Kodėl kunigaikštis Kęstutis verkė, pamatęs sudegintą Kauno pilį?

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Kodėl kunigaikštis Kęstutis verkė, pamatęs sudegintą Kauno pilį? Ar tikrai taip klydo XVI amžiaus liudininkai rašę, kad Lietuvoje gyvatės turi kojas? Kaip raštas skynėsi sau kelią Lietuvoje? Kaip krikščionybė ugdė individo sampratą? Įdomūs klausimai, kurie kaitina pažinimo ir tyrinėjimo aistrą. Todėl nenuostabu, kad šeštadienį praleidau atlikdamas mielas pareigas šeimai ir maloniai skaitydamas naują ir mūsų kontekste neįprastą knygą.
 
Ar kas nors Lietuvoje labai domėjosi kalbėjimo ir rašymo istorija? Tiksliau, kaip tai buvo suvokiama vienu ar kitu metu? Ką reiškė rašto atsiradimas Lietuvoje, kur gyveno beraščiai pagonys?
 
Kai kam Lietuvoje šie klausimai atrodo labai banalūs, net neverti dėmesio. Tačiau šiandienos humanitariniuose moksluose jie seniai yra išsikovoję savo „akademines pozicijas“. Ir ne tik ten – žmonėms jau pabodo nuogos, perkrautos faktų, be jokios siužetinės linijos politinės istorijos: tas su tuo kariavo, tas nekariavo, o vedė, o anas buvo nuodytas trečio.
 
Šiandien įdomu ne tiek kas, kiek kodėl? Kitaip tariant, žymiai įdomiau suvokti ir pabandyti rekonstruoti ano meto reikšmes, kurios šiandien atrodo svetimos, bet tik jos leidžia mums suprasti vienokį ar kitokį mūsų protėvių elgesį.
 
Tad po tokio ilgo įvado pereikime prie reikalo, t. y. Vytauto Ališausko knygos „Sakymas ir rašymas“. Veikalo pavadinimas aiškiai nusako, apie ką tai – apie sakymą ir rašymą. Pagoniška kultūra buvo sakytinė, o štai krikščioniška – rašytinė. Kaip šios kultūros sąveikavo? Kaip raštas buvo priimtas sakytinėje kultūroje? Ir kaip sakytinė kultūra atsispindi rašytinėje kultūroje?
 
Tai labai intriguojantys klausimai, juolab kad ir pats autorius naudoja detektyvinį metodą: vis klausia, kaip baltiškoji kultūra pirmąkart raides pažino, kaip apgauti nemeluojant ir pan. Tai intriguoja ir parodo, kad rimti akademiniai tyrinėjimai gali būti ne tokie ir nuobodūs.
 
Juk ko verta pasakojimo apie šv. Adalbertą, kurį nužudė prūsai, analizė, kuri parodo, koks buvo dramatiškas rašytinės ir oralinės kultūros susidūrimas. Pas prūsus atvykdavo įvairių svetimšalių ir sėkmingai išvykdavo. O štai šv. Adalbertas buvo nužudytas. Kodėl? V. Ališauskas teigia, jog esminis dalykas buvo tai, kad jis iš knygos giedojo psalmes. Prūsams tai buvo naujas dalykas: giedojimas ir dainavimas jiems, be jokios abejonės, buvo žinomi dalykai, tačiau kad tai būtų daroma iš knygos, tai jau buvo keista ir nesuprantama.
 
Tiesa, gal tai nebūtų taip suerzinę prūsų, jei ne lemtinga data. Adalbertas buvo nužudytas Šv. Jurgio dieną. Mitologiniai duomenys rodo, kad panašiu laiku prūsai aukodavo Pergrubrijui, kuris buvo atsakingas už tai, kad žemė būtų derlinga. Ir štai tokiu lemtingu momentu pasirodo Adalbertas, kuris gieda psalmes iš knygos.
 
Tai prūsams pasirodė ne tik keista, bet ir pavojinga. Juk gal jis yra burtininkas, kuris panaikins Pergrubrijaus galias, o prūsų šeimos nieko neužaugins ir turės mirti iš bado. Taip galime suprasti visą dramatizmą: kažkas daro kažką neaiškaus, kas gali pakenkti prūsų šeimoms. Tad nenuostabu, kad Adalbertą reikia rituališkai nužudyti ir kartu panaikinti kenkėjiškus jo veiklos pėdsakus. Krikščioniškos ir pagoniškos kultūros susidūrimas buvo dramatiškas iš abiejų pusių. Skirtingi kodai lėmė skirtingą situacijos įvertinimą.
 
