Krescencijus Stoškus. Pandemija tebegąsdina… Bet ką daryti, kai ima skaudėti istoriją? Vienos diskusijos pėdsakais

Autorius: Data: 2021-05-05 , 10:49 Spausdinti

Krescencijus Stoškus. Pandemija tebegąsdina… Bet ką daryti, kai ima skaudėti istoriją? Vienos diskusijos pėdsakais

Filosofas Krescencijus Stoškus. Rimantas Lazdynas, lt.wikipedia.org nuotr.

Tiesos.lt redakcija

Priminimas. Neseniai Darius Kuolys papasakojo apie Seimo Ateities komitete pradėtą diskusiją su istoriku Alfredu Bumblausku. Žinomo istoriko požiūrį jis taip išdėstė: „Mes turime didžiųjų naratyvinių problemų“, nes „šapokinis naratyvas dominuoja iki šiol“, nes „visa Lietuva gyvena Smetonos restituciniu naratyvu“, toks naratyvas „yra bėda“, „jei su šituo naratyvu einame į Europą, ragai“, – sakė Alfredas. Ir klausė: „Eidami paskui Šapoką, ką surado Jurgis Lebedys ir Ingė Lukšaitė? – nieko!“ Jau seniai Alfredas brėžia takoskyrą tarp visuomenėje neva vyraujančio „smetoninio“, „šapokinio“ „Didžiojo Lietuvos istorijos naratyvo“ ir jo paties siūlomų alternatyvių „mažųjų naratyvų“. „Didysis naratyvas“, pasak Alfredo, remiasi etnonacionalizmu, antilenkiškumu, prorusiškumu […]. Alternatyvūs „mažieji naratyvai“, Alfredo teigimu, grindžiami pilietiniu nacionalizmu, provakarietiškumu, mūsų dienas jie laikantys „aukso amžiumi“, o LDK istorijoje vertinantys krikščionybę, daugiakultūriškumą, rusėniškai rašytus tekstus, Gegužės 3-iosios Konstituciją. Šią pasakojimų schemą, sudėjęs į lentelę, Alfredas paskelbė autorių grupės knygoje „Lietuvos istorija kiekvienam“ (2018, p. 59–60). Lentelę palydėjo ir tokiais teiginiais: „LDK buvo gerai visoms kalboms, išskyrus lietuvių, ir visoms religijoms, išskyrus pagonybę“; „LDK buvo gera visiems, tik ne lietuviams“ (p. 106).

Dariaus pozicija. Atmesdamas „Didžiojo Lietuvos istorijos naratyvo“ dominavimą, Alfredas neįrodo „mažųjų naratyvų“ pranašumo: „Taip, tokia schema galima kaip intelektualinė provokacija. Tačiau ji yra gana dirbtina, gerokai prasilenkia su tikrove. O ir „mažasis pasakojimas“, ėmęs vyrauti viešojoje erdvėje ir rašomose mokyklų programose, ar nebus virtęs „didžiuoju“? O tapęs „didžiuoju“, ar nestumia mūsų visuomenės į šizofrenišką būklę: juk ragina dėl pažangios ateities išsižadėti mūsų tapatybei svarbių tradicijų ir tekstų – Simono Daukanto, Jono Basanavičiaus, Maironio, Vinco Kudirkos ir daugelio kitų? Įsakmiai liepia gręžtis į LDK, kurioje lietuviams ir jų kalbai buvę labai blogai ir nieko, kas lietuviška, pozityviai vertinti nevalia. […] Nė viena tautinė, nė viena politinė bendruomenė negyvena be pasakojimų. Pasakodamos apie save, šiuos pasakojimus nagrinėdamos ir aptarinėdamos, dėl jų ginčydamosios, tautos kuriasi savo tapatybes. Pasakojimai, primintų istorijos semiotikai, angažuoja visuomenes ir jų ateičiai, istorijos tąsai. Tad į bendruomenės pasakojimus turėtume žiūrėti rimtai.

Išorinė ir vidinė emigracija. Reikia padėkoti Dariui už ramų toną, už mėginimą surasti bendrą kalbą ir, žinoma, už pačią diskusiją. O ji išviešino įsisenėjusį pažiūrų konfliktą, kuris daug giliau skaldo lietuvių intelektualinę visuomenę, negu daugybė kitų šiam laikui aktualių nesutarimų. Bet susikalbėti čia kol kas vargu ar įmanoma. Ne dėl to, kad pristigtų argumentų, bet kad diskusijų partneriai patys save identifikuoja su labai skirtingais sociokultūriniais sluoksniais. Darius – su lituanistine (tautine), o Alfredas – su daugiakultūrine (kosmopolitine, globalistine) aplinka. Šias aplinkas galima laikyti nauja modifikacija to paties skilimo, kuris sovietmečiu jau buvo įvykęs tarp skirtingo likimo humanitarų. Tarp tų, kurie buvo pasilikę gyventi su savo tauta, ir tų, kurie pasinaudojo leidimais išvykti į svetimus kraštus. Pirmieji buvo atitverti nuo Vakarų pasaulio, o antrieji – nuo savo tautos rūpesčių. Gyvenimas okupuotoje Lietuvoje ne tik išmokė žymią dalį visuomenės kovoti už savo kultūrą, jai pasišvęsti, neretai ir aukotis, bet kartu ir užgrūdino ją. Vien dėl to su savo tauta pasilikę kultūros kūrėjai, globėjai bei puoselėtojai įprato ja rūpintis ir legaliais bei nelegaliais būdais grumtis už jos išlikimą. Dėl kultūrinio darbo ir nepaliaujamų rūpesčių jie neatskiriamai suaugo su savo kultūros vertybėmis ir negalėjo be jų įsivaizduoti savo gyvenimo. Tuo tarpu iš gimtojo krašto išvykę emigrantai liko be šių kontaktų ir šių rūpesčių, todėl negalėjo nuo jų neatitolti, neatitrūkti, o dažnai ir visai pasitraukti. Vadinasi, jie negalėjo neperimti ir išorinio stebėtojo pozicijos. Tik tada tauta susidūrė su išorine, o šiandien susiduria su vidine emigracija.

„Globalizmas“ ir „nacionalizmas“. Žinoma, tos emigracijos įvyko ne tik dėl laisvo apsisprendimo. Jas veikė ir sąlygos. Didžia dalimi jas primetė valstybės: ne tik svetimoji, sovietinė, totalitarinė, bet ir savoji, atkurtoji, demokratinė. Ypač skaudžiai žeidė savoji, kadangi aklai paklusdama politinio korektiškumo ideologijai, ji įteisino neįveikiamą konfliktą tarp „globalizmo“ ir „nacionalizmo“. Abu šie terminai čia buvo primestiniai ir gana falšyvi. Tarpukario tautiškumas buvo perkrikštytas į „nacionalizmą“, kuriam prigijo plūstamoji prasmė, o „globalizacija“ imta tapatini su Europos sąjungos ir Šiaurės Amerikos modernizacija. Lietuvoje dar nemažai gyvena žmonių, kuriems „nacionalizmas“ buvo neatskiriamas nuo okupacinių laikų genocido ir motyvavo visas kitas represijas: trėmimus, kalėjimus, šalinimus iš pareigų ir kt. Todėl jų negalėjo nešokiruoti, kai lengvabūdiškai visos tautinių interesų pasireiškimo formas vėl pradėtos vadinti „nacionalizmu“, turinčiu gana grėsmingą ir kartu niekinamąją prasmę. Iš pradžių buvo visai normalu, kad ne kas kitas, o lietuvių tautos interesai vertė ją išsivaduoti iš sovietinės sistemos ir todėl ji džiaugsmingai paskelbė Nepriklausomos valstybės Konstituciją, kurioje parašyta: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai (2 str.). Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką“ (3 str.). Bet vos tik Nepriklausomoji valstybė įstojo į Europos sąjungą, tas rūpinimasis savo tauta ėmė baisiai gąsdinti valdžią ir oficialiąją žiniasklaidą. Niekas tos sąjungos nebuvo įpareigojęs kalbėti viso žemės rutulio vardu. Tačiau nepaisant to, pretenzijos į globalią politiką buvo paverstos savotišku masalu politinio korektiškumo ideologijai, skelbiančiai niekam nežinomos pažangos ateitį.

Įžeidimai. Abi šios galios, užmiršdamos tautų lygiateisiškumo principą, ėmė viešai demonstruoti savo cinišką svetimumą tautos ir jos kultūros likimui: patriotiniam auklėjimui, masinei emigracijai, didėjančiam mirtingumui, kritinei demografinei būklei ir panašiems rūpesčiams. O šis svetimumas leido į konformizmą linkusiems visuomenės sluoksniams propaguoti gana agresyvų „multikultūralizmą“, tautų istorijos pabaigą, įsitraukimą į globalizacijos procesus, teisinti literatūrinės kalbos ardymą, skatinti ir reklamuoti emigraciją, išvykusių žmonių pranašumus prieš likusius gimtame krašte. Visa tai be pėdsakų nepraėjo. Ir negalėjo praeiti. Pirma, pilietinę visuomenę skaudžiausiai žeidė tas valstybės susvetimėjimas, abejingumas savo tautai, kuri dar taip neseniai ją atkūrė, nusisukimas nuo jos, atidavimas jos likimo valiai. Sakykime tiesiai: ji pavedė savo tautą Europos sąjungos, NATO ir JAV globai, o pati užsiėmė tik valdančiųjų gerovės reikalais. Ne visai be pagrindo tokią politiką daug kas ėmė vadinti tautos išdavyste. Antra, visos valdžios nekreipė dėmesio į tą faktą, kad žmonių galvose tebebuvo gyvos baimės dėl marksistinės šeimų, tautų ir valstybių susiliejimo ir išnykimo doktrinos. Ne mažiau jiems buvo žinomi ir proletarinės revoliucijos padariniai: „kas buvo nieks, tas bus viskuo“. Tik ten buvo nuskurdusiųjų sluoksnis, o čia privilegijas gavo kitokios tautos ir „kitokių žmonių“ grupės. Visos šios priežastys sukėlė pilietinės visuomenės nepasitikėjimą savo valstybe, o dažnai ir pyktį. Jos negalėjo nepažeisti tautos orumo.

Mėginimas priešintis. Kaip ir buvo galima tikėtis, į jį ypač karštai į reagavo tautininkų partija. Ji ėmė organizuoti protesto mitingus. O juose kai kurios jaunos galvos į šią politiką ėmė atsakinėti net hitlerinės Vokietijos perdirbtais šūkiais: „Lietuva – lietuviams!“. Atsirado net tokius poelgius trumparegiškai pateisinančių straipsnių. Visi jie atrodė panašūs į pavojingas provokacijas. Buvo diskredituota ne tik tautininkų partija, bet ir pati tautinių interesų gynimo politika. Kadangi grasino ne mažiau kaip keturiolikai procentų Lietuvos gyventojų. Vien to pakako sukelti atsakomajai pasipiktinimų bangai. Bet įsiūbuota valtis oficialiosios politikos nė kiek nepakeitė. Ir negalėjo pakeisti. Kaip niekada tada buvo reikalingas blaivus oficialiosios žiniasklaidos ir nuosaikių politikų įsikišimas. Bet užuot viešais debatais iki galo apnuoginusios konflikto šaknis ir suradusios jo sprendimo būdus, abi valdžios nėrė į krūmus. Jos pasirinko tą pačią nutylėjimų, ignoravimo ir viešų patyčių politiką, kuri atrodė tiesiog nukopijuota nuo totalitarinių šalių praktikų. Ignoravimas ir patyčios galėjo reikšti mažiausia tris taktikas: 1) galvojimą, kad nėra reikalo kreipti dėmesio į tuos keistuolius, nes jų nedaug ir perversmo šalyje jie nepadarys; 2) abejojimą, ar Lietuvoje yra tokių išmanių politikų ir žurnalistų, kurie galėtų įtikinti kitaminčius tuo, kuo jie gal ir patys nebuvo įsitikinę; 3) nutylėjimą, kuris išsaugotų regimybę, jog Lietuvoje visi žmonės yra vienminčiai.

Privaloma ideologija. Kad ir kaip ten būtų buvę, bet abi valdžios ir toliau vienpusiškai diegė politinio korektiškumo ideologiją. Kartais net gyrėsi palaikančios nuomonių įvairovę. Tikrai neteko girdėti, kad būtų ribojamos nuomonės, liečiančios televizijos žvaigždžių skyrybas, etiopų kavą, Valentino ar veltinių šventes, koldūnus, orų permainas ar labiausiai žmonių mėgiamus šuniukus. Bet 15 metų tos valdžios paniškai bijojo prasitarti apie lietuvių tautos interesus, grėsmes jos išlikimui, apie demografinę krizę bei emigracijos pavojus. Ne atsitiktinai mokyklose beveik neliko patriotinio ugdymo. Ir gal dėl to mums neteko išvysti politiko, kuris būtų sutrikęs, kai buvo viešai paskelbta, jog 85 proc. mokinių ruošiasi keliauti iš Lietuvos. Pasikeisdamos valdžios tik kartojo, kad tai yra labai gerai. Net nemėgino iškelti klausimų: ar visi jie tokiam pasirinkimui jau yra pakankamai subrendę? Ar tikrai visos geros aukštosios mokyklos už Lietuvos ribų? Bet ko norėti. Juk turėjome net vieną kultūros ministrę, kuri manė, jog mūsų krašte per daug lietuvių. Dėl to ji ir pasistengė, kad Lukiškių aikštėje būtų sustabdyta Vyčio paminklo statyba. Neteko girdėti nei matyti viešų diskusijų apie politinio korektiškumo ir globalizavimo padarinius. Kartais net atrodė, tarytum lietuvių tauta būtų kuo nors nusidėjusi visai žmonijai, o ne pati būtų daugiausiai nukentėjusi nuo dviejų okupacijų. Lyg pati būtų turėjusi savo fiurerį, kuris sukėlė Antrąjį Pasaulinį karą ir organizavusi tautų genocidą ar būtų buvusi kolonijinė valstybė, norinti iki šiol išsaugoti savo viešpatavimą. Nedaug kas pasikeitė net ir tada, kai džiaugsmingai sutiktas popiežius Pranciškus perspėjo: „Nepamirškite savo tautos šaknų.“

Identifikacija su tauta. Valdžia ir oficialioji žiniasklaida ilgai nebuvo linkusios leistis į diskusijas su „nacionalistais“. Jos entuziastingai palaikė vienmintiškumo regimybę, dažnai gana panašią į tą, kuri iki šiol būdinga Rytams. Gal minėta diskusija ir nebuvo labai produktyvi. Bet Dariui vis tik pavyko bent FB pralaužti pirmuosius ledus. Sukeltos diskusijos nuaidėjo per visą Lietuvą. Kadangi Darius čia susitapatina su savo tautos kultūra, o Alfredas – su Vakarų pasauliu, daug kam susidarė įspūdis, kad patys susitapatinimai čia supriešino diskusijos partnerius. Bet iš esmės diskusijos čia vyko dėl prioriteto, t. y. kam lietuvis turėtų teikti pirmenybę: tautai ar Vakarų Europai? Bet ir toks klausimas galėtų kelti abejonių. Tauta ir Vakarų Europa nėra ir neturėtų būti viena kitą šalinančiomis priešybėmis. Vieną prasmę turi individo santykiai su savo tauta, kitą – su Vakarų Europa ir dar kitą – su visa žmonija. Tauta sukūrė savo valstybę, joje ji gyvena, kuria savo kultūrą. Ji negali nebranginti savo pačių sukurtos kultūros, savo žemės ir savo istorijos. Juk jokia kita tauta nepasirūpins jos stiprinimu, gynimu ir išlikimu. Be tokio rūpesčio nebūtų buvę nei 1918, nei 1990 m. Nepriklausomybės, nei partizaninio judėjimo, nei J. Miltinio ir Mataičių teatro, nei Kuzmos skulptūrų, nei J. Marcinkevičiaus patriotinės poezijos ir daugybės kitų dalykų, kuriais ši šalis linkusi didžiuotis. Kiekvieno tikro piliečio santykiai su savo tauta visada būna nepalyginamai artimesni, intymesni, operatyvesni ir atsakingesni, negu su visa žmonija. Tu visada esi daug reikalingesnis, svarbesnis savo Tautai negu 7 mlrd. žmonijai. Kai individas susitapatina su savo šeima, gimine, tauta, jis parodo savo priklausomybę įvairioms MES grupėms, kuriose egzistuoja vienokie ar kitokie įsipareigojimai imtis atsakomybės. O toji atsakomybė kaip tik įpareigoja pirmiausia pasirūpinti savo MES reikalais. Ne tik dėl to, kad MES yra čia pat po ranka (pasiekiami, prieinami), ar kad dažnai nėra kam kitam to padaryti, bet kad taip liepia iš identifikacijos išauganti pareiga, apie kurios buvimą praneša sąžinės jausmas. Lyg koks sargybinis šunelis jis visada prabunda tiems, kurie sugeba dorai įsipareigoti, kad jokios kliūtys nesukliudytų tos pareigos vykdyti.

Vakarų Europa. Niekas neginčija Vakarų Europos įnašo į Europos ir net kitų pasaulio šalių kultūrą. Mes iš jos gavome iš esmės visas civilizuotumo formas (demokratiją, filosofiją, mokslus, menus, raštą, švietimo sistemą, techniką, visas sporto šakas, monoteistinę religiją ir t.t.). Net pats spoksojimas į Vakarus yra kilęs iš begalinio pasitikėjimo Vakarais. Ir tuo stebėtis nereikėtų: mes visi priklausome tai pačiai šiuolaikinei civilizacijai. Dėl to negalime su ja nesitapatinti. Iš ten yra atkeliavęs ir tas kritinis mąstymas, kuriuo tenka remtis net diskutuojant dėl dabartinės civilizacijos būklės, su kuria daug kuo sutampa ir mūsų būklė. Bet savo pareiginių santykių su tauta mes negalime pakeisti profesiniais santykiais su Europa. Tačiau šiandien mes net negalime pasirūpinti savo tauta, nesirūpindami ir Vakarų Europa. Bet paradoksaliausia, kad Vakarų Europa per daug toli, jog galėtume ja pasirūpinti taip, kaip savo tauta, o tos tautos sukurta valstybė per daug susvetimėjusi, kad galėtume pasirūpinti savo tautos išlikimu. Mums kelia didelį nerimą Europos kultūroje išryškėję krizės požymiai, prie kurių reikėtų priskirti ir stebėtiną trumparegystę, globalizacijos projektais naikinančią tautų kultūrinę įvairovę. Bet ypač trumparegiškai atrodo vergiškai aklas tos krizės importavimas į Lietuvą. Todėl stebina ir istoriko Alfredo pasitikėjimas Vakarų Europa, kuri yra pasėjusi daugiau nusivylimo, absurdo, cinizmo ir nihilizmo sėklų negu koks kitas žemynas. Tokių dalykų  turbūt galėjo nematyti tik žmogus, pernelyg ilgai prisirišęs prie komunikacijos tinklų, kurie platino išimtinai politinio korektiškumo ideologiją bei psichologiją ir masinę kultūrą.

Identifikacija su žmonija. Netiesioginis individo santykiavimas su žmonija yra tiek pat senas kaip ir pati žmonija. Kol nebuvo pasaulinio bendravimo ir bendradarbiavimo, individų identifikacija su žmonija priklausė tik nuo bendro buvimo pasaulyje ir nuo bendražmogiškų humanizmo principų. Prie tokių principų buvo priskiriama dorybė (padorumas), meilė (prisirišimasbrolybėdraugystėbičiulystė ir pan.),  tarpusavio pagarba (žmogiškos vertės palaikymas), gailestingumas (atjauta), teisingumaslygybė ir pan. Šie principai suteikia galimybę identifikuotis su žmonija kaip neribota individų visuma. Humanizmas mėgino sustyguoti žmones taip, kad kiekvieną svetimą žmogų pasitiktų kaip svečią. Bet tam principų žinojimo neužteko. Jie turėjo prasmės tik tiek, kiek jų pagalba žmogui pavyko suvaldyti savo elgesį. Tik suderindamas savo individualius santykius su visais ir bet kokiais kitais žmonėmis, asmuo galėjo užtikrinti identifikaciją  su žmonija. Visiems šios identifikacijos atvejams galiojo ir tebegalioja viena ir paprasta „aukso taisyklė“: „Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems.“ (Lk 6, 31). Bet kaip tik jos laikytis ir buvo sunkiausia.

Suartėjimas. Globalioji žmonija iš pradžių egzistavo tik žmonių fantazijose, vėliau istorijos ir geografijos vadovėliuose. Tiesioginis suartėjimas prasideda su užkariavimais, kolonizacija. Ypač jis ėmė spartėti šiais laikais, kai žmonija susidūrė su pasauliniais karais, ginklavimosi varžybomis, ekologine krize ir kitais globaliais savo veikimo padariniais. Pirma, iškilo pasaulinės problemos ir būtinumas derinti tarpusavyje didžiųjų pasaulio šalių interesus bei veiksmus. Antra, susidarė naujos galimybės: susikūrė pasaulinės organizacijos, atsivėrė beveik visų pasaulio valstybių sienos, šalis ir miestus sujungė globalinės transporto priemonės, visą Žemės rutulį apraizgė informacinių ryšių tinklai. Trečia, pati progresyviausia žmonijos dalis šiandien yra labiausiai nusivylusi aklu tikėjimu, kad viskas kas keičiasi, eina į gera. Iškalbingas kultūros nuosmukis rodo, kad viskas vyksta atvirkščiai. Todėl kelia klausimą, kas imasi atsakomybė už žmonijos išlikimą. Kadangi šio pasaulio perspektyvų kol kas niekas nežino, niekas nieko negali pasakyti net apie jos multikultūrinę būklę: vieniems ji asocijuojasi su vakarykštėmis JAV, kitiems – su šiandienine Kinija, o tretiems su apokaliptinėmis antiutopijomis. Skirtumai tarp tautos ir žmonijos žymiai sumažėjo, bet atsakomybės už žmoniją nepadaugėjo. Koks yra santykis tarp individo identifikacijos su savo tauta ir identifikacijos su visa žmonija lakoniškiausiai yra nusakęs pirmųjų ekologinių judėjimų skelbtas šūkis: „Galvok – globaliai, veik – lokaliai“. Galvoti globaliai gali ir klajūnai (turistai, bastūnai, neonomadai). O kad pasirūpintume gamtos apsauga, turime gyventi tam tikroje vietoje ir prie jos prisirišti, kad pamatytume, kaip gamta atsiliepia į mūsų veikimą. Pasaulinio veikimo padariniai ypač grėsmingi, bet kol kas juos suvaldyti sekasi sunkiai. Bet kad ir kokia ateitis lauktų žmonijos, intymių, operatyvių santykių su ja kol kas negalime tikėtis. Ar ji išliks, jeigu ji visada bus už lokalizuoto ir savo kultūroje gyvenančių žmonių horizonto?

Istorija: pasakos ar mokslas? Sunkiausiai iššifruojama šios diskusijos vieta yra vadinamieji naratyvai (narratio – pasakojimas). Iki postmodernizmo išplitimo istorija paprastai buvo laikoma mokslu, tiriančiu praėjusio žmonių gyvenimo įvykius, išlikusius jų pėdsakuose ir užfiksuotus bet kokiuose jų liudijimuose (knygose, laiškuose, memuaruose, dokumentuose ir kt.). Postmodernizmas ją priskyrė prie pasakojimų. Taip istorikų veikalai atsidūrė tarp literatūrinės kūrybos (grožinės literatūros) ir etnokultūrinių tekstų (mitų, pasakų, legendų, epų, patarlių, dainų, burtų, maldų ir t.t.). Pasakojimai buvo atriboti nuo mokslo ne pagal tiriamąją sritį kaip visi kiti mokslai, bet pagal „kalbos aktus“, paprasčiau sakant, pagal kalbėjimo tipus. Mokslų kalbos yra denotatyvinės (denoto – paženklinti, aiškiai nurodyti). O tai reiškia, kad jos visada ką nors teigia arba neigia. Todėl jos gali būti atitinkamos srities žinovų patikrintos ir nustatytas jų teisingumas arba klaidingumas. Tokie yra gamtos mokslai. Tuo tarpu pasakojimai sudaromi iš visų įmanomų kalbėjimo tipų. Be teigimų ir neigimų, čia galima sutikti ir klausimus, ir prašymus, ir įsakymus, ir draudimus, ir pamokymus, ir sveikinimus, ir įvardinimus. Kalbos filosofijoje jie vadinami preskriptyvais (praescribo – paskirti, nustatyti). Mokslo kalba siekianti tiesos, o pasakojimai – praktinio teisingumo. Anot Ž.- F. Liotaro (Jean-François Lyotard), jos „moko veikti, moko gyventi ir moko klausyti“. Žodžiu, pasakojimai gali auklėti, įtvirtinti vienokias ar kitokias elgesio ir gyvenimo formas. Istorija yra žymiai artimesnė mokslui negu pasaka, bet mažiau moksliška negu specializuotas mokslas. Pagal artimumą tiesai visas istorines žinias būtų galima suskirstyti mažiausia į tris lygmenis: istorija (istoriografija), istorijos populiarinimas, ir meninis istorinių įvykių vaizdavimas. Labai gerai, kad šiuolaikinė istorija pereina nuo valdovų istorijos prie visuomenės gyvenimo ir kultūros istorijos. Bet tokiam akiračio išplėtimui netrukdo nei politinė istorija, nei istoriniai romanai, nei mėginimai gaivinti pamatinius pasakojimus.

Istorinė sąmonė ir istorija. Postmodernistai yra paskelbę pamatinių pasakojimų mirtį. Su ja, atrodo, susitaikyta ir šioje diskusijoje. Net sudaroma regimybė, kad juos gali pakeisti profesionalų kuriami mažieji naratyvai. Su tuo būtų sunkoka sutikti. Pirma, profesionalų rašomą istoriją reikėtų skirti nuo visuomenės istorinės sąmonės, kuri kyla iš patriotinio bei pilietinio užsiangažavimo, remiasi įvairiausiais šaltiniais ir formuojasi stichiškai. Antra, vien savo pastangomis tos sąmonės istorikai sukurti negali. Jie gali tik prisidėti prie jos formavimosi. Tai visos visuomenės, o pirmiausia tautos reikalas. Trečia, istorinės sąmonės formavimą daugiausia lemia tie tekstai, kurie sukurti paprasta, patrauklia ir profesionalių tekstų ribas peržengiančia kalba. Tokius tekstus paprastai kuria istorijos populiarintojai: rašytojai, kino filmų scenaristai ir režisieriai. Net kai kurie istorikai yra prabilę apie herojinio filmo reikalingumą. Ketvirta, prie istorinės sąmonės formavimo gali prisidėti ir pamatinių pasakojimų kūrėjai. Tai irgi ne istorikų reikalas. Kai panašios diskusijos įsisiūbavo tarpukario Lietuvoje, V. Krėvė ėmė ir parašė „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“, panašaus svorio buvo ir Vaižganto „Pragiedruliai“. Šiais laikais savo „Lietuvos istoriją“ sukūrė poetas T. Venclova, o epą „Lato sakmes“ dailininkas K. Žoromskis. Žinoma, būtų stebuklas, jeigu pavyktų padaryti kažką panašaus į kitų kraštų tradicinius epus. Tačiau sunkoka patikėti, kad herojiniais epais šiandien pavyktų sugundyti pragmatišką, nuo patriotizmo atvėsintą ir gerokai cinišką publiką.

Naujasis religingumas. Gerai atrodo Dariaus pilietinis užsiangažavimas savo kultūros „mažiesiems pasakojimams“. Tai ne tik pagarba jiems, bet ir rūpinimasis jų palaikymu, išsaugojimu, išlikimu. Rodos, logika čia paprasta: kas garbingai kuria ir tęsia lietuvių kultūros tradicijas, tam negali nerūpėti ir jos likimas. To likimo ir išlikimo nuovoka bei numatymu yra grindžiama visa jo kultūrinė veikla. Vadinasi, čia esama atsidavimo ir pasiaukojimo, apie kurį nieko nenori žinoti savo kraštui susvetimėję kosmopolitinės orientacijos žmonės. Bet sunku įsivaizduoti, kaip mokykla pajėgtų įvairiausių lituanistinių studijų tekstus paversti tokiais valstybę vienijančiais pasakojimais, kuriuos skaitytų ir politikai, ir mokslininkai, ir menininkai, ir inžinieriai, ir net žmonių masės. Neužmirškime, kad tenka gyventi vartotojų visuomenėje, kuriai bendravimo santykis tarp kūrėjo ir skaitytojo jau yra pavirtęs santykiu tarp gamintojo ir prekių vartotojo. Anot H. Arendt (Hanah Arendt), ši visuomenė „nori ne kultūros, o pramogų, ir pramogų pramonės siūlomas prekes visuomenė išties vartoja lygiai taip pat kaip bet kurias kitas vartojimo prekes“. Visai ne atsitiktinai internetiniuose tinkluose kultūra seniai priskirta pramogų sričiai. Visa ši kultūra vartotojų masėse cirkuliuoja kaip globalus „naujasis religingumas“. Vartojimui pagaminti daiktai – jos kulto objektai (šventenybės), reklaminiai gundymai – jos kasdieninės maldos, nepaliaujamai skaninami valgiai ir gėrimai – jos sakramentai, televizijos šou ir kino žvaigždės – jos žyniai ir pusdieviai. Šita kultūra gana versli, todėl eina ranka rankon su valdžių diegiama politinio korektiškumo ideologija. Jai nieko nereikia nei įteisinti, nei vienyti. Ji taip žemai nuleidžia kultūrinių reikalavimų kartelę, kad unifikuoja ne tik Lietuvos, bet ir viso civilizuoto pasaulio mentalitetą. Užtat prekybos namų šventyklos spindi daiktų altoriais.

Nuomonės, diskusijos, komentarai , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra