Krymo totoriai reikalauja dėmesio

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Tarp gausybės geopolitinio diskurso temų, susijusių su Krymo pusiasaliu, ne paskutinę vietą užima Krymo totorių problema.
 
Tiesa, dėmesys jai dažniausiai būna kur kas menkesnis nei, pavyzdžiui, Rusijos Juodosios jūros laivyno problematikai ar prorusiškam separatizmui (kartkartėmis paaštrėjanti Krymo grąžinimo Rusijai tema). Tačiau šiandien Krymo totorių klausimas tebėra aktuali problema, kurios Ukraina nesugebėjo išspręsti per beveik du nepriklausomybės dešimtmečius.
 
Nuo deportacijos iki sugrįžimo
 
Problemos šaknys glūdi ne itin senoje istorijoje. Krymo totoriai, sudarę Krymo pusiasalio gyventojų branduolį, 1944 m. gegužės 18–20 dienomis buvo masiškai deportuoti (išvaryti iš savo namų). Turimais duomenimis, per šias dvi dienas buvo išvežta per 183 tūkst. Krymo totorių. Kita jų dalis deportuota 1945 m. (daugiausia vyrai, demobilizuoti iš Raudonosios armijos). Diduma deportuotų Krymo totorių buvo išvežta į Uzbekistaną. Palyginti nedidelės jų grupės taip pat atsidūrė Kazachstane, Tadžikistane ir Rusijoje. Formalia prielaida ištremti visą tautą tapo Krymo totoriams mestas kaltinimas karo metais kolaboravus su nacistiniu Vokietijos režimu ir okupacine kariuomene.
 
Išvežtiems Krymo totoriams buvo griežtai draudžiama be leidimo palikti naujas gyvenamąsias vietas. Formaliai toks draudimas egzistavo iki 1974 m., tačiau ir vėliau Krymo totoriams buvo trukdoma grįžti į savo etnines žemes. Be to, Krymo totoriai ir neturėjo kur grįžti, nes jų namai ir žemės buvo užimti atvykėlių iš Rusijos ir Ukrainos.
 
Masinis Krymo totorių grįžimas į Krymo pusiasalį prasidėjo tik 1989 m., prieš pat Sovietų Sąjungos žlugimą. Subyrėjus sovietinei imperijai Krymo totorių problema tapo jau ne Rusijos, o Ukrainos galvos skausmu. Grįžtančių krymcų (taip Krymo totoriai vadina patys save) problematika turi kelis pagrindinius aspektus.
 
Žemės užgrobimas ar istorinis teisingumas?
 
Formaliai neturėdami kur grįžti Krymo totoriai pradėjo savavališkai užgrobti žemes Krymo teritorijoje. Patys krymcai teisinasi, kad ne jie vieni praktikuoja žemės užgrobimą, kur kas daugiau žemių yra užgrobę įvairūs verslininkai, kuriuos masina turistinis Krymo potencialas. Krymcų tvirtinimu, Krymo totorius žemės užgrobimo istorijoje bandoma tiesiog padaryti atpirkimo ožiais. Krymcų medžliso vadovo Mustafos Džemilevo (daugelis Krymo totorių laiko jį savo neformaliu lyderiu) duomenimis, Kryme savavališkai yra užimta apie 1 200 hektarų žemės, iš jų tik 17 proc. užėmė Krymo totoriai. Be to, krymcai mano, kad užgrobdami žemes jie nenusižengia įstatymams, o tiesiog atkuria istorinį teisingumą, susigrąžina tai, kas jiems „teisėtai priklauso“.
 
Viena iš didesnių sugrįžusių Krymo totorių problemų yra nedarbas. Be to, krymcai reikalauja iš Ukrainos aktyviau dalyvauti jų likime, daugiau domėtis jų negandomis. Opus tebėra ir švietimo Krymo totorių kalba klausimas. M. Džemilevo tvirtinimu, Ukrainos valdžia iki šiol nepadarė nieko, kad apgintų Krymo totorių savitumą. Pasak krymcų lyderio, neturėdami galimybės gauti išsilavinimo gimtąja kalba Krymo totoriai yra tiesiog pasmerkti asimiliacijai.
 
Ne patys geriausi santykiai susiklostė tarp Krymo totorių ir vietinės Krymo savivaldos, kurios struktūroje yra nemažai prorusiškai nusiteikusių jėgų atstovų. Krymcai, skirtingai negu po 1944 metų deportacijos į Krymą suvažiavę naujieji gyventojai, dėl suprantamų priežasčių niekada nejautė didesnės simpatijos nei Sovietų Sąjungai, nei Rusijai. Krymo totoriai yra vakarietiškai orientuota bendruomenė (dominuoja turkiška kryptis, nes Turkijoje irgi gyvena nemažai krymcų).
 
Kaip viename savo straipsnių pažymėjo apžvalgininkas Aideras Adžimbabetovas, prorusiškos žiniasklaidos priemonės ir vietinių rusų bendruomenių lyderiai Kryme bando pasinaudoti Krymo totorių bendruomene, kurdami apibendrintą priešo vaizdinį. Tai daryti jiems nėra sudėtinga, nes Krymo totoriai, pavyzdžiui, griežtai pasisakė prieš susitarimą, pagal kurį Rusijos Juodosios jūros laivynas galės pasilikti Sevastopolyje iki 2042 metų. Krymcai taip pat nepritaria, kad Krymas būtų „grąžintas“ Rusijai.
 
Potencialiai pavojingi?
 
Ukrainos valdžia galėtų pasinaudoti Krymo totorių bendruomene kaip atsvara prorusiškai nusiteikusiai pusiasalio gyventojų daliai, tačiau vengia tai daryti. Ji įžvelgia krymcuose ne mažesnį pavojų nei prorusiškose Krymo bendruomenėse. Neatmetama galimybė, kad valdžios palaikymas gali paskatinti Krymo totorių separatizmą, kuris lemtų didesnes problemas, negu yra dabar.
 
Sunku pasakyti, kiek tokie nuogąstavimai objektyvūs. Šiandien krymcai nėra dominuojantis etnosas pusiasalyje. Turimais duomenimis, į Krymą jau grįžo apie 250–270 tūkst. Krymo totorių. Jų gretas potencialiai gali papildyti dar 100–150 tūkst. krymcų. Taigi dabar Krymo totoriai sudaro apie 13 proc. visų pusiasalio gyventojų, o ateityje jų skaičius neturėtų viršyti 20 procentų. Todėl, ko gero, apie galimą totorių dominavimą Kryme kalbėti vis dėlto neverta.
 
Svarbu ir tai, kad Krymo totorių bendruomenė nėra vieninga. Nors krymcų medžlisas formaliai nepalaikė naujojo Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus atėjimo į valdžią, tarp visuomeninių Krymo totorių organizacijų atsirado keletas, kurios išreiškė savo pritarimą naujajai šalies valdžiai (pavyzdžiui, visuomeninė Krymo totorių organizacija „Milli Firka“).
 
Naujų grėsmių šešėlis
 
Nesprendžiamos Krymo totorių problemos slepia ir kitų potencialių pavojų. Krymcų bendruomenės susiskaldymas, nedarbas ir nepakankamas valdžios dėmesys gali pastūmėti dalį Krymo totorių – ypač jaunimą – radikalaus islamo link. Taip pat išlieka ir etninių susirėmimų grėsmė. Tai gali ne tik apsunkinti gyvenimą Kijevui, bet ir suteikti Rusijai prielaidas aktyviau kištis į Ukrainos ir, konkrečiau, Krymo reikalus. Radikaliausias iš galimų variantų būtų rusiška Krymo okupacija prisidengiant tėvynainių interesų gynimu. Suprantama, kad šiandien tai skamba gana fantastiškai, tačiau prieš dvejus metus įvykęs Rusijos ir Gruzijos penkių dienų karas, o vėliau sekęs Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybės pripažinimas, kurį įvykdė Maskva, taip pat ilgą laiką atrodė mažai tikėtinas variantas.
 
Nesnaudžia ir patys Krymo totoriai. Siekdami „istorinio teisingumo atkūrimo“ jie pasiryžę kreiptis į įvairias tarptautines organizacijas. Apie tokio kelio pasirinkimą viename savo interviu kalbėjo M. Džemilevas. „Nė viena šalis negali leisti sau nesiskaityti su įtakinga europinių ir tarptautinių struktūrų nuomone“, – sakė jis. Kitaip tariant, Krymo totoriai pasiryžę siekti, kad jų problemos sulauktų deramo rezonanso, o Ukraina – tarptautinės bendruomenės pastabų ir spaudimo.
 
Atrodo, kad politiniuose ir ekonominiuose sunkumuose įklimpęs Kijevas nemano, jog Krymo totorių problema šiandien yra pati svarbiausia ir aktualiausia. Gal ir taip, tačiau, kita vertus, krymcų klausimas egzistuoja jau ne pirmus metus (konfliktinis šios problemos potencialas tik didėja). Be to, čia kalbama apie Krymą – labai pažeidžiamą Ukrainos regioną. Akivaizdu, kad krymcų problemas reikia spręsti, ir ta politinė šalies jėga, kuri sugebės rasti gerą ir pasvertą sprendimą, be jokių abejonių, pelnys didelį pliusą. Tačiau kol kas to daryti niekas neskuba.
 
www.geopolitika.lt
 
Scanpix nuotr.
 
www.alfa.lt

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra