žmonės neteko tūkstančius metų kurtos gyvenimo sanklodos, turtingos tautosakos ir kitų dvasinių lobių, kuriuos stengtasi bent gelbėti nuo visiško pražuvimo.

 

Tiesą sakant, sunku sugalvoti, kaip aš galiu prisidėti naikinant Lenkijos okupacijos padarinius Rytų Lietuvoje. Iš vienos pusės, aš viena nelabai įstengiu ką padaryti, o iš kitos pusės netgi mažas akmenėlis gali pakeisti upės tėkmę. Aš galiu puoselėti lietuvių kultūrą, laikytis lietuvių tradicijų, papročių, kalbėti su draugais arba šeimoje lietuviškai, domėtis Lietuvos istorija ne tik per istorijos pamokas, bet ir laisvalaikiu. Bet svarbiausia, turi prisidėti valdžia. Šiandien Rytų Lietuvos lietuviai dėl mūsų valdžios aplaidumo jaučiasi lyg vėl gyventų okupacijoje. O tai mus veda prie savotiškos tautiškumo erezijos, kurią išnaikinti bus labai sunku. Mokytis lietuviai neturi tokių gerų sąlygų, kokios sudaromos kitataučiams, o ir lietuvių kalba neturi valstybinei kalbai deramo statuso. Reikalingas mūsų valdžios, visuomenės didesnis aktyvumas, kad ilgamečių okupacijų padariniai etninėse lietuvių žemėse būtų naikinami ir lietuviai nesijaustų skriaudžiami.

 

 

Nuotraukose: K. Andriuškevič