Leonidas Donskis savo tinklaraštyje „Pusiau tiesa Vakarams ir melas sau“ samprotauja apie kalčių pripažinimą ir cituoja Egidijaus Aleksandravičiaus tezę, kad Europa prasideda ten, kur pakanka moralinės ir intelektualinės drąsos pripažinti savo kaltę. Kiekviena valstybė ir tauta turi tokių dėmių, apie kurias nemėgsta kalbėti. Tik po ilgo laiko arba po didesnių lūžių prabylama apie jas viešai. Neretas atvejis, kai kaltę turi prisiimti ne tik kuri nors viena pusė. Dažnai išryškėja, kad vieni planavo ir įsakinėjo, kiti mielai prie to prisidėjo, o treti iš to turėjo naudos.
Vienu iš tokių pavyzdžių laikytina vokiečių okupacinės valdžios 1942–1944 m. Lietuvoje vykdyta kolonizacija, kuriai lietuvių savivalda pritarė ir ja pasinaudojo, kad išstumtų iš Lietuvos lenkus ir rusus.
Iš Vokietijos tada sugrįžo didžioji dalis Lietuvos vokiečių, pasitraukusių 1941 m. pavasarį. Vokiečių kolonistai buvo apgyvendinti devyniose Pietų ir Vidurio Lietuvos apskrityse, vokiečiams, lenkams, rusams ir žydams priklausiusiuose ūkiuose, o lietuvių savivaldai buvo suteikta teisė perkelti lietuvius į tuos Rytų Lietuvoje ir kitose apskrityse nusavintus lenkų ir rusų ūkius, kurių neperėmė vokiečiai.
Tokia sutartis atitiko abiejų pusių interesus. Vokiečiams buvo svarbu padidinti savo tautiečių skaičių ir didesnėje Lietuvos dalyje sudaryti pirmąsias vokietinimo salas. O lietuviai norėjo, vokiečių padedami, atsikratyti lenkų ir rusų mažumų, kad sulietuvintų Vilniaus kraštą. Sugrįžti buvo naudinga ir Lietuvos vokiečiams, nes jie gaudavo kur kas didesnius ūkius negu anksčiau turėjo gyvendami Lietuvoje, be to, valdžia aprūpino juos ūkio padargais, gyvuliais ir sėklomis, teikė nemažai įvairių lengvatų ir garantavo geresnį gyvenimą negu lietuviams.
Tiesa, skaičiai net ir Lietuvos mastu nebuvo labai dideli. Numatyta perleisti vokiečiams 6597 ūkius su 122 711 ha žemės ir 4193 namus miestuose, bet spėta išdalyti tik apie du trečdalius sklypų. Į Lietuvą buvo sugrąžinta ir apgyvendinta daugiau kaip 28 000 Lietuvos vokiečių, o perkelta ar išvaryta daugiau kaip 22 000 lietuvių, lenkų ir rusų (žydai tuo laiku jau buvo uždaryti getuose, dauguma nužudyti). Vis dėlto ši kolonizacija buvo didžiausia užimtuose Rytų Europos kraštuose, išskyrus Vokietijai priskirtas Lenkijos sritis. Kartu tai vienintelis atvejis, kai asmenims, neseniai tapusiems Vokietijos piliečiais, buvo leista grįžti į gimtinę.
Apie Lietuvos vokiečių grąžinimą ir šalies kolonizavimą jau nemažai rašyta tiek vokiečių, tiek lietuvių istoriografijose. Šiam reiškiniui apibūdinti vokiečių autoriai nevartoja kolonizavimo sąvokos ir sugrįžusiųjų nevadina kolonistais, nors šiaip abiejų šalių istorikai daro panašias išvadas.
Vokiečiai vis dar vartoja nacionalsocialistų sukurtas neutraliai skambančias sąvokas Rucksiedlung (grąžinimas į ankstesnę gyvenamąją vietą), Ansiedlung (įkurdinimas), Besiedlung (apgyvendinimas), o kolonistus vadina Siedler (naujakurys). Harry Stossunas savo knygos skyrių apie Lietuvos vokiečių grąžinimą pavadino taip: Die Rucksiedlung in das deutsch besetzte Litauen („Grąžinimas į ankstesnę gyvenamąją vietą vokiečių okupuotoje Lietuvoje“), o Bubnys tą patį epizodą įvardija kaip „Lietuvos kaimų ir miestų kolonizavimą“. Už anų „nekaltų“ sąvokų slypi nusavinimai ir trėmimai, visokeriopas jėgos naudojimas, todėl esu linkęs perimti lietuvių ir kitų nevokiečių istorikų vartojamą kolonizacijos sąvoką.
Kolonizavimo planai ir pats procesas istoriografijoje jau gana išsamiai aprašyti, čia aptarsiu keturis kiek mažiau išryškintus epizodus:
1) Lietuvos vokiečių grąžinimo priežastis ir išskirtinumą;
2) Lietuvių savivaldos vaidmenį kolonizacijoje;
3) Kolonistų padėtį ir jų santykius su lietuviais;
4) Klausimą, ar Lietuvos vokiečiai buvo nacionalsocialistų įrankis ir aukos, ar kolonizacijos kaltininkai?
Lietuvos vokiečių grąžinimo priežastys ir išskirtinumas
1939 m. rudenį Hitleris nusprendė parsikviesti už Vokietijos ribų gyvenančius vokiečių kilmės asmenis ir apgyvendinti juos iš Lenkijos atplėštose ir prie reicho prijungtose srityse. Tuo tikslu buvo įkurtos net kelios įstaigos, tarp jų – Reicho komisaras vokiškumui stiprinti (Reichskommissar fur die Festigung des deutschen Volkstums, RKFDV), kuriuo tapo esesininkų vadas Himmleris, Imigracijos centras (Einwanderungszentrale, EWZ), Rasės ir apgyvendinimo valdyba (Rasse- und Siedlungshauptamt der SS). Šios institucijos pagal rasiniu principu pagrįstą įpilietinimo tvarką repatriantus rūšiuodavo į tris grupes: a) tinkamus Rytų Europos kolonizacijai (O-Falle), b) numatytus darbams reiche ir suvokietinimui (A-Falle), c) išimtis (S-Falle). Iš 50 142 Lietuvos vokiečių 28 247 asmenys (56%) buvo atrinkti kolonizacijos tikslais. Numatyta juos apgyvendinti buvusiose Lenkijos srityse, prijungtose prie Rytų Prūsijos. Tačiau lenkų deportaciją iš šių sričių į Varšuvos generalinę gubernatūrą sutrukdė karas su Sovietų Sąjunga.
Tad 1941 m. rudenį dalis Lietuvos vokiečių, atrinktų kolonizacijai, vis dar gyveno lageriuose ir nekantriai laukė perkėlimo. Vokietijai užėmus Lietuvą, Himmleris su Rytų Prūsijos gauleiteriu Kochu, remdamiesi Molotovo–Ribbentropo sutartimi, pagal kurią Lietuvos pietinės sritys iki Šešupės priskirtos Vokietijai, nusprendė jose apgyvendinti Lietuvos vokiečius, bet prieš tai reikėjo ištremti lietuvius.
Nors toks planas prieštaravo ankstesniam Hitlerio nusistatymui neleisti vokiečių kilmės asmenims, esą dėl dar netvirto jų vokiškumo, grįžti į gimtinę, tačiau, iš ten išvijus vietinius gyventojus, pavojaus, kad Lietuvos vokiečiai susigiminiuos su lietuviais, nebeliko. Bet Reicho ministras okupuotiems Rytų Europos kraštams Rosenbergas ir generalinis komisaras Lietuvai von Rentelnas nesutiko, kad iš jų dispozicijos būtų atimtos kurios nors sritys, nes karo metu jiems reikėjo lietuvių paramos, kurią prarastų, jeigu atplėš lietuviškas žemes.
Rentelnas 1941 m. spalio mėnesį nuvyko į Berlyną, kur tarėsi su Himmleriu ir reicho ministru prie kanclerio Hitlerio Lammersu. Rentelnas atkalbėjo Himmlerį nuo ketinimų atskirti Lietuvos sritis, bet pritarė jo sumanymui Lietuvos vokiečius grąžinti į gimtinę. Rentelnas siūlė apgyvendinti juos ne tik Pietų Lietuvoje, bet ir kitose apskrityse. Lietuvos vokiečių skaičius buvo per mažas, kad būtų galima kolonizuoti visą kraštą, todėl pasitenkinta devyniomis derlingiausiomis apskritimis Pietų ir Vidurio Lietuvoje.
Toks planas tiko abiem pusėms. Himmleris pagaliau galėjo imtis kolonizuoti užimtus Rytų Europos plotus, o Rentelnas tikėjosi sustiprinti vokiečių įtaką Lietuvoje, kur vokiečių jėgos buvo palyginti silpnos. Vis dėlto dar pusmetį ginčytasi, kas vadovaus kolonizacijai – Himmleris ar Rosenbergas su savo pavaldiniu von Rentelnu. Kompromisas rastas 1942 m. balandžio mėnesį – Rentelną paskyrė Himmlerio įgaliotiniu kolonizacijos reikalams Lietuvoje, tačiau vykdyti kolonizaciją ir ją prižiūrėti pavesta SS kolonizacijos štabui Kaune, vadovaujamam SS–Sturmbannfuhrerio Dr. Joachimo Duckarto (1896–1952). Himmleris ir Rosenbergas tikriausiai būtų dar ilgai ginčijęsi tarpusavyje, jeigu Hitleris 1942 m. kovo mėnesį nebūtų uždraudęs Lietuvos vokiečių siųsti į Lietuvą, esą jie per silpnai perėmę nacionalsocialistinę ideologiją.
Himmleris ir Rosenbergas, išsigandę, kad jų planas sugrius, pradėjo veikti vieningai, tuo labiau kad ir Lietuvos vokiečių atstovai primygtinai prašė Himmlerį leisti juos atgal į Lietuvą, kur galės „prisidėti prie naujojo Rytų atstatymo“. Minėtas Hitlerio draudimas yra šiek tiek mistiškas, neva jis tik iš Lietuvos vokiečių karių laiškų sužinojęs apie Lietuvos vokiečių grąžinimą į Lietuvą.
Ko gero, Vyriausioji Teicho saugumo valdyba (Reichssicherheitshauptamt), kuri visą laiką konkuravo su Rosenbergu, kas vadovaus užimtų Rytų Europos kraštų saugumo pajėgoms, išgirdusi apie grąžinimo planus, pareikalavo, kad Hitleris užkirstų tam kelią. Bet Himmleris ir Rosenbergas, veikdami išvien, vis dėlto pasiekė savo tikslą, – gegužės mėnesį Hitleris sutiko padaryti išimtį ir leido Lietuvos vokiečius grąžinti į gimtinę.
Visi šie nacionalsocialistų elito planai ir barniai atskleidžia Lietuvos kolonizacijos išskirtinumą. Tai buvo išsamaus plano germanizuoti ir kolonizuoti Rytų Europos kraštus pirmasis bandymas, didįjį vajų atidedant pokariui. Kitiems vokiečiams repatriantams nebuvo leidžiama grįžti atgal į gimtinę, nė viename iš užimtų Rytų Europos kraštų nebuvo apgyvendinta tiek daug vokiečių.
Lietuvių savivaldos vaidmuo kolonizacijoje
Vokiečių kolonizacijos planuotojai ir vykdytojai greitai suprato, kad kolonizuoti Lietuvos nepavyks be lietuvių savivaldos pagalbos, nes vokiečių administracijoje dirbo tik 660 vokiečių, o lietuvių savivaldoje – 20 000 darbuotojų. Ypač silpnos buvo vokiečių saugumo pajėgos, taigi jos nebūtų įstengusios iškraustyti ūkių, kuriuos numatyta atiduoti vokiečiams, savininkų ir nuomininkų.
Tai padaryti galėjo nebent lietuvių policija. Kadangi lietuvių savivalda buvo voldemarininkų ir dešiniųjų pažiūrų valdininkų rankose, o Rentelno pasirinktieji generaliniai tarėjai jau buvo įrodę savo nuolankumą vokiečiams, nuspręsta kreiptis į juos. Jau 1941 m. pabaigoje Rentelnas buvo įsakęs savivaldoms sudaryti lenkų, rusų ir žydų sklypų sąrašus, bet nenurodė kokiu tikslu. Pagal šiuos sąrašus, papildžius juos repatriantų buvusiais sklypais, paimtais štabo Kaune reikmėms, ir buvo dalijami žemės sklypai kolonistams.
Jau sudarydami sąrašus lietuviai valdininkai, be abejo, suprato, koks pavojus gresia Lietuvos mažumoms. Vis dėlto įsakymą vykdė nesipriešindami. Tai padrąsino Rentelną ir jis ėmė atvirai reikalauti, kad generaliniai tarėjai veiktų vokiečių ir lietuvių naudai. Todėl vokiečiai galėjo išsirinkti sau geresnius ir didesnius vokiečių, lenkų, rusų ir žydų ūkius devyniose Lietuvos apskrityse, o lietuviams atiteko vokiečių neužimti sklypai minėtose devyniose ir visose kitose apskrityse.
Į tuos ūkius, ypač Rytų Lietuvoje, buvo numatyta perkelti Suvalkų ir Klaipėdos krašto lietuvius, kuriuos sovietai 1941 m. buvo apgyvendinę vokiečių ūkiuose. Lietuviai vokiečių pavyzdžiu sudarė Vyriausiąją krašto piliečių apgyvendinimo komisiją, kuriai vadovavo Jurgis Bobelis. Apgyvendinimo komisijos buvo įkurtos kiekvienoje apskrityje. Klaidina jau pats šių komisijų pavadinimas, nes apgyvendinami buvo tik lietuviai, kitų tautybių ūkininkų turtą nusavindavo, o juos ištremdavo.
1942 m. birželį vidaus reikalų generalinis tarėjas Narakas oficialiai informavo savivaldą apie numatytą Lietuvos vokiečių grąžinimą. Įsakė suregistruoti visus, kurie gyvena buvusiuose vokiečių ūkiuose, ir įspėti juos, kad bus perkelti kitur. 1942 m. vasarą tarėjai Narakas ir J. Petronis išleido tris instrukcijas: dėl vokiečių kolonistų apgyvendinimo, lietuvių perkraustymo, lenkų ir rusų ūkių nusavinimo. Lietuviai daugiausia buvo perkeliami į Vilniaus kraštą, kur gaudavo lenkų ūkius, o lenkai buvo internuojami – vyrus išsiųsdavo darbams į Vokietiją, jų šeimas apgyvendindavo kur nors pas kitus tautiečius.
Nemažai rusų sutiko likti samdiniais ūkiuose, apie 5 000 rusų sentikių priglaudė sentikių parapijos. Perkeliamos lietuvių šeimos galėjo pasiimti tik po 15 kg maisto, po vieną karvę, kiaulę ir penkias vištas, esą visa kita ras jiems paskirtuose lenkų ūkiuose.
Tikėtasi, kad vokiečiai tvarkingai perims ūkius su visu inventoriumi, o perkeltieji lietuviai gaus tokio pat dydžio ūkius iš lenkų ir rusų. Nelietuviai prarasdavo viską, nes jie negalėjo nieko pasiimti iš savo nuosavybės.
Tačiau perduoti ūkių taip sklandžiai, kaip planuota, nesisekė, nes savininkai ir nuomininkai, sužinoję, kad bus iškeldinami, inventorių, galvijus ir grūdus paslėpdavo arba išveždavo, dažnai net krosnis nugriaudavo, langus išimdavo ir t. t. Todėl nuspręsta iškraustomiesiems pranešti, kas jų laukia, tik tada, kai kolonistai bus jau atvykę. Senieji savininkai turėdavo likti ūkiuose tol, kol naujieji juos perims.
Dažnai tekdavo panaudoti jėgą, todėl ir reikėjo lietuvių policijos pagalbos. Kad paskatintų lietuvių policininkus, vokiečių policijos viršininkas H. Hachtelis ir apgyvendinimo vykdytojas Duckartas raštu prižadėjo, esą ūkių savininkai lietuviai nebus liečiami, o jei išimties atveju policininko šeimą vis dėlto tektų perkelti, žadėta suteikti tinkamą tokio pat dydžio ūkį.
Raminti pažadais teko ne tik policininkų sąžinę. Ir savivaldoje netrūko protestų, būdavo atsisakoma registruoti kitataučių ūkius arba nelietuvius užrašydavo lietuviais. Ne vienas lietuvių valdininkas iš anksto pranešdavo senbuviams, kad gresia iškraustymas.
Panevėžio apgyvendinimo komisija apskritai atsisakė vykdyti įsakymą ir raštu pranešė Bobeliui, kad toks asmenų perkėlimas prieštarauja Lietuvos teisei. Komisija nepaisė net Bobelio grasinimų ir vis tiek nesiėmė darbo. Tai teko daryti pačiam apskrities viršininkui. Bet dauguma savivaldų ir policijos tarnautojų vykdė vokiečių įsakymus. Toks lietuvių savivaldos ir policijos prisidėjimas prie krašto kolonizacijos vadintinas kolaboravimu.
Kolonistų padėtis ir jų santykiai su lietuviais
Išrinktiesiems, kuriems leista grįžti į Lietuvą, buvo nurodoma, kad ten jie turės „kaip vokiečiai ir vokiečių ūkininkai atstovauti savajam didžiajam reichui“. Dar lageriuose jiems buvo aiškinama: nors grįšite ponais, bet su lietuviais būkite draugiški, žinoma, nesielkite su jais kaip su sau lygiais.
Kolonistai buvo pavaldūs tik vokiškoms įstaigoms ir valdyboms. Jie buvo okupacinės valdžios dalis, turėjo savo atskiras mokyklas, krautuves, ligonines, bankus ir t.t. Tik mokesčius kurį laiką turėjo mokėti lietuvių savivaldai ir prisidėti prie gurguolių prievolės.
Bet netrukus ir tai buvo pakeista. Lietuvos piliečiai tik vienu atžvilgiu buvo lygūs su kolonistais – ir vieni, ir kiti turėjo Vokietijai atiduoti iš hektaro žemės po 590 kg rugių, 49 centnerius bulvių, 1,55 kg kiaulienos ir t. t. Dėl prievolės vokiečių valdžia griežtai elgėsi ir su kolonistais – už jos nevykdymą atimdavo ūkius ir išsiųsdavo atgal į Vokietiją. Tačiau už prievolės produktus kolonistams buvo mokama kur kas daugiau negu lietuviams. Ūkiai, beje, nebuvo perleidžiami kolonistų nuosavybėn, o tik nuomojami, žadant, kad atiduos juos vėliau.
Apgyvendinimo štabas stengėsi perleisti kolonistų šeimoms kiek galima didesnius ūkius ir sklypus. Vidutinis sklypų dydis buvo daugiau kaip 22 hektarai, bet netrūko ir tikrų dvarų. Dar prieš atvykstant kolonistams amatininkų brigados suremontuodavo pastatus. Apskričių apgyvendinimo štabai aprūpindavo kolonistus maistu, padargais, sėklomis. Buvo įsteigta vokiečių supirkimo ir pardavimo bendrovė (Deutsche Ein – und Verkaufsgesellschaft), kuri iki 1943 m. pabaigos pardavė prekių už šešis milijonus reichsmarkių.
Čia buvo galima nusipirkti šiaip jau trūkstamų buities prekių, gyvulių, mašinų ir t. t. Štabas parūpindavo net metalų, kurių Lietuvoje nebuvo įmanoma įsigyti. Kolonistai gaudavo dvigubai didesnę maisto normą negu lietuviai. Visa tai leido kolonistams per vienus metus įveikti naujakurių sunkumus ir jau antraisiais metais jų ūkiai tapo pelningi. Turintiems didesnius ūkius jau nereikėjo fizinio darbo dirbti patiems, tai atlikdavo samdiniai ir karo belaisviai. Žinoma, būta ir sunkumų. Kai kuriems atiteko apleisti ar ištuštinti ūkiai, ypač trūko arklių, bet dauguma kolonistų gyveno vis dėlto kur kas geriau negu jų kaimynai lietuviai.
Jau minėta, kad kolonistams kaip Vokietijos piliečiams ne tik nereikėjo paisyti lietuvių savivaldos, bet ir teisių jie turėjo kur kas daugiau nei lietuviai. Tačiau juos prižiūrėjo tiek nacionalsocialistų partijos organai, tiek vokiečių saugumas.
Partija ne tik dalijo maisto korteles, bet ir kontroliavo kiekvieno kolonisto elgesį, stebėjo, ar laiku jis atlieka prievolę, kokie jo santykiai su lietuviais ir kitais nevokiečiais. Kolonistai ypač bijojo vokiečių saugumo, nes šis turėjo teisę be jokio teismo išsiųsti juos atgal į Vokietiją ar kaip nors kitaip nubausti. Saugumas kolonistus budriai sekė, buvo griežtai draudžiama ne tik lankytis lietuviškose pamaldose, bet ir turėti savo kunigą vokietį. Saugumui liepta užtikrinti, kad užimtuose kraštuose šalia partijos nesusidarytų jokia nepriklausoma institucija, net ir religinė.
Kolonistai buvo greitai aprūpinti vokiškomis mokyklomis, kur jaunimas buvo auklėjamas vokiška dvasia. Įsteigtos 107 pradinės mokyklos, viena vidurinė mokykla Kaune, septyni internatai vaikams, kurių tėvai gyveno atokiau nuo didesnių centrų. Šiems internatams vadovavo fronte sužeisti esesininkai. Kiekvienos apskrities centre dirbo gydytojai vokiečiai, Kaune vokiečiams įsteigta atskira ligoninė, o Panemunėje – vaikų sanatorija. Gydoma buvo veltui.
Tačiau kaip tik toks vokiečių kolonistų atskiras gyvenimas trukdė normaliai kaimyniškai bendrauti su lietuviais. O palaikyti santykius su kitais nevokiečiais apskritai nebuvo galimybių – žydai buvo uždaryti į getus, dauguma jau išžudyti, o lenkai ir rusai nužeminti iki trečiarūšių žmonių. Iš pradžių apgyvendinimo štabas įrodinėjo, neva vokiečių grąžinimas – tai ženklas, kad Vokietija visada Lietuvą apsaugos.
Pirmuosius kolonistus, ypač tuos, kurie buvo sugrąžinti į buvusius savo ūkius, lietuviai priėmė su duona ir druska, padėjo jiems greičiau įsikurti. Tačiau greitai paaiškėjo tolesni kolonizacijos planai ir tarpusavio santykiai atšalo. Nieko negelbėjo, kad apgyvendinimo štabas pradėjo dalyti pagyrimo raštus tiems lietuviams, kurie padeda vokiečiams.
Nepasitenkinimas ir net priešprieša kolonistams didėjo, jie jautėsi nesaugūs ir patys pradėjo šalintis lietuvių. Nors per dvejus metus buvo nužudyti tik du kolonistai, pora trobų padegtos ar apiplėštos, bet įtampa sparčiai didėjo. 1943 m. vasarą kolonistai buvo apginkluoti ir jiems įsakyta sudaryti savisaugos būrius. Vis dėlto lietuvių pasipriešinimas buvo pasyvus, kolonistų nelietė ir sovietiniai partizanai, gal todėl, kad jų pajėgos Lietuvoje buvo silpnos.
Taigi lietuvių ir vokiečių tarpusavio ryšiai, galima sakyti, nutrūko, juoba kad vokiečiams buvo uždrausta dalyvauti viešajame gyvenime kartu su lietuviais, net lankytis lietuviškose pamaldose. 1941-aisiais kaimynai nuoširdžiai apverkė repatriantus, bet 1944-aisiais jiems bėgant iš Lietuvos jau niekas ašarų dėl jų neliejo.
Ar Lietuvos vokiečiai buvo nacionalsocialistų įrankis ir aukos, ar kolonizacijos kaltininkai?
Vertinant iš moralės pozicijų, toks mažumos grąžinimas kolonizaciniais tikslais laikytinas nusikaltimu tos šalies gyventojams. Visai neseniai buvę Lietuvos piliečiai, dabar kolonistai grįžo į okupuotą gimtinę turėdami ją okupavusios valstybės pilietybę ir tarnaudami okupantams. O juk jiems buvo žinomas prieš teisingumą ir humanizmą nukreiptas nacių elgesys: žydų žudynės, slavų, o iš dalies ir baltų, žeminimas, trėmimai ir kiti karo nusikaltimai… Lietuvos vokiečių nereikėjo jėga varyti atgal į gimtinę, jie patys to norėjo ir prašė.
Nepriklausomoje Lietuvoje vokiečiai buvo viena iš tų mažumų, kurios elgėsi pakankamai lojaliai valstybės atžvilgiu, rodė savo solidarumą. Tačiau, po perversmo įsigalėjus diktatūrai, stiprėjant lietuvių nacionalizmui, mažumos žingsnis po žingsnio buvo išstumtos iš valstybės gyvenimo.
Nelietuvių kilmės prasilavinęs jaunimas beveik neteko galimybių tapti mokytojais ar karininkais. Saugumas stropiai sekė mažumų gyvenimą, sudarinėjo nelietuvių turimos nuosavybės sąrašus, aiškindavosi, koks kiekvieno suaugusio asmens tautinis nusistatymas.
Mažumos, ypač jaunimas, Lietuvoje jau nebematė ateities. Vokietijoje įsigalėjus nacionalsocializmui, vokiečių kilmės jaunimą ir vokiškų organizacijų vadovus iš kitų šalių pradėta kviesti į reichą, kur specialiuose kursuose juos nuteikdavo politiškai kryptingai. Jau 1939 m. kovo 4 d. dauguma Vokiečių kultūros draugijos atstovų pasisakė už nacionalsocializmą.
Nepaisant to, kol Lietuva neprarado nepriklausomybės, į Vokietiją buvo nusiteikę repatrijuoti tik įtikėjusieji savo grynakraujų vokiškumu.
Tačiau su jais Hitleris pasielgė kitaip negu su Latvijos ir Estijos vokiečiais – į Reichą Lietuvos vokiečius pakvietė tik tada, kai Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga. Po pirmųjų Sovietų valdžios mėnesių beveik visi vokiečių kilmės asmenys, kad ir koks būtų buvęs tautinis jų apsisprendimas, užsirašė repatrijuoti. Tuo repatriantai pasisakė ne prieš Lietuvą, o prieš Sovietų Sąjungą.
Pervažiavę sieną, repatriantai pateko į Himmlerio SS ir kitų nacių organų rankas. Tolesnį repatriantų likimą lėmė jų suskirstymas pagal nacių taikomus pseudomokslinius rasės požymius. Tie, kuriuos numatyta apgyvendinti Rytų Europos srityse, jautėsi paaukštinti, o tie, kurie buvo siunčiami į senąjį Reichą, – pažeminti. Todėl teikė prašymus, kad ir juos priskirtų prie kolonistų. Sunku pasakyti, kodėl repatriantai labiau norėjo gyventi buvusiose Lenkijos srityse negu pačioje Vokietijoje, nors gerai žinojo, kad jų apgyvendinimas ten susijęs su lenkų deportacijomis ir svetimo turto perėmimu.
Matyt, pati Vokietija jiems buvo svetima, jie tikėjosi, kad naujose srityse lengviau įsikurs ir laisviau gyvens. Bet, kai pasklido gandas, kad Lietuvos vokiečiai galės grįžti į Lietuvą, džiaugsmas buvo neapsakomas. Turbūt jie vylėsi, kad atgaus savo ankstesnius ūkius ir nuosavybę, galės gyventi jiems įprastą gyvenimą. Juk retas kuris iš jų žinojo, kas vyksta Lietuvoje ir kas iš tikrųjų jiems numatyta. Tik jau atvykę į Lietuvą kolonistai sužinodavo, kur jiems paskirti sklypai ir kokiomis sąlygomis.
Dokumentai liudija, kad vienas kitas būsimasis kolonistas atsisakė perimti svetimą sodybą, tačiau kur kas daugiau būta prašymų suteikti didesnį ar geresnį ūkį. Akivaizdu, kad turtas viliojo daugelį.
Kolonistai, grįždami į Lietuvą, kažkodėl nesijautė kalti ir ramino save, kad nėra atsakingi už ankstesnių savininkų ar nuomininkų iškraustymą. Svajojo gerai sutarti su kaimynais lietuviais. Pasitaikė atvejų, kai kolonistai ankstesnius gyventojus pasiliko ūkyje ir draugiškai su jais sugyveno. Tačiau kolonistai neturėjo jokių galimybių būti neutralūs, o juo labiau padėti Lietuvai. Okupacinė valdžia iš anksto numatė, kad kolonistai taps jos dalimi. Iki kolonizacijos pradžios okupacinė valdžia beveik nesiekė mažesnių miestų, miestelių ir kaimų.
Atvykus kolonistams, Kauno apgyvendinimo štabas įkūrė vokiečių atramos punktus ne tik apskričių centruose, bet ir miesteliuose. Čia dirbo po keturis ir daugiau asmenų iš kolonistų tarpo. Šalia kūrėsi vokiečių krautuvės ir kitos aptarnavimo įstaigos. 1943 m. vietoj atramos punktų vokiečių okupacinė valdžia įsteigė valdybas, perėmusias tuos pačius darbuotojus. Taip buvo sustiprinta okupacinė valdžia, kurią ėmė reprezentuoti patys Lietuvos vokiečiai.
Per trumpą laiką apskričių apgyvendinimo štabų ir atramos punktų darbuotojai tapo vadovaujančiu sluoksniu, pradėjo kištis į lietuvių savivaldos reikalus. Tikriausiai pasiskundus generaliniams tarėjams, Duckartas buvo netgi priverstas savo pavaldinius įspėti, kad neįsakinėtų lietuviškoms įstaigoms.
Nors patys kolonistai visą laiką buvo prižiūrimi apgyvendinimo štabo, vokiečių civilinės valdžios, Nacionalsocialistų partijos ir saugumo, tačiau artimiausioje aplinkoje būtent jie užtikrino ir reprezentavo okupacinę valdžią. Tad grįžusieji Lietuvos vokiečiai vis glaudžiau siejosi su represine valdžia ir tarnavo vien vokiškajam reichui. Kartu augo ir moralinė jų kaltė.
Iki Lietuvos vokiečių sugrąžinimo dar būtų galima laikyti juos nacionalsocialistų aukomis, bet po to, kai jie sugrįžo, jau ryškiai matomi ir asmeninių nusikaltimų pėdsakai.
Kolonistai gyveno Lietuvoje dvejus metus. Artėjant frontui, 1944 m. liepos mėnesį jie buvo evakuoti. Po karo sąjungininkai, tarp jų ir sovietai, nebaudė kolonistų už tai, kad dalyvavo kolonizacijoje.
Net pats apgyvendinimo štabo vadovas Duckartas, 1944 m. pabaigoje už vokietizacijos stiprinimą gavęs paaukštinimą, nors buvo anglų suimtas, bet palyginti greitai paleistas.
Vis dėlto akivaizdu, kad po karo kolonistai gėdijosi šito savo praeities epizodo, niekur plačiau apie jį nepasakojo, atsiminimuose užsimindavo vos vienu kitu sakiniu.
Lietuvos vokiečių periodikoje apstu straipsnių apie jų gyvenimą Lietuvoje iki 1941 m., apie jų patirtis lageriuose ir pokario Vokietijoje, bet kolonizacija paminima tik apgraibomis. Lietuvos vokiečių bendruomenė (Landsmannschaft) dar nėra išreiškusi apgailestavimo dėl savo tėvynainių vaidmens okupuotoje Lietuvoje 1942–1944 metais, nors kiekviena proga pabrėžia, kaip gerai Lietuvos vokiečiai sugyveno su lietuviais. Kolonistų karta jau išmirė, o jų vaikai ir vaikaičiai ne daug ką žino apie tai, kas nutiko, kai Lietuvos vokiečiai trumpam sugrįžo į gimtinę.
„Kultūros barai, nr. 10
Nuotraukoje: Vokiečių okupacinės valdžios 1942–1944 m. Lietuvoje vykdytai kolonizacijai lietuvių savivalda pritarė ir ja pasinaudojo, kad išstumtų iš Lietuvos lenkus ir rusus