Tokių atvejų kultūros antropologai žino ne vieną. Štai Marshallas Sahlinsas aprašo Cooko kelionę. Jis irgi dėl panašių priežasčių buvo nužudytas. Havajiečiai iš pradžių jį palaikė dievybe ir teikė visokias gėrybes, o kai jis dėl audros sugrįžo antrą kartą, buvo paaukotas.
 
Akivaizdu, kad rekonstruoti žodinę kultūrą, turint tik rašytinius šaltinius, yra labai sudėtingas dalykas. Tačiau ir turimi trupiniai rodo, kokioje kultūroje gyveno mūsų protėviai. Akivaizdu, kad neturint rašto buvo niuansuotas kalbėjimas. Skaitydamas šią knygą suvokiau, kad seniesiems lietuviams mūsų laikai, kur tvyro žodžio laisvė, kur galima išsakyti savo nuomones ir būti nepersekiojamiems, atrodytų baisi barbarybė, nežmoniška ir nepakeliama būtis.
 
Juk kunigaikščio žodis laiduodavo taiką. Neįpareigotas ir neatsakingas kalbėjimas neegzistavo. Štai kodėl kelių vokiečių riterių užuominos apie tai, kad Vytauto motina buvo ne itin dorovinga, lėmė jų galvų atsiskyrimą nuo jų kūnų. Be to, nekontroliuojamas kalbėjimas gali peraugti į magiją, kuri tampa pavojinga visai bendruomenei.
 
Taip pat iš šios knygos veriasi vaizdas, jog kalbėjimas buvo labai niuansuotas: vieni dalykai buvo tariami pašnibždomis, kiti garsiai. Moduliacijos buvo reikšmingos. Ir tai nenuostabu, neturinti rašto kultūra ištobulina kalbėjimą. Ir galbūt mes visiškai negalėtume susikalbėti su XIII amžiaus lietuviais, nes labai daug informacijos būtų perduota garso moduliacijomis, kurių šiandien mes nesuprastume.
 
Beje, peržengimas į rašto kultūrą įvyko stebėtinai lengvai. Ar pagalvojote, kad Mažvydas apie skaitymą kalba kaip apie savaime suprantamą dalyką? O juk jis parašė pirmą lietuvišką knygą. Taigi skaitymas neturėtų būti toks savaime suprantamas.
 
V. Ališauskas čia pasiremia etimologija, tačiau plačiau nevysto šios mintis. Skaityti galima ne tik raštą – skaityti galima ir gamtos ženklus. Tad ir oralinėje kultūroje buvo tam tikras skaitymas, tačiau jis buvo susietas su įvairiais niuansais ir interpretacijomis: vis besikeičiantys ženklai galėjo reikšti įvairius dalykus. Šios temos neplėtoja, bet ji būtų labai įdomi.
 
Beje, Algirdas Julius Greimas yra nagrinėjęs Krikštų, kaip metų pradžios šventę. Jis užsimena apie garsinį artumą žodžiui „krikščionybė“. Kadangi krikštai reiškė pradžią, tai lietuviams pasikrikštijimas nebuvo toks sudėtingas dalykas: jiems tai žymėjo naujo etapo pradžią. Ir čia prisimenu Gintarą Beresnevičių, kuris teigė, kad lietuvių religijos reformos darė įmanomą krikščionybės priėmimą.
 
Jei knygos pirma dalis yra skirta žodinei kultūrai, tai antroji – rašto. V. Ališauskas parodo, kaip raštas skatino individualumo suvokimą. Knygos skaitymas neišvengiamai reiškė ir savo individualumo suvokimą.
 
V. Ališauskas nauju kampu pažvelgė tiek į mitologinius, tiek į istorinius šaltinius. Mitologai iki šiol iš istorinių šaltinių bandė išskaityti lietuvių mitologines reikšmes, beveik nekreipdami dėmesio į tuometį kultūrinį kontekstą, t. y. krikščionybės kodą.
 
Istorikams kultūrinės reikšmės iš viso buvo neįdomios, o šioje knygoje analizuojami dokumentai greičiau tarnavo kaip iliustracija arba kaip šaltinis nustatyti, „kaip iš tiesų buvo“. V.Ališauskas bando pažvelgti tiek iš pagoniškos – oralinės – kultūros, tiek iš krikščioniškos kultūros taško. Ir tokia pastanga priartina arčiau praėjusias epochas. Mes geriau galime suprasti savo protėvių poelgių motyvus.
 
Šią knygą tikrai verta perskaityti. Ji neabejotinai atgula šalia A. J. Greimo, N. Vėliaus, G. Beresnevičiaus, V. Kavolio fundamentalių darbų. O svarbiausia, kad ši knyga parodo, jog atradimo džiaugsmas dar nedingo iš lietuviškų tyrinėjimų horizonto.
 
www.lrytas.lt

Nuotraukoje: V. Ališausko knygos „Sakymas ir rašymas“ viršelis

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra