Lenkai Lietuvoje ar Lietuvos lenkai?

Pastaruoju metu iš Lenkijos pusės pasigirdo jau aistringi reikalavimai, kad Lietuva suteiktų privilegiją Lietuvos lenkams jų pavardes asmens dokumentuose rašyti lenkiškais rašmenimis. Kodėl tie lenkai reikalauja išskirtinumo; čia gyvena dar rusai, žydai, totoriai, čigonai ir kitų tautybių Lietuvos piliečiai? Iš tikrųjų, toks reikalavimas prilygsta išskirtinumui, nepamatuotai ambicijai.

 

Mename lenkiškos kilmės lietuvių Vilniaus bei kituose rajonuose siekius kurpti lenkišką autonomiją, mename įsteigtą lenkų Lietuvoje partiją (Polacy na Litwie, žinome dabar veikiančią Lenkų rinkimų akcijos partiją, žinome „Lenkų kortą“, kurios savininkas save laiko ne lenku, o lenku Lietuvoje. Tačiau žinome ir tai, kad, būdamas Lietuvos piliečiu kitos tautybės asmuo, priklauso pilietinei lietuvių tautai ir elgiasi pagal jos įstatymus. Jei koks lenkas save laiko lenku Lietuvoje, o ne Lietuvos lenku, jis laikytinas svečiu ir gali naudotis tik svečio teisėmis. O svečias lietuvoje privalo laikytis čia veikiančių įstatymų, nepretenduoti į kokius atsivežtinius iš kaimyinės šalies).

Netenka abejoti, kad teisinę Lietuvos lenkų padėtį Lietuvoje suvokia vadinami lenkiškos kilmės lietuviai ir kaimynės Lenkijos vadovai, tačiau vis dar su nostalgija žvilgčioja į Juzefo Pilsuckio ir Liuciano Želigovskio anuomet okupuotą Vilniaus kraštą. Žinant lenkiškąjį nacionalizmą (iš esmės gerą reiškinį), tačiau peraugantį į šovinizmą ir mesianizmą, kitaip iki šiol turėjo elgtis mūsų valstybės vadovai, nes žodis „žvirbliu išlekia, jaučiu sugrįžta“).

 

Lietuva neturi pamiršti, kad išsilaisvinimo iš sovietinės okupacijos paskata ėjo iš lenkiško „Solidarumo“ judėjimo, nepamirš kaip mūsų Seimo narys lenkas Česlavas Okinčicas po Sausio 13–osios tragedijos Lenkijos Seime verkdamas prašė savo tautiečių lenkų padėti jo Tėvynei Lietuvai, Lietuva aukštai vertina daugelio Lietuvos ir kitų valstybių taurių lenkų indėlį į mūsų tautos ir jos valstybės kūrybą ir tvirtinimą. Tačiau perdėtas dėkojimas kartais provokuoja nemotyvuotas ambicijas. Taip nutiko ir su prezidento Valdo Adamkaus prolenkišku flirtu su Lenkijos vadovais. Bedėkodamas už advokatavimą Lietuvai jungiantis į euroatlantines struktūras, kuris Lenkijai nieko nekainavo (dar prisidėjo prie pačios Lenkijos populiarinimo), prezidentas pažėrė Lenkijos vadovams ne jo kompetencijai ir galioms priklausančių pažadų. Dabar Lietuvos Seimas, Konstitucinis Teismas šokdinami už pažadų netesėjimą, o V. Adamkui iš Turniškių užančio telieka stebėti, kaip vizito metu į Lenkiją bus atakuojama Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir kaip valstybinės institucijos suks galvas, iš kur paimti dešimtis milijonų litų papildomo lapelio Lietuvos lenkų pase pildymui.

 

Kai svečiui suteikiamos šeimininko teisės, kartais nutinka visiškai negeri dalykai. Tokių, svečiams prilygintinų, asmenų dėka, kurių ne tik Lietuvoje, bet ir Europarlamente su kokia tautybės korta ar be jos jau turime, todėl reikia būti itin akyliems, nes jie nesibodi lipti net ant Tautos ir jos valstybės altoriaus. Gi kaimyninėms valstybėms, tarimai besirūpinančioms kitataučių teisėmis Lietuvoje, turime pasiūlyti pamokslauti iš savo sakyklų, savo piliečiams.

 

Tikėkimės, kad mūsų Prezidentė vizito į Lenkiją metu, gal panašiai, gal diplomatine kalba išdrįs parodyti, kad Lietuvos lenkų, Lietuvos piliečių teisės ne tik pagal mūsų, bet ir kitų pasaulio valstybių konstitucijas nepažeidžiamos, todėl pamokslavimui neturi būti vietos.

Nuotraukoje: A. Zolubas